Lentvaryje sutikti rytietiški Naujieji metai priminė lietuviškas Jonines (nuotraukos Pijaus Girdziušo)
2012 Sausio 23d. | Laisvalaikis, parašė 15min redakcija 
Lietuvoje nuo senų senovės vasaros viduryje įpratę ieškoti paparčio žiedo, kurti laužus, šokinėti virš ugnies. O kokį žiedą galima nuskinti žiemos viduryje?
Jau įprasta tapo Lentvaryje iškart po Naujųjų metų sutikti kitus Naujuosius – rytietiškus. Netoli nuo skaidraus šaltinio, įtekančio į Lentvario ežerą, sukuriamas didžiulis laužas – lyg simbolis atėjusios iš Rytų dar vienos šventės. O pradžios pradžia siekia tolimąjį Vietnamą…
Lentvaryje dar 1990-ųjų metų pradžioje keletas šeimų, praktikuojančių sveiką gyvenseną, puoselėjančių sveikos šeimos bei sveikų vaikų auginimo principus, subūrė sveikuolių klubą. To savotiško sanbūrio šeimų nariai, lankydami Lentvario šaltinėlį ir ten švęsdami net šeimų šventes, 1997 metais pasivadino klubu „Šaltinėlis“. Jos nariai važinėjo po Lietuvą ir įvairiu metų laiku maudydavosi upėse, ežeruose, jūroje ir propaguodavo savęs pažinimą gamtoje. 2000 metais klubo bendraminčiai organizuodavo šventes gamtoje, kviesdavosi įvairių Lietuvos kovos menų sporto klubų nariai, vaikai bei miesto gyventojai. Ir pagaliau 2004 metų viduryje „Šaltinėlis“ tapo Lietuvos Aikido Aikikai federacijos nariu ir „persikrikštijo“ į „Pažinkim save“…
„Aikido Aikikai“ – šiuolaikinis kovos menas, sukurtas 1930-1960 metais. Aikido pagrindas – japoniško kardo valdymo technika, vienas gražiausių šiuolaikinių Japonijos kovos menų, kurį 1920 metų pabaigoje sukūrė japonas Morihėjus Uešiba. 1940 metais japonų vyriausybė oficialiai pripažino Aikido kaip atskirą kovos meno šaką ir įkuria Aikido Fondą, apsaugantį ir propoguoti teisingus Aikido idealus. Į Lietuvą šis kovos menas atkeliavo aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje, o 1994 metais buvo įkurta asociacija Lietuvos Aikido Aikikai asociacija.
Ir dar viena kovos menas iš Rytų, Vietnamo atkeliavo į Lietuvą – „Niat Nam“, gimęs toje šalyje apie XIII-XIV a. šio originalaus kovos meno paslaptys buvo žinomos nedaugeliui išrinktųjų. Tik praeito amžiaus devitame dešimtmetyje buvo atskleistos šios kovos meno paslaptys, o Lietuvoje tik 1991 metais pasirodė pirmosios „kregždės“, 1994 metais įkurtas pirmasis „Niat-Nam“ klubas. Čia treniruojasi apie tūkstantis šio kovos meno gerbėjai…
Tai preliudija.
O pagrindiniai šių sporto šakų, arba, tiksliau tariant, sveiko gyvenimo propoguotojai yra broliai iš Lentvario: „Aikido Aikikai“ federacijos prezidentu tampa Pranas Golovač, o „Niat-Nam“ federacijos prezidentu – Petras Golovač. Galima daug rašyti apie juos ir vis bus maža, tad trumpai apie Rytietiškus Naujuosius metus, kuriuos Lentvaryje kasmet surengia brolių Golovač mendraminčiai ir bendražygiai: Deividas Vaškelis, Valerij Kušelevič, brolis Viktoras Golovač, Irina Kušelevič, Aleksandr Ivanov, Vytautas Ribikauskas, Dmitrijus Byčenko, Evaldas Motiejūnas ir daugelis daugelis kitų…
Nenuostabu, jog kasmet Rytietiški Naujieji metai į Lentvarį sutraukia šimtus ne tik šių sporto šakų gerbėjų, bet ir žmonių, norinčių pamatyti tikrąją šventę, nesurežisuotą, įdomią ir, svarbiausia, būti šios šventės aktyviu dalyviu. O aktyvumas prasideda, galima sakyti, prie Lentvario šaltinio: dešimtys merginų, vaikinų, moterų, vyrų ir net vaikų prie versmės priima rytietišką „krikštą“ – apsipila šaltu versmės vandeniu. Mažiausia porcija – trys kibirai. Pirmas įspūdis, jog ant kūno liejasi ne šaltas, o verdantis vanduo. Po maudynių jau bet koks šaltukas nebaisus. O didžiausia eilė smalsuolių ir pageidaujančių išbandyti vieną atrakciją – paskraidyti. Ne lėktuvu, ne balionu, bet virš visų pakilti kai tave įsiūbavę su tinklu pašauna viršun dešimtį metrų. Smaguma savo kailiu pajusti nesvarumo būseną. Nežemiškas kosminis jausmas.
Net mažiausi šventės dalyviai, apeidami „kontrolę“, įsigudrindavo ant tinklo pakliūti du, tris kartus ir pasižvalgyti iš viršaus į beliepsnojantį laužą. Laužas didžiulis. Lauže didžiuliai katilai su besitroškinančiu tradiciniu niat-namietišku plovu, skirtu tiems, kaip juokaudamas pasakė Petras Golovač, kurie praeis tos šventės visus išbandomuosius „testus“: vandenį (apsipilti versmės vandeniu), orą (paskraidyti), navigaciją (pajodinėti ant žirgų) ir ugnį. Žinoma, „užkandai“ ir emocijoms įaudrinti buvo skirta paskutinė atrakcija. Basomis kojomis reikėjo prabėgti 15 metrų ilgio žarijų ruožą. Daug, net labai daug atsirado norinčių vėl ir vėl pakartoti jau buvusių švenčių „žarijų kelią“. Atsirado ir naujokėlių, kuriuos tėviškai už rankų vedė degančių žarijų keliu užsigrūdinę asai. Ir vaikai, peržengę baimės barjerą, stebindami net suaugusius, ryžtingai nugalėjo, iš šalies žvelgiant, neįmanomą atrakciją – švelniomis basomis kojytėmis eiti per kaitrą…
Po to buvo plovas. Kaip visada. Ir skani skani arbata. Daug fotografavosi, daug filmavosi. Ne kiekvienam duota tokia Dievo dovana sutikti tikrus Naujuosius Metus, nuostabius Drakono metus…
Po vaišių daugelis skubėjo į namus. Liko tik nuostabios šventės organizatoriai, tvarkę nuostabų kampelį prie šaltinio Lentvaryje. Šaltinio, kuris metų metais beveik tuo pačiu metu sušaukia pieš daugelį metų pamilusius jį Lentvario sveikuolius, sugebėjusius šia neišgydoma „liga“ užkrėsti savo draugus, pažįstamus ir tuos svečius, kurie nors kartą dalyvavo, pamatė neįprastas Lietuvoje žiemines Jonines. Šalia šaltinio pakabintas šventas paveikslėlis. Net ir „blogiukai“ nedrįsta jo paliesti. O gal čia tikrai šventa vieta? Šventas šaltinio vanduo? Tad ar gali nutrūkti ta šventa švenčių tradicija kol tekės šventas šaltinio vanduo?
Nuotraukos Pijaus Girdziušo, tekstas Alfredo Girdziušo
