Mosėdžio seniūnija. Augenijus Zabitis, Kūrybinė stovykla – mūsų krašte

Mosėdžio seniūnija

Skuodo rajono, Mosėdžio seniūnija

 

Kūrybinė stovykla – mūsų krašte

Liepos 11-13 dienomis Šauklių poilsiavietėje stovyklavo internetinės svetainės „ŽaliaŽolė“ kūrybinė grupė; vadovai – poetai Ramunė Palekaitė (Tauragės r.) ir Gaudentas Kurila (Vilnius). Pastarąjį mosėdiškiai literatai galėjo sutikti Mosėdyje vykusio tarmiškos kūrybos almanacho pristatymo metu pernai rudenį. Ramunė – populiaraus klubo „Vakarutė“ įkūrėja; į susitikimus šiame klube, įsikūrusiame Karšuvos girios glūdumoje esančiame Eičių kaime, kviečiami įdomesni kūrėjai iš visos Lietuvos. Kadangi svetainės kūrėjams dažnai tenka naudotis fotoaparatu, į stovyklą fotografijos paslapčių pamokinti pakviestas žinomas fotomenininkas Alfredas Girdziušas (Vilnius). Kiti stovyklautojai – iš Kauno, Klaipėdos, Kretingos, o Mosėdžio seniūnijos seniūnas su žmona – skuodiškiai.

Kadangi įprasti poilsio „formatai“ šiuo atveju netiko (šnapso nė vyniaus, o juo labiau alaus niekas nemėgsta), teko ir pačioje programoje dalyvauti, ir savo krašto įžymybes parodyti. Nuvažiavom prie didžiausio Lietuvoj Barstyčių akmens, aplankėm retai lankomą Mikytų alkakalnį, Orvidų sodybą, Šilalės kūlį. Aišku, su didžiausiu susidomėjimu stovyklautojai klausėsi respublikinio V.Into akmenų muziejaus direktoriaus Evaldo Razgaus pasakojimo. Nemenką įspūdį paliko ir muziejaus lauko ekspozicija, atnaujinta V.Into sodyba. Prie V.Into kapo uždegta žvakutė.

Akivaizdu, jog mūsų miestelis stovyklautojams paliko didžiulį įspūdį. Susitarę su šeimininkais, svečius nuvedėm į tas sodybas, kuriom didžiuotis gali visa seniūnija. Net diskusijos kilo: vieniems patiko ideali švara ir tvarka Reginos ir Algio Čiuteikių sodyboje, kiti labiau gyrė kūrybišką „akmeninę“ Gražinos ir Ramučio Vaškių aplinką.

Ši stovykla, manytume, ganėtinai svarus indėlis į Mosėdžio ir viso mūsų rajono informacinę sklaidą. Ganėtinai „suspausta“ programa neleido daugiau objektų aplankyti, o jų rajone tikrai nemažai. Ar kada nors dar „nuskils“ mums tokia garbė tokią stovyklą priimti? Jos organizuojamos kasmet skirtingose vietose (pernai – Naisiuose).

Deja, ne visiems tokios mūsų iniciatyvos patinka. Štai vienas jaunuolis ilgai ir piktai ginčijosi, kodėl jam, vietiniam šaukliškiui, neleidžiama čia pat su kompanija pagerti: juk poilsiavietė – vieša vieta, jis seniai balių suplanavęs, kita vieta netinkanti – ir jis turįs teisę būtent čia pramogauti… Be abejo, turi. O mes „turim teisę“ po tokių pramogavimų rankioti butelius ir šiukšles, o kartais – ir sulaužytą inventorių taisyti.. Vis tik tenka pasidžiaugti, kad tik vienas toks teatsirado: kiti be jokių kalbų sutiko pasirinkti mūsų pasiūlytas alternatyvas.
Gaila, kad paskutinę dieną pabjuręs oras nebeleido atvykti į Puodkalių piliakalnyje vykusią žemaičių šventę, nors tokių planų būta.

Stovyklautojų vardu dėkoju aikštelę stovyklai paruošusiems seniūnijos darbininkams ir jų vadovui Alvydui Reminiui, rajono šaulių kuopos vadui Robertui Šakaliui, respublikinio V.Into akmenų muziejaus direktoriui Evaldui Razgui, apie tėvelį papasakojusiam V.Into sūnui Vaclovui, Gražinai ir Ramučiui Vaškiams, Reginai ir Algiui Čiuteikiams.

Nuotraukos – Alfredo Girdziušo (nuoroda žemiau).

https://plus.google.com/photos/102202884626209043509/albums/6031514005487922849?banner=pwa

Paskelbė: Augenijus Zabitis 

---

Mielagėnams 245 metai. Koks dar jaunas ir gražus miestelis! Pijaus ir Alfredo Girdziušų fotoreportažas.

      2013 metų rugpjūčio 4 dieną Mielagėnai „tvinko“ nuo svečių ir aplinkinių gyventojų gausos: miesteliui sukako nedaug, tik... 245 metai.

    Šventė, kaip įprasta, prasidėjo  pamaldomis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Bažnyčios, primenančios Vilniaus Arkikatedrą, pradžios pradžia prasideda dar nuo 1760 metų medinio statinėlio, koplyčios. Vėliau, Justinos Kublickienės, vykdančios mirusio vyro valią, išskirtame žemės sklype 1779-90 metais iškilo šiandien matomas architektūrinis stebuklas – Mielagėnų bažnyčia, išpuošta Krikonyse gimusio dailininko Vincento Smakausko paveikslais...

      Mišias laikė kunigas Marijonas Savickas, kuris jau nuo 1982 metų birželio 15 dienos iki šios dienos darbuojasi Mielagėnų parapijoje ir yra vienas iš  vietinės „troikos“ narių  – Mielagėnų seniūnės Mildos Bielinienės, Mielagėnų bendruomenės pirmininkės Valės Švarcienės, užsiimančių ne tik kultūrine veikla parapijiečių tarpe, bet miestelio gražinimu. Kunigo.M.Savicko dėka Mielagėnuose buvo suremontuota ir atnaujinta bažnyčią, restauruoti Vincento Smakausko ir kitų dailininkų paveikslai, skulptūros, vargonai bei kitos meno vertybės. Jis iš pagrindų sutvarkė kleboniją ir erdvią bažnyčios bei klebonijos aplinką, įrengė naują aukštą varpinę ir 2005 metais joje įtaisė naują didįjį bažnyčios varpą "Šv. Jonas Krikštytojas", o 1997 metais nebenaudojamuose vaikų darželio patalpose atidarė Palaimintojo Jurgio Matulaičio senelių globos namus...

    Po Šv.Mišių Mielagėnų gyventojai, kraštiečiai ir svečiai nuėjo prie paminklo „Karo ir pokario aukoms atminti 1939-1953 metais“ pagerbti tylos minute, uždegti atminimo žvakutes bei padėti gėles.

  

 

 

 

  

  

 

  

 

  

 

 

 

 

 

 

      Tai buvo tik preliudija. Tikroji šventė vyko miestelio aikštėje netoli tvenkinio, apkloto vandens lelijų lapais ir žiedais. Ir visur vaikučiai! Smalsios akutės ir nepakartojamas noras perprasti, įsisavinti tai, ką jie mato, girdi...  Visų šventės dalyvių  laukė nuostabūs renginiai: kraštiečio fotomenininko Algio Jakšto fotoparoda, eksponuojama seniūnijos patalpose bei tautodailininkės Irenos Vinciūnaitės-Katinauskienės karpinių paroda, papuošusi kaimo seklyčios salę. Miestelio aikštėje puikavose medžio drožėjų mielagėniškio Sauliaus Sveikausko ir Mindaugo Milinavičiaus darbai. Restauruojamų parapijos namų gonkelį aplipo Mielagėnų medžiotojų būrelio trofėjų, žvėrelių iškamšų paroda. Šalia krykštavo vaikučiai, leisdamiesi pripūstomis kaskadomis. Visus linksmino Visagino liaudiškos muzikos kapela „Linksmuolė“ ir Adutiškio miestelio muzikantai. Į saulės kaitinamą aikštę linksma muzika išviliojo ne vieną porą mėgėjų pašokti.

        Po to visų laukė plovas, paskanintas su milžiniškomis česnako galvomis, karštį maldė atšaldyta gira... Pavargusių nebuvo! Armonikos verksmas daugeliui primine tolimus laikus, jaunystę, primirštus vaizdus, kuokinių šurmulį, o kitiems net pirmųjų meilės bučinių pojūtį.