Jonas Pačepavičius
...buvo jegu, kurios po dainuojancios revoliucijos net ir rytu lietuvoje bande sutverti tautines mokyklos praktini fundamenta..?
VYTAUTO DIDŽIOJO TĖVONIJOS METRIKA Nr.11(21)
(dienoraščio lyga)
Keisime pavadinimą, nes kunigaikštis mylėjo kalaviją
"Laikraštis laisvas," Nr. 19(149) 20 psl. paskelbė LIETUVOS LAISVĖS SĄJUNGOS pareiškimą, kuriame teigiamai paminėtas "KARŠTAS KOMENTARAS."Kalavijo metrikai to užteko, kad po minėto pareiškimo laisvai pasirašytų ir giliai susinervintų, ak,…Pirmoji valdžia.
Klaida, bet kas ją padarė?
2007 08 04 į kasmetinį Ariogalos tremtinių sąskrydį vyko Lentvario ir Trakų tremtiniai – iš viso per 70 senyvo amžiaus gyvų Sibiro kankinių. Jų per 10 procentų manė, kad LPKTS turėjo įsilieti į LKD.
Žodžio laisvė areštuos melą
1.
Tragiška SIMONO DAUKANTO senatvė Šiaulių rajono Papilės miestelyje ir jo aikštėje pasirodęs JAV Prezidentas D. Bušas, pareiškęs, kad Lietuvos priešai yra JAV priešai, o dabar "Karštame komentare"( Nr. 16(52), 12 psl.) tik ką perskaitytas Stasio Stungurio rašinys "Nepamirš Maskvos sfinkso," priminęs, kaip dirbo raudonoje Rusijos imperijoje "troikos" ir dar daug kitų antipodinių faktų, kurių priežasties nepripažįsta vadinami tautos intelektualai ir išsipurvinę iki ausų Seime tautos tarnai, šios metrikos raštininkui maloniai leido naudoti dar sykį nuogą tekstą, nes vis tiek niekas į tai nereaguos.
Kodėl?
2.
Trakų rajono savivaldybės taryba – be politines kairuoliškos opozicijos - vienas nepažeidžiamas grobuonių klanas – Romos kataliko aksioma.
Antra vertus, regiono visuomenė, neturinti savojo vedlio – kalbančių avinų kaimenė, kurios piemuo – baimė, o botagas – nedarbas.
3.
Štai kodėl posovietinėje erdvėje dar nenugaišo "troikų" dvasia – "togda k stenki za um, seičias, ty durak i vrag našei svobody i milijonov, na ulicu. Ponial?"- tada prie sienos dėl proto, dabar, tu kvailys ir priešas mūsų laisvės ir milijonų, į gatvę. Supratai?)
Bet apie tai - po akmeninių pasų skaitymo.
Akmeninių pasų skaitymas (3)
1.
2007 07 Lentvario Račkūnų kapinių įžangoje regime didelį akmens pasą, kurį ir skaitome:"BOŽE, ZBAW PARAFIAN MOICH ŽYWYCH I UMARSZYCH"
Dokumentą pasirašo:"X.K. KULAK, PROBOSZCZ LANDWAROWSKI, 1956 ROK"
(Dieve, išgelbėk mano gyvus ir mirusius parapijiečius, X.K. Kulak, Lentvario klebonas)
O šalia minėto klebono kapai:"KAZIMIERZ KULAK UR. 1896 ZM.1969"(Kazimieras Kulakas, gimė – 1896, mirė 1969)
Ir citata iš Jono evangelijos:"ABY WSZYSCY BYLI JEDNO"(Kad visi būtume vieningi.)
Klebonas Kulakas Lentvario parapiją valdė 27 metus. Pirmąjį akmens pasą pats pasirašė, antrąjį – surašė lentvariečiai, mirtinai pažeidę klebono 1956 metų akmeninį prašymą.
2.
Reido dviratį pasukome link Lentvario parapijos bažnyčios šventoriaus, kur skaitėme šios bažnyčios fundatoriaus, grafo Vladislovo Tiškevičiaus akmeninį pasą, stabtelėjome prie Lietuvos tremtinų atminties stulpo ir įžengėme į bažnyčią…
3.
Mus oriai pasitiko kaunietis, profesorius JURGIS HOPENAS. Supraskite, kaip patinka, klebono KAZIMIERO KULAKO priesaikos (ne)vykdytojai…
Profesorius karštai aiškino:" Bažnyčioje nėra nei vieno kabančio paveikslo - jų niekas nepavoks, nes įtaisyti į bažnyčios sienas 1942 – 1943 metais sudėtingiausia spalvoto tinko ir grafiko technika man talkinant to meno specialistams Leonardui Tornvirtui, Anai Rudakuvnai, Ignacui Bohdanovičiui, Eduardui Senkevičiui ir Leonardui Januškevičiui.
Beje, 1932 – 1933 metais kopijavau Trakų pilies freskų liekanas. Anapilio savo užtarnautoje celėje girdėjau, kaip 2007 07 23 J.E.Valdas Adamkus, apsilankęs Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, nuoširdžiai žavėjosi ten restauratorių bažnyčios sienose atrastomis XV amžiaus bizantiškosios tapybos freskomis. Gailiuosi, kad prie J. E. ten nepasimatė manęs.
Nuo 1946 metų gyvenau Lenkijoje. Su pavargusia širdele atsisveikinau 1969 TORŪNĖJE."
4.
Išėjus iš Jėzaus Kristaus gryčios, dviratis pakratė galvą (toli), bet visi jo ratai, vairas ir rėmai kategoriškai įsakė klebono Kulak pavardę išversti į lietuvių kalbą.
Labai prašau, mielas dvirati: kumštis.
Tyliai sugiedojau Lietuvos tremtinių, politinių kalinių, disidentų ir Lietuvos partizanų himną, iškaltą ąžuoliniame atminties pase ant jau minėto Lentvario bažnyčios šventoriaus stulpo:"MARIJA, MARIJA,SKAIČIAUSIA LELIJA – TU ŠVIETI AUKŠTAI DANGUJE – PALENGVINK VERGIJĄ – PAGELBĖK ŽMONIJAI – IŠGELBĖK NUO PRIEŠO ŽIAURAUS…"
Pikti ir keista kalba vambrijantys, visiškai neišsimiegoję bei nesiskutę praeiviai, dvokinėję "pilstuku," rodė į mane ir ilgai suko pirštą prie savo lieso veido žilų smilkinių.
5.
Bet vis tiek degė atminties aistra: pirmasis Lentvario bažnyčios architektas – milanietis O. Bondžis brėžinius sukūrė pagal Milano Švč. Marijos Maloningiausios bažnyčios romantiško stiliau pavyzdį. Pirmasis bažnyčios klebonas – Aleksandras Lošakevičius – buvo labiau panašus į sumanų statybininką - inžinierių, kuriam bažnyčios statybą sustabdė pirmasis pasaulinis karas.
O 1911 metais pavasario pabaigoje prelatas Jonas Hanusovičius iškilmingai pašventino Lentvario bažnyčios pamatus ir kertinį akmenį, o pinigėlio ir bažnyčiai žemės davė grafai Vladislovas ir Marija Kristina Tiškevičiai…
Lentvario parapijos bažnyčia vadinasi – VIEŠPATIES APREIŠKIMO ŠVČ. MERGELEI MARIJAI.
Su JOS pagalba metrika važiuoja per kryžkelių laiką toliau vardan vargdienių tiesos, visiems ilgapirščiams kietai priminusi, kad Jėzus Kristus nebuvęs kapitalistu, o priešingai - socialdemokratinės orientacijos ir gyvybiškų bei socialių stebuklų vykdytojas.
Trakų autobusų stotyje
Ten 2007 gegužės pabaigoje įsikūrė ir sėkmingai veikia nedidelė kavinukė " Po kaštonu." Jai vadovauja jaunutė ir simpatiška direktorė DAIVA, o barmenė, rodos, gyvas saldainis.
Atėjai, užsisakei skanių nacionalinių cepelinų, o jei reikia kavos, o jei reikia ir stiprios, pasmaginai Jo Didenybę imperatorių kūną, išėjai, o trūksta laisvės ir ilgesys puola našlaitę sielą.
Pasuk prie minėtos kavinės kaimyno – spaudos kiosko - ir įsigyk visų tiesų karalių – "KARŠTĄ KOMENTARĄ" – tik tada tapsi mūsų regiono ir apskritai Lietuvos piliečiu.
Dėkui, nes alternatyvos tam Trakų rajone – neturite ir niekada neturėsite.
Ačiū, Viešpačiui, TU veikiantis
1.
Susipažinau su Zenono Pilkausko metrika "Kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas – pamiršta istorinė data," KARŠTAS KOMENTARAS," 2007 06 8 – 22. 14 psl., kur autoriaus cituoja antikos Aristotelio žaibą "Kad pažadintum niekšo sąžinę, jam reikia skelti antausį."
Kol kas ant mano kompiuterių metrinės sąžinės, aišku, pagal rizikos galimybę gula dvi – lietuvių Juzefo Pilsudckio ir Stepono Kairio istorijos, nes brigados generolo Povilo Plechavičiaus gyvenimo ir pomirtinė godą VDTM jau dėsto. Ką pasakysi, Zenonai? Ar tam mums ir visiems šio ledinio autoriams atsiras skaistaveidė auditorija?
Dėkui TAU,1991 – 1994 metų "Lietuvos žinių"vienminčiui dėl taviškės nuogos plunksnos impulso. Kaip visuomet, bičiuli istorike ir dailininke. O kaip kitaip? O buvo kitaip, negu numatėme, Tau, na ir visiems, kurie sirgo nepagydoma liga, vardu Lietuva.
Pavyzdžiui, maniškę fortūnėlę į gatvę Vilniuje varinėjo "Lietuvos žinių"(nepatikėsi, Zenonai, Lietuvos magnatas, Respublikos ekspremjeras Bronislovas Lubys (JAS) įsigijęs istorinį dienraštį, susijaudino ir nepastebėjo buvusios redakcijos buhalterijos popierių, tuo pabrėždamas, kad mes, jau tuo metu paprastų žmonių metraštininkai, esame idėjinis niekutis ir (ten) finansiniu požiūriu mūsų net nebuvę),"Monitoriaus," "Dialogo, " ir "Lietuvos" dienraščio posovietiniai vadai, sudėti iš vidutinybių kaip bolševizmo.
O gal Tu ir kitaip pavadinsi?
Įdomu, ką pasakytų Algirdas Abromaitis ir profesorius Kazimieras Antanavičius?
2.
1996 vasarą Lietuvėlės žurnalistų sąjungai (buvau tos kontoros narys), rekomendavus (kad kojų neištiesčiau)Varėnos giriose uogų ir grybų rankioti, svirduliuodamas grįžau į Lentvario lietuvių vidurinę mokyklą.
Prisiekiau, mokytojausi, jei "jie" padorią žurnalistiką žvėriškai galabija. Lauksiu akimirkos žavingos it dekabristės blondinės moters, pasirėdžiusios tremtinės lakštingalos ir karštos erelės plunksnomis.
Sulaukiau.
Jau pražilęs.
Pedagoginė lapkričio serenada
1.
1997 03 02 14. 13 val. iš pamokos centristė , Trakų rajono savivaldybės tarybos narė, Lentvario M. Šimelionio vidurinės mokyklos direktorė iškvietė į saviškės "troikos" teismą. Mane, kaktomuša susidūrusį su mokykloje dominuojančiu paauglystės totaliniu maksimalizmu - ypač 9 b klasėje - ir mikliai taikiusį atvirą senelių ir tėvų logiką (garantinio santykio biologinė ir dvasinė esmė: daiktas, oras, vanduo, maistas ir pinigai ), duodančią apčiuopiamų rezultatų, vienbalsiai, be mokytojų tarybos leidimo nurašė į sargus
Direktorei R.N. ir jos komandai, kuri panašėjo į eilinių kareivėlių rikiuotę, pavojų kėlė ir ryškiai tuo metu Vilniaus dienraštyje "Vakarinės naujienos" jaunųjų literatų puslapyje generuojanti Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos mano kuruojama literatų grupelė. Ją būtinai reikėjo likviduoti dėl kylančios kuratoriaus įtakos tarp mokinių ir kai kurių dar galvojančių mokytojų.
2.
Atrodau juokingu, nepraktišku ir teoriniu žmogeliu, vietoje duonos gabalėlio virš sopančios širdies įnirtingai laikančiu Vilniaus universitete 1976 06 23 įteiktą plunksnos kvalifikaciją ir suvoktą savyje tautinę, Dievu ir Tėvyne paremtą pedagogiką. Bėda. Bet ji uždega vilties atmintį, todėl gerai prisimenu savo paskutinę pamoką po "romučių mokyklos"(taip ją įvardino 2005 metų 40 dvyliktokų laida)nuosprendžio, kuris, neskaitant moralinės skriaudos, nuo 1997 09 01 – o tai reiškia per 120 mėnesių – man įveisė virš 60 tūkstančių litų nuostolį su nemaloniu fiziniu badmiriu.
3.
1997 04 03, 8 valanda 09 minutė. Klasėje rupi tyla. Mokiniai įsitempę vilkiukais. Gyvulingai urzgia. Mokytojo akivaizdoje Lentvario paauglystė maištauja kaip moka, todėl iš valdiškos pamokos juoksis.
Ką daryti?
- Šiandien esate niūrūs ir nevaldomi kaip Amazonės nežinios čiabūviai, tai kokią pamoką pasiūlysite, kad gerbtumėte darbo grožį ir paneles? – lėtai sakau, žvelgdamas į laikrodį.
- Mokytojai "šulėje"skystai politikuoja, - sako Tomas, - tai ir jūs pabandykite, bet nemeluokite kaip jie, nes dėsime kudašių iš Jūsų blefo dūmo paplėšti.
"Po 1990 03 11 dainuojančios Lietuvos revoliucijos," - ramiai pradedu, - "iš sovietinio nelaisvės pogrindžio į laisvę išėjo dori piliečiai, kvėpuojantys iš atlyginimo, ir kombinatoriai, kurių bolševikinis charakteris nusakė jiems, kaip apiplėšti jaunutę ir bejėgią Respubliką, beje, ir mūsų karštai mylimą Lentvarį. Pirmoji suvaryta atgal į vargdienių gilų pogrindį, antroji - turtinga, be profsąjungos apynasrio, todėl katinėlio algos įstatymu tyčiojasi iš jūsų tėvelių, kurie mauna svetur duoneliauti.
"Aha,"- sako skausmingai Giedrius, - "mūsų alkio, kurį naikiname per pertrauką nikotinu, akivaizdoje mokyklos direktorė Romutė su savo pavaduotoja Olga išdidžiai šliaužia valgyti atskiro skaniausio ėdalo atskirai ir, sako, "nachaliavu"(veltui) su "voderos" (degtinės) prieduku"
"Mačiau kiną "Susitikimo vietos pakeisti negalima," – gudriai "užkalba dantį," bene, tada šėlstantį, Danila (2006 09 05 jis, doras vyras, man padėkojo už tėvišką pedagogiką, nes tapęs žmogumi, turinčiu mylimą žmoną, kaip reikiant) iš mišrios šeimos, "- tai ten "Juodos "koškos" banditas atėjusį į jų gaują vyr. leitenentą Šarapovą jos likviduoti, pažino, bet neišdavė, nes karo metais tasai Šarapovas su juo narsiai kariavo ir dalijosi karininko "pajoku"(duona ir amerikoniškais koncervais).
- Rusams nesisekė, - tvirtino Eugenijus, gimęs Lentvaryje po rusės ir lietuvio teisėtos santuokos, - nes jie nemylėjo Gorkio, Puškino, Bloko, Nikolajaus II, Visockio ir Šukšino, bet garbino Staliną ir Rasputiną…
- Tai gali tokia boba būti mūsų "šulės"(mokyklos) direktore? Atsakyk, mokytojas, nes žinai bjaurų gyvenimėlį," – klastingai drėbia Mindaugas.
-Ne, - kertu šaką ant kurios slydžiai sėdžiu, nes klasėje ilgomis ausimis darbuojasi (2) Romutės agentukai.
4.
Dar šviesiau menu 2005 11 01 pamokos lyg ir nakties tęsinį po mėnulio žibintu:
Prie Lentvario pradinės mokyklos sargo lango, pagėrę jau kiti mokiniai, mano buvusių auklėtinių aidas, kviečiasi buvusį mokytoją (kreipiasi tai pat - "mokytojas") į pamoką. Prašo tiesos (kad ir sudėtingos), nes esą po "kaifu," todėl suvoks viską.
Jei neišeisiu, žinau, kentės langai. Tokia jų žiauri potekstė. Išslenku vakaro seniu. Pasitempiu. Mandagiai pasiprašau cigaretės ir degtukų. Degu nikotiną. Žaibu suriaumoja protelis, užsikabinęs 1863 dalgiu už kruvinos lietuvaičių sukilimų praeities.
"Norite papasakosiu apie sovietų sąjungos valstybės saugumo NKVD boso Lavrentij Berijos 1953 05 08 slaptą laišką Nr. 52 – B – TSKP CK prezidiumui, informuojantį CK apie tuo metu kovojančią ginklu miškuose ir pogrindyje Lietuvėlę?" – sakau perdėtai mįslingai.
"Negirdėjome tokio, mokytojas, kas jis…kokios nors mafijos šefas?" – šaukia mėnulio mokinukai. Paaiškinu ir dėstau, saugodamas mokyklos langus. Vėju pėdina 23 valanda 59 minute, todėl treniruoju ir budinčią atmintį.
Apie Trakų apskrities Lietuvos partizanus L. Berija nerašė žodelio, bet apie tai informaciją turiu.
Po Stalino likvidavimo, o tokia versija - pakankamai įtikinama, Lavrentij Berija dingsta iš CK horizonto. Bolševikų vadai tylomis šnipštelėdavo: "Vot Lavrentij otravil otca narodov i pobežal brat vlast"(štai Lavrentijus nunuodijo tautų tėvą ir nubėgo imti valdžią).
Jam nepavyko, nes dvikojės hienos takutį pastojo 4 skyrių išsilavinimo didžiojo tėvynės karo liūtas, po Stalino mirties kandidatas į generalisimus, žiaurumu nepralenkiamas (4) kartus Tarybų Sąjungos didvyris Georgijus Žukovas, asmeniškai vagonais plėšęs nugalėtą ir bejėgią Vokietiją. Tai, bene, vienintelis maršalo G. Žukovo nuopelnas rusams, nes L. Berija gudriai ieškojo sąjungininkų užgrobtuose Respublikose naujam žmogaus kraujo ciklui, kuris galutinai sunaikintų Rusiją, sergančią nepagydoma carų liga taip, kad jai vienodai rodė kas po Stalino, padėto į mauzoliejų šalia Lenino, tuo caru bus "išrinktos Dievo tautos atstovas" ar nugyvulėjęs sadistas ir lytinis iškrypėlis L. Berija.
Tame laiške nepastebėta iliuzijų apie Lietuvos okupacijos nutraukimą, nes pasiūlyta tik Lietuvos valdžią įlietuvinti, kadangi specialiai nubaladoti į Lietuvą vidutinio mąstymo vaduotojai kolonizavo visus atsakingus postus, o lietuviškai nemokėjo ir žlugdė "darbo žmonių išvadavimo ideologiją."
Pasak L. Berijos, Lietuvos TSR vykdoma kova su nacionalistiniu pogrindžiu yra nepakankama, nors jam talkininkavo kadrinė MGB ( vert: valstybės saugumo ministerija ) kariuomenė iš 18000 žmonių ir 10000 liaudies gynėjų. Veikė 224 garnizonai, neskaitant Pabaltijo karinių dalių, nors 1944 – 1952 metais Lietuvoje areštuota, nužudyta ir ištremta per 270000 žmonių, tarp jų Lietuvos lenkų, rusų ir karaimų, - maždaug kas 10 gyventojas.
Bet, anot L. Berijos, masinių operacijų metu yra represuotų piliečių su nereikšmingais kaltinimais, o nemažai - be jokio pagrindo. Tokia padėtis negalėjo nesukelti plačiųjų Respublikos gyventojų sluoksnių nepasitenkinimo.
Todėl atsirado Lietuvos partizanų veikiančios legendos Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas - Vanagas, Juozas Lukša - Daumantas ir nemažai taktinių vadų, buvusių smetoninės Lietuvos kariuomenės kadrinių karininkų – iki kaulo smegenų krašto šventų patriotų, vedusių į partizaninį karą 2 nacionalines divizijas – beveik civilių karių, kurie krito vėlėmis ir iki šiolei kursto laisvės aukurą, ant kurio užsirioglinę raudoni vilkai gieda demokratijos giesmikes.
Klausiu Jūsų, ko nespėjau paklausti Lentvario M. Šimelionio vidurinėje mokykloje:
- Ar Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir disidentai atsirastų miškuose ir pogrindyje, jei (klajoklinė) Rusija, 1940 metais ginklu įveržusi į Lietuvą, nedeportuotų Lietuvos į Sibirą bei neskintų Respublikos žiedo PPŠ automatais?
Okupantas, kurio palikimą dūšioje dar kenčiate, buvęs be "daiktų gamybos moralės," todėl jų užsienis nepirko, jie buvo grūdami į sandėlius, o rublį paspausdindavo, kad darbininkui, valstiečiui ir inteligentui mokėtų šuns arba kuino atlyginimą. Ar suprantate?
"Suprantame, mokytojas (toks jų netaisyklingas kreipinys)," – meluoja sutemų mokiniai.
O pokario skerdžiamas žmogus tai iš karto suprato. Jam Stalino saulutės spinduliai trenkė ekonominiu lavonu, o tai reiškė skubų niveliavimąsi į bendrą žmogbandžių sovietų katilą be darbo džiaugsmo ir tautiško jausmo. Jūsų senelių valstietiškas intelektas kolchozose sėkmingai nuo maždaug 1961 metų atkūrė sveiką gamybos motorą – artojas - plūgas – žemė – duona – mainai, - ir Europoje pagal mėsos ir pieno gamybą vienam gyventojui, jau ir patys neblogai pasirėdę ir pavalgę, drūtai išbėgo į prizinę vietelę. O tuo metu ir dabar gaila Rusijos, kuri iki šiolei vis svirduliuoja šeriama duona, mirkyta nafta, dujomis ir vodka, kurią jos pavyzdžiu dabar ir maukiate.
Kas to nežino. Visi žino. Labiausiai žino bundanti ir besikelianti iš didelio Stalino kraujo klano narsi Rusijos Piterio inteligentija, numačiusi pasaulį įveikti taikos rubliu. Neblogai, nes esame visi krikščionys, veidu ir ginklu atsigręžę į mums paskelbtą musulmonų vadų kruviniausią karą – civilių žudymą, nes tų darbo pelyčių gyvybėlė, pasirodo, yra vertybė, kurią galima iškeisti į valdžią arba įtaką tam, kas dabar mus valdo visų tautų ašarų pakalnėje.
Kita vertus, rublis nėra čekistas, ir jį bus galima iškeisti į stiprų Europos Sąjungos eurą, kuriame išliks kiekvienos Respublikos - narės tautinė- istorinė atributika.
O rytų slavas vienąsyk staigiame politikos vingyje pakeis savo smegenis ir jausmus, atvažiuos "v pribaltiku" šnekėti su žagrės poetais ragaišio kalba. Ir čia jau 150 gramų lietuviškos degtinės, pavarytos iš gryniausių Lietuvos žemėje užaugintų rugelių, tikrai nepamaišys, nes reikės nurašyti sovietinę niekšybę ir klastybę vardan Lietuvos ramybės. Niekur nesidėsite. Maždaug po antro šimtgramio lietuvaitis, užkandę nepakartojamo nacionalinio skilandžio, sakys: mes nieko prieš rusų turtingą tautą, bet esame prieš jos ideologiją, kuri niekaip netinka Europoje.
5.
O pokario Lietuvoje 675 bažnyčiose veikė 754 kunigai. Čekistams buvo žinoma, kad katalikų aukštoji dvasininkija įkvėpdavo Lietuvos jaunimą antirusiškoms nuotaikoms. Lietuvos TSR valstybės saugumo organams sunkiai sekėsi infiltruotis į katalikų dvasininkiją, nes dėmesys buvo sutelktas į jos represijas: areštuoti 1 arkivyskupas, 3 vyskupai ir 3 vyskupijos valdytojai, likviduojami kunigai greitai Lietuvoje ir lėtai Sibire, žodžiu, religiją nemokšiškai pavertė, atsiprašant, buržuaziniu patriotizmu.
Va, Tarybų Lietuvos saugumo ministras draugas Kondakov visiškai nepažinojo vietos sąlygų ir nemokėjo lietuviškai. Tame valstybinių banditų aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų - 86 lietuviai, o iš 17 skyrių viršininkų – vienas. Iš 80 viršininkų pavaduotojų ir poskyrių viršininkų - 6 lietuvaičiai.
Lietuvos KP CK bolševikiniame organizme iš 15 skyrių vedėjų 7 lietuviai, partijos Kauno apskrities komitete iš 11 skyrių ir sektorių vedėjų – 2, partijos Kauno miesto komitete – iš 8 skyrių vedėjų – 1, Vilniaus miesto komitete iš 16 skyrių ir sektorių vedėjų – 3, Šiaulių komitete iš 8 skyrių vedėjų 2. Respublikos partiniuose organuose antrieji sekretoriai - rusai. Iš 92 tarybinių ūkių direktorių 27 lietuviai, raštvedyba respublikiniuose ir rajoniniuose partiniuose organuose vedama rusų kalba, kurios išvaduota Lietuva dar nesuprato.
Skubiai išsiblaiviusi Maskvos partinė valdžia po tokios žinelės ir kitko dar skubiau apkaltino maršalą L. Beriją špionažu svetimoms valstybėms ir dar spėriau jį likvidavo. Prašantį šliaužiojant ant kelių pasigailėjimo, asmeniniu naganu NKVD vyriausiąjį vadą L. Beriją kontroliniu šūviu į kaktą nupylė kitas Stalino maršalas, bet yra ir kita egzekucijos versija.
Aukštas kariškis atsikratė pavojingiausios jo klanui informacijos, aišku, ir apie save. Didžiausia visų laikų Rusijos čekistų gyva paslaptis, kuri galėjo bet kuriuo momentu spekuliatyviai, o tai reiškia L. Berijos naudai, fiziniu likvidavimu įveikti laikinai užsičiaupusį stalinizmo monstrą, kad gimtų dar žiauresnis, buvo sunaikinta visiems laikams. Taip buvo išsaugotas persirikiuojantis stalinizmas ir Lietuvos ateičiai. Kai dabar po prievartos nebaudžiamo biurokrato akto Jūs, mokiniai, panmongoliškai keikiatės, kad net lūpos rūksta, tai mes, Jūsų tėvai ir mokytojai, niūriai klausomės Jūsų stalinizmo garsinės iliustracijos kaip savo suluošintos jaunystės aido.
Taigi - susitikimo vietos ir prokurorų pakeisti negalima. Į tarptautinių valstybės gangsterių dvynių - fašizmo ir bolševizmo - teismą posėdžių – na – Vilniaus - Rygos – Talino – Kijevo - Tbilisio gigantiškoje teisybės klasėje ateina lėtas žmonių veislės prokuroras žilabarzdis laikas, vardu Džonas, Ivanas, Jonas, Janis, Hansas ir visi.
Pokario vaikų laikrodžiai skausmingai sustos. Prabils Europos bažnyčių ir cerkvių sunkieji varpai. Praeitis dvės fiziškai, o atmintį, neduok Dieve, galima pakeisti.
O kad to neatsitiktų, vaizdžiai karkiant, virš liaudies potuščio skrandžio protėvių kalaviju pakimba būsimasis Šeimos turto prigimties įstatymas (pats griežčiausias jis - JAV, prieškaryje į cypę sodinęs stambiausius mafijos bosus), kuris Jūsų likimuose suvaidins lemiamą šuolį į dvasinį apsivalymą ir papildys Jūsų pinigines. Taip ateinančių kartų lemties bėgime atsiras europinis kvėpavimas. Jūs nemausite iš Rytų Lietuvėlės - konkrečiai - Lentvario,Trakų, Elektrėnų, Semeliškių, Aukštadvario, Rūdiškių, kur kapinaitėse neramiai miega Jūsų protėvių kaulai. Esate sykiu su visa Lietuva, o ji su brolių Latvija, sese Estija, tolima ir gerbiama Gruzija bei Vakarų kovojančia Ukraina, pasiruošę bet kada sukilti, kad gerbtumėte laisvę. Ir to joks mokslininkas neįspės. Ir nereikia.
Todėl mūsų nakties pamokėlės prie mėnulio pilnaties pabaigoje - intriga pagal Beriją: mūsų atminties klasėje staiga atverkite dar vieną langą ar duris plačiausiai. Ant pabalusių skuostų pajusite skersvėjį, kuris atneš visos Sovietų Sąjungos tremtinių, politinių kalinių ir partizanų aukų kvapą, todėl priešintis naujoms "troikoms" garbės laukimu ir tyla - durniaus blusinėjimasis. Regite, koks gudrus buvęs draugas Lavrentijus Berija, palikęs mums praeities link pakreiptą "tautinę" mokyklą, todėl po pagyrų ir savo menkučių pusryčių nesunkiai išrikiuosite faktus savarankiškai (…)"
"Kodėl per pamokas šulėje to nesakėte?" – nuoširdžiausiai šypsojosi mokiniai, - "išsiblaivėme per pamoką, mokytojas, kaip seksą, alų ir žolę mylime," - pridėjo savo teisybę.
Kaip Afrikos džiunglių dramblį.
6.
"Eikite namo. Šiandien 2005 11 02. Vėlinės. Po Lentvarį vis dar klaidžioja Stalino ir Berijos "troikų" aukos," – tariau sargo ir mokytojo balsu. Pasislėpė mėnuo. Blykstelėjo keista nuotaika, pamiršusi madonos drabužėlius.
Desertas
1.
Hanibalas, išdrįsęs pažaboti Romos imperijos legionus, savų - katarginiečių išduotas, nusinuodijo, o minties tėvui Sokratui graikams po jų išsigimusio teismo nebereikėjo sangrąžos"si," bet gyveno žurnalistas Platonas.
2.
Rabotčij (rus.:rab – vergas čej – kieno?)
3.
Lentvario parapijos klebonui linkime visa kitas Šventas Mišias aukoti dviem kalbom – lietuvių ir lenkų. Tai yra parapijiečių sveikutėlė nuomonė. Ridikas ir česnakas.
4.
2007 08 09 Lentvario ir Trakų pagrindinėse gatvėse dairiausi žmogaus veido, ant kurio pamatyčiau nuosavos minties gimimą, bet nesisekė, todėl raudojau vienatvę tarp tvirtai sulankstytų sielų.
5.
Žmogus biologiškai panašus į agurką, kuriame vanduo yra maistas.
6.
Ž. Ž. RUSO:"Matyti neteisingumą ir tylėti, vadinasi, dalyvauti jame."(Dalyvaukite savo prakaito sąskaita toliau, greičiau sykiu su valdžia atsidursite 9 rato pragare.)
7.
Kitame numeryje saviškes žinutes pateiks patyrę lentvariškiai Juozas Rakauskas, Vitalij Perematko, Antanas Davydaitis, o taip pat liūdnai prisiminsime, kaip liberalcentristai pasijuokė iš "Lentvario žinių."
Pagarbiausiai priešams ir draugams
Lentvario naktinis raštininkas Jonas Počepavičius - Lokėnas
