Laisvės gynėjų diena. Alfredas GIRDZIUŠAS, Vilnius (Spaudos rūmai, nuotraukos); Algirdas Patackas

Alfredas GIRDZIUŠAS, Vilnius (Spaudos rūmai, nuotraukos)

Galerija:

Pradžia > Nuotr

Sausio 13-ji

     Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus... Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio...

     Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs... Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?

     Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvelgiančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote Sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis. Sausio 13- oji ir Sausio16-oji – tik trys dienos, bet tarp jų prarajá...

     Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.

     Kas mes būtume be pavydo, – kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su Raktininku – neišvengt...

     Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų visa apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?

     Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?

     Ir ar būtume išvis?

     *

O dabar keletas žodžių apie kiekvieną iš jų:

                                                                                  kaip sutraiškytom kojelėm pas Dievulį tu nueisi
                                                                                  pas senelį į dausas aukštąsias kas nuneš?...

                                                                                  ---------------------------------------------------------

                                                                                  motinyte, nesirūpink, pagijau aš, užmiršau aš
                                                                                                                              leteną to tanko baisią
                                                                                  cherubinų nešama dabar linksmai keliauju aš...
                                                                                                 (Bernardas Brazdžionis, „Aukos lelija")

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24-erių. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvaigždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes'as sukūrė Indijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais buvo ne šis granitas...

      Virginijus DRUSKIS, 22-jų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė – „nesiduosiu žeminamas...". Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime...Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis - kulka buvo greitesnė...

     Darius GERBUTAVIČIUS. Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18-kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose..." Buvo vienintelis vaikas šeimoje.

     Rolandas JANKAUSKAS, 22-jų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie, su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą muzikinį kūrinį.

     Rimantas JUKNEVIČIUS, 25-erių, marijampolietis. Mėgo klasikinę muziką, už užsidirbtas lėšas pirkosi aparatūrą. Senelis, 1945 m. jėga paimtas į Raudonąją armiją, nuo vokiečių kulkos žuvo Berlyne. Anūkas nuo ruso kulkos žuvo Vilniuje. Už ką jis žuvo? Už tai, kad lietuviai, jei ir žūtų, tai už Lietuvą.

     Alvydas KANAPINSKAS, 39-erių. Irgi atitarnavęs SA. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto – kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulką atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę...

     Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52-jų, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties atskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

      Vidas MACIULEVIČIUS, 25-erių. Nušautas į nugarą. Liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

      Titas MASIULIS, 29-rių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis..." – motinos žodžiai.

      Alvydas MATULKA, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausios Tarybos. Tolumoje – bet atrodė čia pat – pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones ?!" – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam...         

     Apolinaras POVILAITIS, 54-erių, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjo auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj, per „bananų balių". Šį kartą buvo ne bananas, bet kulka...

      Ignas ŠIMULIONIS, 17-kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus. Iš juodai-baltos nuotraukos žvelgia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas... „Geležinio vilko" kuopos šaulys – tai skamba. Tačiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu...

      Vytautas VAITKUS, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

      Vytautas KONCEVIČIUS, 50-ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes...

     *

DULCE ET DECORUM EST PRO PATRIA MORI – kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti. Tačiau pati mirtis atrodo kitaip:

„...padaryti šie kūno sužalojimai: muštinės, traiškytos žaizdos kakle, pakaušyje, apatinėje lūpoje, su aplinkinėmis kraujosruvomis. Kaukolės skliauto, pamato ir  veidinės dalies kaulų lūžimai, galvos smegenų suspaudimas su kraujosruvomis, daugybiniai krūtinės, nugaros, liemens, žastų, alkūnės nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, dešinės menties, dešinio raktikaulio, dalies šonkaulių lūžimai, diafragmos, abiejų plaučių plyšimai, masyvi dešinės pusės pilvaplėvės kraujosruva, blužnies ir kepenų plyšimai..." (iš medicininio dokumento).

     Taip atrodo mirtis realybėje. Kitaip ji atrodo paminkluose. Ar mokame juos statyti? Ar mokame išlaikyti atminimą tų, kurie mokėjo už mus numirti. Mirti mes mokame, bet po to... Dar nepastatėme deramo paminklo PARTIZANUI, o jau pasigirsta raginimai statyti paminklą kolaborantui...

     Štai šiandien jie čia, šitoje erdvėje, kartu su mumis. Jauna, nekalta mergaitė ir dvylika vyrų, daugiausia jaunų, nuo moksleivio iki penkiasdešimtmečio. Visi jie, išskyrus moksleivius, buvo paimti tarnauti į priešo-okupanto kariuomenę, kuri juos ir nužudė. Dauguma jų – tremtiniai ar iš tremtinių šeimos, likę gyvi po sibirų, bet tų pačių blogio demonų pasivyti tada, kai jau, atrodo, buvo paprastos žmonių laimės galimybė. Visi jie – iš pačių tautos gelmių, liaudies, eilinių žmonių, nei vienos garsenybės arba, kaip dabar sakoma, elito. Ir visi Jie – jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty, ir liks ten, kol bus gyva tauta, ir pirmas požymis, kad tautos nebelieka, bus tas, kada jos atmintyje pradės nebelikti jų atminimo. Kartais išgirsti, o ypač iš tų, kurie išvažiuoja – kas ta tauta, kur ji, kas ją matė, ar tai ne išsigalvojimas, mokslinčių vaizduotės peršamas miražas...? Atsakymas būtų – pažvelkite į šias nuotraukas, pažvelkite į jų palikuonis... Štai ji, tauta! Jie, kurie sėdi čia, salėje, ir tie, kurie žvelgia į jus, į jūsų sielas iš aukštybių, jie ir yra tauta, jie ir yra įrodymas, kad tauta yra išties, õvyje, o ne kieno nors vaizduotėje...

Algirdas Patackas, signataras, parlamento gynėjas, Garbės savanoris

--
Photographer; journalist;
ph.: +370 698 81744
studio: +37052758892
http://paliesius.photodom.com
http://agirdziusas.blogspot.com
http://girdziusas.wordpress.com
Skype: maurisijusalfredas

Iš interneto...

Alfredas Girdziušas. Kitokie žvilgsniai į kasdienybę - Kulturpolis.lt

Alfredas Girdziušas. Kitokie žvilgsniai į kasdienybę. 2010-06-11. Vilniaus licėjaus mokiniai, pasirinkę meno raiškos profilį - fotografiją, šiais metais vėl ...
www.kulturpolis.lt/main.php/id/2980/lang/1/.../5328 - Google kopija

Kultūros subtitrai

Alfredas Girdziušas. Kitokie žvilgsniai į kasdienybę

2010-06-11

Vilniaus licėjaus mokiniai, pasirinkę meno raiškos profilį - fotografiją, šiais metais vėl pateikė savo darbus žiūrovų kritikai Kalvarijų bibliotekoje. Tai jau penktoji licėjistų fotografijų paroda, eksponuojama šioje bibliotekoje. Šių parodų kuratorė – vyriausioji bibliotekininkė Jelena Gudovič. Licėjistų fotografijų parodos buvo eksponuotos net po kelis sykius Vilniaus Karoliniškių, Lietuvos technikos, Adomo Mickevičiaus bibliotekose, Vidaus reikalų ministerijos Kultūros rūmuose, Vilniaus Mažojoje baroko salėje, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, "Skalvijos" kino teatre. Ir, kaip licėjaus "vizitinė kortelė", parodos pasiekė Švenčionių, Anykščių, Kėdainių, Varėnos (Merkinėje), Trakų, Ignalinos rajonų bibliotekas, kultūros rūmus bei muziejus. J.Gudovič iniciatyva licėjistės Augustės Žebuolytės 10 triptikų, pavadintų simboliškai "Žemė, žmogus, daiktai", pabuvojo Rusijoje - Sankt Peterburgo centrinėje tarprajoninėje M.Lermontovo vardo bibliotekoje, iš kur grįžo su Padėkos raštu nuo peterburgiečių žiūrovų. Beje, ši paroda didžiulio įvertinimo bei dėmesio susilaukė ir Švenčionių rajone - parodą lankę rajono mokyklų mokiniai rašė filosofinius kūrinius, pamąstymus apie žmogaus egzistenciją: žemė - žmogaus gimimas arba pradžios pradžia; žmogus - žmogaus gyvenimas ir veikla; daiktai - žmogaus palikimas, savotiška gyvenimo ataskaita...

Jau ne vienerius metus licėjistams dėstydamas fotografijos meną, siekiu paskatinti savo mokinius ne tiek fotografuoti, kiek per fotografiją atskleisti savąjį „aš“, užkrėsti nepagydoma „liga“ - fotomanija.  Iš licėjistų parodų labiausiai įsimintina ir buvo Agnės Vilkoicaitės bei Jono Pivoriūno paroda "Tristis est anima mea" ("Liūdna  mano siela"), papildyta autorių poetiniais posmais. Paroda apkeliavo beveik pusę Lietuvos.

Kalvarijų bibliotekoje šiandien pateikta net trisdešimt diptikų. Šiuos darbus verta įvardinti kaip parodinius, nors daugeliui pasirodys, kad kai kurios fotografijos yra „kasdieninės“. Šie darbai yra vertingi tuo, kad atskleidžia kiekvieno autoriaus savitą požiūrį į kasdieninį, įprastą, kaip daugeliui atrodo, supantį pasaulį. Tai ir yra toji neįkainojama vertybė, kurios trūksta mums: pažvelgti į šimtus kartų matytą vaizdą kitu rakursu, kitu grožio suvokimu. Galima vertinti „gražu“ ir „negražu“, galima matyti tik vieną spalvą, arba visai jų nematyti, galima suprasti arba nesuprasti autoriaus minties. Čia kiekvienam žiūrovui palikta galimybė sutikti arba nesutikti su autoriaus pateikta koncepcija.

Parodoje darbai, pateikti diptikų forma,  suteikia galimybę autoriams lengviau ir plačiau atskleisti šių fotografijų filosofinę prasmę, ne kiekvienos atskirai, o visumos. Autoriai taip pat gali teikti savą potekstę. Žiūrovas, žvelgiantis į diptikų atskiras fotografijas, pastebės, kad daugelis jų „nesirimuoja“. Toji „aritmija“ ir yra nuostabiausia fotografijos meninės raiškos savybė – vizuali priešprieša ir filosofinis suderinamumas.

Meninėje fotografijoje dažnai atsisakoma dokumentikos, „sausos“ informacijos pateikimo. Meninės fotografijos „arkliukas“ – neįprastas vaizdas, nesuvokiamas procesas, spalvų ar šešėlių žaismas, rakursai. Šioje parodoje autoriai nesistengė žiūrovų nustebinti neįprastais vaizdais. Greičiau priešingai – įprastus vaizdus pateikė su interpretacijomis. Ir tai jiems pasisekė.

Manau, kad autoriams pavyko išspręsti pagrindinį fotografijos, kaip meninės išraiškos, uždavinį – perkelti mus ten, kur dar nebuvome, parodyti tai, ko mes negalime arba nenorime pastebėti, atskleisti tą, ko mes nesuvokiame arba neįstengiame suprasti. Mus priverčia žvelgti autoriaus akimis, jausti jų širdimi, vertinti savu pasaulio suvokimu.

Foto:
1. Ieva Avulytė
2. Saulė Grybėnaitė

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

 

--
Photographer; journalist;
ph.: +370 698 81744
studio: +37052758892
http://paliesius.photodom.com
http://agirdziusas.blogspot.com
http://girdziusas.wordpress.com
Skype: maurisijusalfredas

Ridas Jasiulionis. Jaunimui reikia autentiškų, gyvų pasakojimų

Jaunimui reikia autentiškų, gyvų pasakojimų

Teksto dydis:

2012-01-13

Ridas Jasiulionis

Nuotraukos iš filmo „Nežinomi didvyriai”

Jau kitą savaitę kino ekranuose pasirodys naujas Lietuvos dokumentininkų VšĮ „E2K” sukurtas filmas „Nežinomi didvyriai”, kuriame pasakoja Sausio 13-osios nakties įvykių liudininkai, žmonės, suvarpyti sovietų kulkų, apdeginti jų sprogmenų prie TV bokšto, Televizijos ir radijo komiteto, gydytojai, tą naktį gelbėję sužeistųjų gyvybes, kariškiai, pasiryžę ginti Parlamentą bet kokia kaina. Filmo „Nežinomi didvyriai” scenarijaus autorių ir režisierių Algį Kuzmicką bei filmo direktorę Agnę Zalanskaitę kalbina autorius.

Jūsų filmas „Nežinomi didvyriai” gan skaudžiai atskleidžia blėstančios atminties apie Sausio 13–ąją temą. Ar nėra taip, kad panašiai kaip užsitraukia, pasimiršta filmo herojų – likusių gyvų nežinomų didvyrių – žaizdos, taip blėsta ir gyvoji atmintis apie Sausio 13–ąją?

A.Kuzmickas.  Kažin ar atmintį apie Sausio 13–osios įvykius būtų galima vadinti blėstančia. Galbūt sąmonė pradangina ar paaštrina kai kurias detales, tačiau visuma išlieka. Istorijai 21–eri – labai menkas laikotarpis. Tebėra sveiki ir gyvi įvykių liudininkai, kuriems tų dienų išgyvenimai ir patirtis gali padėti puikiausiai oponuoti vien tik dokumentais, o ne asmenine patirtimi besiremiantiems istorikams. Tautos folkloru tapo frazė „Ką tu veikei Sausio 13–ąją“, ir tai suprantama. Nes nebuvo, ko gero, Lietuvoje tuo metu nė vieno piliečio, abejingo tam, kas vyksta čia pat. Aišku, jau užaugo nauja karta, kuriai tenka tik mėginti įsivaizduoti miestų gatvėmis šliaužiančius tankus ar iki dantų ginkluotus omonininkus, saugančius užgrobtus pastatus, ar žmones, Parlamento aikštėje per naktis sėdinčius prie laužų. Iš šių laikų perspektyvos vertinti sausio įvykius labai paprasta, nes žinai, kuo viskas baigėsi. O kaip perteikti tų dienų įtampą, kai pasiruošusių pačiam blogiausiam scenarijui, manau, tikrai buvo daugiau nei optimistų. Svarbiausia filmo užduotis ir buvo kuo arčiau prisišlieti prie tos netolimos istoriniu požiūriu praeities, atgaivinti amžininkų prisiminimus ir padėti susivokti tiems, kurie apie sausio įvykius žino tik iš pasakojimų.

Kad prisiminimai blėsta, nyksta ištisi jų fragmentai, prisipažįsta pagrindinis filmo pasakotojas fotografas A.Girdziušas. Supranti, kaip svarbu užfiksuoti kuo daugiau gyvų atsiminimų apie Sausio 13–ąją ir patraukliai juos pateikti.

A.Kuzmickas.  Sausio įvykių liudininkai jau tomis neramiomis dienomis buvo raginami užrašyti savo prisiminimus ir džiugu, kad į šį prašymą tuomet atsiliepė tikrai daug žmonių. Teko dalį tų atsiminimų skaityti. Dirbant su filmo scenarijumi tarsi buvo iš ko rinktis, tačiau iš esmės šie nuoširdūs, karštai fiksuoti įspūdžiai buvo tik apie vieną kurį nors konkretų objektą ar vietą. Teko galvoti, kaip juos sujungti į visumą. Ir čia padėjo visagalis atsitiktinumas. Būtent atsitiktinai internete aptiktas fotografo Alfredo Girdziušo pasakojimas ir tapo ta ašimi, padėjusia vystyti visą filmo siužetinę liniją. Fotografas tuo metu, kaip ir pridera šios profesijos atstovams, stengėsi būti visų įvykių centre. Tačiau, kitaip nei dauguma kolegų, A.Girdziušas grįžęs į namus užrašydavo savo asmeninius išgyvenimus. Tai – tarsi dienoraštis, tų dienų asmeninė kronika. Būtent taip, kaip pajausta ar suprasta tai, kas vyko tuo metu. Reikėjo tik pasistengti visų tų įspūdžių nesugadinti derinant juos su filmo scenarijumi.

Kaip, Jūsų manymu, valstybė galėtų labiau prie šio svarbaus darbo prisidėti? Ar tai – labiau užduotis šeimoms ir pačiai visuomenei?

A.Kuzmickas.  Nesu iš tų, kurie mano, kad valstybė neprisideda ar mažai prisideda prie šio darbo. Tačiau, be jokios abejonės, pačios visuomenės ar atskirų jos narių indėlis taip pat yra labai svarbus, jei ne lemiamas. Pradėk nuo savęs, o ne lauk, kol kas nors teiksis tai padaryti už tave. Prieš sakydamas: o ką jie padarė, pagalvok – o ką padariau aš. Galima prirašyti ir įgyvendinti įvairiausių projektų su gražiausiomis, pompastiškomis antraštėmis, tačiau klausimas: ar visa tai ras kelią į tų, kam skirti tie projektai, širdį.
A.Zalanskaitė.  Man valstybė visada yra jos piliečiai, todėl istorinės atminties puoselėjimas ir įamžinimas pirmiausia turi iš tikrųjų rūpėti žmonėms. Kai bus reali paklausa, tuomet ir valstybė, jos atsakingos institucijos, ir verslas prisidės ir rems tai.
Beje, šiuo metu galime stebėti geras tendencijas. Istorinė dokumentika populiarėja. Vis daugiau žmonių renkasi gerą dokumentinį, ne meninį filmą. E2K produkciją vienoje iš interaktyvių TV, kuri turi apie 60 tūkst. vartotojų, per mėnesį statistiškai pasižiūri apie 8000 žmonių. Geros dokumentikos daugėja ir televizijose, ir kino teatruose.
Šiandien nebegaliu sakyti, kad valstybei, teisingiau sakant, jos valdžios institucijoms, nerūpi kinas. Priimtas naujas Kino įstatymas, kuris užtikrina, kad 60 proc. pajamų sumokėto PVM už kino teatruose parduotus bilietus grįžta kaip parama filmų gamybai. Tereikia istorinės atminties įamžinimą kine patvirtinti kaip vieną iš prioritetų.

Kaip perteikti atmintį apie Sausio 13–ąją jaunajai kartai?

A.Kuzmickas.  Toks praėjusių metų rudenį matytas vaizdas. Eilinė darbo diena, tuščios Antakalnio kapinės. Iš toli pastebiu, kaip mažametė mergaitė su mama uždega žvakelę ant Loretos Asanavičiūtės kapo. Priėjęs arčiau nugirstu, kaip mama kantriai aiškina, kas buvo ta Sausio 13–oji ir kodėl tie žmonės mirė ir čia palaidoti. Tai pats geriausias mano žinomas ir svarbiausia lengviausiai įgyvendinamas projektas, skirtas Sausio 13–osios aukoms atminti.

A.Zalanskaitė.  Jauniems žmonėms reikia autentiškų liudijimų, gyvų pasakojimų, tikrų, sukrečiančių istorijų. „Nežinomi didvyriai” – nestandartinis filmas apie Sausio 13–ąją, kuris, tikiu, bus žiūrimas ir jaunimo. Filme kalba ne žuvusiųjų artimieji ar draugai, filme kalba žmonės, kurie buvo tą naktį prie Seimo ar TV bokšto, kurie iš tiesų nukentėjo. Suvarpytas šlaunikaulis, nuo tanko šūvio sprogę bugneliai, nudegęs veidas – žmonių sumokėta kaina už mūsų laisvę. Jų gyvas ir nuoširdus pasakojimas apie tai, kas 1991–ųjų sausį vyko Lietuvoje – paveikus ir įtikinamas.