"Nežinomi didvyriai" - filmas apie 1991-ųjų metų Sovietų agresiją Sausyje.

E2K.lt - Nežinomi didvyriai

http://www.youtube.com/watch?v=09w2ylCXZH4

Nežinomi didvyriai - YouTube

► 14:01► 14:01

www.youtube.com/watch?v=LPZNkVgMbho‎

2011 saus. 17 - Įkėlė ee22kk

Nežinomi didvyriai" -- video apybraižų ciklas, skirtas Laisvės gynėjų dienos 20-mečiui.

Nežinomi didvyriai. 1991-ųjų Sovietų agresija sausyje - YouTube

► 1:05► 1:05

www.youtube.com/watch?v=09w2ylCXZH4‎

2012 geg. 25 - Įkėlė Justinas saugospriemones

Atsakymai į šį ir daugiau klausimų, išskirtinės paprastų žmonių istorijos -- dokumentiniame filme „Nežinomi ...

E2K.lt - Nežinomi didvyriai

e2k.lt/lt/content/nezhinomi-didvyriai/‎

„Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.

Filmas "Nežinomi didvyriai" - E2K

www.e2k.lt/shop/index.php?route=product/product&product_id...‎

„Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.

Filmo apie Sausio 13-ąją kūrėjai: jaunimui reikia autentiškų, gyvų ...

www.delfi.lt › Dienos naujienos › Lietuvoje‎

2012 saus. 13 - Pokalbis - su filmo „Nežinomi didvyriai” scenarijaus autoriumi ir ... prisipažįsta pagrindinis filmo pasakotojas fotografas A.Girdziušas. Supranti ...

Šiame puslapyje apsilankėte 14.1.22.

 

Ridas Jasiulionis,"Atgimimas"2012 m. sausio 13 d. 20:24



Sausio 13-oji

© Kęstučio Svėrio nuotr.

Jau kitą savaitę kino ekranuose pasirodys naujas Lietuvos dokumentininkų VšĮ „E2K” sukurtas filmas „Nežinomi didvyriai”, kuriame pasakoja Sausio 13-osios nakties įvykių liudininkai, žmonės, suvarpyti sovietų kulkų, apdeginti jų sprogmenų prie TV bokšto, Televizijos ir radijo komiteto, gydytojai, tą naktį gelbėję sužeistųjų gyvybes, kariškiai, pasiryžę ginti Parlamentą bet kokia kaina. Pokalbis - su filmo „Nežinomi didvyriai” scenarijaus autoriumi ir režisieriumi Algiu Kuzmicku bei filmo direktore Agne Zalanskaite.

– Jūsų filmas „Nežinomi didvyriai” gan skaudžiai atskleidžia blėstančios atminties apie Sausio 13–ąją temą. Ar nėra taip, kad panašiai kaip užsitraukia, pasimiršta filmo herojų – likusių gyvų nežinomų didvyrių – žaizdos, taip blėsta ir gyvoji atmintis apie Sausio 13–ąją?
A.Kuzmickas. – Kažin ar atmintį apie Sausio 13–osios įvykius būtų galima vadinti blėstančia. Galbūt sąmonė pradangina ar paaštrina kai kurias detales, tačiau visuma išlieka. Istorijai 21–eri – labai menkas laikotarpis. Tebėra sveiki ir gyvi įvykių liudininkai, kuriems tų dienų išgyvenimai ir patirtis gali padėti puikiausiai oponuoti vien tik dokumentais, o ne asmenine patirtimi besiremiantiems istorikams.
Tautos folkloru tapo frazė „Ką tu veikei Sausio 13–ąją“, ir tai suprantama. Nes nebuvo, ko gero, Lietuvoje tuo metu nė vieno piliečio, abejingo tam, kas vyksta čia pat. Aišku, jau užaugo nauja karta, kuriai tenka tik mėginti įsivaizduoti miestų gatvėmis šliaužiančius tankus ar iki dantų ginkluotus omonininkus, saugančius užgrobtus pastatus, ar žmones, Parlamento aikštėje per naktis sėdinčius prie laužų. Iš šių laikų perspektyvos vertinti sausio įvykius labai paprasta, nes žinai, kuo viskas baigėsi. O kaip perteikti tų dienų įtampą, kai pasiruošusių pačiam blogiausiam scenarijui, manau, tikrai buvo daugiau nei optimistų. Svarbiausia filmo užduotis ir buvo kuo arčiau prisišlieti prie tos netolimos istoriniu požiūriu praeities, atgaivinti amžininkų prisiminimus ir padėti susivokti tiems, kurie apie sausio įvykius žino tik iš pasakojimų.

       

 – Kad prisiminimai blėsta, nyksta ištisi jų fragmentai, prisipažįsta pagrindinis filmo pasakotojas fotografas A.Girdziušas. Supranti, kaip svarbu užfiksuoti kuo daugiau gyvų atsiminimų apie Sausio 13–ąją ir patraukliai juos pateikti.

            A.Kuzmickas. – Sausio įvykių liudininkai jau tomis neramiomis dienomis buvo raginami užrašyti savo prisiminimus ir džiugu, kad į šį prašymą tuomet atsiliepė tikrai daug žmonių. Teko dalį tų atsiminimų skaityti. Dirbant su filmo scenarijumi tarsi buvo iš ko rinktis, tačiau iš esmės šie nuoširdūs, karštai fiksuoti įspūdžiai buvo tik apie vieną kurį nors konkretų objektą ar vietą. Teko galvoti, kaip juos sujungti į visumą. Ir čia padėjo visagalis atsitiktinumas. Būtent atsitiktinai internete aptiktas fotografo Alfredo Girdziušo pasakojimas ir tapo ta ašimi, padėjusia vystyti visą filmo siužetinę liniją. Fotografas tuo metu, kaip ir pridera šios profesijos atstovams, stengėsi būti visų įvykių centre. Tačiau, kitaip nei dauguma kolegų, A.Girdziušas grįžęs į namus užrašydavo savo asmeninius išgyvenimus. Tai – tarsi dienoraštis, tų dienų asmeninė kronika. Būtent taip, kaip pajausta ar suprasta tai, kas vyko tuo metu. Reikėjo tik pasistengti visų tų įspūdžių nesugadinti derinant juos su filmo scenarijumi. 

– Kaip, Jūsų manymu, valstybė galėtų labiau prie šio svarbaus darbo prisidėti? Ar tai – labiau užduotis šeimoms ir pačiai visuomenei?
A.Kuzmickas. – Nesu iš tų, kurie mano, kad valstybė neprisideda ar mažai prisideda prie šio darbo. Tačiau, be jokios abejonės, pačios visuomenės ar atskirų jos narių indėlis taip pat yra labai svarbus, jei ne lemiamas. Pradėk nuo savęs, o ne lauk, kol kas nors teiksis tai padaryti už tave. Prieš sakydamas: o ką jie padarė, pagalvok – o ką padariau aš. Galima prirašyti ir įgyvendinti įvairiausių projektų su gražiausiomis, pompastiškomis antraštėmis, tačiau klausimas: ar visa tai ras kelią į tų, kam skirti tie projektai, širdį.
A.Zalanskaitė. – Man valstybė visada yra jos piliečiai, todėl istorinės atminties puoselėjimas ir įamžinimas pirmiausia turi iš tikrųjų rūpėti žmonėms. Kai bus reali paklausa, tuomet ir valstybė, jos atsakingos institucijos, ir verslas prisidės ir rems tai.
Beje, šiuo metu galime stebėti geras tendencijas. Istorinė dokumentika populiarėja. Vis daugiau žmonių renkasi gerą dokumentinį, ne meninį filmą. E2K produkciją vienoje iš interaktyvių TV, kuri turi apie 60 tūkst. vartotojų, per mėnesį statistiškai pasižiūri apie 8000 žmonių. Geros dokumentikos daugėja ir televizijose, ir kino teatruose.
Šiandien nebegaliu sakyti, kad valstybei, teisingiau sakant, jos valdžios institucijoms, nerūpi kinas. Priimtas naujas Kino įstatymas, kuris užtikrina, kad 60 proc. pajamų sumokėto PVM už kino teatruose parduotus bilietus grįžta kaip parama filmų gamybai. Tereikia istorinės atminties įamžinimą kine patvirtinti kaip vieną iš prioritetų.
– Kaip perteikti atmintį apie Sausio 13–ąją jaunajai kartai?
A.Kuzmickas. – Toks praėjusių metų rudenį matytas vaizdas. Eilinė darbo diena, tuščios Antakalnio kapinės. Iš toli pastebiu, kaip mažametė mergaitė su mama uždega žvakelę ant Loretos Asanavičiūtės kapo. Priėjęs arčiau nugirstu, kaip mama kantriai aiškina, kas buvo ta Sausio 13–oji ir kodėl tie žmonės mirė ir čia palaidoti. Tai pats geriausias mano žinomas ir svarbiausia lengviausiai įgyvendinamas projektas, skirtas Sausio 13–osios aukoms atminti.
A.Zalanskaitė. – Jauniems žmonėms reikia autentiškų liudijimų, gyvų pasakojimų, tikrų, sukrečiančių istorijų. „Nežinomi didvyriai” – nestandartinis filmas apie Sausio 13–ąją, kuris, tikiu, bus žiūrimas ir jaunimo. Filme kalba ne žuvusiųjų artimieji ar draugai, filme kalba žmonės, kurie buvo tą naktį prie Seimo ar TV bokšto, kurie iš tiesų nukentėjo. Suvarpytas šlaunikaulis, nuo tanko šūvio sprogę bugneliai, nudegęs veidas – žmonių sumokėta kaina už mūsų laisvę. Jų gyvas ir nuoširdus pasakojimas apie tai, kas 1991–ųjų sausį vyko Lietuvoje – paveikus ir įtikinamas.


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/filmo-apie-sausio-13-aja-kurejai-jaunimui-reikia-autentisku-gyvu-pasakojimu.d?id=54146943#ixzz2wV8B975s




 Laisvės gynėjų dieną – filmo „Nežinomi didvyriai“ premjera

2012-01-13 11:24 Alfa.lt



Laisvės gynėjų dieną – filmo „Nežinomi didvyriai“ premjera (Alfredo Girdziušo fotonuotrauka.)

Šiandien, 16 val. Kaune, kino teatre „Romuva“, visuomenei bus pristatytas Algio Kuzmicko filmas „Nežinomi didvyriai“, kuriame netikėtu rakursu atskleidžiama 1991-ųjų metų Sovietų agresijos sausyje istorija.

„Tos sausio dienos turi daug vardų. Tos kruvinos kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – „Sausio 13-oji.“ – taip prasideda dokumentinis filmas „Nežinomi didvyriai“. Pagrindiniai filmo herojai – Sausio 13-osios įvykių liudininkai, žmonės, suvarpyti sovietų kulkų, apdeginti jų sprogmenų prie TV bokšto ir televizijos.

“Iš šių laikų perspektyvos vertinti sausio įvykius labai paprasta, nes žinai kuo viskas baigėsi. Perteikti tų dienų įtampą, kai tikinčių pačiu blogiausiu scenarijumi buvo tikrai daugiau nei optimistų, sudėtingas uždavinys”, - įsitikinęs filmo scenarijaus autorius ir režisierius Algis Kuzmickas.

Filmas „Nežinomi didvyriai“ skirtas visiems: ir tų dienų liudininkams, dalyviams, ir gimusiems bei užaugusiems laisvoje Lietuvoje, tačiau turintiems įsivaizduoti miestų gatvėmis šliaužiančius tankus ar iki dantų ginkluotus omonininkus, „saugančius“ užgrobtus pastatus.

“Nežinomus didvyrius” pristato viešoji įstaiga “E2K”, kurianti filmus apie svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius. Filmo prodiuseris Saulius Bartkus.


Skaitykite daugiau: Laisvės gynėjų dieną – filmo „Nežinomi didvyriai“ premjera | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/13532661/laisves-gyneju-diena-filmo-nezinomi-didvyriai-premjera/#.UyrOG1c066w#ixzz2wV6ot8Pb

Nežinomi didvyriai [Vaizdo įrašas] : 1991-ųjų metų Sovietų agresija ...

www.laisve15.lt › Garso ir vaizdo įrašai‎

Nežinomi didvyriai [Vaizdo įrašas] : 1991-ųjų metų Sovietų agresija sausyje = Unkown ... Ramanavičius, Alina Kubilienė, Kęstutis Bredelis, Alfredas Girdziušas.

Šiame puslapyje apsilankėte 14.1.22.

e2k.lt/lt/content/nezhinomi-didvyriai/‎

Filme naudojamos Alfredo Girdziušo asmeninio archyvo nuotraukos ir dienoraščio ištraukos. Formatas: Full HDV/DVD. Trukmė: 45 min. Kalbos: lietuvių, anglų.

„Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.“ – taip prasideda dokumentinis filmas „Nežinomi didvyriai“. 

"Nežinomi didvyriai" - filmas apie 1991-ųjų metų Sovietų agresiją Sausyje.

Režisierius Algis Kuzmickas
Prodiuseris Saulius Bartkus
Operatoriai: Andrius Bartkus, Arnoldas Plepys
Montažo režisierius Andrius Bartkus

Filme naudojamos Alfredo Girdziušo asmeninio archyvo nuotraukos ir dienoraščio ištraukos.

Formatas: Full HDV/DVD

Trukmė: 45 min.

Kalbos: lietuvių, anglų.

Ridas Jasiulionis. Filmo apie Sausio 13-ąją kūrėjai: jaunimui reikia autentiškų, gyvų pasakojimų

Ridas Jasiulionis,

"Atgimimas"

2012 m. sausio 13 d. 20:24

Sausio 13-oji

© Kęstučio Svėrio nuotr.

Jau kitą savaitę kino ekranuose pasirodys naujas Lietuvos dokumentininkų VšĮ „E2K” sukurtas filmas „Nežinomi didvyriai”, kuriame pasakoja Sausio 13-osios nakties įvykių liudininkai, žmonės, suvarpyti sovietų kulkų, apdeginti jų sprogmenų prie TV bokšto, Televizijos ir radijo komiteto, gydytojai, tą naktį gelbėję sužeistųjų gyvybes, kariškiai, pasiryžę ginti Parlamentą bet kokia kaina. Pokalbis - su filmo „Nežinomi didvyriai” scenarijaus autoriumi ir režisieriumi Algiu Kuzmicku bei filmo direktore Agne Zalanskaite.
– Jūsų filmas „Nežinomi didvyriai” gan skaudžiai atskleidžia blėstančios atminties apie Sausio 13–ąją temą. Ar nėra taip, kad panašiai kaip užsitraukia, pasimiršta filmo herojų – likusių gyvų nežinomų didvyrių – žaizdos, taip blėsta ir gyvoji atmintis apie Sausio 13–ąją?
A.Kuzmickas. – Kažin ar atmintį apie Sausio 13–osios įvykius būtų galima vadinti blėstančia. Galbūt sąmonė pradangina ar paaštrina kai kurias detales, tačiau visuma išlieka. Istorijai 21–eri – labai menkas laikotarpis. Tebėra sveiki ir gyvi įvykių liudininkai, kuriems tų dienų išgyvenimai ir patirtis gali padėti puikiausiai oponuoti vien tik dokumentais, o ne asmenine patirtimi besiremiantiems istorikams.

Tautos folkloru tapo frazė „Ką tu veikei Sausio 13–ąją“, ir tai suprantama. Nes nebuvo, ko gero, Lietuvoje tuo metu nė vieno piliečio, abejingo tam, kas vyksta čia pat. Aišku, jau užaugo nauja karta, kuriai tenka tik mėginti įsivaizduoti miestų gatvėmis šliaužiančius tankus ar iki dantų ginkluotus omonininkus, saugančius užgrobtus pastatus, ar žmones, Parlamento aikštėje per naktis sėdinčius prie laužų. Iš šių laikų perspektyvos vertinti sausio įvykius labai paprasta, nes žinai, kuo viskas baigėsi. O kaip perteikti tų dienų įtampą, kai pasiruošusių pačiam blogiausiam scenarijui, manau, tikrai buvo daugiau nei optimistų. Svarbiausia filmo užduotis ir buvo kuo arčiau prisišlieti prie tos netolimos istoriniu požiūriu praeities, atgaivinti amžininkų prisiminimus ir padėti susivokti tiems, kurie apie sausio įvykius žino tik iš pasakojimų.
– Kad prisiminimai blėsta, nyksta ištisi jų fragmentai, prisipažįsta pagrindinis filmo pasakotojas fotografas A.Girdziušas. Supranti, kaip svarbu užfiksuoti kuo daugiau gyvų atsiminimų apie Sausio 13–ąją ir patraukliai juos pateikti.
A.Kuzmickas. – Sausio įvykių liudininkai jau tomis neramiomis dienomis buvo raginami užrašyti savo prisiminimus ir džiugu, kad į šį prašymą tuomet atsiliepė tikrai daug žmonių. Teko dalį tų atsiminimų skaityti. Dirbant su filmo scenarijumi tarsi buvo iš ko rinktis, tačiau iš esmės šie nuoširdūs, karštai fiksuoti įspūdžiai buvo tik apie vieną kurį nors konkretų objektą ar vietą. Teko galvoti, kaip juos sujungti į visumą. Ir čia padėjo visagalis atsitiktinumas. Būtent atsitiktinai internete aptiktas fotografo Alfredo Girdziušo pasakojimas ir tapo ta ašimi, padėjusia vystyti visą filmo siužetinę liniją. Fotografas tuo metu, kaip ir pridera šios profesijos atstovams, stengėsi būti visų įvykių centre. Tačiau, kitaip nei dauguma kolegų, A.Girdziušas grįžęs į namus užrašydavo savo asmeninius išgyvenimus. Tai – tarsi dienoraštis, tų dienų asmeninė kronika. Būtent taip, kaip pajausta ar suprasta tai, kas vyko tuo metu. Reikėjo tik pasistengti visų tų įspūdžių nesugadinti derinant juos su filmo scenarijumi.
– Kaip, Jūsų manymu, valstybė galėtų labiau prie šio svarbaus darbo prisidėti? Ar tai – labiau užduotis šeimoms ir pačiai visuomenei?
A.Kuzmickas. – Nesu iš tų, kurie mano, kad valstybė neprisideda ar mažai prisideda prie šio darbo. Tačiau, be jokios abejonės, pačios visuomenės ar atskirų jos narių indėlis taip pat yra labai svarbus, jei ne lemiamas. Pradėk nuo savęs, o ne lauk, kol kas nors teiksis tai padaryti už tave. Prieš sakydamas: o ką jie padarė, pagalvok – o ką padariau aš. Galima prirašyti ir įgyvendinti įvairiausių projektų su gražiausiomis, pompastiškomis antraštėmis, tačiau klausimas: ar visa tai ras kelią į tų, kam skirti tie projektai, širdį.
A.Zalanskaitė. – Man valstybė visada yra jos piliečiai, todėl istorinės atminties puoselėjimas ir įamžinimas pirmiausia turi iš tikrųjų rūpėti žmonėms. Kai bus reali paklausa, tuomet ir valstybė, jos atsakingos institucijos, ir verslas prisidės ir rems tai.
Beje, šiuo metu galime stebėti geras tendencijas. Istorinė dokumentika populiarėja. Vis daugiau žmonių renkasi gerą dokumentinį, ne meninį filmą. E2K produkciją vienoje iš interaktyvių TV, kuri turi apie 60 tūkst. vartotojų, per mėnesį statistiškai pasižiūri apie 8000 žmonių. Geros dokumentikos daugėja ir televizijose, ir kino teatruose.
Šiandien nebegaliu sakyti, kad valstybei, teisingiau sakant, jos valdžios institucijoms, nerūpi kinas. Priimtas naujas Kino įstatymas, kuris užtikrina, kad 60 proc. pajamų sumokėto PVM už kino teatruose parduotus bilietus grįžta kaip parama filmų gamybai. Tereikia istorinės atminties įamžinimą kine patvirtinti kaip vieną iš prioritetų.
– Kaip perteikti atmintį apie Sausio 13–ąją jaunajai kartai?
A.Kuzmickas. – Toks praėjusių metų rudenį matytas vaizdas. Eilinė darbo diena, tuščios Antakalnio kapinės. Iš toli pastebiu, kaip mažametė mergaitė su mama uždega žvakelę ant Loretos Asanavičiūtės kapo. Priėjęs arčiau nugirstu, kaip mama kantriai aiškina, kas buvo ta Sausio 13–oji ir kodėl tie žmonės mirė ir čia palaidoti. Tai pats geriausias mano žinomas ir svarbiausia lengviausiai įgyvendinamas projektas, skirtas Sausio 13–osios aukoms atminti.
A.Zalanskaitė. – Jauniems žmonėms reikia autentiškų liudijimų, gyvų pasakojimų, tikrų, sukrečiančių istorijų. „Nežinomi didvyriai” – nestandartinis filmas apie Sausio 13–ąją, kuris, tikiu, bus žiūrimas ir jaunimo. Filme kalba ne žuvusiųjų artimieji ar draugai, filme kalba žmonės, kurie buvo tą naktį prie Seimo ar TV bokšto, kurie iš tiesų nukentėjo. Suvarpytas šlaunikaulis, nuo tanko šūvio sprogę bugneliai, nudegęs veidas – žmonių sumokėta kaina už mūsų laisvę. Jų gyvas ir nuoširdus pasakojimas apie tai, kas 1991–ųjų sausį vyko Lietuvoje – paveikus ir įtikinamas.

Sausio 13-osios minėjimas | January 13 Commemoration

by tvarkytojas on Oct 15, 2011 • 2:10 am No Comments

15 Jan 2012 - 00:00
Philadelphia, PA 19130
Minėjimo programa:
10:30 Šv. Mišios už žuvusiuosius sausio 13-osios įvykiuose
11:30 Pabendravimas Šv. Andriejaus parapijos salėje
12:30 Dokumentinio filmo „Nežinomi didvyriai“ peržiūra

Trumpai apie filmą.
„Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.“ – taip prasideda dokumentinis filmas „Nežinomi didvyriai“.

Sausio 13-oji. Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie šventos Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „didžiojo spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“, „raudonajai“ armijai“.

Atsakymai į šį ir daugiau klausimų, išskirtinės paprastų žmonių istorijos – dokumentiniame filme „Nežinomi didvyriai, skirtame 1991-ųjų metų Sovietų agresijos sausyje dvidešimtmečiui.

Filmo prodiuseris: Saulius Bartkus. Režisierius: Algis Kuzmickas. Operatoriai: Andrius Bartkus, Arnoldas Plepys. Filme naudojami išskirtiniai Alfredo Girdziušo dienoraščio fragmentai ir niekur nerodyta vaizdo medžiaga. Filmo trukmė: 45 min

JANUARY 13 COMMEMORATION

Commemoration Program
10:30 a.m. Mass for those killed January 13, 1991
11:30 a.m. Fellowship and refreshments in the parish hall
12:30 p.m. Viewing of documentary film „Unknown Heroes“

About the film:
Those days in January have many names – those bloody days, days of suffering, but eventually, as time went on they are known as events of January 13.
They started with the very first gatherings near St. Ann‘s Church in September 1989, then a year later September 28 when the demonstrators were attacked by Soviet agents, perhaps in 1990 when Soviet soldiers marched  in the October parade to show off the might of the red army.
The documentary describes the participation of ordinary people in the events leading up to and during January 13 days.
Film producer: Saulius Bartkus. Director: Algis Kuzmickas. Operators: Andrius Bartkus, Arnoldas Plepys. Film includes exclusive fragments from the diary of Alfredas Girdziušas and never previously used video material.

Film length: 45 min

Ridas Jasiulionis. Jaunimui reikia autentiškų, gyvų pasakojimų

Jaunimui reikia autentiškų, gyvų pasakojimų

Teksto dydis:

2012-01-13

Ridas Jasiulionis

Nuotraukos iš filmo „Nežinomi didvyriai”

Jau kitą savaitę kino ekranuose pasirodys naujas Lietuvos dokumentininkų VšĮ „E2K” sukurtas filmas „Nežinomi didvyriai”, kuriame pasakoja Sausio 13-osios nakties įvykių liudininkai, žmonės, suvarpyti sovietų kulkų, apdeginti jų sprogmenų prie TV bokšto, Televizijos ir radijo komiteto, gydytojai, tą naktį gelbėję sužeistųjų gyvybes, kariškiai, pasiryžę ginti Parlamentą bet kokia kaina. Filmo „Nežinomi didvyriai” scenarijaus autorių ir režisierių Algį Kuzmicką bei filmo direktorę Agnę Zalanskaitę kalbina autorius.

Jūsų filmas „Nežinomi didvyriai” gan skaudžiai atskleidžia blėstančios atminties apie Sausio 13–ąją temą. Ar nėra taip, kad panašiai kaip užsitraukia, pasimiršta filmo herojų – likusių gyvų nežinomų didvyrių – žaizdos, taip blėsta ir gyvoji atmintis apie Sausio 13–ąją?

A.Kuzmickas.  Kažin ar atmintį apie Sausio 13–osios įvykius būtų galima vadinti blėstančia. Galbūt sąmonė pradangina ar paaštrina kai kurias detales, tačiau visuma išlieka. Istorijai 21–eri – labai menkas laikotarpis. Tebėra sveiki ir gyvi įvykių liudininkai, kuriems tų dienų išgyvenimai ir patirtis gali padėti puikiausiai oponuoti vien tik dokumentais, o ne asmenine patirtimi besiremiantiems istorikams. Tautos folkloru tapo frazė „Ką tu veikei Sausio 13–ąją“, ir tai suprantama. Nes nebuvo, ko gero, Lietuvoje tuo metu nė vieno piliečio, abejingo tam, kas vyksta čia pat. Aišku, jau užaugo nauja karta, kuriai tenka tik mėginti įsivaizduoti miestų gatvėmis šliaužiančius tankus ar iki dantų ginkluotus omonininkus, saugančius užgrobtus pastatus, ar žmones, Parlamento aikštėje per naktis sėdinčius prie laužų. Iš šių laikų perspektyvos vertinti sausio įvykius labai paprasta, nes žinai, kuo viskas baigėsi. O kaip perteikti tų dienų įtampą, kai pasiruošusių pačiam blogiausiam scenarijui, manau, tikrai buvo daugiau nei optimistų. Svarbiausia filmo užduotis ir buvo kuo arčiau prisišlieti prie tos netolimos istoriniu požiūriu praeities, atgaivinti amžininkų prisiminimus ir padėti susivokti tiems, kurie apie sausio įvykius žino tik iš pasakojimų.

Kad prisiminimai blėsta, nyksta ištisi jų fragmentai, prisipažįsta pagrindinis filmo pasakotojas fotografas A.Girdziušas. Supranti, kaip svarbu užfiksuoti kuo daugiau gyvų atsiminimų apie Sausio 13–ąją ir patraukliai juos pateikti.

A.Kuzmickas.  Sausio įvykių liudininkai jau tomis neramiomis dienomis buvo raginami užrašyti savo prisiminimus ir džiugu, kad į šį prašymą tuomet atsiliepė tikrai daug žmonių. Teko dalį tų atsiminimų skaityti. Dirbant su filmo scenarijumi tarsi buvo iš ko rinktis, tačiau iš esmės šie nuoširdūs, karštai fiksuoti įspūdžiai buvo tik apie vieną kurį nors konkretų objektą ar vietą. Teko galvoti, kaip juos sujungti į visumą. Ir čia padėjo visagalis atsitiktinumas. Būtent atsitiktinai internete aptiktas fotografo Alfredo Girdziušo pasakojimas ir tapo ta ašimi, padėjusia vystyti visą filmo siužetinę liniją. Fotografas tuo metu, kaip ir pridera šios profesijos atstovams, stengėsi būti visų įvykių centre. Tačiau, kitaip nei dauguma kolegų, A.Girdziušas grįžęs į namus užrašydavo savo asmeninius išgyvenimus. Tai – tarsi dienoraštis, tų dienų asmeninė kronika. Būtent taip, kaip pajausta ar suprasta tai, kas vyko tuo metu. Reikėjo tik pasistengti visų tų įspūdžių nesugadinti derinant juos su filmo scenarijumi.

Kaip, Jūsų manymu, valstybė galėtų labiau prie šio svarbaus darbo prisidėti? Ar tai – labiau užduotis šeimoms ir pačiai visuomenei?

A.Kuzmickas.  Nesu iš tų, kurie mano, kad valstybė neprisideda ar mažai prisideda prie šio darbo. Tačiau, be jokios abejonės, pačios visuomenės ar atskirų jos narių indėlis taip pat yra labai svarbus, jei ne lemiamas. Pradėk nuo savęs, o ne lauk, kol kas nors teiksis tai padaryti už tave. Prieš sakydamas: o ką jie padarė, pagalvok – o ką padariau aš. Galima prirašyti ir įgyvendinti įvairiausių projektų su gražiausiomis, pompastiškomis antraštėmis, tačiau klausimas: ar visa tai ras kelią į tų, kam skirti tie projektai, širdį.
A.Zalanskaitė.  Man valstybė visada yra jos piliečiai, todėl istorinės atminties puoselėjimas ir įamžinimas pirmiausia turi iš tikrųjų rūpėti žmonėms. Kai bus reali paklausa, tuomet ir valstybė, jos atsakingos institucijos, ir verslas prisidės ir rems tai.
Beje, šiuo metu galime stebėti geras tendencijas. Istorinė dokumentika populiarėja. Vis daugiau žmonių renkasi gerą dokumentinį, ne meninį filmą. E2K produkciją vienoje iš interaktyvių TV, kuri turi apie 60 tūkst. vartotojų, per mėnesį statistiškai pasižiūri apie 8000 žmonių. Geros dokumentikos daugėja ir televizijose, ir kino teatruose.
Šiandien nebegaliu sakyti, kad valstybei, teisingiau sakant, jos valdžios institucijoms, nerūpi kinas. Priimtas naujas Kino įstatymas, kuris užtikrina, kad 60 proc. pajamų sumokėto PVM už kino teatruose parduotus bilietus grįžta kaip parama filmų gamybai. Tereikia istorinės atminties įamžinimą kine patvirtinti kaip vieną iš prioritetų.

Kaip perteikti atmintį apie Sausio 13–ąją jaunajai kartai?

A.Kuzmickas.  Toks praėjusių metų rudenį matytas vaizdas. Eilinė darbo diena, tuščios Antakalnio kapinės. Iš toli pastebiu, kaip mažametė mergaitė su mama uždega žvakelę ant Loretos Asanavičiūtės kapo. Priėjęs arčiau nugirstu, kaip mama kantriai aiškina, kas buvo ta Sausio 13–oji ir kodėl tie žmonės mirė ir čia palaidoti. Tai pats geriausias mano žinomas ir svarbiausia lengviausiai įgyvendinamas projektas, skirtas Sausio 13–osios aukoms atminti.

A.Zalanskaitė.  Jauniems žmonėms reikia autentiškų liudijimų, gyvų pasakojimų, tikrų, sukrečiančių istorijų. „Nežinomi didvyriai” – nestandartinis filmas apie Sausio 13–ąją, kuris, tikiu, bus žiūrimas ir jaunimo. Filme kalba ne žuvusiųjų artimieji ar draugai, filme kalba žmonės, kurie buvo tą naktį prie Seimo ar TV bokšto, kurie iš tiesų nukentėjo. Suvarpytas šlaunikaulis, nuo tanko šūvio sprogę bugneliai, nudegęs veidas – žmonių sumokėta kaina už mūsų laisvę. Jų gyvas ir nuoširdus pasakojimas apie tai, kas 1991–ųjų sausį vyko Lietuvoje – paveikus ir įtikinamas.