Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2007-11-08

Jonas Pačepavičius

...buvo jegu, kurios po dainuojancios revoliucijos net ir rytu lietuvoje bande sutverti tautines mokyklos praktini fundamenta..?

VYTAUTO DIDŽIOJO TĖVONIJOS METRIKA Nr.11(21)

(dienoraščio lyga)

Keisime pavadinimą, nes kunigaikštis mylėjo kalaviją

"Laikraštis laisvas," Nr. 19(149) 20 psl. paskelbė LIETUVOS LAISVĖS SĄJUNGOS pareiškimą, kuriame teigiamai paminėtas "KARŠTAS KOMENTARAS."Kalavijo metrikai to užteko, kad po minėto pareiškimo laisvai pasirašytų ir giliai susinervintų, ak,…Pirmoji valdžia.

Klaida, bet kas ją padarė?

2007 08 04 į kasmetinį Ariogalos tremtinių sąskrydį vyko Lentvario ir Trakų tremtiniai – iš viso per 70 senyvo amžiaus gyvų Sibiro kankinių. Jų per 10 procentų manė, kad LPKTS turėjo įsilieti į LKD.

Žodžio laisvė areštuos melą

1.

Tragiška SIMONO DAUKANTO senatvė Šiaulių rajono Papilės miestelyje ir jo aikštėje pasirodęs JAV Prezidentas D. Bušas, pareiškęs, kad Lietuvos priešai yra JAV priešai, o dabar "Karštame komentare"( Nr. 16(52), 12 psl.) tik ką perskaitytas Stasio Stungurio rašinys "Nepamirš Maskvos sfinkso," priminęs, kaip dirbo raudonoje Rusijos imperijoje "troikos" ir dar daug kitų antipodinių faktų, kurių priežasties nepripažįsta vadinami tautos intelektualai ir išsipurvinę iki ausų Seime tautos tarnai, šios metrikos raštininkui maloniai leido naudoti dar sykį nuogą tekstą, nes vis tiek niekas į tai nereaguos.

Kodėl?

2.

Trakų rajono savivaldybės taryba – be politines kairuoliškos opozicijos - vienas nepažeidžiamas grobuonių klanas – Romos kataliko aksioma.

Antra vertus, regiono visuomenė, neturinti savojo vedlio – kalbančių avinų kaimenė, kurios piemuo – baimė, o botagas – nedarbas.

3.

Štai kodėl posovietinėje erdvėje dar nenugaišo "troikų" dvasia – "togda k stenki za um, seičias, ty durak i vrag našei svobody i milijonov, na ulicu. Ponial?"- tada prie sienos dėl proto, dabar, tu kvailys ir priešas mūsų laisvės ir milijonų, į gatvę. Supratai?)

Bet apie tai - po akmeninių pasų skaitymo.

Akmeninių pasų skaitymas (3)

1.

2007 07 Lentvario Račkūnų kapinių įžangoje regime didelį akmens pasą, kurį ir skaitome:"BOŽE, ZBAW PARAFIAN MOICH ŽYWYCH I UMARSZYCH"

Dokumentą pasirašo:"X.K. KULAK, PROBOSZCZ LANDWAROWSKI, 1956 ROK"

(Dieve, išgelbėk mano gyvus ir mirusius parapijiečius, X.K. Kulak, Lentvario klebonas)

O šalia minėto klebono kapai:"KAZIMIERZ KULAK UR. 1896 ZM.1969"(Kazimieras Kulakas, gimė – 1896, mirė 1969)

Ir citata iš Jono evangelijos:"ABY WSZYSCY BYLI JEDNO"(Kad visi būtume vieningi.)

Klebonas Kulakas Lentvario parapiją valdė 27 metus. Pirmąjį akmens pasą pats pasirašė, antrąjį – surašė lentvariečiai, mirtinai pažeidę klebono 1956 metų akmeninį prašymą.

2.

Reido dviratį pasukome link Lentvario parapijos bažnyčios šventoriaus, kur skaitėme šios bažnyčios fundatoriaus, grafo Vladislovo Tiškevičiaus akmeninį pasą, stabtelėjome prie Lietuvos tremtinų atminties stulpo ir įžengėme į bažnyčią…

3.

Mus oriai pasitiko kaunietis, profesorius JURGIS HOPENAS. Supraskite, kaip patinka, klebono KAZIMIERO KULAKO priesaikos (ne)vykdytojai…

Profesorius karštai aiškino:" Bažnyčioje nėra nei vieno kabančio paveikslo - jų niekas nepavoks, nes įtaisyti į bažnyčios sienas 1942 – 1943 metais sudėtingiausia spalvoto tinko ir grafiko technika man talkinant to meno specialistams Leonardui Tornvirtui, Anai Rudakuvnai, Ignacui Bohdanovičiui, Eduardui Senkevičiui ir Leonardui Januškevičiui.

Beje, 1932 – 1933 metais kopijavau Trakų pilies freskų liekanas. Anapilio savo užtarnautoje celėje girdėjau, kaip 2007 07 23 J.E.Valdas Adamkus, apsilankęs Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, nuoširdžiai žavėjosi ten restauratorių bažnyčios sienose atrastomis XV amžiaus bizantiškosios tapybos freskomis. Gailiuosi, kad prie J. E. ten nepasimatė manęs.

Nuo 1946 metų gyvenau Lenkijoje. Su pavargusia širdele atsisveikinau 1969 TORŪNĖJE."

4.

Išėjus iš Jėzaus Kristaus gryčios, dviratis pakratė galvą (toli), bet visi jo ratai, vairas ir rėmai kategoriškai įsakė klebono Kulak pavardę išversti į lietuvių kalbą.

Labai prašau, mielas dvirati: kumštis.

Tyliai sugiedojau Lietuvos tremtinių, politinių kalinių, disidentų ir Lietuvos partizanų himną, iškaltą ąžuoliniame atminties pase ant jau minėto Lentvario bažnyčios šventoriaus stulpo:"MARIJA, MARIJA,SKAIČIAUSIA LELIJA – TU ŠVIETI AUKŠTAI DANGUJE – PALENGVINK VERGIJĄ – PAGELBĖK ŽMONIJAI – IŠGELBĖK NUO PRIEŠO ŽIAURAUS…"

Pikti ir keista kalba vambrijantys, visiškai neišsimiegoję bei nesiskutę praeiviai, dvokinėję "pilstuku," rodė į mane ir ilgai suko pirštą prie savo lieso veido žilų smilkinių.

5.

Bet vis tiek degė atminties aistra: pirmasis Lentvario bažnyčios architektas – milanietis O. Bondžis brėžinius sukūrė pagal Milano Švč. Marijos Maloningiausios bažnyčios romantiško stiliau pavyzdį. Pirmasis bažnyčios klebonas – Aleksandras Lošakevičius – buvo labiau panašus į sumanų statybininką - inžinierių, kuriam bažnyčios statybą sustabdė pirmasis pasaulinis karas.

O 1911 metais pavasario pabaigoje prelatas Jonas Hanusovičius iškilmingai pašventino Lentvario bažnyčios pamatus ir kertinį akmenį, o pinigėlio ir bažnyčiai žemės davė grafai Vladislovas ir Marija Kristina Tiškevičiai…

Lentvario parapijos bažnyčia vadinasi – VIEŠPATIES APREIŠKIMO ŠVČ. MERGELEI MARIJAI.

Su JOS pagalba metrika važiuoja per kryžkelių laiką toliau vardan vargdienių tiesos, visiems ilgapirščiams kietai priminusi, kad Jėzus Kristus nebuvęs kapitalistu, o priešingai - socialdemokratinės orientacijos ir gyvybiškų bei socialių stebuklų vykdytojas.

Trakų autobusų stotyje

Ten 2007 gegužės pabaigoje įsikūrė ir sėkmingai veikia nedidelė kavinukė " Po kaštonu." Jai vadovauja jaunutė ir simpatiška direktorė DAIVA, o barmenė, rodos, gyvas saldainis.

Atėjai, užsisakei skanių nacionalinių cepelinų, o jei reikia kavos, o jei reikia ir stiprios, pasmaginai Jo Didenybę imperatorių kūną, išėjai, o trūksta laisvės ir ilgesys puola našlaitę sielą.

Pasuk prie minėtos kavinės kaimyno – spaudos kiosko - ir įsigyk visų tiesų karalių – "KARŠTĄ KOMENTARĄ" – tik tada tapsi mūsų regiono ir apskritai Lietuvos piliečiu.

Dėkui, nes alternatyvos tam Trakų rajone – neturite ir niekada neturėsite.

Ačiū, Viešpačiui, TU veikiantis

1.

Susipažinau su Zenono Pilkausko metrika "Kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas – pamiršta istorinė data," KARŠTAS KOMENTARAS," 2007 06 8 – 22. 14 psl., kur autoriaus cituoja antikos Aristotelio žaibą "Kad pažadintum niekšo sąžinę, jam reikia skelti antausį."

Kol kas ant mano kompiuterių metrinės sąžinės, aišku, pagal rizikos galimybę gula dvi – lietuvių Juzefo Pilsudckio ir Stepono Kairio istorijos, nes brigados generolo Povilo Plechavičiaus gyvenimo ir pomirtinė godą VDTM jau dėsto. Ką pasakysi, Zenonai? Ar tam mums ir visiems šio ledinio autoriams atsiras skaistaveidė auditorija?

Dėkui TAU,1991 – 1994 metų "Lietuvos žinių"vienminčiui dėl taviškės nuogos plunksnos impulso. Kaip visuomet, bičiuli istorike ir dailininke. O kaip kitaip? O buvo kitaip, negu numatėme, Tau, na ir visiems, kurie sirgo nepagydoma liga, vardu Lietuva.

Pavyzdžiui, maniškę fortūnėlę į gatvę Vilniuje varinėjo "Lietuvos žinių"(nepatikėsi, Zenonai, Lietuvos magnatas, Respublikos ekspremjeras Bronislovas Lubys (JAS) įsigijęs istorinį dienraštį, susijaudino ir nepastebėjo buvusios redakcijos buhalterijos popierių, tuo pabrėždamas, kad mes, jau tuo metu paprastų žmonių metraštininkai, esame idėjinis niekutis ir (ten) finansiniu požiūriu mūsų net nebuvę),"Monitoriaus," "Dialogo, " ir "Lietuvos" dienraščio posovietiniai vadai, sudėti iš vidutinybių kaip bolševizmo.

O gal Tu ir kitaip pavadinsi?

Įdomu, ką pasakytų Algirdas Abromaitis ir profesorius Kazimieras Antanavičius?

2.

1996 vasarą Lietuvėlės žurnalistų sąjungai (buvau tos kontoros narys), rekomendavus (kad kojų neištiesčiau)Varėnos giriose uogų ir grybų rankioti, svirduliuodamas grįžau į Lentvario lietuvių vidurinę mokyklą.

Prisiekiau, mokytojausi, jei "jie" padorią žurnalistiką žvėriškai galabija. Lauksiu akimirkos žavingos it dekabristės blondinės moters, pasirėdžiusios tremtinės lakštingalos ir karštos erelės plunksnomis.

Sulaukiau.

Jau pražilęs.

Pedagoginė lapkričio serenada

1.

1997 03 02 14. 13 val. iš pamokos centristė , Trakų rajono savivaldybės tarybos narė, Lentvario M. Šimelionio vidurinės mokyklos direktorė iškvietė į saviškės "troikos" teismą. Mane, kaktomuša susidūrusį su mokykloje dominuojančiu paauglystės totaliniu maksimalizmu - ypač 9 b klasėje - ir mikliai taikiusį atvirą senelių ir tėvų logiką (garantinio santykio biologinė ir dvasinė esmė: daiktas, oras, vanduo, maistas ir pinigai ), duodančią apčiuopiamų rezultatų, vienbalsiai, be mokytojų tarybos leidimo nurašė į sargus

Direktorei R.N. ir jos komandai, kuri panašėjo į eilinių kareivėlių rikiuotę, pavojų kėlė ir ryškiai tuo metu Vilniaus dienraštyje "Vakarinės naujienos" jaunųjų literatų puslapyje generuojanti Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos mano kuruojama literatų grupelė. Ją būtinai reikėjo likviduoti dėl kylančios kuratoriaus įtakos tarp mokinių ir kai kurių dar galvojančių mokytojų.

2.

Atrodau juokingu, nepraktišku ir teoriniu žmogeliu, vietoje duonos gabalėlio virš sopančios širdies įnirtingai laikančiu Vilniaus universitete 1976 06 23 įteiktą plunksnos kvalifikaciją ir suvoktą savyje tautinę, Dievu ir Tėvyne paremtą pedagogiką. Bėda. Bet ji uždega vilties atmintį, todėl gerai prisimenu savo paskutinę pamoką po "romučių mokyklos"(taip ją įvardino 2005 metų 40 dvyliktokų laida)nuosprendžio, kuris, neskaitant moralinės skriaudos, nuo 1997 09 01 – o tai reiškia per 120 mėnesių – man įveisė virš 60 tūkstančių litų nuostolį su nemaloniu fiziniu badmiriu.

3.

1997 04 03, 8 valanda 09 minutė. Klasėje rupi tyla. Mokiniai įsitempę vilkiukais. Gyvulingai urzgia. Mokytojo akivaizdoje Lentvario paauglystė maištauja kaip moka, todėl iš valdiškos pamokos juoksis.

Ką daryti?

- Šiandien esate niūrūs ir nevaldomi kaip Amazonės nežinios čiabūviai, tai kokią pamoką pasiūlysite, kad gerbtumėte darbo grožį ir paneles? – lėtai sakau, žvelgdamas į laikrodį.

- Mokytojai "šulėje"skystai politikuoja, - sako Tomas, - tai ir jūs pabandykite, bet nemeluokite kaip jie, nes dėsime kudašių iš Jūsų blefo dūmo paplėšti.

"Po 1990 03 11 dainuojančios Lietuvos revoliucijos," - ramiai pradedu, - "iš sovietinio nelaisvės pogrindžio į laisvę išėjo dori piliečiai, kvėpuojantys iš atlyginimo, ir kombinatoriai, kurių bolševikinis charakteris nusakė jiems, kaip apiplėšti jaunutę ir bejėgią Respubliką, beje, ir mūsų karštai mylimą Lentvarį. Pirmoji suvaryta atgal į vargdienių gilų pogrindį, antroji - turtinga, be profsąjungos apynasrio, todėl katinėlio algos įstatymu tyčiojasi iš jūsų tėvelių, kurie mauna svetur duoneliauti.

"Aha,"- sako skausmingai Giedrius, - "mūsų alkio, kurį naikiname per pertrauką nikotinu, akivaizdoje mokyklos direktorė Romutė su savo pavaduotoja Olga išdidžiai šliaužia valgyti atskiro skaniausio ėdalo atskirai ir, sako, "nachaliavu"(veltui) su "voderos" (degtinės) prieduku"

"Mačiau kiną "Susitikimo vietos pakeisti negalima," – gudriai "užkalba dantį," bene, tada šėlstantį, Danila (2006 09 05 jis, doras vyras, man padėkojo už tėvišką pedagogiką, nes tapęs žmogumi, turinčiu mylimą žmoną, kaip reikiant) iš mišrios šeimos, "- tai ten "Juodos "koškos" banditas atėjusį į jų gaują vyr. leitenentą Šarapovą jos likviduoti, pažino, bet neišdavė, nes karo metais tasai Šarapovas su juo narsiai kariavo ir dalijosi karininko "pajoku"(duona ir amerikoniškais koncervais).

- Rusams nesisekė, - tvirtino Eugenijus, gimęs Lentvaryje po rusės ir lietuvio teisėtos santuokos, - nes jie nemylėjo Gorkio, Puškino, Bloko, Nikolajaus II, Visockio ir Šukšino, bet garbino Staliną ir Rasputiną…

- Tai gali tokia boba būti mūsų "šulės"(mokyklos) direktore? Atsakyk, mokytojas, nes žinai bjaurų gyvenimėlį," – klastingai drėbia Mindaugas.

-Ne, - kertu šaką ant kurios slydžiai sėdžiu, nes klasėje ilgomis ausimis darbuojasi (2) Romutės agentukai.

4.

Dar šviesiau menu 2005 11 01 pamokos lyg ir nakties tęsinį po mėnulio žibintu:

Prie Lentvario pradinės mokyklos sargo lango, pagėrę jau kiti mokiniai, mano buvusių auklėtinių aidas, kviečiasi buvusį mokytoją (kreipiasi tai pat - "mokytojas") į pamoką. Prašo tiesos (kad ir sudėtingos), nes esą po "kaifu," todėl suvoks viską.

Jei neišeisiu, žinau, kentės langai. Tokia jų žiauri potekstė. Išslenku vakaro seniu. Pasitempiu. Mandagiai pasiprašau cigaretės ir degtukų. Degu nikotiną. Žaibu suriaumoja protelis, užsikabinęs 1863 dalgiu už kruvinos lietuvaičių sukilimų praeities.

"Norite papasakosiu apie sovietų sąjungos valstybės saugumo NKVD boso Lavrentij Berijos 1953 05 08 slaptą laišką Nr. 52 – B – TSKP CK prezidiumui, informuojantį CK apie tuo metu kovojančią ginklu miškuose ir pogrindyje Lietuvėlę?" – sakau perdėtai mįslingai.

"Negirdėjome tokio, mokytojas, kas jis…kokios nors mafijos šefas?" – šaukia mėnulio mokinukai. Paaiškinu ir dėstau, saugodamas mokyklos langus. Vėju pėdina 23 valanda 59 minute, todėl treniruoju ir budinčią atmintį.

Apie Trakų apskrities Lietuvos partizanus L. Berija nerašė žodelio, bet apie tai informaciją turiu.

Po Stalino likvidavimo, o tokia versija - pakankamai įtikinama, Lavrentij Berija dingsta iš CK horizonto. Bolševikų vadai tylomis šnipštelėdavo: "Vot Lavrentij otravil otca narodov i pobežal brat vlast"(štai Lavrentijus nunuodijo tautų tėvą ir nubėgo imti valdžią).

Jam nepavyko, nes dvikojės hienos takutį pastojo 4 skyrių išsilavinimo didžiojo tėvynės karo liūtas, po Stalino mirties kandidatas į generalisimus, žiaurumu nepralenkiamas (4) kartus Tarybų Sąjungos didvyris Georgijus Žukovas, asmeniškai vagonais plėšęs nugalėtą ir bejėgią Vokietiją. Tai, bene, vienintelis maršalo G. Žukovo nuopelnas rusams, nes L. Berija gudriai ieškojo sąjungininkų užgrobtuose Respublikose naujam žmogaus kraujo ciklui, kuris galutinai sunaikintų Rusiją, sergančią nepagydoma carų liga taip, kad jai vienodai rodė kas po Stalino, padėto į mauzoliejų šalia Lenino, tuo caru bus "išrinktos Dievo tautos atstovas" ar nugyvulėjęs sadistas ir lytinis iškrypėlis L. Berija.

Tame laiške nepastebėta iliuzijų apie Lietuvos okupacijos nutraukimą, nes pasiūlyta tik Lietuvos valdžią įlietuvinti, kadangi specialiai nubaladoti į Lietuvą vidutinio mąstymo vaduotojai kolonizavo visus atsakingus postus, o lietuviškai nemokėjo ir žlugdė "darbo žmonių išvadavimo ideologiją."

Pasak L. Berijos, Lietuvos TSR vykdoma kova su nacionalistiniu pogrindžiu yra nepakankama, nors jam talkininkavo kadrinė MGB ( vert: valstybės saugumo ministerija ) kariuomenė iš 18000 žmonių ir 10000 liaudies gynėjų. Veikė 224 garnizonai, neskaitant Pabaltijo karinių dalių, nors 1944 – 1952 metais Lietuvoje areštuota, nužudyta ir ištremta per 270000 žmonių, tarp jų Lietuvos lenkų, rusų ir karaimų, - maždaug kas 10 gyventojas.

Bet, anot L. Berijos, masinių operacijų metu yra represuotų piliečių su nereikšmingais kaltinimais, o nemažai - be jokio pagrindo. Tokia padėtis negalėjo nesukelti plačiųjų Respublikos gyventojų sluoksnių nepasitenkinimo.

Todėl atsirado Lietuvos partizanų veikiančios legendos Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas - Vanagas, Juozas Lukša - Daumantas ir nemažai taktinių vadų, buvusių smetoninės Lietuvos kariuomenės kadrinių karininkų – iki kaulo smegenų krašto šventų patriotų, vedusių į partizaninį karą 2 nacionalines divizijas – beveik civilių karių, kurie krito vėlėmis ir iki šiolei kursto laisvės aukurą, ant kurio užsirioglinę raudoni vilkai gieda demokratijos giesmikes.

Klausiu Jūsų, ko nespėjau paklausti Lentvario M. Šimelionio vidurinėje mokykloje:

- Ar Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir disidentai atsirastų miškuose ir pogrindyje, jei (klajoklinė) Rusija, 1940 metais ginklu įveržusi į Lietuvą, nedeportuotų Lietuvos į Sibirą bei neskintų Respublikos žiedo PPŠ automatais?

Okupantas, kurio palikimą dūšioje dar kenčiate, buvęs be "daiktų gamybos moralės," todėl jų užsienis nepirko, jie buvo grūdami į sandėlius, o rublį paspausdindavo, kad darbininkui, valstiečiui ir inteligentui mokėtų šuns arba kuino atlyginimą. Ar suprantate?

"Suprantame, mokytojas (toks jų netaisyklingas kreipinys)," – meluoja sutemų mokiniai.

O pokario skerdžiamas žmogus tai iš karto suprato. Jam Stalino saulutės spinduliai trenkė ekonominiu lavonu, o tai reiškė skubų niveliavimąsi į bendrą žmogbandžių sovietų katilą be darbo džiaugsmo ir tautiško jausmo. Jūsų senelių valstietiškas intelektas kolchozose sėkmingai nuo maždaug 1961 metų atkūrė sveiką gamybos motorą – artojas - plūgas – žemė – duona – mainai, - ir Europoje pagal mėsos ir pieno gamybą vienam gyventojui, jau ir patys neblogai pasirėdę ir pavalgę, drūtai išbėgo į prizinę vietelę. O tuo metu ir dabar gaila Rusijos, kuri iki šiolei vis svirduliuoja šeriama duona, mirkyta nafta, dujomis ir vodka, kurią jos pavyzdžiu dabar ir maukiate.

Kas to nežino. Visi žino. Labiausiai žino bundanti ir besikelianti iš didelio Stalino kraujo klano narsi Rusijos Piterio inteligentija, numačiusi pasaulį įveikti taikos rubliu. Neblogai, nes esame visi krikščionys, veidu ir ginklu atsigręžę į mums paskelbtą musulmonų vadų kruviniausią karą – civilių žudymą, nes tų darbo pelyčių gyvybėlė, pasirodo, yra vertybė, kurią galima iškeisti į valdžią arba įtaką tam, kas dabar mus valdo visų tautų ašarų pakalnėje.

Kita vertus, rublis nėra čekistas, ir jį bus galima iškeisti į stiprų Europos Sąjungos eurą, kuriame išliks kiekvienos Respublikos - narės tautinė- istorinė atributika.

O rytų slavas vienąsyk staigiame politikos vingyje pakeis savo smegenis ir jausmus, atvažiuos "v pribaltiku" šnekėti su žagrės poetais ragaišio kalba. Ir čia jau 150 gramų lietuviškos degtinės, pavarytos iš gryniausių Lietuvos žemėje užaugintų rugelių, tikrai nepamaišys, nes reikės nurašyti sovietinę niekšybę ir klastybę vardan Lietuvos ramybės. Niekur nesidėsite. Maždaug po antro šimtgramio lietuvaitis, užkandę nepakartojamo nacionalinio skilandžio, sakys: mes nieko prieš rusų turtingą tautą, bet esame prieš jos ideologiją, kuri niekaip netinka Europoje.

5.

O pokario Lietuvoje 675 bažnyčiose veikė 754 kunigai. Čekistams buvo žinoma, kad katalikų aukštoji dvasininkija įkvėpdavo Lietuvos jaunimą antirusiškoms nuotaikoms. Lietuvos TSR valstybės saugumo organams sunkiai sekėsi infiltruotis į katalikų dvasininkiją, nes dėmesys buvo sutelktas į jos represijas: areštuoti 1 arkivyskupas, 3 vyskupai ir 3 vyskupijos valdytojai, likviduojami kunigai greitai Lietuvoje ir lėtai Sibire, žodžiu, religiją nemokšiškai pavertė, atsiprašant, buržuaziniu patriotizmu.

Va, Tarybų Lietuvos saugumo ministras draugas Kondakov visiškai nepažinojo vietos sąlygų ir nemokėjo lietuviškai. Tame valstybinių banditų aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų - 86 lietuviai, o iš 17 skyrių viršininkų – vienas. Iš 80 viršininkų pavaduotojų ir poskyrių viršininkų - 6 lietuvaičiai.

Lietuvos KP CK bolševikiniame organizme iš 15 skyrių vedėjų 7 lietuviai, partijos Kauno apskrities komitete iš 11 skyrių ir sektorių vedėjų – 2, partijos Kauno miesto komitete – iš 8 skyrių vedėjų – 1, Vilniaus miesto komitete iš 16 skyrių ir sektorių vedėjų – 3, Šiaulių komitete iš 8 skyrių vedėjų 2. Respublikos partiniuose organuose antrieji sekretoriai - rusai. Iš 92 tarybinių ūkių direktorių 27 lietuviai, raštvedyba respublikiniuose ir rajoniniuose partiniuose organuose vedama rusų kalba, kurios išvaduota Lietuva dar nesuprato.

Skubiai išsiblaiviusi Maskvos partinė valdžia po tokios žinelės ir kitko dar skubiau apkaltino maršalą L. Beriją špionažu svetimoms valstybėms ir dar spėriau jį likvidavo. Prašantį šliaužiojant ant kelių pasigailėjimo, asmeniniu naganu NKVD vyriausiąjį vadą L. Beriją kontroliniu šūviu į kaktą nupylė kitas Stalino maršalas, bet yra ir kita egzekucijos versija.

Aukštas kariškis atsikratė pavojingiausios jo klanui informacijos, aišku, ir apie save. Didžiausia visų laikų Rusijos čekistų gyva paslaptis, kuri galėjo bet kuriuo momentu spekuliatyviai, o tai reiškia L. Berijos naudai, fiziniu likvidavimu įveikti laikinai užsičiaupusį stalinizmo monstrą, kad gimtų dar žiauresnis, buvo sunaikinta visiems laikams. Taip buvo išsaugotas persirikiuojantis stalinizmas ir Lietuvos ateičiai. Kai dabar po prievartos nebaudžiamo biurokrato akto Jūs, mokiniai, panmongoliškai keikiatės, kad net lūpos rūksta, tai mes, Jūsų tėvai ir mokytojai, niūriai klausomės Jūsų stalinizmo garsinės iliustracijos kaip savo suluošintos jaunystės aido.

Taigi - susitikimo vietos ir prokurorų pakeisti negalima. Į tarptautinių valstybės gangsterių dvynių - fašizmo ir bolševizmo - teismą posėdžių – na – Vilniaus - Rygos – Talino – Kijevo - Tbilisio gigantiškoje teisybės klasėje ateina lėtas žmonių veislės prokuroras žilabarzdis laikas, vardu Džonas, Ivanas, Jonas, Janis, Hansas ir visi.

Pokario vaikų laikrodžiai skausmingai sustos. Prabils Europos bažnyčių ir cerkvių sunkieji varpai. Praeitis dvės fiziškai, o atmintį, neduok Dieve, galima pakeisti.

O kad to neatsitiktų, vaizdžiai karkiant, virš liaudies potuščio skrandžio protėvių kalaviju pakimba būsimasis Šeimos turto prigimties įstatymas (pats griežčiausias jis - JAV, prieškaryje į cypę sodinęs stambiausius mafijos bosus), kuris Jūsų likimuose suvaidins lemiamą šuolį į dvasinį apsivalymą ir papildys Jūsų pinigines. Taip ateinančių kartų lemties bėgime atsiras europinis kvėpavimas. Jūs nemausite iš Rytų Lietuvėlės - konkrečiai - Lentvario,Trakų, Elektrėnų, Semeliškių, Aukštadvario, Rūdiškių, kur kapinaitėse neramiai miega Jūsų protėvių kaulai. Esate sykiu su visa Lietuva, o ji su brolių Latvija, sese Estija, tolima ir gerbiama Gruzija bei Vakarų kovojančia Ukraina, pasiruošę bet kada sukilti, kad gerbtumėte laisvę. Ir to joks mokslininkas neįspės. Ir nereikia.

Todėl mūsų nakties pamokėlės prie mėnulio pilnaties pabaigoje - intriga pagal Beriją: mūsų atminties klasėje staiga atverkite dar vieną langą ar duris plačiausiai. Ant pabalusių skuostų pajusite skersvėjį, kuris atneš visos Sovietų Sąjungos tremtinių, politinių kalinių ir partizanų aukų kvapą, todėl priešintis naujoms "troikoms" garbės laukimu ir tyla - durniaus blusinėjimasis. Regite, koks gudrus buvęs draugas Lavrentijus Berija, palikęs mums praeities link pakreiptą "tautinę" mokyklą, todėl po pagyrų ir savo menkučių pusryčių nesunkiai išrikiuosite faktus savarankiškai (…)"

"Kodėl per pamokas šulėje to nesakėte?" – nuoširdžiausiai šypsojosi mokiniai, - "išsiblaivėme per pamoką, mokytojas, kaip seksą, alų ir žolę mylime," - pridėjo savo teisybę.

Kaip Afrikos džiunglių dramblį.

6.

"Eikite namo. Šiandien 2005 11 02. Vėlinės. Po Lentvarį vis dar klaidžioja Stalino ir Berijos "troikų" aukos," – tariau sargo ir mokytojo balsu. Pasislėpė mėnuo. Blykstelėjo keista nuotaika, pamiršusi madonos drabužėlius.

Desertas

1.

Hanibalas, išdrįsęs pažaboti Romos imperijos legionus, savų - katarginiečių išduotas, nusinuodijo, o minties tėvui Sokratui graikams po jų išsigimusio teismo nebereikėjo sangrąžos"si," bet gyveno žurnalistas Platonas.

2.

Rabotčij (rus.:rab – vergas čej – kieno?)

3.

Lentvario parapijos klebonui linkime visa kitas Šventas Mišias aukoti dviem kalbom – lietuvių ir lenkų. Tai yra parapijiečių sveikutėlė nuomonė. Ridikas ir česnakas.

4.

2007 08 09 Lentvario ir Trakų pagrindinėse gatvėse dairiausi žmogaus veido, ant kurio pamatyčiau nuosavos minties gimimą, bet nesisekė, todėl raudojau vienatvę tarp tvirtai sulankstytų sielų.

5.

Žmogus biologiškai panašus į agurką, kuriame vanduo yra maistas.

6.

Ž. Ž. RUSO:"Matyti neteisingumą ir tylėti, vadinasi, dalyvauti jame."(Dalyvaukite savo prakaito sąskaita toliau, greičiau sykiu su valdžia atsidursite 9 rato pragare.)

7.

Kitame numeryje saviškes žinutes pateiks patyrę lentvariškiai Juozas Rakauskas, Vitalij Perematko, Antanas Davydaitis, o taip pat liūdnai prisiminsime, kaip liberalcentristai pasijuokė iš "Lentvario žinių."

Pagarbiausiai priešams ir draugams

Lentvario naktinis raštininkas Jonas Počepavičius - Lokėnas

2007-11-05

Kančios ir Tikėjimo simbolis prie kelio. Rusiškieji enkavedistai su vietiniais koloborantais 1944 m. gruodžio 17 d. gyvus sudegino, sušaudė ir nukankino septynis Radučių kaimo gyventojus


Alfredas Girdziušas Paliesius

Kančios ir Tikėjimo simbolis prie kelio

Nuotraukoje - Jadvyga Černiauskaitė (Girdziušienė) Katkauskienė. Vienintelė šiuo metu, sulaukusi 91 metų, likusi Černiauskų šeimos dukra.

Prie kelio kryžius. Medinis Kančios ir Tikėjimo simbolis. Prie kryžiaus atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias mažas kapinaites ir pasibaigia prie dviejų sodybų. Tai Radučių kaimas. Anksčiau kelias vedė toliau, prie miško, kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie ten gyveno. Tik dvi seserys, Jadvyga ir Michalina, buvusios Černiauskaitės, belikusios nūnai. Prie kryžiaus pakelėj stovėdamos dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam kryžius pastatytas šisai. Gal meldė Dievą, kad jų broliai, sesė ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldės šiandien į daugelio širdis. Jie liko amžinai gyvi…
…Gyveno Valerijos ir Stasio Černiauskų šeima, turėjo dukras Eleną, Elžbietą, Adelę, Bronę, Jadvygą, Michaliną, sūnus Joną ir Juozą. Taigi susidaro aštuoni vaikai.
Darni, darbais užguita. Nepastebėjo net kada du sūnūs tapo vyrais, o dukras beveik visas bernai išstvarstė. Beliko gūžtoje tik Jonas su Juozu, Bronė ir jaunėlė Michalina. Vaikai prie ūkio dirbo, meistravo, grojo, šoko… Ateitis visiems atrodė.. kasdieninė – ir kas dar gal nutikt, juk karas baigias, nei fronto kanonadų, nei armotų, nei bombų…
Bet…
…1944 matų vasaros pradžioje t.y. liepos 4 dieną, traukiantis vokiečių armijai, rusų I Pabaltijo fronto daliniai peržengė Lietuvos siena nuo Daugpilio, liepos 7 dieną III Baltarusijos fronto kareiviai nuo Breslaujos, Vydžių, vėliau atkako ir į Tverečiaus, Mielagėnų bažnytkaimius, Ignaliną, Švenčionis. Nesutikdama didelio pasipriešinimo Vilniaus link, liepos viduryje rusai okupavo Lietuvos sostinę. Frontas ritosi į vakarus. Užnugaryje , kaip kordonas, gyvoji užtvara, slinko “smeršo” daliniai, NKVD divizijos. Jų pagrindinė užduotis - slopinti bet kokį vietinių gyventojų nepasitenkinimą, bet kokį pasipriešinimą, naikinti viską, kas tik buvo nesuderinama su rusiškąja, taip vadinama sovietine, ideologija. Lietuvoje veikė ne tik visiems gerai žinoma gen.mjr. P.Vetrovo vadovaujama 4-oji NKVD divizija, bet ir kitos NKVD dvizijos – 53-oji ir 63-ioji bei laikinai “didvyriškai kovojo” NKVD 5-oji, 6-oji, 7-oji divizijos. Jiems padėjo vietiniai išsigimėliai kolaborantai, stribai, komunistai, komsomolcai bei tie, kas norėjo suvesti su kaimynais asmenines sąskaitas.
Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo tuo metu, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja. Žaizdas „gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė valdžia. Tik po penkiasdešimties metų Ignalinos rajono laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man susidomėjus kas parašė šį straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad tai autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau. Tik po dešimtmečio pagaliau sužinojau kas buvo tie žmonės, parašę apie kruvinas skerdynes Radučių kaime. Sužinojau ir net pasikalbėjau Mielagėnų bažnyčioje per atlaidus ir mišias už nužudytus žmones Radučių kaime bei paminklo, aukšto nuostabaus kryžiaus, pastatyto šių žmonių atminimui, pašventinimą. Tai buvo Jonas Černiauskas iš to pačio Radučių kaimo ir žurnalistas Leonas Meilus iš Ignalinos. Be to, bažnyčioje kalbėję išlikę gyvi tos tragedijos liudininkai, papildė aprašytą autorių kraupų tų įvykių vaizdą.
Žydų tauta, parašiusi, kaip jie teigia, Biblijos Senąjį Testamentą, žmonijai paliko ne vien sakmes apie šventuosius, bet ir papročių, kurių net iki šių dienų kai kurie šventai laikosi. Senovėje žydų gentis, nuteisusi myriop nelaimėlį, užmušdavo jį mėtydami akmenimis. Filosofija ši tokia paprasta ir geniali, jog gudriau nesugalvosi – užmuša juk ne metęs akmenį, o akmuo! Nuo rankos atsiskyręs akmuo yra jau atskiras, savarankiškas, nevaldomas egzekutorius. Žudo ne metusiojo rankos, žudo akmuo.
Vokietijos žydo Karl Marx (tikroji šio žydo pavardė yra Mordechai) pagimdytą “komunizmo šmėklą” Rusijos žydės Saros Blank Josifovnos sūnelis, pasivadinęs Leninu , su kaupu įgyvendino “žydiškojo akmens” ((įtakingiausia šių laikų filosofinė srovė (marksizmas), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo bolševikiniam perversmui Leninas.) metodą Rusijoje, pradžioje atlikdami eksperimentus su rusų tauta, o vėliau jau rusai, perpratę išganingąjį “žydiškojo akmens” principą, sėkmingai naudojosi užgrobtose šalyse – žudyti, griauti, naikinti, deginti kitų rankomis, o geriausiai – užgrobtos tautos “žydų akmenimis”, t.y. kolaborantų, komunistų, komsomolcų bei tos tautos degeneratų rankomis. Ši filosofija tokia paprasta ir geniali, jog gudriau nesugalvosi – žudo juk lietuvis lietuvį, lenkas lenką, vokietis vokietį, bulgaras bulgarą ir t.t., tai yra pirmyn į vakarus arba į kitas pasaulio šalis per tų tautų žmonių lavonus…
Dar griaudint karui toli rytuose, Lietuva buvo prifarširuota tais “akmenimis”. Tai ir likusieji nuo pirmosios rusiškosios okupacijos “briliantai”, inkrustuoti karo metu ir “suakmenėję” kai kurie ne dėl politinių motyvų, o išperinti pačių šlykščiausių instinktų – žudyk savo artimą, nes kas nors ir tau liks…
1944 08 01 Okupantų administracija pradėjo 1908-1926 m. gimusių vyrų mobilizaciją. AL-160, LKA 17-5.
1944 08 01 Lietuvoje savo veiklą pradėjo SSRS NKVD kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vadas - gen. mjr. P. Vetrovas. AL-160.
1944 12 03 LSSR "liaudies" komisarų tarybos ir LKP(b) CK nutarimas kiekviename LSSR valsčiuje įkurti naikintojų (stribų) būrius po 30-40 žmonių iš partinio-sovietinio aktyvo. LKA 17-94. LPK-332.
1944 12 16 Kauno a. Čekiškės vls. partizanai 8 valandų mūšyje sunaikino 3 ir sužeidė 6 enkavedistus; iš keršto okupantai gruodžio 17-21 sudegino Butkiškių, Vosbutų, Baukių, Juodaičių kaimų 29 sodybas, nužudė 56, suėmė 68 žmones. AL-198

1944 metų gruodžio 16 dieną (šeštadienį) iš Radučių kaimo broliai Jonas ir Juozas Černiauskai su pusbroliu Leonu Černiausku bei draugu Leonu Grikiniu iš Bernotų kaimo, vakarojo netoliese esančiame Miečionių kaime pas muzikantą cimbolistą Danių Bielinį. Tą patį Danių, kuris karo metu, pasigriebęs šautuvą lakstė ir agitavo jaunimą eiti į miškus “partizanauti”. Vietinis jaunimas į tai žvelgė atsainiai – pakvailios ir nusiramins. Deja, nematė šalia savęs “žydiškojo akmens”. Net ir tada, kai vakaronė užsitęsė ir vaikinai išsiruošė į namus, nieks neįtarė kodėl buvo primygtinai siūloma pasilikti pernakvoti Leonui Grikiniui, nors namai jo visai netoli. Bet Grikinis išėjo, nes pas Černiauskus namuose buvo jauna graži sesuo Michalina, na ir Bronė, jos sesuo, ne senmergė. Danius Bielinis jau žinojo, kad naktį bus apsupta ir kratoma Černiauskų sodyba. Bet reikėjo tylėti, neišsiduoti ir paaukoti net savo draugą. Sąskaitą jam reikėjo suvesti su Černiauskais, ypač su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką ir suvežtą sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius net karo metu nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiavo pasivogti. Vogti malkų buvo atvažiavę ir kiti Miečionių kaimo vyrai,. Bet Danius buvo pats pirmiausias ir įkyriausias.
Parėję į Radutį vaikinai, dar nesiskubino miegoti. Visi užsuko į Jono ir Juozo namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie svečiai atėjo. Prieš trejetą mėnesių tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų giminaitį Alfonsą Černiauską.
Vyrai puolė slėptis, bet kur dingti kaimo troboje? Juozas su pusbroliu Leonu Černiausku pasislėpė palėpėje, Jonas priemenėje, o Leonas Grikinis bandė gelbėtis drabužių spintoje. Riksmų ir trenksmų į duris pažadinti tėvai Valerija ir Stasys pusnuogiai stovėjo apglėbę dvi dukras kai į vidų įsiveržė būrys ginkluotų rusų kareivių. Klykdami reikalavo išduoti banditus, vartė viską, kimšo į kišenes vertingesnius daiktus ir kaišiojo merginoms prie veidų šautuvų vamzdžius. Paklaikusios nuo baimės seserys glaudėsi prie tėvų. Tada budeliai pradėjo šaudyti stovintiems šeimininkams virš galvų.
Ir tada ryžosi pasirodyti galvažudžiams Jonas. Pats vyriausias sūnus. Atitarnavęs lenkų okupacinėje kariuomenėje ir, gal būt, naiviai galvodamas apie kareivišką garbę, priešo kilniadvasiškumą, bet…
Jonas buvo nusuktas į sieną ir nušautas. Rusiškieji galvažudžiai bijojo net pažvelgi savo aukai į akis.
Atstatę durtuvus skerdikai puolė po kambarius. Atidaręs spintą kareiva pamatė pakraupusį Leoną Grikinį ir dūrė vaikinui su durklu tiesiai į pilvą ir, pakreipęs šautuvą į viršų, ištraukė kūną iš spintos. Leonas klykė ir raičiojosi grindimis palikdamas kraujo klanus. O sužvėrėjęs enkavedistas, vos nepaslysdamas kraujyje vis badė ir badė durklu savo auką. Kas darėsi tėvų ir dukrų širdyse tuo metu, galima tik spėlioti.
Kraujo puota tęsėsi. Rusiškieji budeliai pradėjo šaudyti padegamosiomis kulkomis į lubas. Medis pradėjo smilkti, o viršuje pasigirdo liepsnos traškėjimas. Kambariai buvo pilni parako dūmų ir tvaiko. Galop skerdikai iššoko lauk, o namo duris užrėmė. Degančiame name pasiliko nušautas Jonas, besiblaškantis agonijoje Leonas Grikinis, mama Valerija, tėvas Stasys, jų dukros Bronė su Michalina, o palėpėje gal būt dar gyvi Juozas su pusbroliu Leonu.
Pleškėjo namas. Artimiausi kaimynai girdėjo nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis dievagojosi, kad tai buvo Leono Černiausko balsas – jis degė gyvas. Rusiškieji okupantai su kulkomis padegė ir kitus pastatus. Tvartuose baubė galvijai, žvengė žirgas, paraku virto klojimas. Liepsnos laižė padangę.
Ugnies pašvaistę ant stogo užlipęs Miečionyse stebėjo Danius Bielinis.
Černiauskai su dukromis bandė laužti duris. Ilgai nesisekė. Jau įgriuvus vieno kambario kur, gal būt, dar gyvas buvo Grikinis, luboms, Michalina su seserimi Brone ir tėvais išsiveržė lauk.
Tais metais tą naktį pirmą kartą gausiai pasnigo.
Apdujusios nuo siaubo ir, nieko nesuvokdamos, seserys metėsi miško link. Basos, nieko negirdėdamos, merginos sniegu bėgo tolyn nuo pragaro. Staiga Bronė nuvirto. Michalina pasilenkė padėti sesei ir tik tada užgirdo kaip kulkos švilpčiodamos taško šalia sniegą. Enkavedistai Bronei pataikė į nugarą. Tik tada Michalina suvokė pavojų ir metėsi tolyn, bet toli nenubėgo. “Išvaduotojai” pagriebę pusnuogę ir basą merginą dar ilgai tampė po mišką, kol galop nusivarė ją į Vaboliškės kaimą. Jos gyvybę išgelbėjo žmonės, pasakę, jog čia ne “banditka”, o žąsų piemenė iš kaimyninio kaimo.
Bronė už plaukų ir apykaklės buvo nutempta pas Černiauskų kaimynus ir numesta. Nei perrišta, nei suteikta medicininė pagalba. Prasiblaškiusi beveik parą mirė ant grindų kraujo liūne.
Netoliese nuo Stasio Černiausko degančios sodybos buvo kita. Čia gyveno Alfonsas Černiauskas, žūstančiojo liepsnose Leono Černiausko brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su sūneliu Edmundu, kuriam tad tik ketvirti metukai ėjo. Sugužėjo rusiškieji galvažudžiai pas Alfonsą ir įsakė rengtis bei parodyti kelią. Tuo metu pas Alfonsą atbėgo Černiausko Stasio ištekėjusios dukros Adelės Bagdonienės sūnus Julius. Enkavedistai į kiemą ištempė ir jį. Kur veda juos, Alfonsas, kaip vyresnis, iškart suprato. Tik prieš nušaunant paklausė - “Za čto, tovarišči?”. Nušovė budeliai savo auką vėl stovėdami už nugaros – nejaugi žmogžudžiai patologiškai bijo pažvelgti į akis aukai? O galvažudžiams padėjo ir vietiniai stribai – “žydų akmenys”. Vienas iš Mielagėnų. Jis laikė nustvėręs Alfonsą už rankos, nusuko ir pats nušovė. Šalia tirtėjo Alfonso sūnelis, savo vaikiška širdele suvokdamas kas gali atsitikti greitai su juo. Juliui ir Edmundukui pasisekė. Sako, kad šautuvo vamzdį į šalį nukreipė kareivis (???), kiti sako, jog karininkas. Kareivio anas poelgis būtų traktuojamas kaip įsakymo nevykdymas. Tai kvepėtų tribunolu. Gal ir karininkas?...
Tas pat Julius Bagdonas, jau pensininkas, tik per plauką likęs gyvas, Mielagėnų bažnyčioje sakydamas šiuos žodžius apsiverkė.
Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas (gim. 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus (Julius Telyčėnas, gimęs 1932 m., gyvenantis Architektų g. 72-21 Vilniuje; tel. 2442473. Nepilnais duomenimis Julius Telyčėnas yra jau miręs. Pateikiu kai kuriuos duomenis iš jo bei jo sesers Bronės Telyčėnienės laiškų man: Juliaus dėdė Alponas Šriūbėnas gyveno Radutyje. Tą dieną, t.y. gruodžio 17 d. ryte visa šeima dar buvo Pošiūnuose. Mama šeimininkavo, tėvas šėrė gyvulius. Tėvas grįžęs į namus pasakė : “Karuse, Raducis dega!” Sesuo Bronė, gimusi 1927 m., gyvenanti dabar Pošiūnų kaime, Tverečiaus apylinkėje, Julius, tėvas ir kaimynė Galenutė išėjo į Radutį. Perėjo per upę. Tik tada tėvas pamatė, kad dega ne Šriūbėnų sodyba, bet nutarė eiti. Atėję pas Šriūbėnus iš priemenės stebėjo kaip dega Černiauskų namas, tvartas ir klojimas. Tai buvo visai netoli – 0,5 km. Nutarė eiti prie degančio namo. Jau buvo šviesu, apie 10 val. Išėjo Julius, teta Šriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynė Galenutė, mama Karusė ir tėvas Kostas.). Nors degė ne giminaičio sodyba, jie nieko neįtardami atbėgo prie gaisravietės. (Prie sudegusių namų jie pamatė apdegusius žmonių ir gyvulių lavonus. Dėdienė pasimeldė ir grįžo visi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukas ir valgė. Atsisėdo ir tėvas. Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo. Jį palydėjo tėvas. Tėvas su Julium vėl nusprendė nueiti prie Černiauskų sodybos. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, ant kurių buvo vyšninės spalvos antpešiai, apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Kareiviai net drebėjo iš pykčio kai paėmė tėvą.) Čia iš Kostanto pareikalavo dokumentų. Bet ar pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus? Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Skubėjo berniukas į namus (Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį ir išjojo į namus, į Pošiūnus. –atstumas apie 10 km už Erzvėto ežero.). Be amo su dokumentais bėgo atgal (Julius nušuoliavo su arkliu jau į Bernotų kaimą, kur buvo MGB ar enkavedistų štabas. Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas paleistas namo: “Nam takije ne nužny, my evo otpustili…” Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas. Visi iškeliavo į Pošiūnus). Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado. Tik išgirdo paauglys, kad jo tėvas paleistas į namus.
Negrįžo K.Telyčėnas tą dieną pas saviškius. Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną (Kitą dieną anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona – Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių kaimo –1,5-2 km nuo Radučio kaimo Tverečiaus link – ir sako: “Karusia, jūsų vyras ar nušautas ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų (pamiškėje gyveno). Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai). Išsirengė ieškoti. Ilgai ieškojo, kol surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš nužudant buvo kankintas (Rado tėvą. Vienas batas buvo nuautas, rankos išsuktos ir sulaužytos, subadytas durklais ir peršautas į pilvą serija. Švarkas nurengtas, voliojos šalia kūno. Kraujas prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą emgebistai nusivarė jį pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį, nes Vetrovo divizijos galvažudžiai visai nesiskaitė su žmonių gyvybėmis ir visai nesiaiškindavo, kaltas tu ar ne. Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse. Deja, stribų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje gyveno Juliaus teta Prūsaitė Galena (Elena) – dabar gyvena Žvėryne, Vilniuje. Jos namuose gyveno politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą. Tais metais rusai gaudė vyrus į kariuomenę).
Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi pelenuose. Matys, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra? Nerado jie nieko.
Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Pasirodo, šiame “mūšyje” petys į petį “kovėsi” ir Mielagėnų stribai. (Mielagėnų MGB būstinė buvo įsikūrusi klebonijoje). Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių žudymas buvo vadinama klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J.Vinciūnas. spaudoje gyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę “banditus” liepė jiems pasiduoti, bet “banditai” pradėjo į juos šaudyti. Toliau minėtas “liaudies gynėjas” pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika “banditų”. Vadinasi be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis…(Mielagėnų bažnyčioje kitą dieną buvo net keturiolika karstų. Bet ten buvo kiti!, nes Radučio žudynių aukas laidojo ne Mielagėnuose).
…Šeštadienį, t.y. gruodžio 16 d., tragedijos išvakarėse, buvusi Černiauskaitė Jadvyga, tapusi Girdziušiene, atėjo į Radučių kaimą pas savo tėvus ir pasiėmė namo penkiametį sūnų Teofilį. Tik ryte ji sužinojo apie savo brolių ir sesers žūtį. Likimas Teofiliui padovanojo “laimę” priverstinai tarnauti sovietinėje armijoje…
Tų skerdynių, kurias įvykdė rusų armijos “smeršo” dalinys, kada 1944 metų gruodžio 17 dieną gyvus sudegino brolius Černiauskus Juozą (jam buvo 30 metų) ir Joną (jam buvo 34 metai), nušovė seserį Bronę (kiek jai buvo metų neprisimenu – gal apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą Leonardą Grikinį iš Bernotų kaimo (jam buvo 25 metai), pusbrolis Leonas Černiauskas ( jam buvo 29 metai), sudegė pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (jam buvo 34 metai), subadė peiliais ir durtuvais atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną (gimusį 1888 metais) iš Pošiūnų kaimo, paaiškinti prasmės sveiku protu nebeįmanoma. Taip tądien, matyt, linksminosi Lietuvos teritorijoje rusų armijos išgamos „vaduotojai“ su Mielagėnų stribais, sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.
Nejaugi, pagalvojau, rusų armija sugebėjo tik šaudyti civilius žmones, moteris, belaisvius svetimus ir savus? Tą dieną, kada Radučių kaime „linksminosi“ smeršo kareivos su Mielagėnų stribais, kada skerdė žmones, pažvelgiau ką gi darė kituose „fronto“ ruožuose „didvyriškoji“ ir „nenugalimoji“ sovietinė armija. Pasirodo visuose fronto baruose esminių permainų nebuvo. 1944 m. gruodžio 16 d. „Tiesa“ Nr.134 (195) be Justo Paleckio rašliavos „Išrauti iki galo fašistinio smurto „piktšasį“ ir be informacijos, kad „Apdovanoti Lietuvos TSRS partizanai“, teigiama, kad gruodžio 16 dieną Informbiuro pranešė, jog „Vengrijos teritorijoje į š. ir š.r. nuo Miskolco užimtas Šaros.Patako miestas ir daugiau kaip 30 gyvenviečių. Kituose fronto baruose esminių atmainų nebuvo“. Gruodžio 17 dieną (sekmadienį), „Tiesa“ Nr.135(196) taip pat pranešė jau labai „lyriškus“ pastebėjimus – „Garbingas kovų ir pergalių kelias“ . Kur Radučių kaime, Černiauskų sodyboje?, „Literatūra ir menas“ atspausdinta M.Trakelio nuotrauka „Mokomės kautynių durtuvais“ – taip labai gražiai „mokėsi“ rusų kareivis Radučių kaime pas Černiauskus su durtuvu įbedęs į pilvą iš spintos ištraukti iš baimės paklaikusį bernioką... Ir dar pastebi ten pat, kad Vengrijoje, „.. į š.r. ir š.v. nuo Miškalio užėmė Putnoko miestą ir daugiau kaip 40 kitų gyvenamųjų vietovių. Kituose fronto baruose esminių atmainų neįvyko“.
Kituose fronto baruose enkavedistų ir smeršo daliniai kartu su vietiniais pakalikais tik... „linksminosi“...
…Didieji šukavimai kartu su RA dalimis. Dokumentuose yra aprašyti du dideli _ tiek kariuomenės skaičiumi, tiek teritorijos plotu, tiek laiko trukme _ šukavimai. Pirmasis vyko 1944 m. rugsėjo 1_6 d., antrasis _ 1944 m. gruodžio 1_10 d. Pirmojo planą pasirašęs gen. mjr. Sladkevičius nurodė, kad nuo fronto linijos (ji tuo metu buvo keliems mėnesiams stabtelėjusi Žemaitijoje, į vakarus nuo Dubysos) turėjo būti slenkama iš vakarų į rytus, kratant miškus, sodybas, stotis ir kt., sulaikant ar sunaikinant vokiečių karius, diversantus, jų statytinius ir rėmėjus, dezertyrus, mūsų partizanus ir, pasak enkavėdistų, “kitą nusikalstamą elementą”.
Gen. ltn. I. Liubas S. Kruglovui savo 1944 m. gruodžio 20 d. pranešime rašė apie kelis atvejus, kai 13-ojo PP kariai, susidūrę su partizanais, degino sodybas. Joteikių apylinkėse 1944 m. gruodžio 17 d. jie nukovė 17 partizanų, sudegino 15 sodybų. Kitą dieną, kaip minėta, to paties pulko kariai nukovė 14 partizanų, sudegino 7 sodybas.
Kitą dieną tas pats I. Liubas bendrame pranešime S. Kruglovui ir J. Bartašiūnui apie tą operaciją rašė:
“1944 m. gruodžio 23 d. Alytaus aps. Klepočių 1204, Ryliškių 1206, Lizdų 1094, Taručionių 1206, Nizomči(?) 0804, Živulnički[?] 0892 331-iojo PP 3-iajam ŠB ir 86-ojo PP 1-ajam ŠB padaliniams toliau vykdant banditų grupės likvidavimo operaciją, nukauti 25 banditai, 7 sudegė namuose, 81 įtariamas banditizmu asmuo sulaikyta
Siuto čekistai susidūrę su jiems netikėtu Lietuvos gyventojų pasipriešinimu, okupantų valdžios nepripažinimu, tad dažnai ir išliedavo savo pyktį taikiems gyventojams.
Pačių žmonių atsiminimais, paskelbtais 1989 m., vien Klepočių kaime per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta 12 šio kaimo gyventojų.


Informacija ši paimta iš 2000 m. kovo 11 dienos Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio stenogramos Nr.234; ši informacija paskelbta ir 2001 m.spalio mėn. Nr.17(139) „Tautininkų žiniose“ , Dr. Rūtos Gajauskaitės (Kriminologė, LR Atkuriamojo Seimo deputatė) straipsnyje:
Tuoj pat po faktinio Lietuvos okupavimo sovietinė valdžia lietuvių tautos genocido vykdymui 1940 07 07 Lietuvoje įkūrė Ypatingąją Komisiją (ČK). Po metų, 1941 06 14 ČK pradėjo suplanuotus masinius areštus, įkalinimą, tremtį ir naikinimą. Per pirmąją raudonojo teroro bangą Lietuva neteko žuvusiais 31 000 savo geriausių sūnų ir dukrų; 23 000 gyvuliniais vagonais buvo išvežta Sibiran.

Privalome žinoti mūsų tautos budelius. Ypatingosios Komisijos (ČK) sudėtis buvo tokia: Jevsej Rozovskij, Icik Dembo, Judit Komod, Frid Krastin, Daniil Todes ir Kazys Macevičius.
1944m., grįžtant raudoniesiems okupantams, Lietuvą užplūdo "internacionaliniai'" specialistai: dar karo fronto linijai einant per Pabaltijį, su taip vadinama lietuviškąja 16-taja divizija jau atvyko 4 500 žydų bei 1 200 buvusių enkavėdistų, enkagėbistų ir kitokių sovietinių represijų žymūnų. Vien tik Dekanozovo ir jo politikos vykdytojo gen. Vetrovo pavardės lig šiol kelia šiurpą.
Per kruvinąjį pokarį iš Lietuvos į Sibirą buvo deportuota 350 000 lietuvių, iš kurių 28 000 žuvo, 50 000 negrįžo Tėvynėn. 70 000 lietuvių suspėjo emigruoti į Vakarus, taip išgelbėdami savo gyvybes. 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų sunaikino stribai, enkavėdistai bei reguliarioji okupacinė kariuomenė. Lietuva neteko pusės milijono gyventojų.
O Iljos Erenburgo ir gen. Ivano Černiachovskio pavardės reiškia visišką prūsų ir lietuvininkų tautos Karaliaučiaus krašte sunaikinimą - žiauriausią GENOCIDO pavyzdį pasaulyje. Jų nebeliko, todėl mes, jų baltiškieji broliai, privalome priminti Pasauliui, kad dar karo metu sovietinei kariuomenei artėjant prie Karaliaučiaus, žinomo sovietinio žurnalisto I. Erenburgo viešu raginimu gen. I.Černiachovskio vadovaujama P.Vetrovo žudė visus Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyventojus: tiek vyrus, tiek moteris, tiek vaikus, tiek senius. Susprogdinta, nuskandinta, išprievartauta ir ištremta 1,2 milijono prūsų ir lietuvininkų.
Deja, pasaulyje plinta visai kitokia informacija, kurios kažkodėl nepaneigia p.E.Zingerio komisija. Užsienio žiniasklaidoje nėra žinių apie mūsų 1 694 000 žmonių palietusį genocidą, apie 800 000 žuvusiųjų. Kalte kalama tik apie 160 000 žydų žūtį, kartais padidinant šį skaičių iki 200 000. Taip pat neteikiama pasauliui žinių ir apie 14 000 žydų gelbėtojų - Lietuvos piliečių.

Žodžiu, 1944 metų vasarą rusai jau trypė Lietuvos Rytus, o iki Baltijos jūros atšliaužė tik prieš Naujuosius 1945-uosius metus...
Gal ta proga „Pravda“ Nr.165 (9622) 1944 m. liepos 10 dieną išspausdino KP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus „analitinę“ medžiagą apie Lietuvos inteligentiją, kuri „bezogovoročno“, atseit besąlygiškai, „prisišliejo“ prie kovos su fašizmu. „... Masiniai gyventojų išvežimai į Vokietiją iššaukė visoje Lietuvoje audringą pasipriešinimą. (...) Tūkstančiai vyrų bėgo į miškus, papildydami partizanų būrius. Vokiečiai bandė nuslopinti lietuvių pasipriešinimą žvėrišku teroru. Jie sušaudydavo į mišką išbėgusių šeimos narius. Esesiniai galvažudžiai apsupdavo vietoves ir gyvenvietes, areštuodavo visus darbingus žmones, nesiskaitydami nei su amžiumi, nei su lytimi, ir etapais juos veždavo į Vokietiją...
Pergalingi Raudonosios Armijos puolimai gelbėja šiandien šimtus tūkstančių lietuvių iš vokiškosios nelaisvės, iš vokiškosios katorgos...
...Žmonės su giliu dėkingumu taria „Stalinas žadėjo mums laisvę. Stalinas išpildė savo pažadą, ... duoti lietuvių liaudžiai materialinę gerovę ir pasitikėjimą rytdiena, štai kelias, kuriuo eis lietuvių tautos kūrybinis vystymasis, greitai atgimusi naujam gyvenimui padedant kitoms tarybinėms broliškoms tautoms, pirmoje eilėje didžiajai rusų tautai, vadovaujant didžiam Tarybų Sąjungos Vadui draugui Stalinui...“
Jeigu kas nors skaitys šiuos žodžius, norėčiau, kad įsigilintų į šios žiurkės teiginius – juk viskas taip pat, paraidžiui, buvo daroma su mūsų tauta, kai atėjo „išvaduotojai“ rusai. Lietuvių ir kitų žmonių kaulais nuklojo kelius nuo Baltijos jūros iki Magadano, nuo Vidurinės Azijos šachtų iki Arkties... Ir nemanau, kad žmonės, nors mano kartos, užmirš tą lietuvių tautos genocidą, tą prakeiktąją sovietinę politiką

…2006 metų rugsėjo 10 dieną Mielagėnų bažnyčioje už žuvusiuosius buvo laikomos mišios. Prie kelio sankryžos šalia Radučių kaimo pastatytas ir pašventintas kryžius – paminklas žuvusiems Radučių kaime 1944 metų gruodžio 17 dieną.
Paminklo statymo iniciatoriai buvo Mielagėnų Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Marijonas Savickas, Mielagėnų seniūnija - seniūnė Milda Bielinienė, Ignalinos rajono meras Bronis Ropė.
Paminklo statybą įgyvendino sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas.
Renginio svečiai:
Rajono Meras - Bronis Ropė,
Rajono tarybos narys - Arūnas Grabažis
Mielagėnų parapijos klebonas- Marijonas Savickas
Švenčionių dekanas - Vidas Smagurauskas
Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas - Antanas Plieskis
Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas - Antanas Burokas
Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas,atsargos majoras- Remigijus Jukna
Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro direktorė- Birutė Kurgonienė
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-os rinktinės vadas majoras -Gediminas Macijauskas
Švenčionijos klubo nariai
Savanoris - Algimantas Arnastauskas
VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės karininkai ( šuvių salvės)

Kalbėjo likę gyvi liudininkai Michalina Černiauskaitė-Girdziušienė, Edmundas Černiauskas, Julius Bagdonas
Kalbėjo Švenčionijos klubo narys Leopoldas Stanevičius, kuris priminė visiems, jog net Rusijos artistas (Zadornovas) primena savo gerbėjams, jog “Litva perepisyvaet istoriju” – atseit, Lietuva perrašo istoriją.
Visiems minorines mintis sumaišė ir nuotaiką iki plojimų pakėlė artistai iš Vilniaus Jaunimo teatro Vidas Petkevičius ir Saulius Siparis. Jiems šauniai talkino Pranas Zaremba.

P.S.
Oficialioje 1953 metu LSSR VRM suvestinėje duoti faktai, kad 1944 metais (nuo okupacijos pradžios, t.y. per pusmetį) Lietuvoje enkavedistai ir vietiniai stribai nužudė 2436 vyrus.

1944_1945 m., ko gero, buvo vieni tragiškiausių mūsų tautai. Oficialiai 1953 m. sudarytoje MVD suvestinėje nurodoma, kad iki to laiko, t.y. iki 1953 m., per partizaninį karą žuvo daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos vyrų (iš jų 1944 m. _ 2436, 1945 m. _ 9777), gyvų į nelaisvę paimta 17,9 tūkst. (iš jų 1944 m. _ 2079, 1945 m. _ 7747). Taigi ir žuvo per tuos beveik pusantrų metų (į Lietuvą rusai įsiveržė 1944 m. liepos pradžioje), ir buvo paimta gyvų gerokai daugiau negu pusė visų per devynerius partizaninio karo metus žuvusių ir į čekistų rankas gyvų patekusių
I Pabaltijo fronto kariai pirmieji 1944 m. liepos 4 d. ties Daugpiliu pasiekė Lietuvos sieną, o III Baltarusijos fronto kariai prie Lietuvos priartėjo keliomis dienomis vėliau _ liepos 7-ąją. Šių dviejų frontų divizijos ir “vadavo” Lietuvą iki 1945 m. sausio 28 d., kai buvo paimtas paskutinis vokiečių atramos taškas Lietuvoje _ Klaipėda. I Pabaltijo fronto kariuomenė traukė per Lietuvos šiaurinę, III Baltarusijos _ per pietinę dalį.
Be frontų užnugario apsaugos kariuomenės pasienio pulkų, tuo mus dominančiu laikotarpiu (1944 m. liepa_1945 m. spalis) Lietuvoje su partizanais nuolat kovojo 4-osios šaulių divizijos (ŠD), vadovaujamos gen. mjr. P. Vetrovo, 4_5 šaulių pulkai (ŠP), į Lietuvą iš Krymo atvykę 1944 m. rugpjūčio 1 d., ir pasienio būriai _ 23-iasis, 94-asis, 95-asis ir 97-asis. Nors 97-asis PB nuo 1945 m. vasario 2 d. saugojo Lietuvos–Ryprūsių sieną, o nuo vasario 15 d. ir 94-asis bei 95-asis PB _ Lietuvos–Lenkijos sieną, tačiau jie, dažnai visos sudėties, o neretai ir sudarydami jungtinius būrius, kovėsi su partizanais. Be šių keturių pasienio būrių, Lietuvoje ilgiau ar trumpiau vien su partizanais, nesaugodami sienų, kovėsi dar keli būriai: 113-asis, 115-asis ir 116-asis.
Be šių NKVD dalinių, kurių tiesioginė paskirtis buvo kovoti su partizanais, Lietuvoje buvo dislokuota dar keletas NKVD specialiosios paskirties pulkų, taip pat neretai kovojusių su partizanais. Iš Pabaltijyje dislokuotos NKVD 14-osios geležinkelių apsaugos divizijos vienas 1,5_2 tūkst. karių pulkas, 211-asis, buvo dislokuotas Lietuvoje. Tuo metu su štabu Vilniuje buvo dislokuota 240-asis, o su štabu Kaune _ 223-iasis konvojiniai pulkai, turėję maždaug po 1,5 tūkst. karių. Šie pulkai saugodavo, lydėdavo suimtuosius, nuteistuosius, vokiečių belaisvius.
Taigi 1944_1945 m. ne liūdnai pagarsėjusi gen. P. Vetrovo vadovaujama NKVD divizija, kovojusi su mūsų partizanais ir apskritai Lietuvos žmonėmis, vaidino lemiamą vaidmenį, nors jos pulkai ir labai įnirtingai kovojo. Po to, kai 1945 m. spalio mėn. frontų užnugario apsaugos pulkai buvo išformuoti, partizanai labai suaktyvėjo. Komunistų partijos įvairaus lygio provincijos sekretoriai užvertė LSSR CK prašymais ką nors daryti, nes partizanai vėl pradėjo spausti valsčių centrus. Buvo priimtas sprendimas 1946 m. kovo mėn. valsčių centruose įkurdinti nuolatines NKVD kariuomenės įgulas, 4-ąją ŠD padidinus iki devynių pulkų. Išformavus pasienio pulkus, pagrindine okupantų karine jėga, kovojusia su Lietuvos partizanais ir įvedinėjusia sovietų valdžią, tapo gen. mjr. P.Vetrovo vadovaujama 4-oji ŠD.



4356 kadras: Pranas Zaremba, Vidas Petkevičius, Saulius Siparis
4377 kadras (iš dešinės į kairę) Edmundas Černiauskas, Julius Bagdonas, Elena Gaidelienė – Michalinos Girdziušienės dukra, Michalina Girdziušienė, Jadvyga Katkauskienė (sėdi), Jadvygos dukra Česlava Pribušauskienė, Veronika – Leonardo Grikinio sesuo.
4428 kadras: Algimantas Arnastauskas, Arūnas Grabažis, Antanas Plieskis, Gediminas Macijauskas, Antanas Burokas
4440 kadras. Jadvyga Černiauskaitė-Girdziušienė-Katkauskienė (pirmas vyras Liudvikas Girdziušas Lietuvos partizanas NKVDistų nušautas 1949 m. pavasarį) Šalia stovi dukra Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė
4454 kadras: Antanas Plieskis, Edmundas Černiauskas, Gediminas Macijauskas
4447 kadras: Klebonas Marijonas Savickas su Julium Bagdonu, Jadvyga Katkauskiene ir Michalina Girdziušiene.
4449 kadras: Michalina Girdziušienė, kleb. Marijonas Savickas, buvęs Mielagėnų vid. M-los mokytojas Jonas Bajerūnas

2007-11-04

Paskutinė medžioklė. Alfredas GIrdziušas

Alfredas Girdziušas Paliesius
Paskutinė medžioklė
Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti, kad nušoviau stambų žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau, jog tai buvo kaip tik laimė. Teko vienu laiku gaudyti gyvus žvėris. Naudojome specialias kulkutes su paralyžiuojančiais preparatais.
Tris žiemas teko dirbti šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinti su tenykščiais medžiotojais. Medžiojo retsykiais su mumis ir vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų veislės kalę, dalydavosi su ja maistu, nešdavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama visada būdavo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukdavo kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo ir prasidėjo elnių gaudymas. Prieš pat Naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu nuvykome pas senuką medžiotoją. Norėjome pakviesti jį mangutų pamedžioti, nes, besivaikydami žvėris miške, iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą. Nuvažiavome gana vėlai ir iš toli pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka tos šviesos, pagalvojau. Tik prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir šalia kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusįjį, o drauge sužinoti, kas mirė. Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių. Priėjo senutė prie mūsų ir, sunkiai atsidususi, paklausė, gal norėtume išgerti karštos arbatos. Mes padėkojome ir pasakėme, kad greitai važiuosime. Senutė apsidžiaugė mūsų apsilankymu ir, atsisėdusi šalia vyriausiojo iš mūsų, pradėjo godoti savus vargus. Aš stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius, prisiminiau paskutinius susitikimus su šiuo medžiotoju. Šiluma ir eglių šakelių vainiko kvapas svaigino ir kartu migdė, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą atėjo kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti į šią neįprastą lovą. Žibalinė lempa degė prie pat lango šalia giesmininkų ir tik dvi žvakės galvūgalyje. Aš stebėjau išplėtęs akis neapšviestas velionio kojas. Taip ir yra. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trūkti oro. Jaučiau, kaip lašai ritasi nugara žemyn. Prisiminiau visokias pasakas, legendas ir pasakojimus apie palaidotus gyvuosius. Žvilgtelėjau į senutę. Ji ramiai sau porino, kiti buvo palinkę prie jos ir visai nekreipė dėmesio į mirusįjį (?). giesmininkai traukė savo giesmę. Norėjau atsistoti, bet bijojau ir neturėjau jėgų. Mano žvilgsnis buvo prikaustytas prie medžiotojo kojų. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia. Nedaug, per pirštą, bet prisiekiau visais šventaisiais, kad jos kilojosi, judėjo. Senis buvo gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pagalvojau, kad kraustausi iš proto, bet susivaldžiau ir ėmiau analizuoti, kas čia darosi. Užkampis, šalia miškas, pusnys, senutėlis namas, senutis, senutė... kažkokia mistika! Raganavimas dvidešimtojo amžiaus pabaigoje! O kojos vis kilojosi. Vienu metu pastebėjau, kad jos virpa. Nutilo giesmininkai ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip gulintysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą iš karsto. Įsikibau į kėdutę. Pažliugę delnai slydo. Įsignybau į šlaunį. Per storą vatinį kombinezoną nepajutau nieko. Nebuvau iš bailiųjų, bet, matydamas, kad karste guli gyvas žmogus, o niekas iš aplinkinių nė nemėgina to pastebėti, ėmiau panikuoti. Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo lygiai vidurnaktis. Nejaugi mes čia sėdime jau dvi valandas! Lyg per miegą pagaliau užgirdau senutės balsą:
-Ir nieko negalim padaryti! Dieve, Dieve,ką reiks daryti, kai vešime į kapines?
Man ėmė šiurpti oda. Dabar žvelgiau į malonų senutės veidą ir įsivaizdavau, kaip bus kišamas į duobę gyvas žmogus, o ši apsimetėlė verkšlens. Norėjau šokti ir pasakyti savo draugams, kad mūsų gerasis medžiotojas dar gyvas, o čia vaidinamas kažkoks klaikus spektaklis. Įtraukiau oro ir, kildamas, kad galėčiau perspėti saviškius, netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip gulintysis sulenkė per kelį koją...
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį. Prie manęs buvo pasilenkusi eigulio žmona ir keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
-Tvanku buvo, o čia dar kvapai. Ir neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Mano galvoje siautėjo audra – mintis vijo mintį. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo besilenkianti numirėlio koja. Ne nuo kvapų ir šilumos netekau sąmonės. Nors ir tamsoka buvo, nors trukdė vainikas, bet aiškiai mačiau kaip kilo koja! Netikėjau vaiduokliais ir visokiais prietarais...
Teko “prisipažinti” draugams, kad jie teisūs – šiluma ir kvapai įveikė mane...
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėjome, kad parduotų ar atiduotų kalę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama papasakojo liūdną ir tragišką šuns istoriją.
-Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę tada nukėlėme ją nuo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau ją pašerti vakare, o ryte jau neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį radau ją. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje aš pati atsigulsiu... nepyks gal Dievulis už šią nuodėmę...
Išvykome. Iki pat Vilniaus visi tylėjome. Tik dabar aš supratau, kad tada ant savo šeimininko kojų be garso verkė ir krūpčiojo ištikimiausias medžiotojo draugas,pasiryžęs keliauti į paskutinę medžioklę, iš kurios nebegrįžtama...

Šuniškas gyvenimas

Alfredas Girdziušas Paliesius

Priklydėlė

Kai aš ją pamačiau, pagalvojau kad prie durų guli numesti murzini juodi vaikiški kailinukai, bet tie “kailinukai” staiga iškišo dar murzinesnę uodegą ir blizgančią juodą nosį. Tai buvo šuo...
...Buvo ankstyvas ir šaltokas pavasaris. Studijoje, kur fotografuodavau, dar nuo žiemos retai vėdinamas kambarys trenkė seniai nevalytais kiliminiais patiesalais. Gurkšnis šviežesnio gatvės oro, praskiesto mašinų “dorantais”, atrodė mielesnis, gaivesnis, nes durys vėrėsi tiesiai į pietus, į vidudienio saulę. Saulėkaitoje prie manųjų durų ir susisuko šunėkas. Kaip ir dera, pasilabinau, o kadangi durys liko praviros, tie “vaikiški kailinukai” ramiai įėjo į vidų, apuostė pasienius ir atsigulė kampe. Iš pradžių šis akiplėšiškumas man patiko, bet kai užuodžiau, kad su svečiu į vidų įsiveržė dar “gaivesnis” oras, pabandžiau susitarti gražiuoju – išvilioti laukan su perdžiuvusiu duonos gabalėliu. Nepavykus, griebiausi represinių priemonių – pakėliau balsą ir trankiau grindis kojomis. Mano šamaniškas šokis keturkojui, matyt, labai patiko. Jo uodega taip smagiai lakstė į šonus, kad nabagas vos patsai pastovėjo. Nelabai vykusius mano diplomatinius reveransus be jokių ceremonijų užbaigė užsukęs kaimynas, kurį vadinu “černobiliečiu”. Jau toks liesas, kad galėjai matyti ką pusryčiams buvo suvalgęs. Žodžiu, “kailinukai” buvo išspirti, durys privertos ir incidentas užmirštas.
Vakare, išėjus laukan, buvau sutiktas vėl to pačio šuns. Jis šokinėjo, meilinosi, šėlo ir vertėsi kūliais lyg aš būčiau buvęs jo šeimininkas nuo pat jo šuniškos gimimo dienos. Skubėjau namo. Šuo linksmai bidzeno šalia, stovėjo kol degė raudonas perėjos žibintas ir pradėjo verksmingai cypti kada įšokau į troleibusą, važiuojantį geležinkelio stoties link.
Ryte prie studijos durų vėl stovėjo kudlius! Ir taip visą savaitę. Mūsų santykiai darėsi šiltesni (iš mano pusės, nes šuns, prisiekiu, negalėjau apkaltinti “šaltumu”), palikdavau ėdesio ir priklydėlei. Tai buvo kalė, bet labai jau šuniškai smirdinti.
Šeštadienio ir sekmadienio pavasariniai daržų darbai ištrynė iš atminties nuotykį su benamiu šunimi, bet pirmadienis pribloškė – kalė manęs laukė prie studijos durų. Aš pasimečiau ir pasijutau kažkodėl kaltu kada smirdalė kūlvirsčia puolė prie manęs. Šuo ne cypė, bet staugė iš laimės. Prie stotelės žmonės persukę sprandus piktai stebėjo mūsų susitikimą. Kalės studijon neleidau, bet, palikęs visus daiktus, nuėjau į parduotuvę ir nupirkau inkstų. Mano nuostabai šuo ėdė nenoriai. Ir taip vėl visą savaitę – verksmingi, tikriau cypingi išsiskyrimai ir pašėlę susitikimai. Kaimynai papasakojo, kad kalė manęs ištikimai laukdavo ir per išeigines dienas.
Vieną šeštadienį dirbau ir, kada iki traukinio išvykimo buvo likę pora valandų (gyvenu už Vilniaus), nutariau kulniuoti į stotį pėsčias. Šuo bidzeno šalia nė žingsnio neatsilikdamas. Prie vagono prasidėjo šuniui isterija: kalė jau ne staugė, o verksmingai kaukė, lakstė palei vagoną, bet nedrįso šokti į tambūrą. Vagono palydovui įgriso šis “koncertas” ir piktokai, bet, galbūt, užjausdamas šunį, paklausė ar jis mano. Pasimečiau. Atsisakysiu – išduosiu šunį, kuris kažkodėl pasirinko mane šeimininku, pasakysiu, jog mano – įsipareigosiu. Bet kam? Sau? Šuniui? Pasielgiau nedorai (nors nemelavau!) – pasakiau jog tai priklydėlė ir... paprašiau, kad leistų pasiimti su savimi. Gavau leidimą– kalė laukė mano gesto lipti, šoko griūdama į tambūrą, atsigulė prie kojų, prisiplakė ir drebėdama išgulėjo iki išlipant. Taip beveik pusvalandį “kvepinau” vagoną. Namuose kaip mokinukui teko aiškintis iš kur ir kaip aš atsitempiau skarmaluotą ir dvokiantį “dvorterjerą”.
Kalė neturėjo benamių šunų įpročių – buvo išranki maistui, įsmukusi į kambarį taikstėsi atsigulti net į lovą. Kalė greitai namiškių simpatiją užsikariavo gal todėl, kad man rytais išvykus į darbą, kildavo verksmas, cypimas ir durų draskymas. Jau po kelių dienų šuo suprato kas yra namiškiai, nė colio neperžengdavo daržų ribos ir aplodavo kaimynus, praeivius...
Apie priklydėlę, kuriai dar nespėjau net vardo duoti, papasakojau savo dvyniui broliui. Jis kažkada savo dirbtuvėse buvo priglaudęs panašią kalę – juodą, kudlotą. Ją net maudyti vonioje į namus tempdavosi, gelbėjo jai gyvybę nuvežęs į veterinarinę kliniką, kada vaikigaliai su kilpa ar peiliu perrėžė vargšei kaklą. Žaizda buvo užsiūta ir užgijo kaip “šuniui”. Broliui persikrausčius su dirbtuve kitur, kalę prižiūrėti atidavė kaimynams. Naujieji šeimininkai vėliau pareiškė, kad šuo nuo jų pabėgo. Tad brolis, užgirdęs mano pasakojimą, paprašė pažiūrėti kalei kaklą: jeigu tai ta pati kalė – bus užgijusios žaizdos randas.
Randą, o gal tik į randą panašią raukšlę radau. Aš nustebau – atsitiktinumas, tik paprasčiausias sutapimas ar tai tikrai tas pat šuo? Kaip šuo Vilniuje galėjo surasti mane, juk aš ne toks jau dažnas svečias būdavau brolio dirbtuvėse ir nesibičiuliavom, berods, su kale. Gal aš to pačio kvapo kaip brolis? Bet tai neįmanoma. Gal šunėkas pasiklydo kvapuose, gal jam atsitiktinai pavyko užklysti prie mano durų ir prisiminė?
Dabar negaliu pasakyti. Negali ir toji kalė pasakyti. Šiandien nežinau jos likimo – žioplai pamečiau aš ją užklydęs į turgų. O gal kas ją priglaudė, gal ji išėjo ieškoti pirmojo šeimininko - mano brolio. Kaip jai sekasi? Dažnai be reikalo užbrendu į tą turgų. Gal pamatysiu šmirinėjančią tarp žmonių savo kudlę. Atrodo, jeigu ji atsirastų, leisčiau ir ant lovos pagulėti. Ji manęs juk neišdavė...

Paskutis traukinuko reisas. Kolchozų pirtelės būdavo viršininkų orgijų vietos


Alfredas Girdziušas Paliesius
Paskutinis traukinuko reisas
Tėviškėje, kur praleidau nuostabiausias vaikystės dienas, yra nedidelis ežeras. Nedidelis, ant keptuvės tilptų, kaip sakydavo amžiną atilsį dėdė kalvis. Vanduo ežere skaidrus ir šaltas. Ežeras paskutinis ir žiemą užsitraukdavo, o pavasarį užkietėję žvejai skolindavosi ilgas kopėčias ir netoli kranto merkdavo meškeres. Maudydavomės vaikai tik vienoje vietoje, o suaugusieji eidavo nardyti nuo “pečiaus” – toje vietoje krantas smukdavo gilyn ir mažai kas dugną pasiekdavo. Mūsų ežere skęsdavo žmonės retai. Ir tai būdavo ne eilinis įvykis apylinkėje. Paskenduolio niekas jau neišgriebdavo.
Kada Lietuvoje prasidėjo pirčių statymo metas, prie mūsų ežero taip pat išdygo raudonų plytų statinys. Krantą subiaurojo, o mūsų vaikų varlinyką taip išdarkė, kad teko persikelti maudytis prie “pečiaus”. Na, ir patys ūgtelėjome. Tiesa, pakrantę vėliau išpylė atvežtu smėliu, net dugną išlygino, išgraibė plytgalius, bet mes jau nebegrįžome - išaugo ten tvora. Iš antrojo pirties aukšto tiesiai į ežerą nutiesė ilgą lovį su posūkiais, vidų iškilojo plastiku ir juo čiuoždavo įraudę nuo garų ir degtinės dėdės bei tetos. Mes, vaikai, kūrėme visokius planus kaip atkeršyti mūsų kolūkio pirmininkui ir tiems, atvykstantiems iš “centro”. Vietiniai žmonės “pakrikštijo” šią pirtį labai taikliai – “Kurvų lizdu”. Slaptame vaikų susirinkime buvo pasiūlyta net padegti tą “kurvų lizdą”.
Mano mamą moterys už akių vadino kekše arba kumele, nes turėjo ilgus kaštoninius plaukus ir juos nešiodavo susmaukusi spalvota gumele aukštai virš pakaušio. Labai panašu į uodegą kumelės. Moterys pavydėjo mano motinai grožio. Net pirtyse, kur mus pakviesdavo maudytis, matydavau senių pavydžius žvilgsnius. Senės galvodavo, kad aš nieko nesuprantu ir atvirai aptarinėdavo mano mamos kūną. O mama erzindavo tas pavydžias raganas: nusirengia, pasileidžia plaukus, išsivanoja ir išbėga vėdintis į lauką. Stovi tarpduryje įraudusi, liekna, graži ir kraipo, banguoja klubais. Arba dar pastveria mane ant rankų, prispaudžia prie kietos krūtinės, aš įsispiriu jai į pilvą, atsišlieju ir teškenu delnais per du standžius atsikišimus. Mama vaizduoja, kad pyksta, paleidžia mane ir vėl neria į garus.
Tėvelio neprisimenu. Mama nuliūsta ir tampa nekalbi, kai paklausiu apie jį. Žmonės šneka, kad jis buvo geras mušeika ir karčiosios mėgėjas. Ir paskendo anksti pavasarį prieš pat šventas Velykas – norėjo mamai žuvies pagauti. Neiškilo iki šių dienų, o mama kiekvieną pavasarį eina prie “pečiaus”, atsisėda ant kelmo ir tyli. Ilgai tyli.
Kada mūsų maudyklėje išdygo pirtis, man ėjo septintieji metai. Mama dažnai mane palikdavo vieną ir iki išnaktų būdavo tame “kurvų lizde”. Grįždavo pavargusi, trenkianti cigarečių dūmais, rūkytomis žuvimi, alumi ir… pelėsiais. Pelėsių kvapas užgoždavo net dūmų. Įlipa į lovą, apkabina ir, stipriai prisispaudusi prie manęs, ilgai neužmigdavo, galvodavo, jog aš miegu ir tyliai tyliai verkdavo.
Vieną vakarą, kada mus aplankė raudonsprandis pirmininkas ir išsivežė mamą, aš nutariau slapta nueiti prie ežero ir pasižiūrėti į naktinį “kurvų lizdą”. Nors buvo ir tamsu, bet ėjau nesiblaškydama. Suradau tvoroje spragą ir įsmukau. Buvo apšviestas tik pirties įėjimas ir tasai lovys. Įsirioglinau į alksnį ir pradėjau laukti. Buvo vėsu. Po vidurnakčio nušvito antrojo aukšto langai, atsivėrė durys prie “čiuožyklos” ir į balkoną išėjo… mama. Nuogut nuogutėlė! Įraudusi, palaidais plaukais. Graži graži! Aš žvelgiau į mamą lyg pirmą kartą matydama. Staiga į balkoną išvirto kiti. Visi taip pat nuogi ir garuojantys. Išėjo su kibiru rankose storpilvis iš “CK” ir šliūkštelėjo į lovį. Pirmininkas grubiai griebė mamą už rankos, kiti vyrai pasirinko kitas moteris ir sėdo į “čiuožyklą”. Klegesys ir moterų spygavimai susimaišė ir, it traukinukas iš nuogų žmonių, pasileido žemyn. Visi taškėsi ežere kaip pašėlę, o aš, nutirpusi iš baimės, sėdėjau virš jų ir maniau, kad visi žiūri į mane, ir aš, o ne jie nuogutėliai. Apkabinusi medžio kamieną prilipau. Mama iš maudyklės iššoko pirmoji, po jos – pirmininkas. Stvėrė mamą už liemens, toji vikriai išsisuko ir… tvojo šlapia ranka jam į veidą. “Nesilaužyk! Spardais kaip kumelė!” – pirmininkas vėl norėjo griebti mamą. Net prietemoje pastebėjau kaip mama išblyško, staiga vėl šėrė pirmininkui per rankas, apsisuko ir įbėgo į pirtį. Man net tamsu akyse pasidarė – žiūrėjau į nuogą pirmininką, nuogus jo sėbrus. Vandenyje šėlo ir visai jaunos moterys. Teko laukti kol iš maudyklės išlįs visi. Paskutinysis išbrido storapilvis “CK” ir begėdiškai pradėjo graibyti vieną pasilikusią lauke. Toji tingiai gynėsi, kol pagaliau abudu nuvirto tiesiai ant žemės… Aš žiūrėjau išplėtusi akis į iškeltas moters kojas, baltas šlaunis ir stenantį mėsos kalną. Ir mano mama taip?! Žiūrėjau ir prisiekinėjau, kad aš sunaikinsiu šį “kurvų lizdą”. Sako keršto planai kuriami ilgai ir apgalvotai. Ne. Jis man gimė staiga, su visomis smulkmenomis, su visomis keršto detalėmis. Bėgau namo nejausdama šalto oro ir kiekvienas kulnų smūgis į žemę skambėjo ausyse kaip plaktuko smūgiai – aš išardysiu tą “traukinuką”!
Mama grįžo anksčiau kaip visada. Nuėjo į virtuvę ir kažkodėl vėl nusiprausė. Tyliai įlindo į lovą, švelniai prisitraukė mane ir vėl be garso pravirko. Jos kūnas krūpčiojo, nosis šnirpštė. O man taip gaila, taip gaila pasidarė jos, jog neišlaikiau ir aš pradėjau žliumbti. Ir kuo toliau, tuo garsiau. Mama išsigando, atsisėdo lovoje ir pradėjo klausinėti kas atsitiko. “Man tavęs gaila, mama!” – pralemenau žagsėdama. “Nieko, dukrele, miegok, prisisapnavo tau, vaikeli, viskas gerai” – ramino glostydama, o pati vis garsiau ir garsiau šnirpščiojo. Pražliumbėme iki paryčių. Kada užmigau nebeprisimenu.
Pirmiausia, pagal keršto planą, reikėjo gauti peilius. Juos paprasčiausiai nudžioviau parduotuvėje: uždėjau nupirkusi duonos kepaliuką ant jų ir išsinešiau.Pasislėpusi galandau tuos tris virtuvinius peilius su tokiu įniršiu, jog atrodė, kad nuo to priklausys mano pačios gyvenimas. Reikėjo skubėti, nes pirmininko “viliukas” vėl buvo sustojęs prie mūsų namų. Naktį, drebėdama iš baimės, nusigavau prie pirties ir įkaliau peilius pro plyšius į “čiuožyklą”. Aštrius peilių galus patikimai slėpė plono plastiko lapai. Namo pargrįžau kalendama dantimis. Mama rytoj bus tenai. Kaip jai sutrukdyti? Iki ryto neužmigau, prasiblaškiau. Mama glaustė delną prie mano kaktos ir vis klausinėjo ar neskauda kas nors. Matyt nuo nervinės įtampos man pakilo temperatūra. Mama į darbą neišėjo, aš taip pat nepakilau iš lovos. Užmigdavau sekundei ir prieš akis iškildavo užverstos kruvinos moters kojos. Pašokdavau ir bijodavau sumerkti akis. Mama taip pat blaškėsi nežinodama ką daryti. Galop išbėgo pas kaimynę iškviesti greitosios pagalbos mašiną. Be mamos apsiraminau ir karštligiškai svarsčiau kaip sulaikyti mamą nuo vakarinio “traukinuko”. Muilas!Griebiau mažytį muilo gabalėlį ir, nugalėdama šleikštulį, prarijau. Vos spėjau pastatyti puoduką, kai grįžo mama su kaimyne. Aš sėdėjau lovoje ir jaučiau kaip gerkle į viršų kyla gumulas. Ilgai laukti nereikėjo – vos spėjau nusiristi prie kibiro. Mama visai pametė galvą, o senutė klausinėjo mamą ką aš valgiau vakar. Atvažiavo gydytojai. Mane vėl pradėjo tampyti virš kibiro. Išspjaudžiau viską. Net peilius pamiršau. Gydytojai vartė, spaudė pilvą, klausėsi širdies. Galop pamatavo temperatūrą, liepė rengtis mamai, man ir važiuoti su jais į miesto ligoninę.
Ligoninėje išlaikė neilgai. Kol darė kažkokius kraujo tyrimus. Grįžome po savaitės. Kaime buvo kalbama tik apie “kurvų lizdą”. Tardytojai ėjo pas kaimynus ir tikrino kiekvieno “alibi”. Mano mama turėjo “alibi”. Žmonės sakė, kad kraujo buvo kaip skerdykloje – visas ežero vanduo raudonas! Storapilvis “CK” čiuožė “traukinuke” paskutinis. Užgirdęs klyksmą krito ant pilvo ir bandė stvertis už lovio šono, bet muiluotas vanduo neapvylė. “Lašininis” labiausiai ir nukentėjo. Sako ežere “žarnas į pilvą grūdo pats su rankomis”…
…Pirmininkas iš ligoninės negrįžo nei į kolūkį, nei pas savo žmoną, gyvenančią mieste. Šis kriminalinis įvykis greitai buvo užmirštas, nes paskutiniu “traukinuko reisu” važiavo dideli viršininkai ir ne mažesnės viršininkės, pabėgusios nuo vyrų. O be to, ar galėjo jie teisme pateikti kaip daiktinius įrodymus tas supjaustytas vietas?..
Aš su mama greitai išvažiavome gyventi į kitą rajoną.

Trogloditas. Sniego žmogaus paieška Pamyro kalnuose Komarobo tarpeklio rajone (Petro I kalnagūbris)


Alfredas Girdziušas Paliesius

Trogloditas

Aš rėkiau kiek tik leido jėgos. Neapsakoma baimė kaustė sąmonę, dairiausi paklaikęs aplinkui į milžiniškas aštriabriaunes uolas ieškodamas tamsiuose plyšiuose tįsančio Ūlos kūno, bet šešėliai ir krioklio sukeltas rūkas slėpė viską. Suskeldėjusi ledyno atbraila kybojo virš galvos ir rodėsi tuoj tuoj nugarmės žemyn nusinešdama beklykiantį mane. Panika didėjo su kiekvienu mano išsižiojimu, blaškiausi nuo vieno riedulio prie kito, bet, kaip užkeiktas, vėl ir vėl lėkdavau prie numestos kuprinės lyg vienintelio mano išsigelbėjimo. Vandens griaudėjimas ir uolų virpėjimas vis labiau gniuždė mane. Iš nevilties sudribau ant kietai prigrūstos kuprinės ir nukreipiau pastėrusį žvilgsnį į apačioje betįsantį cirką*, apjuostą stačių šlaitų ir kurumų**. Staiga tarp riedulių sublykčiojo balta dėmė – iš baltos burės siūta kuprinė. Ūla leidosi žemyn! Staigiau išsiblaiviau. Nežinios ir siaubo skraistė prasiskleidė, pašokau, čiupau savąją naštą, pakėliau ir...
...Stovėjo JIS ne toliau dvidešimties metrų. Po pat ledyno atbraila. Retsykiais krentančio vandens masė šydu uždengdavo nejudančią stovylą. Tai buvo JIS! Nors laukiau ir pats ieškojau susitikimo, bet šis netikėtumas dar labiau išgąsdino ir atėmė amą nei Ūlos dingimas. Prisiekiu visais šventais apaštalais - man pradėjo linkti kojos ir aš vos nesuklupau. Suvokiau, jog JIS, o ne aš JĮ sekėme visą laiką. Gal dešimt sekundžių apžiūrinėjau sustingusį atsiradėlį. Tai buvo milžiniškas padaras, panašus į beždžionę, murzinai rudu kailiu, plačiais pečiais ir ilgokomis rankomis. Pilvas pasirodė gana didokas šiam atletui. Juodos bedugnės akys buvo įsmeigtos į mane ir, atrodė, gręžte gręžė. Nei nosies, nei burnos ar veido bruožų nesimatė. Tik piktos juodos akys. Kailis nuo vandens purslų blizgėjo ir keitė spalvą. Supratau, kad tai vienintelis mano šansas nufotografuoti šio tarpeklio ar kalnagūbrio šeimininką. O fotoaparatas kuprinėje guli įvyniotas į megztinį. Pakelta sunki kuprinė traukė rankas ir aš staiga nuleidau ją prie kojų. Pasigirdo trekštelėjimas. Išsigandau, kad lūžo kuprinės rėmas ir akimirkai žvilgtelėjau žemyn. Kai pakėliau galvą už vandens šydo nieko nesimatė...
...Reliktinis hominidas***, arba taip vadinamas hominoidas? Kas jis? Fantazijos vaisius ar realybė? Sniego žmogus, jetis, almasty ar chun-guresas – daugiavardis gyvūnas ar mūsų, žmonių, artimiausias giminaitis? Tarpinė grandis tarp mūsų ir... primatų? Trogloditas**** ar protaujanti būtybė? Kodėl visa JO istorija tai tik “buvo”, “yra, bet...”, tai yra tik netiesioginiai įrodymai – paliktos grunte pėdos, kuokštai plaukų, neryškios nuotraukos ir liudininkų pasakojimai apie netikėtus susitikimus. Bet visi(!), kaip susitarę (nors gyvena įvairiuose pasaulio kampeliuose, skirtingų profesijų, išsilavinimų, požiūrių) pasakoja apie vieną ir tą pačią esybę. Skiriasi tik detalės – ūgis, plaukų spalva, elgesys ir susitikimo aplinkybės. Ir kodėl neturime JO skeleto? Juk jie taip pat mirtingi. Neužfiksuotas slapčiausiomis kino, fotokameromis...
1974 metais dirbau Rusijos Kemerovo srities šiaurėje, Anžero-Sudžensko rajone. Mūsų geologų bazė buvo įsikūrusi prie Jajos upės. Kasdieniniai maršrutai, taiga, uodai, mašalai. Pirmyn tuščias, tik su miegmaišiu bei sausu maisto daviniu, atgal – su grunto ir vandens pavyzdžiais. Velki iki 10-15 kilogramų, 25-40 kilometrų į abu galus. Taiga! Rugpjūčio mėnesį taiga darosi raudona nuo serbentų. Didžiulių, sultingų ir rūgščių rūgščiausių. Tuo metu raudonieji serbentai taip dantis “nušveisdavo”, kad net vėsokas oras dilgindavo burną. Uogaudavome ne tik mes. Dažnokai “užsirioglindavome” ir ant meškų, bebraukiančių tas pačias uogas. Apsiginti nuo žvėrių tampydavom su savim karabinus. Bet dažniau paprastą raketinį pistoletą - nubaidyti žvėrį. Eini, skubi, skiriesi pomiškį ir tau traukiasi iš kelio taigos šeimininkai – briedžiai, meškos. Kartais tik užgirsti, kartais pamatai. Bijodavai labiausiai susitikti su dvikojais “žvėrimis”- pabėgusiais kaliniais, kriminaliniais nusikaltėliais. Girdėdavai, jog tie žmogėnai užpuldavo geologus ar topografus iš pasalų, kad pagrobtų ginklą. Bet tai būdavo tik kalbos. Taiga buvo “prifarširuota” tų “KP Nr....” - tuščių, apleistų sovietinių konclagerių. Keliuose dažnai mūsų mašinas stabdydavo ir krėsdavo ginkluoti kareiviai ir milicininkai.
Į maršrutus eidavome poromis – technikas ir “RR”, t.y. “raznorabočy”, paprasčiausias darbininkas. Tądien su manimi ėjo Saša Spiridonovas iš Novokuznecko. Brovėmės į Zolotoj Kitat’o upės aukštupį. Serbentai ir serbentai. Praskiri ir neri. Praskiri ir... Priešais mus nuo žemės pakyla meška. Ne, ne meška. Žmogus apsirengęs išverstais kailiais. Ir ne žmogus. Beždžionė. Stambi, vos ne dviejų metrų ūgio. Ir ne beždžionė! Spiridonovas trenkiasi man į nugarą. Mūsų ir žmogaus-beždžionės akys susitinka. Jos rudos, giliai įdubusios, nosis plokščia, veidas pajuodęs ar apaugęs juodais šeriais, apsiaustas-kailis purvinai rudas. Kūnas gana proporcingas...
Tik kelios akimirkos ir šmėkla žmogaus-beždžionės pavidale pranyko – nėrė į tuos pačius serbentus.
-Tiuremščik...- pralemeno Saša ir nusitraukė vienvamzdį medžioklinį šautuvą.
Išgulėta žolė trenkė aitriu, panašiu į česnako, kvapu.
Bazėje po skuboto mūsų grįžimo buvo paskelbta “karinė” padėtis ir miegojome su užtaisytais karabinais.
Tik po gero dešimtmečio suvokiau, ką tada taigoje buvau susitikęs. Pradėjau domėtis, ieškoti medžiagos, liudininkų paskelbtų straipsnių, fotonuotraukų ar piešinių. 1987 metų liepos 9 dienos “Komsomolskaja pravda” laikraštyje perskaičiau didžiulį “Apvaliojo stalo” posėdžio protokolą “Reliktinio hominoido paieškos.” Laikraštyje buvo paskelbtas ir konkursas: “Smalsuolių klubas” kvietė skaitytojus organizuoti reliktinio hominoido – “sniego žmogaus” paieškas tuose rajonuose, kur dažniausiai buvo užfiksuota susitikimų. Mano surinktais duomenimis dažniausiai tuometinės Tarybų Sąjungos teritorijoje “sniego žmogus” buvo matytas Pamyro, Altajaus ir Kaukazo kalnuose. Ruošiausi visus metus. Laiškais “bombardavau” tuos laikraščius, kuriuose rasdavau informacijos apie reliktinį hominoidą. Laikraštyje “Trud” (1987.12.4) radau žurnalisto O.Kviatkovskio interviu su žinomu Kazachstano mokslininku, natūralistu ir rašytoju Pavlu Marikovskiu. Iš Alma-Atos laišką gavau gana greitai. Profesorius be žodinių palaiminimų rekomendavo susisiekti su Valentinu Balmočnych iš Ust-Kamenogorsko. Laiške Valentinas man patarė vykti į Pamyrą ir “iššukuoti” Garmo (Tadžikija) rajone esantį Komarobo tarpeklį. Šiame tarpeklyje bene dažniausiai vietiniai tadžikai ir uzbekai matydavo ječius.
Iš didelio debesies dažniausiai vos keli lašai nukrenta. Tad ir iš norinčių su manimi važiuoti liko keturiese – venas vilnietis biologas ir daktaras iš Kauno. Buvome susitarę susitikti Obi-Garme – pusiaukelėje tarp Tadžikijos sostinės ir Garmo miesto.Bet... jau man su Ūla nuvykus į Dušambe, gavome telegramą, kad nei vienas, nei kitas negali atvykti. Likau aš ir Ūla. Tik dviese. Kilti į kalnus ar grįžti? Obi-Garme, šiurpinant savo plikomis kojomis vietinius gyventojus ir besikaitinant karštose mineralinių vandenų versmėse, susipažinome su pašto, į kurį lakstydavome skambinti į Lietuvą, darbuotoju Šodi Kabilovu. Jis pakvietė pagyventi pas save, o per ilgus ir įdomius vakarinius pokalbius Šodi sužinojo mūsų kelionės tikslą. Šeimininkas patvirtino, jog tame tarpeklyje dažnai buvo matomi “sniego žmonės”, o vieną kartą ir jo tėvas, dirbęs penkiasdešimtaisiais geologinėje ekspedicijoje, gelbėjo nuo neprašyto svečio, ječio, kolegų “NZ”- neliečiamas maisto atsargas – didžiulį graikinių riešutų krepšį. Vagišius bei smaguris visgi nugvelbė krepšį, palikdamas ant tako tik milžiniškas pėdas. Geologai kitą dieną landžiojo po kalnus, bet pėdos pranyko prie stačios uolos, į kurią be alpinistų įrangos neįsiropšti. Šodi pergyveno, kad negali su mumis vykti, o mes irgi – neteksime vedlio.
Garme vėl pasisekė – sukarintos priešgaisrinės apsaugos leitenantas Ismailovas (vardo nepasisakė), kurio pasiteiravome kaip nukakti į Komarobo tarpeklį, mus ne tik nubogino su motociklu į tarpeklio žiotis, bet taip pat patvirtino, kad šiame tarpeklyje yra mūsų ieškomų “personų”. Kol ruošėmės žygiui, Komarobo tarybinio ūkio direktorius Zijorat Kalandorov pasikvietė į svečius arbatos ir papasakojo, jog 1950-1951 metais geologai, tyrę šį tarpeklį, prarado jauną merginą, technikę, kurią pagrobė “sniego žmogus”. Pagrobėjas merginą laikė oloje visą mėnesį ir maitino žalia mėsa bei vaisiais. Prieš išeidamas ieškoti maisto, olos angą užversdavo milžinišku akmeniu. Bet kartą liko didokas plyšys, pro kurį mergina išlindo lauk, pakabino ant medžio skarelę, kurią ir pamatė sraigtasparnio pilotai. Gelbėjant geologę atbėgo “sniego žmogus” ir įsiutęs pradėjo mėtyti milžiniškus riedulius į mašiną. Mergina buvo išgelbėta ir išvežta į Maskvą. Tolesnis jos likimas nežinomas.
Komarobo tarpekliu tekančios upės atkarpos vadinamos skirtingais vardais: žiotyse – Komarob, aukščiau, už 18-20 kilometrų, Sarkafo kišlako apylinkėse subėga dvi upės – Subadal ir Daštichirson. Ant dešiniojo Daštichirsono kranto ir įsikuriame pirmąją stovyklą. Ištempiame vieno kilometro ilgio signalizaciją – plonutį telefono laidelį su kontaktiniais davikliais. Nuo jų išvedžiojami paprasčiausi siūlai. Įtempk juos ir palapinėje jau pypsi imtuvas. Prasideda iš pradžių jaudinantis,o vėliau nuobodokas laukimas. Nuskausta akys besižvalgant su žiūronais. O šešėliai, atrodo, juda, kinta. Kažkas juose slepiasi, stebi mus, seka kiekvieną mūsų žingsnį, jautiesi bejėgis...
Po vėlyvos vakarienės Ūla čiumpa žiūronus ir, nukreipusi į uolų viršūnes, tingiai “šukuoja” kalnus kitoje upės pusėje. Staiga tyliai pašaukia, prašo pažvelgti į pačią aukščiausią uolą keteroje. Pačioje viršūnėje stovyla – rausvame dangaus fone aiškiai matosi dvi kojos, storas liemuo, galva be kaklo. Tik kontūrai. Lokys? Piemuo? Ką jis daro pusketvirto kilometro aukštyje ant uolos? Bėga laikas, greitai temsta, o siluetas nejuda. Dar minutė ir juodame kalnų danguje įsižiebia ryškios, ranka pasiekiamos žvaigždės...
Ankstų rytą uola plikut plikutėlė. Iki uolos apie kilometrą. Dar upė putojanti. Išlandžiojame visus plyšius, atbrailas. Nieko įtartino – nei pėdos, nei įbrėžimo. Vakare jau nieko neįžvelgiame. Rytoj turime eiti gilyn į tarpeklį. Signalizacija nesuveikė, tylu, bet neramu...
...Komarobo tarpeklis iki 1950 metų buvo apgyvendintas. Kas 4-5 kilometrai kišlakas. Atvykę rusai tadžikus varu išvarė į Vachšos upės slėnį medvilnės auginti. Tikriau – į mirtį. Kišlakus sprogdino, griovė. Enkavedistai be teismo, už “ryšius su basmačiais”, pabėgusius gyventojus paskelbė už įstatymo ribų, gaudė, šaudė vietoje arba, pririšę už rankų, mesdavo į ledinį kalnų upių vandenį. Liko tušti sodai, daržai. O kiekvieną rudenį kažkas vaisius surinkdavo, kažkas nakvodavo, nes rasdavo guolius, kažkas būstų, nors ir tuščių, duris palikdavo atlapas.
Ir vėl, kaip 1921-25 metais kalnų takeliais slinkdavo baudžiamieji NKVD rusų būriai.
Tada, apie 1925-uosius, iš Dušambė atvyko specialus čekistų būrys, vadovaujamas komisaro Ustilovo. Į Petro I-jo kalnagūbrį pasitraukė nemažas baltagvardiečių karininkų būrys. Kažkas išdavė nelaiminguosius, nespėjusius pasitraukti už kordono. Ustilovas matė juos – baltame sniege suskaičiavo arti pusšimčio griuvinėjančių figūrų. Trauktis karininkams nebuvo kur – priekyje stačios apsnigtos uolos, už nugaros čekistai. Abi pusės suprato, kad artėja atomazga. Vienas junkeris, kuris tempė “Maksimo” vamzdį, po kabančiu ledyno liežuviu pamatė olą. Ten ir suvirto bėgliai. “Maksimo” vamzdį įspraudė tarp dviejų akmenų. Tik vėliau jie suvokė, kad pakliuvo į spąstus: nuo menkiausio trenksmo ledai gali nutrūkti ir užversti olą. Bet už nugarų jau girdėjosi komandų riksmai. Ustilovas liepė apsupti olą lanku. Atslinko naktis. Baltieji oloje be maisto, ugnies, raudonieji – lauke, šaltyje. Komisaras taip pat suprato kas įvyks paleidus nors vieną šūvį. Ryte pradėjo šaukti besislapstančiuosius. Pagaliau iš olos išėjo senyvas apšaldytais žandais štabskapitonas. Tarėsi labai trumpai. Vienintelė bėgliams sąlyga – pasiduoti. Štabskapitonas pažadėjo perduoti ultimatumą draugams ir pranyko tamsoje. Po kelių prailgusių minučių olos viduje pasigirdo riksmai, šaudymas. Raudonieji pagalvojo, kad apsuptieji veržiasi ir pradėjo paniškai pliekti iš visų vamzdžių. Staiga visą kalną sudrebino trūkusio ledyno “varveklis” ir masė ledo bei sniego per kelias akimirkas palaidojo nelaiminguosius karininkus. Prasidėjo sniego griūtys kituose kalno šlaituose. Aprimus griūčiai Ustilivas įsakė kasti sniegą, bet tik vienintelis kastuvėlis atsirado pas raudonuosius. Iki pusiaudienio iš po sniego išvilko tik keturis lavonus ir pusgyvį tą patį parlamentarą. Jis ir papasakojo kas įvyko: grįžus jam į olą ir pradėjus raportuoti apie ultimatumą, staiga iš olos gilumos, plyšių iššoko milžiniškos beždžionės ir su kuokomis pradėjo tvatinti kariškius per galvas. Kilo panika, klyksmas, šaudymas ir, be baimės ėję į atakas prieš raudonuosius, karininkai, šaukdami Dievą, puolė iš olos. Čia juos ir palaidojo atitrūkęs ledyno liežuvis. Atkasinėti kitus buvo beprasmiška. Štabskapitonas mirė tos pačios dienos vakare, čekistai grįžo su raportu, kad “basmačiai” sunaikinti...
...Kylam aukštyn kairiuoju Subadalo bortu. Po 15 kilometrų surandame ledo tiltą ir persikraustome į kitą pusę. Ant ledo ožkos ir šerno likučiai. Matosi lokio pėdsakai. Pagrindinis čia kuras – sudžiūvę erškėtrožių krūmai. Kartais ant uolų surandame labai maloniai kvepiančio medžio (gal raudonmedžio arba riešutmedžio) liekanų. Labai kaitrios. Taupome benziną. Vanduo upėje rusvas – teka pro molingas uolienas. Upės terasos neaukštos, apaugusios 1-1.5 metro aukščio žole. Naktys šaltos – 1-2 laipsniai žemiau nulio, o dienos labai karštos. Iš po ledyno žemyn krenta kriokliai. Trečią dieną pagaliau prieiname platų 5-7 kilometrų cirką. Po kojomis šimtai upeliukų, versmių ir... laukinių svogūnų. Įsikurti nėra kur. Visur vanduo. Kaip ir nupasakojo vietiniai gyventojai, cirko gale patekome į kirgizų gyvenvietės likučius. Tikriau – kapines. Toliau kelio nėra. Reikia arba grįžti, arba ledynu veržtis į kitą kalnagūbrio pusę. Po pietų perbrendame putojantį upeliuką ir prieiname kurumais nuklotą stataus kalno papėdę. Bet statumas buvo apgaulingas: rieduliais ir sniego, tikriau ledo, lopinėliais, kylame vis aukštyn prie ledyno dvišakio liežuvio iš po kurio veržiasi galingas krioklys, duodantis Subadalo upės pradžią. Ledyno kaktos aukštis pagal žemėlapį 3750 metrų virš jūros lygio. Pagaliau po trijų valandų “šturmo” atsiduriame ant ledyno. Atsiveria nuostabi panorama. Viršuje tylu, nors apačioje garma didžiausias krioklys. Ir šilta, nors aplinkui tik plikos uolos ir ledas. Už puskilometrio aptinkame... ežeriuką. Ežeras ledyne. Neužšalęs. Nutariame čia nakvoti, o kitą dieną patyrinėti ledyną.
Kas nebuvo kalnuose tam sunku įsivaizduoti naktinį dangų, kuris su miriadais žvaigždžių išryškėja staiga, apgobia tamsa ir tokį liūdesį bei vienišumą sukelia savo šaltu grožiu. Kai tylu, nesinori net kalbėtis. Tik įkyrios spengiančios mintys, lyg Lietuvos rudenėjančio vakaro žiogai, trikdo dievišką ramybę. Viršuje beribis Kosmosas. Iš kurio Laiko spiralės vingio, Praeities atklydo ar buvo atgabenti mūsų proproprotėvių proproprotėviai. Kodėl protaujančios būtybės arba, kaip mes save aukštiname - Žmonės, jau tokie panašūs į “neprotaujančias” beždžiones. Ar tai atsitiktinis panašumas, ar Protas pasirinko tik tokį modelį? Kodėl mus sieja tik fizinis panašumas , o protus skiria praraja?.. Ar toje “prarajoje” kas nors gyveno, o gal dar gyvena? Kas toji “dingusi” grandis tarp mūsų? Ar egzistavo toji “padingusi grandis”? Dažnai mes matome tai, ką norime matyti. Gal ir “sniego žmogų” mes stengiamės įgrūsti į tą laiko bei proto prarają, norėdami turėti tik patogų lieptelį ant kurio turėklų atsirėmę galėtų ginčytis mokslininkai ir šarlatanai? O tas žmonijos proto šuolis tolimoje praeityje? Kai kurie Europos megalitai stovi jūrų dugne, kuris galėjo susiformuoti tik paskutinio ledynmečio eroje, tai yra prieš 10-12 tūkstančių metų. Kaip paaiškinti tą faktą kada amerikiečių geologas H.Burru 1931 metais surado žmogaus pėdas tuose žemės sluoksniuose, kurie susiformavo prieš 250 milijonų metų - pėdos Žmogaus šalia dinozauro smiltainyje netoli Maunt-Vernono Techaso valstijoje. Surandami ir pateikiami įrodymai, kad Protas į Žemę įsiveržė ne palaipsniui, bet staiga. Šiandien mes surandame tos invazijos ar sprogimo tik milijoninę dalį tų skeveldrų. Gal ir praeitį mes užtempiame ant šiandieninio kurpalio, kad patogiau būtų avėti... Gal aš su Ūla taip pat bandom įkišti savo leteną į tą batą čia, kalnuose. Gal mums ir nusišypsos laimė pasimatuoti...
...Užmiegu...
...Trys naktys tylos ir dvi dienos šniukštinėjimo ledyne. Nei pėdelės, nei brydelės. Antrą dieną nusileidžiu žemyn prisiskinti laukinių svogūnų (ar česnakų?). Kvapas – tikras nuodas. Paskutinė naktis. Čia nėra kas veikti. Skubino ir laikas. Po vakarinės erzelynės su daiktais užmiegam vėlokai. Staiga mus pažadina garsas, primenantis draskomą audinį. Pagalvojau, kad plyšo palapinė, bet nei žvaigždžių nesimatė, nei plūstančio šalčio nesijautė. Nutarėme, kad šį garsą sukėlė firne***** atsiradęs naujas lūžis. Ilgai neužmigome, bet, kai miegas vėl įveikė, pasigirdo siaubingas klyksmas. Čia pat, už palapinės. Ir vėl stojo tyla. Stingdanti sielą tyla. Po to tik “tekšt”, “tekšt”, ”tekšt” – lyg per balutes kažkas bėgtų. Lygi ryto nesudėjome bluostų. Išaušus puolėme ežero link. Ir vėl nė pėdelės ir nė balutės. Išlandžiojome visus plyšius, užkampius. Kas tekšeno balutes? Likti čia dar parai? Per pietus buvo nutarta ledynu eiti į kitą kalnagūbrio pusę ir, padarius trikampį, grįžti jau dešiniuoju Daštichirsono krantu. Brendame tiesiai į pietus. Ledas, plikos uolos, kaitri saulė ir tyla. Nė vėjelio gūsio, nė pūstelėjimo. Paskutinė nakvynė ant ledyno prabėgo ramiai. Nuo ledyno atsiskiria liežuvis, kuris rėmėsi į krioklio sukeltą melsvą rūką. Pasiduodame dešiniau - čia mažesnės uolos. Net virvių nereikėjo vynioti. Pradėjome leistis. Toliau, už 2-3 kilometrų jau matosi susiformavusi upės vaga. Pirma nusileidžia Ūla. Aš tempiu jos kuprinę, o savąją palieku viršuje – grįšiu paimti. Krioklys ūžia, marma, drebina uolas. Rūkas rasa gula ant uolų. Nieko negirdžiu ką sako Ūla, ji nesupranta manęs. Numetu kuprinę ir, mostelėjęs ranka, rėkiu, kad sėstų ant jos ir lauktų. Užsikariu į viršų gana greitai, pagriebiu nešulius ir vėl atgal. Ir tik nusileidęs žemyn pastebiu, kad nėra Ūlos. Apžiūriu uolas, plyšius. Galvojau, kad šildosi saulėje, bet jau po kelių ratų suvokiau, jog jos nėra. Pradėjau šaukti. Ir kuo toliau, tuo garsiau. O krioklys tik šaipėsi ir tyčiojosi iš mano nevilties...
...Linkstančiom kojom leidausi žemyn. Parkristi su tokia našta – garantuotas kaulų lūžis. Ūla susiraičiusi ant plačios uolos ilsėjosi. Man prisvirduliavus arčiau ji pažvelgė į mane ir su išgąsčiu šūktelėjo. Mano veidas buvo persikreipęs ir baltas kaip paliktas ledynas...
* cirkas – kalnais apsupta apvali teritorija
** kurumai – riedulių bei žvirgždo sankaupos kalno šlaite.
*** hominidai – žmoginiai primatai
**** trogloditas – pirmykštis urvinis žmogus
***** firnas – amorfinė ledyno masė.