Paskutinė medžioklė. Alfredas GIrdziušas

Alfredas Girdziušas Paliesius
Paskutinė medžioklėApie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti, kad nušoviau stambų žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau, jog tai buvo kaip tik laimė. Teko vienu laiku gaudyti gyvus žvėris. Naudojome specialias kulkutes su paralyžiuojančiais preparatais.
Tris žiemas teko dirbti šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinti su tenykščiais medžiotojais. Medžiojo retsykiais su mumis ir vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų veislės kalę, dalydavosi su ja maistu, nešdavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama visada būdavo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukdavo kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo ir prasidėjo elnių gaudymas. Prieš pat Naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu nuvykome pas senuką medžiotoją. Norėjome pakviesti jį mangutų pamedžioti, nes, besivaikydami žvėris miške, iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą. Nuvažiavome gana vėlai ir iš toli pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka tos šviesos, pagalvojau. Tik prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir šalia kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusįjį, o drauge sužinoti, kas mirė. Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių. Priėjo senutė prie mūsų ir, sunkiai atsidususi, paklausė, gal norėtume išgerti karštos arbatos. Mes padėkojome ir pasakėme, kad greitai važiuosime. Senutė apsidžiaugė mūsų apsilankymu ir, atsisėdusi šalia vyriausiojo iš mūsų, pradėjo godoti savus vargus. Aš stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius, prisiminiau paskutinius susitikimus su šiuo medžiotoju. Šiluma ir eglių šakelių vainiko kvapas svaigino ir kartu migdė, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą atėjo kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti į šią neįprastą lovą. Žibalinė lempa degė prie pat lango šalia giesmininkų ir tik dvi žvakės galvūgalyje. Aš stebėjau išplėtęs akis neapšviestas velionio kojas. Taip ir yra. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trūkti oro. Jaučiau, kaip lašai ritasi nugara žemyn. Prisiminiau visokias pasakas, legendas ir pasakojimus apie palaidotus gyvuosius. Žvilgtelėjau į senutę. Ji ramiai sau porino, kiti buvo palinkę prie jos ir visai nekreipė dėmesio į mirusįjį (?). giesmininkai traukė savo giesmę. Norėjau atsistoti, bet bijojau ir neturėjau jėgų. Mano žvilgsnis buvo prikaustytas prie medžiotojo kojų. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia. Nedaug, per pirštą, bet prisiekiau visais šventaisiais, kad jos kilojosi, judėjo. Senis buvo gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pagalvojau, kad kraustausi iš proto, bet susivaldžiau ir ėmiau analizuoti, kas čia darosi. Užkampis, šalia miškas, pusnys, senutėlis namas, senutis, senutė... kažkokia mistika! Raganavimas dvidešimtojo amžiaus pabaigoje! O kojos vis kilojosi. Vienu metu pastebėjau, kad jos virpa. Nutilo giesmininkai ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip gulintysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą iš karsto. Įsikibau į kėdutę. Pažliugę delnai slydo. Įsignybau į šlaunį. Per storą vatinį kombinezoną nepajutau nieko. Nebuvau iš bailiųjų, bet, matydamas, kad karste guli gyvas žmogus, o niekas iš aplinkinių nė nemėgina to pastebėti, ėmiau panikuoti. Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo lygiai vidurnaktis. Nejaugi mes čia sėdime jau dvi valandas! Lyg per miegą pagaliau užgirdau senutės balsą:
-Ir nieko negalim padaryti! Dieve, Dieve,ką reiks daryti, kai vešime į kapines?
Man ėmė šiurpti oda. Dabar žvelgiau į malonų senutės veidą ir įsivaizdavau, kaip bus kišamas į duobę gyvas žmogus, o ši apsimetėlė verkšlens. Norėjau šokti ir pasakyti savo draugams, kad mūsų gerasis medžiotojas dar gyvas, o čia vaidinamas kažkoks klaikus spektaklis. Įtraukiau oro ir, kildamas, kad galėčiau perspėti saviškius, netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip gulintysis sulenkė per kelį koją...
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį. Prie manęs buvo pasilenkusi eigulio žmona ir keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
-Tvanku buvo, o čia dar kvapai. Ir neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Mano galvoje siautėjo audra – mintis vijo mintį. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo besilenkianti numirėlio koja. Ne nuo kvapų ir šilumos netekau sąmonės. Nors ir tamsoka buvo, nors trukdė vainikas, bet aiškiai mačiau kaip kilo koja! Netikėjau vaiduokliais ir visokiais prietarais...
Teko “prisipažinti” draugams, kad jie teisūs – šiluma ir kvapai įveikė mane...
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėjome, kad parduotų ar atiduotų kalę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama papasakojo liūdną ir tragišką šuns istoriją.
-Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę tada nukėlėme ją nuo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau ją pašerti vakare, o ryte jau neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį radau ją. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje aš pati atsigulsiu... nepyks gal Dievulis už šią nuodėmę...
Išvykome. Iki pat Vilniaus visi tylėjome. Tik dabar aš supratau, kad tada ant savo šeimininko kojų be garso verkė ir krūpčiojo ištikimiausias medžiotojo draugas,pasiryžęs keliauti į paskutinę medžioklę, iš kurios nebegrįžtama...

Šuniškas gyvenimas

Alfredas Girdziušas Paliesius

Priklydėlė

Kai aš ją pamačiau, pagalvojau kad prie durų guli numesti murzini juodi vaikiški kailinukai, bet tie “kailinukai” staiga iškišo dar murzinesnę uodegą ir blizgančią juodą nosį. Tai buvo šuo...
...Buvo ankstyvas ir šaltokas pavasaris. Studijoje, kur fotografuodavau, dar nuo žiemos retai vėdinamas kambarys trenkė seniai nevalytais kiliminiais patiesalais. Gurkšnis šviežesnio gatvės oro, praskiesto mašinų “dorantais”, atrodė mielesnis, gaivesnis, nes durys vėrėsi tiesiai į pietus, į vidudienio saulę. Saulėkaitoje prie manųjų durų ir susisuko šunėkas. Kaip ir dera, pasilabinau, o kadangi durys liko praviros, tie “vaikiški kailinukai” ramiai įėjo į vidų, apuostė pasienius ir atsigulė kampe. Iš pradžių šis akiplėšiškumas man patiko, bet kai užuodžiau, kad su svečiu į vidų įsiveržė dar “gaivesnis” oras, pabandžiau susitarti gražiuoju – išvilioti laukan su perdžiuvusiu duonos gabalėliu. Nepavykus, griebiausi represinių priemonių – pakėliau balsą ir trankiau grindis kojomis. Mano šamaniškas šokis keturkojui, matyt, labai patiko. Jo uodega taip smagiai lakstė į šonus, kad nabagas vos patsai pastovėjo. Nelabai vykusius mano diplomatinius reveransus be jokių ceremonijų užbaigė užsukęs kaimynas, kurį vadinu “černobiliečiu”. Jau toks liesas, kad galėjai matyti ką pusryčiams buvo suvalgęs. Žodžiu, “kailinukai” buvo išspirti, durys privertos ir incidentas užmirštas.
Vakare, išėjus laukan, buvau sutiktas vėl to pačio šuns. Jis šokinėjo, meilinosi, šėlo ir vertėsi kūliais lyg aš būčiau buvęs jo šeimininkas nuo pat jo šuniškos gimimo dienos. Skubėjau namo. Šuo linksmai bidzeno šalia, stovėjo kol degė raudonas perėjos žibintas ir pradėjo verksmingai cypti kada įšokau į troleibusą, važiuojantį geležinkelio stoties link.
Ryte prie studijos durų vėl stovėjo kudlius! Ir taip visą savaitę. Mūsų santykiai darėsi šiltesni (iš mano pusės, nes šuns, prisiekiu, negalėjau apkaltinti “šaltumu”), palikdavau ėdesio ir priklydėlei. Tai buvo kalė, bet labai jau šuniškai smirdinti.
Šeštadienio ir sekmadienio pavasariniai daržų darbai ištrynė iš atminties nuotykį su benamiu šunimi, bet pirmadienis pribloškė – kalė manęs laukė prie studijos durų. Aš pasimečiau ir pasijutau kažkodėl kaltu kada smirdalė kūlvirsčia puolė prie manęs. Šuo ne cypė, bet staugė iš laimės. Prie stotelės žmonės persukę sprandus piktai stebėjo mūsų susitikimą. Kalės studijon neleidau, bet, palikęs visus daiktus, nuėjau į parduotuvę ir nupirkau inkstų. Mano nuostabai šuo ėdė nenoriai. Ir taip vėl visą savaitę – verksmingi, tikriau cypingi išsiskyrimai ir pašėlę susitikimai. Kaimynai papasakojo, kad kalė manęs ištikimai laukdavo ir per išeigines dienas.
Vieną šeštadienį dirbau ir, kada iki traukinio išvykimo buvo likę pora valandų (gyvenu už Vilniaus), nutariau kulniuoti į stotį pėsčias. Šuo bidzeno šalia nė žingsnio neatsilikdamas. Prie vagono prasidėjo šuniui isterija: kalė jau ne staugė, o verksmingai kaukė, lakstė palei vagoną, bet nedrįso šokti į tambūrą. Vagono palydovui įgriso šis “koncertas” ir piktokai, bet, galbūt, užjausdamas šunį, paklausė ar jis mano. Pasimečiau. Atsisakysiu – išduosiu šunį, kuris kažkodėl pasirinko mane šeimininku, pasakysiu, jog mano – įsipareigosiu. Bet kam? Sau? Šuniui? Pasielgiau nedorai (nors nemelavau!) – pasakiau jog tai priklydėlė ir... paprašiau, kad leistų pasiimti su savimi. Gavau leidimą– kalė laukė mano gesto lipti, šoko griūdama į tambūrą, atsigulė prie kojų, prisiplakė ir drebėdama išgulėjo iki išlipant. Taip beveik pusvalandį “kvepinau” vagoną. Namuose kaip mokinukui teko aiškintis iš kur ir kaip aš atsitempiau skarmaluotą ir dvokiantį “dvorterjerą”.
Kalė neturėjo benamių šunų įpročių – buvo išranki maistui, įsmukusi į kambarį taikstėsi atsigulti net į lovą. Kalė greitai namiškių simpatiją užsikariavo gal todėl, kad man rytais išvykus į darbą, kildavo verksmas, cypimas ir durų draskymas. Jau po kelių dienų šuo suprato kas yra namiškiai, nė colio neperžengdavo daržų ribos ir aplodavo kaimynus, praeivius...
Apie priklydėlę, kuriai dar nespėjau net vardo duoti, papasakojau savo dvyniui broliui. Jis kažkada savo dirbtuvėse buvo priglaudęs panašią kalę – juodą, kudlotą. Ją net maudyti vonioje į namus tempdavosi, gelbėjo jai gyvybę nuvežęs į veterinarinę kliniką, kada vaikigaliai su kilpa ar peiliu perrėžė vargšei kaklą. Žaizda buvo užsiūta ir užgijo kaip “šuniui”. Broliui persikrausčius su dirbtuve kitur, kalę prižiūrėti atidavė kaimynams. Naujieji šeimininkai vėliau pareiškė, kad šuo nuo jų pabėgo. Tad brolis, užgirdęs mano pasakojimą, paprašė pažiūrėti kalei kaklą: jeigu tai ta pati kalė – bus užgijusios žaizdos randas.
Randą, o gal tik į randą panašią raukšlę radau. Aš nustebau – atsitiktinumas, tik paprasčiausias sutapimas ar tai tikrai tas pat šuo? Kaip šuo Vilniuje galėjo surasti mane, juk aš ne toks jau dažnas svečias būdavau brolio dirbtuvėse ir nesibičiuliavom, berods, su kale. Gal aš to pačio kvapo kaip brolis? Bet tai neįmanoma. Gal šunėkas pasiklydo kvapuose, gal jam atsitiktinai pavyko užklysti prie mano durų ir prisiminė?
Dabar negaliu pasakyti. Negali ir toji kalė pasakyti. Šiandien nežinau jos likimo – žioplai pamečiau aš ją užklydęs į turgų. O gal kas ją priglaudė, gal ji išėjo ieškoti pirmojo šeimininko - mano brolio. Kaip jai sekasi? Dažnai be reikalo užbrendu į tą turgų. Gal pamatysiu šmirinėjančią tarp žmonių savo kudlę. Atrodo, jeigu ji atsirastų, leisčiau ir ant lovos pagulėti. Ji manęs juk neišdavė...