Algis Jakštas, Išsaugoti tai, kas dar išlikę, kad laikas negrįžtamai nenušluotų

Algis JAKŠTAS


Ekspedicijos dalyviai. Guli pirmas iš dešinės Vytautas Kardelis. Su fotoaparatu - Gaudentas Kurila


Į kurią pusę pasiduoti?..

„Laikas yra vienintelis dalykas, kurio net ir labai dėkingas būdamas niekas negali susigrąžinti“ – rašė žymus antikos filosofas ir poetas Seneka. Iš tiesų, užversdamas nugyventos epochos puslapį, laikas į nebūtį nusineša ne tik žmonių likimus, bet ištisų kartų papročius, patirtį ir jeigu nespėjame įamžinti, išsaugoti to, viskas išnyksta, viskas dingsta laike. Šaunu, kad yra pasišventusių žmonių, kurie ir bando išsaugoti, užfiksuoti dar išlikusius papročius, kalbos niuansus, tarmes. Su vienu iš tokių žmonių, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto baltistikos katedros docentu, mokslų daktaru Vytautu Kardeliu, kuris su ekspedicija rinko medžiagą Švenčionių ir Ignalinos rajonuose, mane supažindino kolega fotografas Alfredas Girdziušas. Susitarėme susitikti ir pasikalbėti apie ekspedicijos tikslus, apie, ko gero, paskutinę galimybę dar suspėti įrašyti nykstančios šio krašto tarmės savitumą, papročius. Visa tai išsineša į nebūtį išeidami senoliai. Ažušilės kaime, Prano Zubricko kaimo sodyboje, šnekamės su ekspedicijos dalyviais. Savo įspūdžiais dalinasi ne tik docentas Vytautas Kardelis, bet ir ekspedicijoje dalyvavę studentai, fotografai. Be jau mano minėto Alfredo Girdziušo ekspedicijos dalyviams talkino fotografas Gaudentas Kurila.

Gaudentas nesiskiria su fotoaparatu net valgydamas...


- Šio darbo pradžia buvo apie 2000 metus. Kadangi šios teritorijos, kuri pagal tarmę vadinama rytų aukštaičiais vilniškiais, ir užima plotą nuo Dieveniškių (Šalčininkų r.) iki Turmanto (Zarasų r.), pietinė dalis buvo nemažai tyrinėta, o šiaurinė dalis, į kurią įeina ir Švenčionių bei Ignalinos rajonai, buvo mažai tyrinėti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija po truputį pradėjo remti įvairius projektus ir skyrė finansavimą tarmių ir vietovardžių saugojimo programai. Taip ir prasidėjo darbas. Iš pradžių išvažiuodavome gal porą kartų per metus ir grupės buvo nedidelės – 5-6 žmonės. Nuo 2003 metų gavome didesnę paramą ir ekspedicijose dalyvauja jau daugiau žmonių. Štai šiemet mūsų buvo 15, o ir publika įvairi, yra ir studentų antrakursių, ir trečiakursių, ir magistrantų, ir doktorantų. Visi šie jauni žmonės važiuoja savanoriškai, dirba be atlygio. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi tokiu jaunimo požiūriu. Prisiliesdami prie savo senelių ir prosenelių dvasinio palikimo, jie rinkdami medžiagą padės visa tai išsaugoti ateities kartoms. Aš dažnai sakau, kad tai, ką mes dabar darome, ko gero, bus svarbu po 100 ar 200 metų. Mūsų tikslas yra surinkti kuo daugiau medžiagos. Pokalbius ne tik įrašinėjame į diktofonus, bet ir filmuojame. Smagu, kad šiais metais prie mūsų prisijungė fotografai Alfredas Girdziušas ir Gaudentas Kurila. Turėsime puikių fotografijų. Tai irgi išliks, - pradėdamas pokalbį sako docentas Vytautas Kardelis.

Ekspedicijos štabas...
V.Kardelis ir G.Kurila įamžina ir ekspedicijos dalyvius.

- Ar daug vietovių Švenčionių rajone šiemet aplankėte?

- Plotą nuo Šutų (Švenčionių r.) iki Turmanto (Zarasų r.) jau buvome apvažiavę, tik ne visur vienodai buvo pavykę įrašyti, bet bendra situacija daugmaž buvo aiški. Šiemet pradėjome nuo Strūnaičio apylinkių. Įdomiausia, kad čia vilniškių tarmė šiek tiek skiriasi. Pasirodo, kad ir rytų aukštaičius vilniškius reikia dalinti į dvi dalis. Tai, beje, irgi paaiškėjo ekspedicijų metu. Pavyzdžiui, keli kaimai, tarkime Sariai, Petruškos, Laužėnai, Grybai. Pereini per kelią, ir tarmė jau kita. Labanoro pusėje, deja, nieko reikiamo nepavyko rasti. Ten ir riba neaiški, prasideda lenkiški kaimai. Tyrinėjome teritoriją ir nuo Švenčionių iki Švenčionėlių bei Kaltanėnų seniūnijos teritoriją. Vėliau dirbome jau Ignalinos rajono ribose. Švenčionių rajone dar liko mažai tyrinėtos Adutiškio apylinkės, - apie ekspedicijos aplankytas vietoves pasakoja doc. Vytautas Kardelis, o kai paklausiau, ar dar yra kaimuose vietinių žmonių, kalbančių rytų aukštaičių vilniškių tarme, į pokalbį įsijungusi ekspedicijos dalyvė Akvilė pasidalino savo pastebėjimais:

- Būna ir taip, kai kaime nėra likusio nė vieno vietinio žmogaus, arba, tarkim, 3-4 namai nupirkti, o viename dar gyvena viena močiutė. Liūdna, bet tokia realybė.

Net avytė norėtų pakeliauti kartu...

Pratęsdamas jos mintį doc. Vytautas Kardelis sako:

- Pavyzdžiui, unikali ir įdomi kalbiniu atžvilgiu vietovė – Švenčionių rajono Melagėnų kaimas. Čia, kaip ir kai kuriose Anykščių krašto vietose, rotininkuojama, t.y. vietoj ratai sako rotai, čia suradome tik vieną močiutę, kalbančią vietine tarme, tas pats Laužėnuose, Kisieliškėje. Tendencija aiški - vietinių žmonių mažėja ir vargu ar ką čia galime pakeisti, reikia tiesiog suspėti bent surinkti ir išsaugoti tai, ką dar galime. Medžiagos surenkame labai daug. Paskui ją reikės sutvarkyti ir, žinoma, išsaugoti. Mes renkame ne tik kalbinę medžiagą, bet ir istorinius faktus, etnografinę ir etnologinę medžiagą, tautosaką. Kai kuriais atvejais žmonių gyvenimų istorijos vertos filmo scenarijų. Čia tiek gyvenimiškų dramų ir likimų. Džiaugiuosi, kad dar randame įdomių pasakotojų, kad dar galime išsaugoti išlikusias vertybes, - sako doc. Vytautas Kardelis.


Paskui su ekspedicijos dalyviais žiūrėjome fotografijas, o jie dar prisiminė žmonių svetingumą, kai nepažįstami žmonės įsileidžia ekspedicijos dalyvius ir tokių yra apie 70 proc., tik apie 30 proc. kaimo žmonių bijodami neįsileidžia.


Tokia yra realybė, kai kaimo žmonės bijo pašaliečių, o mums belieka pasidžiaugti tuo, kad po tokių ekspedicijų vis daugiau vertingos medžiagos bus išsaugota ateities kartoms.

Ekspedicijos dalyviams savo kūrybą pristatė fotografas bei poetas Gaudentas

pagalbininkais mums buvo ir vaikučiai...

















Ir vėl ieškoti... praeities...

Naktigonė. Alfredas Girdziušas "Naktigonė";- verta paskaityti apie keistus nutikimus šiame gyvenime. Skiriu šviesios atminties kraštiečiui arklininkui Bladukui

Alfredas Girdziušas Paliesius

Naktigonė

Skiriu šviesios atminties “konikui” Bladukui

1956 metais ruduo Lietuvoje buvo šaltas ir lietingas. Ypač daug ir dažnai lydavo rytiniuose rajonuose. Nuo darganos dažniausiai kentėdavo piemenys, ganantys arklius naktimis. Nebūdavo tos apdainuotos romantikos naktigonėse. Reikėdavo ne tik žiūrėti, kad arkliai neįlįstų į kolūkio pasėlius, bet ir įsigudrinti, kaip sušilti, kada šlapios malkos nedega. Ir kokios ten malkos – prisirenki krūmuose apdžiūvusių šakų, nes į mišką su kirviu neįeisi – viskas “liaudies”, kolchozo, “bendra”...
...Pasibaigė bobų vasara. Neteko net tų voratinklių matyti. Šalta, nyku. Vieną šeštadienio naktį, kada kaimiečių pirtys dar buvo neataušusios arba net karštos ir jų nieks nerakindavo, mes, naktigonininkai, nusprendėme lėkti į artimiausio vienkiemio pirtį ir tenai šildytis, o arklius suvaryti į tvora aptvertą brūzgyną. Arklių buvo nedaug, apie dvidešimt, tad greitai ir suginėm. Mūsų buvo trejetas – du vaikigaliai ir “etatinis” “konikas”. Dėdulė buvo mažo ūgio, su kuprele ir amžinai papsintis pypkę – “liulką”, kaip mes ją vadindavome. Jis pirmasis nuėjo pirties link, o mes dar vargome su arkliais. Baigę gainioti gyvulius pasileidome ir mes tiesiai per lauką svajodami apie šilumą. Jau buvome nukakę ganėtiną kelio gabalą kai pastebėjome nakties apgaubtu lauku tiesiai į mus belekiantį kažkokį padarą – lyg šerną, lyg kumeliuką. Šmėklos siluetas pralėkė pro šalį taip greitai, kad nesuvokėme nieko, tik sustingę iš siaubo klausėmės šlepsinčių šuolių. Aš pagalvojau, jog geriau būtų, jei grįžtume prie arklių – bus saugiau, bet ten, pirtyje, laukė šiluma. Permirkusios burkos buvo sunkios ir pirtyje svajojome jas išsidžiovinti. “Kolega” bakstelėjo man į pašonę ir, drebančiu iš susijaudinimo, o gal nuo šalčio, balsu, paragino bėgti į pirtį. Kai priartėjome prie pirties, supratome, kad kažkas čia atsitiko, nes durys buvo atviros, mažas langelis išmuštas, o viduje ir aplinkui nė gyvos dvasios. Nebuvo ir “koniko”. Uždegėme žiebtuvėlį ir pašvietėme priepirčio vidun. Nuo to, ką pamatėme, mums net pagaugai stuburkauliu nusirito – grindys buvo kruvinos. Kraujas, susimaišęs su vandeniu, dar tekėjo į grindų plyšius. Neobliuotų lentų paviršiuje aiškiai matėsi basų pėdų šlapios dėmės, kurios, retokai išmėtytos, jungė abu tarpdurius. Lauke, įmirkusioje žemėje, pėdos tiesiu taikymu nudrožė į artimiausius krūmus. Mes pradėjome šaukti dėdę “koniką”. Į pirtį nelindome ir po kelių akimirkų puolėme prie arklių. Puskilometrį įveikėme greičiau, nei tikėjomės. Šlapios burkos pečių neslėgė, o lauke temperatūra “šoktelėjo” vos ne dešimčia laipsnių – pasidarė karšta. Prilėkėme prie dviejų alksnių, kur buvo atkabinama spygliuota viela arkliams išginti, ir vėl pradėjome šaukti “koniką”. Jis išdygo kaip iš po žemių. Pašvietėme jam į veidą, “koniko” akys buvo išsprogusios, o pypkė dantyse net šokinėjo. Dėdė išsitraukė savo nedegančią smarvę iš burnos ir paklausė, ar mes buvom prie pirties. Mes linktelėjome galvas ir pašnibždomis paklausėme kas ten įvyko.














Išgirdome padriką pasakojimą apie jo nuotykį...
...Naktigonininkas jau iš toliau pamatė , kad pirtyje dega šviesa. Nustebo, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio ir kaimo žmonės paprastai tokiu metu jau nesimaudo. Jį pagavo smalsumas – o gal kas naminę degtinę suka, tad paspartino žingsnį ir, atsargiai priėjęs prie sąsparos, pasieniu pasiekė langelį. Stiklas iš vidaus buvo aprasojęs ir kas vyko viduje, sunku buvo įžvelgti. Trukdė ir žvakė, deganti ant palangės. Staiga viduje sujudėjo šešėlis, nuo palangės dingo žvakė ir apšvietė vaizdą, kurio seniokas nesitikėjo pamatyti. Pamėlusi ranka ilgais pirštais graibė nuo palangės auksinius žiedus ir papuošalus. Pirštai pranykdavo ir vėl atsirasdavo prieš pat “koniko” nosį anapus stiklo. Papuošalų, matyt, buvo daug. Net silpnoje žvakės šviesoje matėsi tų brangenybių dydis. Begraibant auksą nuo palangės, ranka netyčia brūkštelėjo per rasotą stiklą ir naktigonininkas pagaliau pamatė per tą plyšelį ir papuošalų savininkę. Tai buvo labai sena moteris. “Konikas” galėjo prisiekti, kad niekada šiose apylinkėse tokia moteris negyveno ir net neatvažiuodavo. Ilgi žili senės plaukai buvo šlapi ir lipo prie šlapio kūno. Išdžiovintos laiko krūtys kabėjo kaip tušti sūrmaišiai. Akys buvo didelės ir juodos , jose atsispindėjo žvakės liepsna ir, atrodė, jog akys kibirkščiuoja. Senės kūnas buvo toks kaulėtas, kad naktigonininkas per tas akimirkas spėjo dar pagalvoti, kaip išvis šis skeletas vaikščioja. Ir tik tada senioką pagavo siaubas – naktis, auksas, sena ragana, pirtis... Tik nelabasis ar nelaboji tokiu metu pirtyje auksą gali skaičiuoti! Atšoko nuo lango, nubraižė priešais save kryžių, peržėgnojo langelį ir tuo metu po kojomis pajuto iškilimą. Pagraibęs purvą užčiuopė akmenį. Dar kartą persižėgnojo ir iš visų jėgų trenkė į langelį. Su dūžtančio stiklo skambėjimu susiliejo nežmoniškas klyksmas, šviesa užgeso ir pasidarė tylu. Akimirką vieną kitą seniokas dar stovėjo, bet iš juodos kiaurymės nieko nesigirdėjo. Ši tyla dar labiau išgąsdino kuprių. Sudrebėjo senio širdis ir jis puolė atgal prie arklių. Pakėlęs burkos skvernus sulig kupra, “konikas” kaip niekad gyvenime greitai skuodė tiesiai laukais. Gal būt ir tikėjosi mus susitikti, bet, nepastebėjęs mūsų laukymėje ir neradęs prie arklių, nesiryžo grįžti prie pirties...
...Ta naktis buvo mums labai sunki – kažkur dar stūgavo vilkai, arkliai pasidarė neramūs, o mes net nekurdami ugnies, aušros sulaukėme bestypsodami tarp trijų alksnių. Su tamsa traukėsi ir baimė. Išginėme arklius į pievą. Atėjo pamaina. Mes tylėdami išsiskirstėme į namus. Reikėjo eiti pro tą pačią pirtį, bet kiekvienas prisigalvojo sau kokią nors priežastį, kad nereiktų eiti tuo takeliu. Aš nukulniavau prie ežero. Nor susidarė lankas kelio, bet mestelėjau draugui, kad einu patikrinti bučiaus prie ištekanšio upelio.
Jau iš toli pamačiau čigonų taborą – jie kasmet rudeniop atkanka čia ir rengia kažkokias šventes. Sako vestuves kelia, bet per tas „vestuves“ jie dažniausiai pliekdavosi ilgais botagais. Vyras prieš vyrą, pasilenkę tampo ilgus ir storus botagus, šokinėja, erzina viens kitą ir staiga šeria kitam. Retai pataikydavo – vikrūs buvo tie čigonai, išsisukdavo nuo smūgio. Tada pasigirsdavo lyg pistoleto šūvis ir vėl prasidėdavo viskas iš naujo. Kažkoks ritualas. Čigonės sėdėdavo prie laužų ir nekraipdavo dėmesio. Ir net viens kitas vyras, atsirėmę į dideliais ratais vežimus, atsainiai traukdavo kažkokius rūkalus, ir besikaunančius padrąsindavo ar kritikuodavo gerkline nesuprantama mums kalba. Nieks nesiartindavo prie jų, vaikai bijojo kaip ugnies tų ateivių tik brigadininkas su jais susitikdavo ir nurodydavo kuriame plotelyje čigonai galėjo savo arklius paganyti. Paprastai jau ankstyvą rytą čigonės sukdavosi prie ugniakurų ir ruošdavo vyrams valgyti. Dabar juos pamačiau beveik visus pakirdusius, riksmai liejosi, plaikstėsi ilgi čigonių sijonai, o vyrai su raudonomis liemenėmis kažką aiškinosi tarpusavyje.
Teko kirsti kampą ir kulniuoti namo tiesiai per šlapią ražieną.
Po kelių dienų išgirdome, kad tos pirties šeimininkas keikė piemenis už išdaužtą langą, akmenį įmestą į vidų, išpiltą vandenį ir išterliotas krauju grindis. Apylinkėje nesigirdėjo, kad būtų sužalota kokia nors senyva moteris. Tik sakė, kad čigonų taboras prie ežero norėjo vestuves kelti. Sakė, kad ruošėsi čigonai tekinti barono dukrą, bet kažkas nepatiko ir, visos apylinkės laimei, išsinešdino nežinoma kryptimi. Net vagiliauti ar burti iš rankos ar kortomis pas nieką neužsuko. Kiti sakėsi matę ir pačią čigoniukę – labai jau nečigoniškai šviesiaplaukę mergaičiukę. Sklido gandai, kad tai šviesiaplaukei čigoniukei jaunikio konkurentas sužalojo veidą. Kiti tikino, kad jinai pati persipjovė gražų veidelį, kad netekėtų. Supaisysi tuos čigoniškus įstatymus...
Aš įtariau, kad toje pirtyje, kur „konikas“ „pašventino“ raganą su akmeniu, buvo ne ragana, o... toji šviesiaplaukė čigonų nuotaka. Bet tai buvo tik mano spėlionė. Nesiderino Bladuko papasakotas raganos siaubingas vaizdas, matytas per langą, ir žmonių kalbos apie gražuolę nečigonišką čigonų nuotaką.
Dar dvi savaites ganėme arklius, bet prie pirties nesiartinome, nors ir žinojome, kad yra kūrenama. Temstant viens kitam prisiekinėdavome, kad matosi langelyje silpna švieselė. Jau žiemą pas tos pirties šeimininką buvo atvažiavusi nepažįstama moteris. Kalbėjo rusiškai. Lietuviškai vos vos suprato. Ieškojo lyg ir giminių toje apylinkėje, bet pas mus nei rusai, tuolab lenkai, negyveno. Vis kelio klausinėjo kaip prie ežero nukakt. Net į pirtį aną, žmonės apšnekėjo, buvo užsukusi. Vėliau žmonės sakė, kad prieš įeidama į pirtį moteris kažką paslaptingai murmėjo sau panosėje, viduje prie langelio lyg suklupo ir graibė pasieniais. Viešnia buvo dar visai jauna, tik veidas perrėžtas raudonu randu nuo kaktos iki smakro, o sužalotas vienas vokas keistai atverdavo didžiules juodas kaip anglis akis. Mačiau ją iš toli lipančią į “Pobedą”. Matyt labai turtinga buvo. Mačiau jos plaukus trumpus ir šviesius kaip linai. Veido nemačiau. “Konikas” mirė, tik neatsimenu ar prieš tos viešnios apsilankymą, ar vėliau. Pasakojo, kad labai sunkiai mirė – paralyžiavo. Prieš mirtį raganą vis keikė. Pusę kūno valdė, pusę ne. O per veidą atsirado raudonas raudonas ruožas nuo kaktos iki smakro. Bet tai, sako, nuo paralyžiaus. Prieš mirtį bandė kažką pasakyti apie kažkokį žiedą su briliantu, pirtį. Buvo žmogus neturtingas ir nieks nekreipė dėmesio į jo priešmirtinius paistalus...
Bėgo laikas užtušuodamas vaikystės prisiminimus.
...Lankydamasis gimtinėje užklydau į senas kapines. Už senos koplyčios guli mano protėviai. Šalia palaidotas ir “konikas”. Būčiau gal viską ir primiršęs apie naktigones, bet “koniko” kapo kryžius man keistai priminė ir tą naktį, ir viešnią, ir raudonus randus abiem ant veidų – viena pusė kryžiaus buvo supuvusi, o kita - lyg vakar obliuota. Net nukryžiuotasis kabojo ant vienos rankos. Pabūgau prisiliesti ir pataisyti – gal tai kerštas ar prakeiksmas tos raganos iš pirties...