Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2011-09-09

Sigitas Cibulskas, Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimas su žemiečiais.


Sigitas Cibulskas. Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimas su žemiečiais.

Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimas


Paliesiaus kaimo gyventojų susirinkimas brendo jau nuo 2010 m., tačiau nesubrendo. Trūko tikslių istorinių duomenų apie kaimą, jo įkūrimą bei gyvavimo raidą. Duomenų ir šiais metais buvo surasta irgi nedaug. Dėl to subrendo Paliesiaus kaimo gyventojų susirinkimas 2011 metais. Susirinkimas buvo organizuojamas, siekiant sužinoti daugiau istorinių duomenų apie kaimą, jo gyvavimą bei sugražinti gražius prisiminimus žmonėms gimusiems ir augusiems arba leidžiantiems pastoviai atostogas Paliesiaus kaime. Tikėjomės, kad šio susitikimo metu susitiks vaikystės ar jaunystės draugai, gal net ir giminaičiai, kurie nesimatė daugiau nei 30 metų.
Abejonių dėl kaimo susirinkimo būtinybės nebeliko, kai apie tokius pamastymus paskelbiau „Paliesiniams“, gyvenantiems dabar Paliesiaus kaime ir už jo ribų.
Noras kažkaip prisidėti ir kažką padaryti, kad susirinkimas įvyktų buvo beveik pas visus „Paliesinius“. Atsirado netgi gyventojų, gyvenusių Paliesiaus kaime 19a sąrašas, kuris vėliau buvo patikslintas su Paliesiaus kaimo gyventojais. Norą, pasiruošti susitikimui: suremontuoti ir nudažyti kaimo kryžių, paruošti aikštele susirinkimui (įrengti gegužinę) informuoti visus buvusius ir esamus „Paliesinius“ apie susirinkimą pareiškė patys „Paliesiniai“. Viskas suprantama, juk tai jų gimtinė, kur dar gyva protėvių dvasia bei dar matomos kažkada žemėje įmintos protėvių pėdos.
„Paliesiniai“ vieningai surėmę pečius sugebėjo per gana trumpą laiką nudirbti visus numatytus darbus ir puikiai pasiruošti kaimo gyventojų susirinkimo šventei.
Prie šios gražios šventės įgyvendinimo taip pat prisidėjo: Mielagėnų seniūnija, Mielagėnų klebonas Ma­ri­jo­nas Sa­vic­kas, Mielagėnų kaimo seklyčios laisvalaikio organizatorė Aldona Černiauskienė, dainininkai ir muzikantai.
Šventės metu Paliesiaus kaimo gyventojai iškilmingai buvo apdovanoti Alfredo Girdžiušo sumaketuotais diplomais: Paliesiaus senjoras – Vitėnienė Gertrūda; Paliesiaus atžalos – Petrulėnaitės Miglė, Viltė ir Giedrė, bei Paliesiaus ūkvedžiai - visi gyventojai šiuo metu gyvenantys Paliesiaus kaime.
Paliesiaus kaimo gyventojams gimusiems, augusiems arba nuolatos atostogas leidusiems  Paliesiuje buvo išduotas Paliesiaus kaimo susirinkimo šventės Pasas.
Šventės metu programoje dalyvavo: Valdas Girdžiušas (dainavo ir talkino muzikantams),  Česlava Girdziušaitė - Pribušauskienė (skaitė savo parašytus eilėraščius).
Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimo švente organizavo, sukūrė jai programą ir vedė  Sigitas Cibulskas.
Šventės metu užsiregistravo 114 žmonių. Neoficialiais duomenimis buvo suskaičiuota virš 150 žmonių.
Šventėje susitiko draugai, kurie buvo nesimatę daugiau kaip 35 metus.
 
ISTORIJOS TRUPINĖLIAI

 Valakų reforma šiame krašte, kaip ir visoje LDK feodalinė žemės reforma, vyko XVI a. antroje pusėje. Valakų reformos įstatymas  buvo paskelbtas 1557 m. balandžio 1 dieną. Reforma truko apie 20 metų. Būtent per šią reformą vyko gyventojų kėlimas iš vienkiemių į  gatvinį kaimą. Taigi, Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių - Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Paliesiaus kaimas įsikūrė 17 a. viduryje, pamiškėje prie kelio, vykdant valakų reformą.
Lenkų okupuotas Paliesiaus kraštas - 1930 metų žemėlapio fragmentas. Vietovių ir gyvenviečių pavadinimai šlykščiai iškraipyti, išdarkyti - tuo metu vyko arši užgrobtų žemių polonizacija
Paliesiaus kaimas, kaip Vilniaus krašto dalis apie 1932 metais buvo okupuotas Lenkijos. Pagal Lenkų žemėlapį galima nustatyti, jog iki okupacijos Paliesiaus kaime buvo virš 20 atskirų pastatų, kuriuose gyveno 44 gyventojai.
Žemės reformų uždaviniai priklausomai nuo laikmečio buvo skirtingi. Jei 1557 m. buvo orientuotą į gatvinio kaimo kūrimą ir plėtrą tai 1930-32 metais reformos uždavinys buvo atvirkštinis, skatinti gyventojus keltis į vienkiemius.
Dabartinių Paliesiaus kaimo gyventojų teigimu, 19 a. Paliesiaus kaime buvo 38 šeimos, gyveno 194 žmonės. Šiuo metu Paliesiaus kaime yra 27 „Paliesiniai“: 9 namai, kuriuose pastoviai gyvena 24 žmonės ir 2 namai į kuriuos savaitgaliais atvažiuoja dar 3 žmonės, o dar 74 Paliesiniai, kurie yra gyvi, klajoja po pasaulį.
 ********************************************************
Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimas su žemiečiais
Sigito Cibulsko fotonuotraukos:














































































2011-08-25

Alfredas Girdziušas. Legenda apie Paliesių


Legenda apie Paliesių
     Paliesius.
     Skirtingais laikais skirtingai Paliesių vadino. Nuo neatmenamų laikų nežymiai kito šio kaimo pavadinimas, reiškiantis daugiau vietovę, o ne gyvenvietę. Suslavintas, bet ne gimdantis slavus. Nuo neatmenamų laikų čia lietuviai gyveno, kaip dabar sakome, rytų dzūkai. Kaip filtras, kaip apsauginis barjeras, neleidžiantis Lietuvai surusėti ar sulenkėti. Viename kitame tolimesniame kaimelyje atsirasdavo ir rusų, atsibasčiusių arba atvytų iš rytų, bet lenkiškai čia žmonės nekalbėjo. Galbūt pridurdavo vieną kitą svetimybę, atšliaužiusią su okupacijomis, bet šeimose, prie lopšio arba palydint į paskutinę kelionę, dainas dainuodavo arba giesmes giedodavo pačia nuostabiausia pasaulyje kalba – lietuvių. O gal Paliesius kilo nuo švelnaus prisilietimo? O gal palietęs lietuvišką žemelę su žagre ar delnu lietuvis su meile ištardavo: aš Tave paliečiau, Tu mano Gimtinė...
      Paliesius.  Seniai seniai tai buvo, dar tais laikais, kai aplinkui tik miškai tvyrojo, pro tankmę jų nuo Vilniaus pro Švenčionis į Rytų Lietuvos miestus bei miestelius vingiavo kelias. Traktas, kaip tada sakė. Jis į šiaurę pro Tverečių ėjo į Breslaują, Vydžius Polocko link. Ir kūrėsi prie trakto žmonės, statėsi namus iš rąstų šalia miško, be didelių langų, be krosnių kaminų, stogais šiaudiniais arba iš ežero išrautu meldu, vėliau skiedra dengtu. Ir žagre atkariautą miško žemę vis kedeno. Tverečiuje atsirado  vėliau bažnyčia jau  medinė. Tai buvo  daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų, kai didikai Viešgailos turto nepagailėjo maldos namams aukoti.  Į pietryčius  nuo Paliesiaus  Adutiškio dvarą Jonušas Radvila valdė. Iš ten jau kitas kelias ėjo pro žemes Paliesiaus kažkur Daugėliškio miesto link, kurį tada Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Goštautas valdė pastatęs pilį čia.. Ir gavosi prie miško kryžkelė. Ir kryžkelėj toje pastatė karčemą kažkas. Ją žmonės dar minėjo prieš penkiasdešimt metų atgalios. Naudinga buvo ten statyti. Pro šalį vykdavo pirkliai, užsukdavo.  Šalia, prie miško kūrėsi kaimas.  Kaimelį  pavadino kažkas Paliesium (полесье). Ir liko amžinam. O miškas traukėsi nuo kaimo. Ryčiau beržynai buvo dideli. Beržynu tuos miškus vadino ir vėliau kai alksniai tik šlamėjo. Bet prie vienos kitos sodybos beržai ilgai dar augo. Miškus tuos vėliau Kaziukiške vadino. Nuo vardo Kaziuko  vieno nabagėlio. O buvo taip. Kaziukas su draugu iš pono pavogė karvutę, papjovė, valgė, bet staiga ši nuodėmė jam širdį taip suspaudė, jog nusprendė jis su draugu tą nuodėmę išpirkti  miške į kilpą pasinėrus. Kaziukas pasikorė. Jo draugas ne. Visa ši nuodėmė Kaziukui teko, o draugas valgė mėsą dar ilgai. Bet žmonės juk žinojo kaip buvo ten. Ir atminčiai beržynui tam Kaziuko vardą davė. Ilgai, gal šimtmetį, gal du Paliesiaus žmonės ėjo grybų rinkti Kaziukiškio miškuose.  Į rytus nuo Paliesiaus Kančioginos (Virvetos) upelio link bujojo ąžuolai kadais.  Juos traukė iš durpynų kai kasė griovius melioratoriai. Juodus, labai sunkius, storus ir aukštus. Tie ąžuolai išnyko jau seniai, iškirto juos, tik kaime augo kai kurie. Klevai taip pat. Ir liepos. Ir topoliai kvapnieji. Tie laiko išbandyti kvapų gaivikliai, tų medžių pumpurai. O pumpurai tie ir gėrimą naminį stiprų pagardindavo. Tik daug nereikia dėti – tik vieną pumpurėlį. 
     Paliesius  statėsi. Jau pusšimtis beveik šeimų. O žemės trūksta. Tų ruožų siaurumėlis – akėčiomis kaimyno žemę išakėji kai savą pureni. Atėjo metas tų valakų. Kiekvienam valstiečio ūkiui po valaką. Ir ne todėl, kad jis geriau gyventų, o tam, kad valstybės iždas papilnėtų. Paliesiaus šeimos, gavusios tiek žemės, pradėjo keltis vis toliau nuo kaimo. Kiti kaimai galbūt tingėjo, nes vienkiemiai Paliesiuje vyravo. Arčiau miškų, arčiau savos žemelės. Tie vienkiemiai, ar kutarai, kaip vietiniai vadino, gyveno kol sovietai suvarė vėl į kaimus, atėmė žemes, iškirto mišką. Ir versmės net išnyko.  Išlygino laukus, „rubežiai“  tik vyresnio amžiaus žmogui dar galiojo. Kaip praeities aidai. Kaip ta legenda apie arklį, kuris laimėjo su traukiniu varžybas. O buvo taip. Sukirto ponas iš Paliesiaus dvaro kas pirmas Ignaliną pasieks iš Turmanto. Ar traukinys, ar žirgas jo. Už didelę sumelę. Laimėjo juodis. Bet neilgai ponulis džiaugėsi pinigais. Pradingo žirgas jo staiga. Net sumą daug didesnę, kurią laimėjo,  siūlė tam, kas žirgą jam atves. Bet žirgas jau negrįžo. O žmonės vis kalbėjo, Kaziukiškės miškuose jie mato jį gana dažnai. O ypač naktimis. Tik akys didelės lyg žvakės šviečia. Ir daug vėliau, suradom arklio kaukolę. Išdykėliai buvom, - įkėlėm ją  į aukštą medį. Į pačią jo viršūnę.  Reikėjo gal užkasti? Po to visus medžius iškirto rusai. Paliko tik su „švyturiu“, išblukusiais kauleliais. Net paukščiai medžio to nemėgo. O po audros, kai medis tas nulūžo, žirgo išbalusi kaukolė staiga pati pranyko. Nelaidojo jos nieks. Ir nieks vėliau nerado. Gal pono žirgas grįš, kai miškas vėlei sužaliuos, atskris gegutės, vilkai pradės gyventi kaip anksčiau? O jie, ne tik avis ar karves pjovė. Naktim aplink trobas vis slankiojo, klojiman veržės, pro langus dairėsi vidun, vaikus mokyklon net lydėjo. O baidė juos vaikai uždegdami knygas brangias. Bet, sako vis senoliai, nebuvo jie pikti. Pikti kaimynai tapo daug vėliau, kai rusai atbildėjo. Kaimynai kartais tapdavo  etatiniais skundikais. Kiti, priėmę Rytų „tikybą“  - „Šviesaus rytojaus“, savus net šaudė.  Į Maskvą vežė „deputatai“  „balsus“ savų kaimynų už sovietų valdžią... 
      Gal laimė ta, kad laikas tas praėjo.
Miškai  nutolo. Paliesiaus gatvė jau ne brukavota. Joje kadais prancūzų kareivėlių kaulai barstės, kai kelią tiesė prie sovietų, o žvyrą vežė iš kapinių prancūzų. Kapai tie buvo už Rižiškės kaimo. Smėlingoje kalvoje. Pro Tverečių Švenčionių link traukėsi  1812 metais Prancūzijos kariuomenės pulkai, kuriems vadovavo Barklajus de Tolis (vėliau Miuratas) iš Rusijos. Dysnos lygumoje vyko įnirtingos  kautynės.  Prancūzus, žuvusius kautynėse, laidojo ir Paliesiaus vyrai. Nėra jau tų kapų. Išbarstyti keliuose, įmūryti į buvusių fermų pamatus. Nutolo atmintis. Gal nieks jau nenorės patikėti, kad pro Paliesiaus dvarą, šalia Paliesiaus 1915 metais rudenį vokiečių buvo nutiestas „siaurukas“ geležinkelis, aplenkęs kaimą viena atšaka ėjo Daugėliškio link, kita – pro Mėčionis, kirsdama Birvetos (Virvetos, Kančežinkos, Kančioginos)  upę, šalia Erzvėto į Tverečiaus apylinkes, kur tuo metu vyko pozicinis karas tarp vokiečių ir rusų. Pro Guntauninkų ir Raščiūnus ėjo viena gynybinė linija, kita (antroji fronto linija), be didelių įtvirtinimų, ėjo Tverečiaus – Mielagėnų apylinkėse. Paliesiaus kaime Petro Petrulėno name, sumūrytame iš molio ir šiaudų(!), buvo vokiečių karo ligoninė.  Daug buvo sužeistų. Daug mirdavo. Tik už poros kilometrų nuo Paliesiaus, Mešonyse iki šiol dar likę vokiečių karių kapai, paminklai, tvora. Atkūrus nepriklausomybę daug  vokiečių kareivių palaikų jau iškeliavo į Vokietiją. Bet dar daug ir liko. Katkausko Martyno svirne buvo Bavarijos kavalerijos divizijos vieno pulko štabas. Gyveno karininkai švariame gale, o Katkauskai – kitame, „ūkiniame“ – pirkaitėje. Paliesiuje dar elektra nekvepėjo, o svirne jau tada degė elektros lemputės. Elektrą tiekė uždarame kieme veikiantis benzininis (o gal dyzelinis) variklis.  Iki 1962 metų keraminiai izoliatoriai stebino užėjusius svečius...
Gal nieks jau neprisimena Krištapo Girdziušo, paliesinio „čierauniko“ , sugebėjusio „užtvindyti“ namus arba pralįsti rąstu iš vieno galo į kitą, arba „užrakinti“ burną nedorėliui. Daug senolių  pasakojo apie jo išdaigas. Jau nieks neprisimena klojimų teatrų, kuriuose vaidindavo paliesiniai. Gal net  Cibulskai iš tos kartos atėjo ir ilgai linksmino savus kaimiečius? Kur smuikininkai, klarnetistai, cimbolistai? Ar liko atmintyje kam Mykolo  Pakalkos – „Mikalaičiko“, grojusio trieile visuose šokiuose, baliuose, sueituvėse, veido linksmi bruožai. Kai mirė jis, ant jo krūtinės rado sutrintą nuotrauką vienos paliesinės, kuri dar 1937 metais  Prancūzijon išvyko. Kur ji dabar? O Mikalaičikas jos atmintį saugojo iki pat mirties.  Ar prisimena jo brolį, Praną Pakalką, buvusį mokytoją, mokyklos direktorių...
      Namai retėja. Medžiai  nyksta.  Daug paliesinių iškeliavo Anapilin. Vieni buvo palaidoti garbingai. Kitų, kaip partizano Liudviko Girdziušo (apdovanoto po mirties Karių savanorių kūrėjų medaliu) kapas, tikriau duobė, kur jis buvo įverstas stribų, iki šiol nežinomas.  Išvažinėjo paliesiniai po Lietuvą,  bet retsykiais sugrįžta. Kaip paukščiai...
      Legenda tampa  kiekviena diena, kurią mes pragyvenom. O gal ir istorija. Labai daug iš šios legendos apie Paliesių papasakojo man dar 1976 metais mano mama Jadvyga. Tada jai buvo „tik“ 70 metų. Per jos jubiliejinį  užstalės susiėjimą. Pragyveno jinai iki 93 metų ir ilsisi dabar Mielagėnų kapinėse, prie savo vyro. Mano tėvo. Kiti sakytų – patėvio. Tai buvo mums penkiems partizano Liudviko Girdziušo vaikams, antras nuostabus ir nepakartojamas tėvas.
Jie išėjo. Mes dar galime sugrįžti. Būkim sugrįžtančiais paukščiais.

2011-07-12

Stasys Šimkevičius, Pasislėpę po svetimomis pavardėmis. "Lietuvos aidas", 2006 10 31 Nr. 249

Yra tokia tauta.

Pasislepę po svetimomis pavardemis Lietuvos aidas 2006 10 31 Nr. 249.
Stasys Šimkevičius ' ' PASISLEPE PO SVETIMOMIS PAVARDEMIS' ' raso:

"Yra nacija, kurios pilieciai nuo neatmenamu laiku megaujasi svetimomis pavardemis arba pseudonimais-išgavotomis pavardėmis."

Pradėsime nuo rusų pravoslavų cerkvės svarbiausio popo - Aleksėjaus II
(Ridiger) Aleksej Michailovič, gimė 1929 m.

- Putin (Šalomov) Vladimir Vladimirovič - čekistas - žvalgybos agentas, pulkininkas, B.Jelcino statytinis, dabartinis Rusijos prezidentas.

- Sobčak (Finkelštein) Anatolij Aleksandrovič (1937 -2000), buvęs St.Peterburgo meras, paskvietė V.V. Putiną į padėjėjus, vėliau jį rekomendavo Jelcinui.

- Gorbačev (Gaider) Michail Segejevič, (1931) nuo 1985 SSSR Kompartijos generalinis seketorius, Perestroikos architektas, SSSR prezidentas.

- Žirinovskij (Edelštein) Vladimir Volfovič - karštas Rusijos patriotas. Iš Žirinovskio interviu per TV - " mano motina ruse, o tevas juristas".

- Brežnev (Ganoplskij) Leonid Iljič (1906-1982), KPSS generalinis sekretorius, save apdovanojo 4 SSSR didvyrio žvaigždėmis, 1 socialistinio darbo didvyrio žvaigžde.

- Brežneva (Goldberg) Viktorija Pavlovna - geberalinio žmona.

- Ustinov (Ulbricht) Dmitrij Fiodorovič ( (19085-1984) buvęs SSSR gynybos ministras.

- Chruščev (Perlmutter) Nikita Sergejevič (1894-1971) SSSR KPSS gen.
sekretorius, Stalino parankinis, bet po ji mirties vis dėlto išdrįso paskelbti jo asmens kultą. (P.S. New Yorke SNO tribūnoje plojo su savo batu į tribūną ir skelbė visiems pasaulio vadovams, kad komunizmas palaidos kapitalizmą; kitą rytą žurnalistai į viešbutį pristatė Chruščiovui glėbį lopetų, kad pradėtų laidoti kapitalistus... įsižeidė ir neatsisveikinęs grižo į Maskvą).

- Pospelov (Feigelson) Piotr Nikolajevič -1898-1979) - ilgametis ''Pravda" vyr. redaktorius.

- Lenin (Uljanov - pagal tėvą, Blank - pagal motina). Kruviniausias 20 amžiaus vadovas, kurio nurodymu buvo išžudyti milijoinai žmoniu, (Leningrado ' ' TV 5 Koleso' ' parodė, kad jis naudojo narkotiką, esanti spec. musmirių rūšyje, iš jų gamindavo patiekalą NINEL, skaitant iš kito galo - LENIN, apsvaigęs matydavo haliucinacijas su griūvančio pasaulio vaizdais. Tai prasiblauses ir igyvendinndavo Rusijoje).

- Krupskaja (Fišberg) Nadežda Konstantinovna (1869-1939) - Lenino žmona.

- Sverdlov (Jankel) Jakov Michailovič - Lenino artimiausias teroristas, caro šeimos žudikas.

- Trockij (Bronštein) Lev Dovydovič (1879-1940) artimiausias Lenino visų nusikaltimų vykdytojas.

- Bella Kun (Kogan) (1886-1939) -Vengrijos revoliucionierius, vienas aršiausių Lenino galvažudžių.

- Jagoda (Jiegudo) Genrich (Geršel) Genrikovič (1891-1938) - čekistų vadas, Sverdlovo giminaitis.

- Berija (Berman, Berson ) Lavrentij Pavlovič (1899-1953) - vienas kruviniausių Stalino parankinių, (P.S. Crusčiovo areštuotas, apkaltintas 19 užsienio valstybių ''šnipu'' ir Lefortovo kalejime sušaudytas bei sudegintas.

- Karl Marks (Mordechai Levi) (1819-1883) - komunizmo idėjų krikštatėvis, ''Kapitalo'' autorius.

__________ Information from ESET NOD32 Antivirus, version of virus signature database 5904 (20110224) __________

The message was checked by ESET NOD32 Antivirus.

http://www.eset.com

Donatas Janutas; Užmirštų dzūkų savanorių kovos (1943-1944)

Donato Janutos straipsnis.
Donatas Januta yra Kalifornijos lietuvis. Jo motina yra rašytoja Petronėlė Orintaitė. Jis dažnai rašo istorinėmis temomis, dažniausia užsienio lietuvių Draugo laikraščiui.

Užmirštų dzūkų savanorių kovos (1943-1944)
 (ir ,,Pirčiupio motinos" paslaptis)


DONATAS JANUTA

    Dvi vokiečių SS bataliono kuopos, keršydamos už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius, 1944 m. birželio 3 d. išplėšė ir padegė Pirčiupų kaimą, esantį 44 km į pietvakarius nuo Vilniaus, gyventojus sugrūdę į tvartus, sudegino juos gyvus. Žuvo 119 žmonių. 1944 m. liepos 13 d. sovietai užėmė Vilnių. Lietuviai komunistai, krokodilo ašaromis verkdami, pastatė paminklą ,,Pirčiupių motina" ir išgarsino Pirčiupų kaimo sunaikinimą kaip dar vieną vokiečių žiaurumą. Kad tai buvo vokiečių kerštas ir žiaurumas, yra teisybė, bet ne visa teisybė.

    Pradėkime nuo pradžios. Iki šiol mažai dėmesio kreipta į tai, kad paskutiniais vokiečių okupacijos metais, 1943-1944-aisiais, Pietų ir Pietryčių Lietuvoje vyko mirtinos kovos tarp lietuvių ūkininkų ir įvairių jų priešų.

    Nuo 1943 metų rytinis karo frontas stovėjo palyginti netoli Latvijos - ir todėl Lietuvos - sienos. Keli tankūs ir pelkėti miškų masyvai, apžergę Lietuvos-Baltarusijos sieną, tęsėsi abiejų valstybių pusėse. Tuose miškuose buvo įsitaisę sovietų partizanai, žydų partizanai, lenkų Armija Krajowa, vėliau sovietų NKVD-NKGB daliniai ir pagaliau - tiesiog banditų gaujos. Ir vieni, ir kiti plėšė ir žudė vietinius gyventojus. Plėšė maistą, plėšė gyvulius, plėšė viską, ką tik rasdavo. Panašios tragedijos vyko ir prie Lietuvos-Lenkijos sienos. Lietuvos pietryčiai - tai Dainavos kraštas, dzūkų kraštas. Dzūkijos žemė buvo prasta - smėlėta, miškinga ir pelkėta. Ūkiai neturtingi. Kai kas turėdavo gal vieną karvę ir gal dar ūkiui apdirbti vieną arklį su vežimu. Derliai menki. Gyvulių daug irgi neišlaikysi, nes nelengva jiems pašaro užauginti. Žmonėms išsimaitinti daug padėdavo miško grybai ir uogos. Todėl yra posakis: ,,Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos."

    Tuo metu vokiečiai Lietuvos ūkininkams buvo uždėję dideles prievoles pristatyti maisto produktų - mėsos, grūdų, pieno, sviesto, kiaušinių ir kitko. Kas nepristatė pilnos prievolės, buvo vokiečių sunkiai baudžiamas. Prie visų tų vargų prisidėjo ir Antanas Sniečkus, sėdėjęs Maskvoje ir ėjęs Lietuvos raudonųjų partizanų viršininko pareigas. Jis 1943 m. liepos mėnesį įsakė sovietų partizanams sunaikinti visą 1943 metų Lietuvos derlių ir trukdyti, kiek galima, bet kokių prievolių pristatymą. Jeigu tai būtų buvę sėkmingai įvykdyta, Lietuvos gyventojams tai būtų reiškę visišką badą. Bet bolševikams ir Sniečkui, vėliau pavadintam Lietuvos ,,šeimininku", mažai tas rūpėjo - svarbiau, kad vokiečiai negautų maisto. Vokiečiai paskelbė, kad už bet kokį ,,sabotažą" bus atsakingi vietos gyventojai.

    Pagalvokime, koks liūdnas pasirinkimas laukė Dzūkijos ūkininkų. Karo metas, o neturtingi ūkininkai jau taip išvarginti. Ateina raudonieji partizanai ir reikalauja maisto, reikalauja vienintelės karvės, gal ir arklio. Jeigu atiduosi jiems, nebus nei kuo išmaitinti savo šeimą, nei kaip įvykdyti vokiečių prievolę. Bet kaip neduosi. Iš tikrųjų pasirinkimo nebuvo, nes tie partizanai banditai atėjo su ginklais.

    * * *

    Paskaitykime kelių raudonųjų partizanų atsiminimus:

 ,,Kai mums pritrūkdavo drabužio ir batų, tai mes sužinodavome, kur ir kada bus vestuvės. Tada mes užpuldavome baliavotojus, įsakydavome ūkininkams gulti ant žemės, atimdavome pačius geriausius kailinius ir aulinius batus ir dingdavome. (...) Kai reikėdavo mėsos, nueidavome pas ūkininką ir pareikalaudavome 'Duok mums dvi karves ir du paršus ar pan.'" (Shiye Goldberg, ,,The Undefeated")

    ,,Man buvo tokia gėda įeiti į trobą ir reikalauti iš kaimiečių bulvių, miltų ir ypač gyvulių - avių, karvių. Moterys verkdavo, vyrai keikdavosi. Ir dar mūsų vaikinai pavogdavo asmeninius daiktus iš tų mūsų maitintojų - batus, drabužius, laikrodžius, pinigus. (...) [Mūsų grupėje] buvo daug buvusių vagių ir sukčių, kuriems vagystė buvo įprastas darbas." (Rakhil Margolis, ,,Už pergalę"; žydų partizanų būrio narė, viena iš dabartinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjų.)
   
Einant į kaimus maisto ,,mes ėjome kaip banditai, nes vogdavome iš vietinių kaimiečių jų pragyvenimą, pirma - maišą miltų, paskui - kiaulę, karvę ar arklį (...). Pamažu kaimiečiai pasidarė mūsų priešai. (...) Juk, pagaliau, jų pačių gyvybės išlikimas priklausė nuo jų gyvulių." (Joseph Harmatz, ,,Už pergalę"; žydų partizanų būrio narys).

    Lietuva buvo dar okupuota vokiečių. Bet pralaimėdami karą vokiečiai neturėjo užtenkamai jėgų rūpintis vietinių gyventojų apsauga. Lietuvių ginkluotos policijos irgi buvo mažai. Taip buvo dar ir dėl to, kad, vokiečiams Lietuvoje nepavykus sukurti vietinius SS dalinius ir nepavykus sėkmingai prijungti Plechavičiaus vietinės rinktinės ir kitų vokiečių paskelbtų mobilizacijų prie savo dalinių, vokiečiai laikė lietuvius, palyginti su estais ir latviais, nepatikimais ir neleido jiems ginkluotis net ir savisaugai.

* * *

    Rūdninkų girios masyvas, tankus ir pelkėtas, užima maždaug 40,000 hektarų, arba 100,000 akrų plotą. Jame įsitaisė sovietų partizanų Lietuvoje didžiausias telkinys. Todėl Pietų ir Pietryčių Lietuva buvo beveik visiškai be valdžios. Angliškai sakant, šios Lietuvos apylinkės buvo kaip ,,Wild West"- valdžia buvo tas, kas turėjo ginklą, kitos valdžios nebuvo. Kaimų gyventojai, neturėdami kitos išeities, steigė savanorių savisaugos būrius - apginti savo ir savo šeimos gyvybę, gyvulius, derlių ir kitą ūkio turtą. Tai buvo ūkininkai, dažnai tie patys, kurie 1918-1921 metais stojo savanoriais į nepriklausomybės kovas, ir jų sūnūs. Apsiginklavo kuo kas turėjo - tai medžiokliniais šautuvais, tai įsigytu kariniu automatu ar lengvu kulkosvaidžiu.

    Po to Pietų ir Pietryčių Lietuvoje ginkluotos kovos tarp Lietuvos ūkininkų ir raudonųjų partizanų vyko dažnai. Pvz., 1943 m. lapkritį Alytaus apskrities Druckūnų kaime raudonieji partizanai užpuolė Vasiliausko sodybą. Tėvas ir sūnus gynėsi, kovojo tris valandas, kol abu žuvo. 1943 m. Kūčių vakarą Trakų apskrities raudonieji partizanai iš ,,Už tėvynę", ,,Išlaisvintojas" ir ,,Laisvoji Lietuva" būrių užpuolė Trakų apskrities Grinkavos ir Babrauninkų kaimus. Adomas Lukšys su Kalėdų švęsti susirinkusiais keturiais sūnumis gynėsi kulkosvaidžiu, automatu, šautuvais ir pistoletais. Nukovę 8 ,,banditus" privertė juos pasitraukti. Lukšio kaimynas tą pačią naktį nukovė 5 banditus, bet per kautynes žuvo jo duktė. ,,Štai kokios buvo mūsų krašto Kūčios", - laiške rašė vienas ūkininkas.

    1943 m. spalio mėnesį šalia Rūdninkų girios, Daržininkų kaimo, savisaugininkai nušovė raudonųjų partizanų/ banditų vadą Antaną Michalkevičių. Po to tarp raudonųjų partizanų ir kaimo vyko lyg ir ,,derybos". Yra išlikę derybų laiškai.

    Raudonieji: ,,Mes, lietuviai partizanai, jau ne kartą turėjome susirašinėjimą su jumi, turėjome asmeniškų susitikimų, jūs buvote užpuolę lietuvišką grupę, kada Jūsų vyrai nušovė vieną niekuo nekaltą mūsų draugą lietuvių partizaną. (...) Dėl nusiginklavimo su jumi jau buvo tartasi laiškuose. Daugiau perspėjimų nebus. Priešingu atveju pasielgsime kaip su Kaniūkų savisaugininkais."

    Dzūkai atsakė: ,,Draugai Partizanai, pasakykite, ar Jūs esate tikrieji Lietuvos partizanai, ar Maskvos agentai? Kaip amžiais istorija rodo, niekuomet lietuvis iš lietuvio nereikalavo ginklo, o jūs? (...) Draugai partizanai, jeigu esate išalkę Daržininkų nekaltų vaikų ir moterų lietuviško kraujo, bandykit savo užsibrėžtąjį tikslą. Draugai partizanai, atminkite, kad lietuvis aimanuot ir verkt nemoka."
   
    Derybos baigėsi tuo, kad apie 50 gerai ginkluotų raudonųjų partizanų/ banditų užpuolė kaimą ir sudegino apie trečdalį kaimo sodybų.

    1943-1944 metais raudonųjų partizanų gaujos pasirodydavo beveik visoje Lietuvoje. Bet Pietų ir Pietryčių dzūkų ūkininkų masinis pasipriešinimas ir kovos su jais sutrukdė jų brovimąsi į Lietuvos centrą. Todėl didžiuma Lietuvos gyventojų, nors ir karo metu, galėjo gyventi be kasdieninės baimės. Tačiau Lietuvos dzūkai už tai brangiai užmokėjo - savo ir savo šeimos krauju, savo ūkiais, savo nuosavybe.

    Istorikas Rimantas Zizas sudarė lentelę, kurioje nurodo Rūdninkų raudonųjų ,,lietuvių" partizanų skaičių ir jų tautinę sudėtį. Kaip matyti iš lentelės, nors Rūdninkų girios raudonieji partizanai vadino save ,,lietuviais" partizanais, lietuvių juose buvo mažai. Didžiumą jų sudarė rusai ir žydai.
   
    2008 metais pasirodė filmas ,,Defiance" apie keturis žydus brolius Bielski, kurie vokietmečiu Baltarusijos Naliboki miškuose išgelbėjo daug žydų nuo vokiečių žudynių. Apie tai, jų žygdarbius yra gana daug parašyta. Beveik visur Vakaruose šie broliai garbinami kaip didvyriai. Lenkijoje ir Baltarusijoje jie vertinami kitaip - kaip paprasti banditai. Nes ne broliai Bielski išgelbėjo tuos žydus, bet ginklu ir žudynėmis iš apylinkės gyventojų vogtas derlius, maistas, gyvuliai ir kitas turtas, be kurių žydai būtų mirę badu.

    Norint suprasti, kiek pastangų pareikalavo visų žydų miškuose išlaikymas, pažvelkime į tą brolių Bielski sukurtos žydų gyvenvietės planą. Ten jie buvo įsitaisę sinagogą, mokyklą, susirinkimų salę, vonias, virtuvę, kepyklą, skerdyklą, muilo gamyklą, atskirus tvartus arkliams ir karvėms, metalo ir kitas dirbtuves, sandėlius ir kitus pastatus. Vienu laiku čia gyveno apie 1,200 žydų. Baltarusijos miškuose žydų gyvenviečių buvo ir daugiau.



    Tik apie 20 proc. visų žydų tuose miškuose buvo partizanai. Kiti žydai buvo paprasti pabėgėliai - šeimos, seniai, moterys ir vaikai, kurie netiko partizanauti, bet juos visus vis tiek reikėjo išlaikyti. O miške jie nei sodino javus, nei augino gyvulius, nei turėjo kur ar su kuo maisto ir kitų reikmenų nusipirkti. Todėl visas išlaikymas gulė ant vietinių ūkininkų pečių, kurie su šiais banditais turėjo kovoti dėl savo gyvybės, savo derliaus, savo paskutinio duonos kąsnio.

 * * *

    Kaniūkų kaimas, esantis Eišiškių apskrityje, pasižymėjo ypatingu lietuviškumu, 1920-1939 metais atsispiriant prieš lenkų okupacinės valdžios lenkinimą. Kaime veikė lietuviška mokykla. 1943 metais Kaniūkų kaimo ūkininkai ginklu kelis kartus sėkmingai pasipriešino prieš raudonuosius partizanus/banditus - apgynė savo šeimas, savo derlių ir kitą turtą.

    Norėdami nubausti Kaniūkų gyventojus, 1944 m. sausio 29 d. tarp 150 ir 200 raudonųjų partizanų/banditų, žydų ir rusų, užpuolė ir padegė kaimą. Žmones ir gyvulius išžudė. Žuvo 38 žmonės - sušaudyti, akmenims ir lazdoms užmušti mirtinai, sudeginti gyvi savo trobose, kiti sužeisti arba pabėgo.

    Tų skerdynių liudininkai šitaip pasakoja: ,,Partizanai apsupo kaimą, buvo padegta, kiekvienas gyvulys ir žmogus išžudyti. Vienas partizanas, mano draugas, paėmė moterį, padėjo jos galvą ant akmens ir su kitu akmenių ją nužudė." (Abraham Zelesnikow, žydų partizanas.)

    Kitas žydų partizanas Pol Bagriansky pasakoja, kad pamiškėje buvo paguldyti nuogi šešių kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Jo būrio partizanai į tuos lavonus šaudė. Kai šovinys pataikydvo lavonui į nervą, visas lavonas sudrebėdavo ir pajudėdavo lyg gyvas. Šioje linksmybėje juokdamiesi dalyvavo visi jo būrio partizanai. Tarp žuvusiųjų - Molienė, kuri, nešina savo pusantrų metų dukryte, mėgino pabėgti. Abi krito nušautos. Nužudyta visa Pilžių šeima su vaikais. Nužudyta 20 metų amžiaus Ona Varonaitė, Juozas Bobinas, Andrius Bobinas ir kiti - vyrai, moterys, vaikai.
 
Kaniūkų skerdynėse dalyvavo partizanai/banditai iš visų keturių žydų būrių: ,,Mirtis okupantams", ,,Mirtis fašizmui", ,,Keršytojas", ,,Už pergalę", ,,Kova", kurie priklausė sovietų bendrai ,,lietuvių" partizanų komandai. Tačiau būriuose, kur skaičiumi žydai vyravo, pagrindinė kalba - kasdieninė ir oficiali - kariškams įsakymams ir ryšiams palaikyti liko jidiš. Pagal pačių žydų atsiminimus, jie jautėsi ir kovojo ne kaip sovietai, bet kaip žydai. Pvz., ,,Aš didžiuojuosi, kad turėjau privilegiją kovoti kaip žydė, priklausyti žydų kovojančiam būriui, žydams vadovaujant, kurio ryšiai ir įsakymai visi buvo jidiš kalba" (Vita Kempner Kovner, partizanė, priklausiusi ,,Keršytojas" grupei, vėliau išgarsinto žydų partizano Abba Kovner žmona.)

    Sovietai žydus, kaip kovotojus, vertino prastai, kritikavo, kad jie daugiausia plėšia kaimus, per mažai užsiima kariniais veiksmais prieš vokiečius. Bet kaimo plėšimas žydams buvo išlikimo klausimas, nes jie turėjo išmaitinti ir aprengti daug savo žmonių.

    Kaune gimęs žymus Izraelio istorikas Dov Levin, kuris pats priklausė partizanų būriui ,,Mirtis okupantams", daugelyje savo knygų ir raštų apie Holokaustą ir Lietuvos žydus vengia minėti Kaniūkų žudynes. Bet jis yra parašęs, kad pas žydus partizanus vyravo atvira neapykanta vietiniams gyventojams ir visiškas nusigręžimas nuo visko, kas buvo susiję su Lietuva. Iš visų raudonųjų partizanų žydai žiauriausiai elgėsi su vietiniais gyventojais ir su paimtais vokiečių kareiviais - ne tik žudė, bet ir kankino.

* * *
    2007 metais Lenkijos valdžia padavė Lietuvai prašymą su kaltinančiais įrodymais, kad Lietuva ištirtų Kaniūkų kaimo žudynes. (Tarpkariniu laiku Kaniūkai priklausė Lenkijai ir jų gyventojai buvo Lenkijos piliečiai.) Atsiliepdama į tą lenkų valdžios prašymą, Lietuvos prokuratūra pareiškė norą apklausti gyvus tų žudynių liudininkus. Tuo metu tik norėta apklausti juos kaip liudininkus, jie nebuvo kaltinami, byla prieš juos nebuvo iškelta.
   
    Tarp tų norėtų apklausti buvo keturi. Rakhil Margolis, kuri priklausė partizanų būriui ,,Už pergalę" ir atsiminimuose rašė apie Kaniūkų skerdynes, yra viena iš dabartinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjų. Dabar gyvena Izraelyje. Fania Branstovsky, kuri dirba Vilniaus Jidiš institute. Yitzhad Arad, istorikas, buvęs Izraelio Holokausto muziejaus Yad Vashem pirmininkas, kuris priklausė vienam žydų būriui, dalyvavusiam Kaniūkų skerdynėse. Sara Ginaitė-Rubinson irgi priklausė vienam iš tų būrių, dabar gyvena Toronto, Kanadoje.
   
    Vakarų pasaulio žydų reakcija į tai buvo aštri, beveik isteriška ir dvejopa: (1) Kaip drįsta tie antisemitai lietuviai įtarinėti žydų elgesį ir (2) Be to, tie ūkininkai, kurie buvo žydų partizanų nužudyti, to ir nusipelnė, nes jie buvo nacių kolaborantai (nors jie gynė tiktai save ir savuosius). Tokia reakcija tik toliau niekina ne tik dabarties lietuvius, bet ir Kaniūko kaimo nukentėjusias žydų aukas.

     Algimantas Gureckas, neseniai ,,Drauge" (2011 m. vasario 1. d.) pabrėžė, kad mažai tautai kovojant prieš didesnes jėgas, svarbu, kad ta kova būtų plačiau žinoma, kad tai paveiktų kitų valstybių požiūrį į tai. O kaip Lietuva atsiliepė į tokį žydų išsišokimą? Ar Lietuvos prokuratūra ir kitos valdžios įstaigos siekė aiškiai ir konkrečiai pateikti Lenkijos surinktus kaltinančius duomenis, kuriais remiantis šis Kaniūkų kaimo žudynių tyrimas pradėtas?

    Valdas Adamkus, tada sėdėjęs Lietuvos prezidento kėdėje, paskubėjo Wiesenthal centro atsiprašyti už tai, kad Lietuvos valdininkai išdrįso ieškoti liudininkų apie tariamus žydų karo nusikaltėlius. Lietuvos valdžia kapituliavo. Tyrimas buvo nutrauktas.

    Jeigu nebuvo manyta arba nebuvo gerai pasiruošta tyrimą tęsti ligi galo, būtų buvę geriau, jeigu Lietuva iš viso nebūtų jo pradėjusi. Nutrauktas tyrimas dėl Kaniūkų kaimo žudynių, kurio prašė Lenkijos valdžia, kuris buvo faktais pagrįstas, buvo teisėtas ir reikalingas. Bet Lietuvos valdžiai kapituliavus, pradėtas ir nutrauktas tyrimas tarptautinėje plotmėje tapo dideliu Lietuvos fiasco. Arba, kaip angliškai sakoma, ,,An international public relations disaster". Taip dar viena skriauda lietuviams liko ne tik kad neatitaisyta, bet ir panaudota Lietuvos nenaudai. Teisybė buvo apversta aukštyn kojomis.

    * * *
    Sugrįžkime prie Pirčiupų kaimo istorijos. Kaip pradžioje minėjau, yra tiesa, kad vokiečiai Pirčiupų kaimą ir kaimo gyventojus sudegino gyvus. Bet tai nėra visa tiesa. Pirčiupų kaimas buvo vienas iš atkakliausių, besigynusių nuo raudonųjų partizanų. Pagaliau, Sniečkaus ir jo pagalbininkų vadovaujami raudonieji partizanai, kitaip negalėdami susitvarkyti su Pirčiupų kaimo gyventojais ir žinodami vokiečių paskelbtas baudas ir keršto būdus, iš pasalų užpuolė ir nužudė kelis vokiečių kareivius prie pat Pirčiupų kaimo. Remiantis žydų šaltiniais, tame užpuolime dalyvavo žydų partizanų būriai ,,Keršytojas" ir ,,Už pergalę".

    Taip, naudodami vokiečius kaip savo įrankius, raudonieji partizanai pasiekė savo tikslą - susidorojo su Pirčiupų kaimu. Vokiečiai yra kalti už Pirčiupų kaimo žiaurų sunaikinimą. Bet Sniečkus ir jo tuometiniai pagalbininkai Lietuvoje Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas yra tų žudynių vykdymo pagrindiniai kaltininkai. Tos žudynės buvo jų sumanytos ir užsakytos.

    Prie ,,Pirčiupų motinos" paminklo turėtų būti lentelė su aiškiai išvardintais pagrindiniais tų žudynių kaltininkais. Vokiečių pavardės būtų tikrai ne pačiame viršuje. Už Pirčiupio tragediją atsakingi ne vien vokiečiai, bet, kaip ir už dzūkų ūkininkų tragediją, po sovietų skraiste siautę nelietuviai partizanai/banditai.

-----------------------------------------------

    Straipsnį rašant naudotasi įvairias istoriniais šaltiniais. Ypač naudingi buvo Lietuvos genocido ir rezistencijos centro išleisti Rimanto Zizo straipsniai ir Mark Paul surinkta, Polish Educational Foundation in America (Toronto) 2010 metais paskelbta medžiaga.

    Donatas Januta - teisės daktaras, buvęs California valstijos prokuroras (deputy attorney general). Elektronikos inžinierius, dirbęs montuojant ,,Saturn" raketą. Dabar verslininkas. Penkių dukrų tėvas. Komentatorius Lietuvos istorijos klausimais.



Jurijus Glinevičius. V.Tomaševskiui baudžiamoji byla

Pateikiu internete paskelbtą šią peticiją, kurią aš taip pat pasirašiau, apie Lietuvos piliečio(?) Voldemaro Tomaševskio, tikriau pasakius - Lietuvos valstybės ir jos piliečių niekintojo "nuopelnus" Lietuvai. Tai jau kvepia išsigimimu, kada taip vadinamas poliakas arba "tuteišas" šika sau į lėkštę iš kurios pats ryja. Ar nekvepia Lenkijos nostalgija  "Vilno naša"? Yra kategorija išsigimėlių, kurie žiūri į akis, šypsosi, o ant kojų tau šlapinasi. Mes tokius galvijus dar šeriam. Labai įdomu, kokie rezultatai bus po šios peticijos pasirašymo. Ar tai tik aidas tyruose...
..............................................................................................................................................
V. Tomaševskiui baudžiamoji byla:
Patraukti baudžiamojon atsakomybėn Valdemarą Tomaševskį už Lietuvos valstybės ir jos piliečių niekinimą.
Papildoma informacija:
Autorius:
Jurijus Glinevičius
Adresatas:
LR Generalinė prokuratūra
Galima pasirašyti iki:
2011.09.01
Apie tikruosius žmonių ar jų atstovaujamų organizacijų planus geriausia spręsti tuomet, kai konkreti asmenybė ar asmenų grupė pasijaučia savo „galios zenite“, kuo anksčiau galbūt pasidžiaugti negalėjo. Ir pavyzdžių tam toli ieškoti nereikia. Lietuvoje jau tapo įprastu dalyku, kad prieš rinkimus įvairiausios pakraipos partijos lyg iš gausybės rago viena po kitos beria pačius fantastiškiausius socialinius bei ekonominius pažadus, o tik atsidūrę valdžios viršūnėse tuojau pat paslepia juos toliau nuo visuomenės akių stalčiuose, matyt, „ateities kartoms“. Tai jau net melu ar atviru rinkėjų kvailinimu nevadinama, o tapo tarytum sveikintina ir šauni rinkiminė strategija: „Apdumk runkelį“.
Egzistuoja ir tam tikra atvirkštinė taktika, tačiau pats principas identiškas pirmajam, kuomet nuo pirminės daugmaž nuosaikesnės arba bent jau ne tokios įžūlios retorikos staiga, pajutus realios ar menamos galios bangą, pereinama prie to, kas lietuvių tautoje įvardijama „rėžti iš peties“…
Taip ir padarė, taip ir rėžė iš peties Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, pareiškęs, kad Vilnijoje integruotis privalo lietuviai, o ne lenkai, kadangi būtent pirmieji yra atvykėliai šiame krašte. Tikriausiai belieka tik pasidžiaugti, kad lietuviai įvardinti TIK atvykėliais, o po hipotetiškai sėkmingų parlamento rinkimų (jeigu lietuvis rinkėjas ir toliau miegos, o lenkai rodys tiesiog pavydėtiną aktyvumo pavyzdį) galbūt jau bus tiesiai įvardinti ir Vilniaus bei krašto aplinkui jį okupantais? Taigi, taip sakant, gera proga Vilniaus bei pietryčių Lietuvos lietuviams susimąstyti bei padaryti atitinkamas išvadas, jeigu nenorime tapti antraeile, ar netgi, LLRA akimis žiūrint, kolonistų tauta besiformuojančioje „naujojoje Polonijoje“ Lietuvos Respublikos sudėtyje.
Tiesą sakant, šiais laikais tiesioginis Vilnijos prijungimas prie Lenkijos kokio nors regioninio plebiscito pagrindu man atrodo mažai tikėtinas, tačiau kam to reikia, jeigu aktyviųjų tautinių mažumų nuolat renkamos valdžios vykdomos politikos krašte dėka lenkai jausis gyvenantys lyg istorinėje Lenkijoje, o ne Lietuvoje? Nesinori paralelių, tačiau kadaise į Klaipėdos krašto vokiečių raginimus greičiau prijungti miestą ir sritį prie Didžiojo Reicho, iš oficialaus nacionalsocialistinio Berlyno atsklisdavo raginimai neskubėti, esą lietuvių valdžia Memelio vokiečiams ir taip padariusi daugybę nuolaidų, todėl vokiečiai turėtų jaustis gyvenantys beveik kaip Vokietijoje.
Tiesa, pagal anų laikų galios politikos bei teritorinės ekspansijos madas Klaipėda galiausiai visgi buvo atplėšta, tačiau dabarties galingieji elgiasi kur kas rafinuočiau. Matyt, ne tie laikai… Kam šiandien tiesiogiai griebti kaimyną už gerklės ir gvieštis naujų teritorijų, jeigu faktiškai jas ir taip gali kontroliuoti? Politiniais, ekonominiais ar kitais svertais, pasitelkiant stambų kapitalą ar spekuliuojant tautinių mažumų klausimais. Juolab įvairiausių mažumų korta yra neišsemiama, ir čia, turint noro bei užsidegimo, visuomet galima atrasti, prieš ką kovoti.
Visgi Rytų Lietuvos, o ypač Vilnijos krašto problema yra be galo sudėtinga. Kur kas sudėtingesnė nei ponas Tomaševskis tikriausiai įsivaizduoja ar net gali įsivaizduoti. Štai jis traukia neva autochtoniškumo pavyzdį – lenkiškas pavardes antkapiuose, o jokios polonizacijos tarytum niekados nebūta! Tačiau apie pačią polonizacijos istoriją bei jos mechanizmus nekalbėkime, kadangi šia tema jau esurašęs.
Pridursiu kitką – man žinomi pavyzdžiai, kuomet tos pãčios vienõs giminės atstovų pavardės buvo rašomos skirtingai. Tarpukario Lietuvoje – lietuviškai, lenkų užimtoje Vilnijoje – lenkiškai! Netgi šiapus ir anapus demarkacinės linijos broliai, pusbroliai staiga pasirodė gyveną ne tik skirtingose valstybėse, bet priklausą skirtingoms tautoms, dargi  skirtingoms kalbinėms – baltų ir slavų – grupėms! Nepasikuklinsiu manyti, kad apie šio krašto istoriją ir padėtį nutuokiu ne blogiau už poną Waldemar‘ą, kadangi pagal abidvi tėvų linijas esu kilęs būtent iš Rytų Lietuvos, o tėvo tėviškė buvo stačiai perkirsta dirbtinės demarkacijos linijos. Kalbėti apie skirtingą etninę brolių, pusbrolių kilmę šiuo atveju tiesiog nenormalu – o pirminį šio krašto baltiškumą, lietuviškumą neigia nebent absoliutūs diletantai. Netgi solidesni Lenkijos istorikai vengia postringauti ideologizuotomis XX a. pradžios klišėmis apie „pirminę“ lenkų žemę.
Vilniaus kraštas kelia daug šiltų emocijų ne tik dėl kilmės ar istorijos. Man jis yra mieliausias savo grožiu, landšaftais, kultūriniais ypatumais. Kaip, kad žemaičiui Žemaitija, o dzūkui – Dzūkija. Stengiuosi neleisti sau vadinti šio krašto „lenkynu“, kad ir žinodamas, jog kai kur dėl savitai susiklosčiusių istorinių aplinkybių lietuvių kalbą retai teišgirsi. Su bendraminčiais nepraleidžiam progos kartais paklajoti po įdomias krašto vietas: užsukti į senas kapinaites, užfiksuoti senuosius koplytstulpius, bažnytėles, gamtos bei žmogaus rankų darbo paminklus. Kapinaitėse Vilniuje ir apie Vilnių krenta į akis pavadžių su baltiškomis šaknimis gausa: Strazdel, Giniot, Gaidel ir t.t. Sakyčiau, nesunkiai lietuviams atpažįstamos pavardės.
O kiek dar pavardžių su baltiška šaknimi ir slaviška galūne? O kiek dar tokių pavardžių, įvairiausias parašymo formas kurių galima sutikti tiek tarp mūsų dienų lietuvių, tiek tarp nūdienos lenkų? Nereikia būti dideliu istorijos ar genealogijos specialistu, kad suprastum, jog šiame krašte pavardės užrašymo būdas negali visais atvejais liudyti žmogaus kilmės. Vėlgi, atsiminkime pirminio baltiškumo bei stipresnės ar silpnesnės istorinės polonizacijos faktorius. Žinoma, negalima neigti asmenybės apsisprendimo teisės nepaisant kilmės. Nepriversi pan’o Strazdel būti lietuviu Strazdeliu, jei jis to nenori, tačiau kas gali įrodyti, kad epochoje, kuomet posakis „Poliak – pan, a litwin – cham“ buvo kone valstybine norma, dargi pastiprinta represijomis prieš lietuvius bei jų įstaigas, šis „tautybės pasirinkimas“ visais atvejais buvo savanoriškas? Ir iš tiesų kalbėti derėtų ne tik apie XX a. pradžią, o apie kur kas senesnius laikus, bet šiuo atveju panagrinėkime tai, kas yra dabar ir ką mes matome…
Kalba. Tam, kad išgirstum, kaip kalbama Vilnijoje, tereikia pavažiuoti kelis kelis kilometrus už Vilniaus arba apsilankyti palyginti neseniai prie miesto prijungtose teritorijose, kuriuose gyvena vadinamieji „lenkiškieji autochtonai“. Normalia lenkų kalba jų kalbą galima pavadinti tik smarkiai pritempus, ir, matyt, tik dėl to, kad šiame kalbų kratinyje vyrauja lenkiški žodžiai. Likusią didžiulę dalį sudaro lietuviški bei rytų slaviški (gudiški, rusiški). Norėtųsi paklausti pono Tomaševskio, kokiam lenkų kalbos dialektui priklauso kalba, kurią vietiniai įvardija žodžiais „rozmawiam po prostu“ (t.y., „kalbu paprastai“)?
Oficialiai Lietuvos bei Gudijos lenkų kalba priskiriama Mazovijos dialektui. Taip! Tam pačiam, kuriuo kalbama Varšuvoje (!!!), tuo tarpu tik įvažiavę iš Lietuvos į Lenkiją mes galime išgirsti visiškai kitokią lenkų kalbą ir žodžių tarties būdą! Dažnai skiriasi netgi sakinių struktūra. Vilnijoje, pavyzdžiui, vietos „tuteišis“ dažniausiai pasakys „vištienos sriuba“, o Lenkijoj – „sriuba vištienos“.  O ką savo ruožtu liudija daugybė baltizmų vadinamojoje Vilnijos lenkų kalboje? Ogi tai, kad atneštinė lenkų kalba formavosi ant kur kas archajiškesnio, jau buvusio pamato. Tuomet kas gi išlaikė tą gausingą pamatą, jei numanomai kadaise masiškai atsikėlę tikrieji lenkai kūrėsi kompaktiškai apie Vilnių ir su litvinaisneturėjo jokių reikalų?
Antropologija. Kiek man yra žinoma, kaip atskiras vienetas vietos lenkai iš pagrindinės lietuvių masės neišskiriami niekaip, ir tai vargu ar galėtų būti įmanoma, jei kažkuriuo metu Lietuvą būtų palietusi masinė kolonizacija iš visų Lenkijos žemių (iš pietinių, pavyzdžiui, kuriose dažnai aptinkami nelabai Lietuvai būdingi antropologiniai tipai). Nesu atradęs nė vieno antropologo, kuris kažkaip apibrėžtų ar išskirtų Lietuvos lenkų populiaciją kaip antropologiškai, pagal kažkokį parametrą skirtingą nuo lietuvių.
To nepadarė nei gana detaliai Lietuvos antropologiją tyrinėjusi mokslininkė Denisova, nei kiti rusų ar Vakarų mokslininkai. Trumpiau kalbant, Vilnijoje mes pamatysime tokius pačius veidus kaip ir lietuviškoje Aukštaitijoje ar kur kitur Lietuvoje, ir jeigu koks Šalčininkų -ewski į jus prabiltų taisyklingai lietuviškai, daugumoje atvejų jūs neįtartumėte, kad jis „ne toks“. O štai pačioje Lenkijoje, tolėliau nuo Lietuvos, galima išvysti visą spektrą „ne vietinių“ bruožų. Pagaliau, jeigu masinė kolonizacija iš Lenkijos vis dėlto buvo, tai negi ji vyko į tuščias, visiškai negyvenamas teritorijas? Kur dingo senieji gyventojai su visais savo ūkiais?
O juk valstiečiai – istoriškai bene pati nepaslankiausia visuomenės dalis, todėl antropologai visame pasaulyje stengiasi tirti būtent kaimo žmones, siedami juos su to regiono autochtonais. Be to, genetikos duomenyse tarp lietuvių bei latvių dažnai aptinkama tam tikra vyriškos Y chromosomos haplogrupė (daugiau nei pas trečdalį gyventojų). Pas Lenkijos lenkus šios haplogrupės procentas yra mažiau nei nežymus, tuo tarpu tarp pietryčių Lietuvos gyventojų (didelę dalį kurių sudaro vadinamieji lenkai) minėtoji haplogrupė sudaro gana ženklų procentą. Tai irgi turėtų kažką sakyti…
Demografija. Daugelis „Wilno nasze“ skelbėjų mėgsta badyti į 1916 metų Vilniaus gyventojų surašymo duomenis, pagal kuriuos lietuvių Vilniaus mieste gyveno tik 2 procentai, o lenkų – virš 53, tuo tarpu 1861 m. Rusijos Generalinio štabo duomenimis lietuvių Vilniuje gyveno 46 procentai (lenkų 12.3 %). 1897 m. pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas parodė, kad lietuvių sumažėjo iki 17.58 %, tačiau sumažėjo ir lenkų (iki 8 proc.). Užtat ženkliai padaugėjo gudų ir kiek mažiau ženkliai – rusų. Įdomu, kad lietuvių bei lenkų sumažėjo po 1863-1864 m. sukilimo.
Netrukus buvo įvestas ir lietuviškos spaudos draudimas, prasidėjo lietuvybės persekiojimas. Galbūt iš to galima kelti tam tikrą prielaidą, kad dalis lietuvių savanoriškai pasidavė rusifikacijai, dalis buvo priverstinai surašyti gudais ir rusais, o dalis, ko gero, tiesiog dėl ramesnio gyvenimo užsirašė rytų slavų tautybių atstovais. Bet jau pirmojoje XX a. pusėje prasideda derusifikacija, atslenka naujoji polonizacijos banga, ir tai galėjo ženkliai sumažinti sąmoningų lietuvių skaičių. Tačiau dar 1912 m. lenkų procentas apie Vilnių tesiekė 11-12 proc., nors pačiame mieste buvo ženkliai didesnis.
Iš viso to puikiai matosi, kad pono Tomaševskio „tikrųjų krašto šeimininkų lenkų“ retorika yra gryna sąmoninga demagogija ar fantazavimas iš elementariausio nežinojimo. Visa tai smarkiai prasilenkia su istorine tiesa. Autochtoniškumas – tai ne dvi ar trys savo priklausymą tam tikrai tautai deklaruojančios kartos. Autochtoniškumas – tai ir žvelgimas kur kas giliau. Tai ne tik dabarties, bet ir praeities gerbimas. Ar vietos lenkui, neretai baltiška pavarde ir kalbančiam „po prostu“ su krūva lituanizmų kalboje, kurio protėviai gyveno čia dar iki polonizacinių „Vidurio Lietuvos“ avantiūrų, išties artimesnis Krokuvos ar Lodzės lenkas už šalimais daugybę amžių gyvenantį Rytų Lietuvos lietuvį? Ar populistinės kai kurių vietos lenkų vadukų kalbos tyliai linkčiojant Varšuvai jam yra sveikintina priešprieša tariamai Vilniaus „priespaudai“?
Visi tie skandalai dėl pavardžių rašymo bei užrašų autobusuose yra tipiškas dirbtinai išpūstas konflikto burbulas. Kai neturima, ko pasiūlyti ekonomiškai gerinant savo atstovaujamų tautiečių gyvenimą, griebiamasi pigiausių triukų, siekiant sužadinti įaudrintos mažumos jausmus ir tikriausiai sukelti pyktį prieš nenaudėlius-prispaudėjus „litvinus“. Nė vienas Vilnijos lenkas man niekada nėra išreiškęs savo susirūpinimo dėl tos nelemtos pavardžių rašybos – nei jaunas, nei senas. Žinoma, nedrįstu spėlioti, kas gali su jais nutikti po ideologinio LLRA apdorojimo. Viliuosi, kad sveikai mąstanti dalis už juos ir nebalsuoja, o jeigu kada ir balsavo – tikėkimės, kad ateis ir sąmonės prašviesėjimas.
Lietuviams gi vis dėlto norėtųsi vėl palinkėti nebūti abejingiems rinkimų savo šalyje metu. Nes išeina kaip ir „šaukštai po pietų“ efektas… Iš pradžių „Nėr už ką balsuoti“, o po to pasipiktinimas, kad „tuteišiai“ savus prastūmė. Na ir pasakykit, kieno kaltė?

2011-07-10

LRS lankstinukas turistams.

Mano nuotraukos iš 1991 metų sausio mėnesio įvykių

Lentvario biblioteka. Eglė Jasiukevičienė; Mūsų dienos kaip paukščiai. Nuotraukų autorė Vilniaus krašto poezijos ir kitų menų asociacijos VILNIS narė Ieva Sinkevičiūtė

2011 m. birželis 14 d.,antradienis


MŪSŲ DIENOS KAIP PAUKŠČIAI
Birželio 9 dieną Lentvario miesto bibliotekoje vyko jau tradiciniu tapęs Lentvario literatų kūrybos vakaras ,, Mūsų dienos kaip paukščiai...“, kuris buvo skirtas Lentvario miesto bibliotekos jubiliejui paminėti. Susirinko didelis būrys svečių, knygos mylėtojų: intelegentija, rašytojai, poetai, Lentvario senjorų kolektyvas ,,Klevynė“, bibliotekos rėmėjai – Daunaravičių šeima, buvusios darbuotojos. Multimedijos pagalba svečiams buvo trumpai pristatyta bibliotekos istorija nuo įkūrimo 1941 m. iki šių dienų, visi turėjo progą pamatyti pirmuosius pastatus, kuriuose buvo įsikūrusi biblioteka, darbuotojus dirbusius per visą  laikotarpį, vykusius renginius, vykdytus projektus, garbius svečius ir t.t. Visi susirinkę vienas po kito linkėjo bibliotekai sekmės, dėkojo kolektyvui už mielą aptarnavimą, o jų žodžius lydėjo vasariškų puokščių glėbiai. Svečiams savo lyriškas dainas dovanojo bibliotekos skaitytoja Neringa Piraškevičiūtė. Vakarą tęsė Lentvario literatai: Aleksejus Kutkinas, Juozas Miglinas, Eglė Jasiukevičienė, Rūta Minkevičienė, Vitalija Masalskaitė-Čigienė, Sofija Jezerskienė, Aušra Girdziušienė, kurie skaitė savo kūrybos eiles, dovanodami juos bibliotekai. Žurnalistas Kęstutis  Petkūnas pasidalino savo prisiminimais apie tai, kokia buvo biblioteka jo vaikystėje ir kokias knygas jis skaitė. Papasakojo apie savo pirmąjį straipsnį nusiųsta į redakciją. Trakų viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė džiaugėsi Lentvario bibliotekos darbuotojomis ir jų nuveiktais darbais ir padovanojo bibliotekos kolektyvui čekį jubiliejinio lankstinuko leidybai. Šventės pabaigoje visi sudainavo dainą ,,Mūsų dienos kaip šventė“.  Niekas neskubėjo skirstytis, bendravo, Bočių kolektyvas  ir toliau linksmino savo dainomis. Lentvario biblioteka dėkinga UAB ,,Statybų bazė" generaliniam direktoriui Vaicekui Daunaravičiui už suteiktą paramą. Renginį padėjo organizuoti bibliotekos ilgametė partnerė Trakų kultūros rūmų Lentvario filialo administratorė Viktorija Šamatovičienė. Lauksime kitų susitikimų.


Lentvario seniūnijos socialinė darbuotoja ir literatė
Eglė Jasiukevičienė
Lentvario senjorų kolektyvas ,,Klevynė"
Trakų viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė
Poetas Juozas Miglinas
Poetė Eglė Jasiukevičienė
Žurnalistas ir literatas Kęstutis Petkūnas
Poetė Sofija Jezerskienė
Literatė Aušra Girdziušienė
Literatas Aleksejus Kutkinas
Poetė Rūta Minkevičienė
Literatė Valerija Masalskaitė-Čigienė
Autorinės dainos atlikėja Neringa Piraškevičiūtė
Bibliotekos kolektyvas su buvusiomis darbuotojomis
Bibliotekos rėmėjai - Daunaravičių šeima
0 komentarai (-ų)