Alfredas Girdziušas Paliesius
Pranelis
(Pranas Naruncas 2004 metais mirė būdamas 94 metų. Vilniuje)
...Tėvai visą dieną lakstė po apylinkę ieškodami keturmečio sūnaus Pranelio. Pagaliau pavakariop rado jį ant... arklio tarp kaizerio kariuomenės kavaleristų.
Pranelis sėdėjo kaip tikras vyras balne ir juokino vokietukus demonstruodamas “aukštąjį pilotažą”. Tądien jam pasisekė – romus arklėnas buvo arba šauniai išjodinėtas ir klausė negudrių vaiko komandų, arba mirtinai pervargęs, vilkdamasis gurguolės dulkėse...
1910 metų kovo 20 dieną, šeštadienį, Valkininkų spirito varyklos darbininko Narunco Juozo ir Teresės šeimoje gimė trečias vaikas, berniukas. Šeima gyveno Kudlų kaime netoli Tetėnų, Eišiškių apylinkėje. Šeimos galva nesiskundė nepriteklium, tad ilgai atsisakinėjo grįžti gyventi pas savo tėvą į Inturkes netoli Molėtų. Pagaliau ryžosi, metė darbą, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas viską sujaukė – teko likti vietoje. Pranelis paaugęs pritapo prie žąsų piemenuku, o vėliau ir prie kiaulių. Kažkur toli Rusijoje bolševikai po perversmo valdžią užgrobė, o į Dzūkiją atslinko Lietuvos nepriklausomybės atgarsiai. Iš piemens tapęs pusberniu 1919 metais palaidojo abu tėvus ir “įsirašė” į bernų kastą pas ūkininkus, teko mesti mokslus. Bet knygas skaitė lakstydamas paskui galvijus arba vėlai, pervargęs po ūkio darbų. Paskatintas vietinės mokytojos (................) išvyko į Trakus pas dekaną kleboną Klemensą Maliukevičių, kad šis padėtų. Pranelis ėjo pėsčias jau lenkų okupuota Lietuvos teritorija. Su kažkokiu pakeleiviu vingiuotais keliais, o kartais net kirsdamas miško plotus, prasimušė prie Aukštadvario, bet čia buvo sugriebtas kažkokio Zelenpolio pono Vladislavo Stanevič „sargybinių“. Klykavo „sargybiniai“ lenkiškai ir keikė kažkokius „litvinus“, neduodančius jiems ramybės iš anapus „sienos“. Palaikė visą naktį daržinėje , o ryte paleido net nieko nepaaiškinę kuo buvo nusidėję vaikai. Į Trakus Pranelis atkulniavo pavakare, bet... buvo gana šaltai priimtas ir išsiųstas atgal. Bet Pranelis atkako į Vilnių pas pažįstamą vaikiną, laikinai apsigyveno pas jį, įstojo į amatų mokyklą šaltkalvio specialybei įsigyti ir tuo pačiu mokinosi vakarinėje vidurinėje mokykloje. Mokėsi amato taip vadinamoje „Szkola Zaw.Dokszt.Tow. „Pomoc Pracy“ ir kuri buvo tuo metu Subačiaus g. 19. Pranelis įsiminė net tos mokyklos telefono numerį – 198. įsigijo šaltkalvio-remontininko specialybę. Tada ėjo 1930-ieji metai. Sukakus pilnametystei, tai yra 1933 metų balandžio 4 dieną buvo pašauktas į lenkų kariuomenę ir paskirtas šaltkalviu į ginklų remonto dirbtuvę. Tarnavo Lenkijos 5-ame legionierių Juzefo Pilsudskio vardo pėstininkų pulke. Jo tiesioginis viršininkas buvo kapitonas Karol`is Naleckis. Tarnavo neilgai – iki 1934 metų rugsėjo 17 dienos, bet išsitarnavo iki vyresniojo legionieriaus laipsnio. Pasibaigus tarnybai šio pulko pulkininkas M.Bialkovskis pasiūlė jam dirbti Vilniaus I-s brigados karininkų kazino padavėju. Aptarnavo karininkus šis padavėjas iki 1936 metų rugsėjo 15 dienos ir išsiskyrė su kazino savininku poručiku Michaliu Levinskiu kaip geriausi draugai. Čia dirbdamas, Pranelis baigė tos pačios amatų mokyklos vakarinį skyrių ir išlaikė visus egzaminus – tai buvo 1937 metai Pinigų buvo, bet Pranui, nors visi jį vadino mažybiniu vardu Praneliu, vėl pasisekė – tam pačiam pulkininkui tarpininkaujant, buvo išsiųstas dirbti šaltkalviu į garvežių depą Breste. 1938 metų rugsėjo 5 dieną Pranelis gavo oficialų garvežių depo iškvietimą 2-4/167 atvykti į Brestą - rugsėjo 9 dieną, penktadienį, 8 val. 30 min., kaip buvo įsakyta prisistatyti į Bresto apskrities garvežių depo mechanines dirbtuves ir pristatyti šiuos dokumentus: karinį bilietą,, gimimo liudijimą, autobiografiją, 2 fotonuotraukas ir rekomendaciją. Buvo net apmokėtas bilietas iš Vilniaus į Brestą. O jau rugsėjo26 dieną jis laikė specialybės egzaminus ir gavo garvežių mašinisto 3 kategoriją, t.y. jis tapo mašinisto padėjėju. (Už pažymą sumokėjo 4 zlotus).
Tuo metu Breste gyveno 55 tūkstančiai gyventojų. Tarp jų buvo ir būsimoji Pranelio žmona.
1939 metais rugpjūčio 31 dieną, sekmadienį,Vokietijai užpuolus Lenkiją, buvo vėl pašauktas į karinę tarnybą Lenkijos kariuomenėje. Pateko į rezervinį pulką ir buvo paskirti saugoti Bresto-Varšuvos tiltą per Būgą. Ir atsitik tu man – ginklų meistras Francišekas, t.y. Pranelis, sutaisė sunkųjį zenitinį kulkosvaidį ir išsitempė “šaunyką” išbandyti, o čia ir lėktuvas vokiečių kaip pagal užsakymą. Pagavo į taikiklį žvalgybinį lėktuvą ir paleido seriją, o tas, parazitas, tik krypt, krypt ir be jokio dūmo pradėjo leistis. Atlėkė kuopininkas. Kas be įsakymo šaudė? Ir dar nubeldė lėktuvą? Ruoškis, Francišekai, blogiausiam. Vyksta karas, o įsakymų nevykdymas – sušaudymas be tribunolo... Kitą dieną kapitonas pranešė, kad ginklininkas Francišekas rytoj 11 valandą prieš rikiuotę bus... apdovanotas. Buvo rugsėjo 16 diena, šeštadienis. Bet kitą dieną, sekmadienį, Breste prasidėjo pragaras – iš vakarų vokiečių lėktuvai pradėjo bombarduoti miestą, tilto prieigas, lenkų kariuomenės apkasus pagal upę, o iš rytų slinko rusų armija Bresto link. Lenkai pradėjo skubią rezervistų evakuaciją Kamenec Podolsko link, arčiau Rumunijos. Ešelonas, kuriuo vyko rezervistai, buvo puolamas iš viršaus: bombarduojamas ir apšaudomas rusų lėktuvų. Tai buvo ta „didžioji“ SSSR šventė, kai Maskva, susitarusi su Vokietija, 1939 metų rugsėjo 17 dieną užpuolė iš rytų Lenkiją. Pranelis, ešelonui sustojus dar bandė, iš kulkosvaidžio “pavaišinti” sovietus, bet pritrūkus šovinių, teko kniūbsčia ristis į krūmus. Ir čia, kaip Pranelis galvoja, įvyko stebuklas – gulint įsikniaubus veidu į žemę ir krūpčiojant nuo bombų sprogimų, pajuto, kad jį kažkas traukia už kojų. Pranelis dar paspyrė, bet, pasukęs galvą, pamatė, jog ten nieko nėra. Įsikniaubė, ir vėl traukia. Pasidavė tai traukai ir pasislinko penketą metrų atgal. Toje vietoje, kur prieš minutėlę gulėjo Pranelis, iškilo ugnies, žemių ir dulkių stulpas – sprogo bomba.
Subombardavus ešeloną rezervistai patraukė keliais į Rumunijos pasienį. Bet Rumunijos siena jau buvo uždaryta – rusų su vokiečių armijos susijungė ir uždarė žiedą. Rezervistų vadas davė įsakymą visiems išsiskirstyti po vieną ir brautis iš apsupimo žiedo po vieną. Netoli tespėjo nueiti. Buvo apsupti rusų kavaleristų ir nuginkluoti. Iki šiol Pranelis prisimena mažiukus kavaleristų arkliukus. Kai kurių raitelių kojos beveik vilkosi žeme.
Lenkų belaisviai buvo suvaryti į Kartuz Beriozovskyj kalėjimą, tikriau į aptvarą. (Šiame miestelyje gyveno 3600 gyventojų, bet lenkai turėjo iš rusų perėmę gerą kalėjimą). Kitą dieną rūšiuojami. Pagrindinis rusų saugumiečių rūšiavimo indikatorius, kaip atskirti eilinį lenkų kareivį nuo karininko, buvo delnai. Lygūs - kairėn, sudiržę – dešinėn. Pranelis pakliuvo kairėn. Po dviejų parų visus belaisvius grupėmis pradėjo varyti į rytus. Laimingo atsitiktinumo dėka (kaip galvoja Pranelis), kada sargybinis atsisuko atgal, kad paragintų koloną, Pranelis nėrė į dilgėlyną šalia kelio. Praslinkus kolonai Pranelis puolė į krūmus ir čia nusprendė nors šiek tiek atgauti jėgas. Iš tos pusės, kur nuslinko kolonos belaisvių, pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų papliūpos. Ginklininko Pranelio ausies neapgausi. Kalenimai su trumpomis pertraukomis tęsėsi labai ilgai. Iki pat vakaro. Pranelis suprato kas vyksta, trumpai pasimeldė ir, pasiekęs mišką, pasidavė į šiaurę, Bresto link. Jam reikėjo kirsti tuos miško plotus, kur girdėjosi šaudymas. Nors buvo beveik naktis, bet tai, ką Pranelis pamatė pakelėje, jam pašiaušė plaukus – šimtai žmonių kūnų su kareiviškais bei civilių drabužiais gulėjo tarp medžių. Ir nė vieno neatsirado gyvo, nors sužeisto – visus rusai sugebėjo „patikrinti“ kontroliniais šūviais į pakaušį. Vaizdas buvo kraupus, ore tvyrojo saldžiai aitrus kraujo skonis.
Pranelis puolė atgal, nerizikavo artintis prie kelio, galop pasimetė, pasiklydo. Iššoko prie sodybos, bet vietinis gyventojas, matyt, nekenčiantis lenkų (Pranelis dar buvo su Lenkijos kareivio uniforma), išvijo Pranelį. Nelaimėlis puolė į tualetą stovintį kieme, bet čia atsitrenkė į tokį patį pabėgėlį iš kolonos. Čia, pakalbėjęs su kareivėliu, susiorientavo pagaliau kur esąs. Palaukė kol visai sutems ir abudu patraukė toliau, bet greitai jų keliai išsiskyrė. Pranelis traukė į Brestą, pakeleivis turėjo savų planų. Ir taip Pranelis vėl vienas. Vėl rizikuodamas gyvybe, išdrįso pasirodyti pas kažkokį ūkininką ir čia pasisekė. Už drapanas atidirbo dvi dienas pjaudamas javus, gavo kelionei duonos lašinių ir patraukė namolei. Vieną pavakarę pasiekė geležinkelio liniją ir, pats nežinodamas ar teisinga kryptimi eina, vidurnaktį pasiekė geležinkelio prižiūrėtojo namelį. Šeimininko nebuvo. Iš priestatėlio išsitraukė dreziną, pastatė ant bėgių ir... nuriedėjo į nežinią. Toji nežinia ryte pavirto pažįstamais Bresto vaizdais.
Brestas Pranelį pasitiko grėsminga tyla. Gatvėse nesimatė nė vieno žmogaus – visi bijojo išlįsti, bijojo rusų kareivių. Miestas buvo kaip išmiręs. Pranelis skersgatviais ir kiemais atbėgo pas savo buvusį šeimininką. Šeimininkas nežinojo ką daryti, bet priėmė bėglį. Pirmiausia Praneliui kilo mintis traukti į Lietuvą, į Dzūkiją, bet taip pat nieks nelaukė... Šeimininko dukra seniai dairėsi į Pranelį, juolab kad simpatizavo lietuviams – net iš mokyklos buvo pašalinta, kada mokykloje atvirai pareiškė, jog lenkų numylėtinio Juzefo Pilsudskio giminės šaknys iš Lietuvos – jo mama tai lietuvė...
Pranelis jau kelinta diena gyveno pas vaišingą šeimininką ir negalėjo apsispręsti ką daryti. Oficialiai - jis lenkų armijos kareivis, pabėgęs iš nelaisvės, neoficialiai – garvežių depo mašinisto padėjėjas. Ir staiga stebuklas – rusai pradėjo rinkti geležinkelio darbuotojus, nes geležinkelis Breste praktiškai buvo paralyžuotas. Buvo kviečiami geležinkelio darbuotojai grįžti į darbą. Pranelis nuėjo ir iškart pradėjo dirbti. Ir net mokėjo padoriai. Daugiausiai teko važinėti į tas vietas, kur rusai kirto medžius, traukė prie geležinkelio sankasų, kraudavo į vagonus ir varydavo gilyn į Rusiją. Pranelio ekipažo užduotis buvo atvilkti vagonus su rąstais iki Bresto, o iš čia juos išveždavo jau kiti garvežiai. Ir taip iki pat lemtingos 1941-ųjų metų birželio 22 dienos. Brestas virto pragaru. O ypač smarkiai buvo bombarduojamas geležinkelio mazgas – čia buvo prigrūsta gausybė rusų armijos kareivių, tankų, patrankų, kažkodėl pilni vagonai geriausių odinių aulinių batų, lyg rusai būtų planavę atidaryti didžiausią batų parduotuvę, maisto, kareiviškos aprangos, spirito cisternos, ir žemėlapių pilni vagonai. Rusiški Lenkijos, Rumunijos, Vokietijos ir kitų šalių kariniai žemėlapiai su grėsmingu grifu „Severšenno sekretno“. Sako žmonės prisirinko tų popiergalių ir net kūreno krosnis. Pranelis irgi vėliau prisirinko žemėlapių, bet nebuvo kur juos panaudoti – sudegino pakuroms. Vokiečių okupacinė valdžia taip pat pirmiausia pakvietė geležinkeliečius grįžti į tarnybą, tad Pranelio darbo stažas buvo nenutrauktas – vėl kaip mašinisto padėjėjas vykdavo į netolimus reisus, kurie siekdavo iki 200-300 kilometrų. Karo metu išmoko ganėtinai gerai kalbėti vokiškai, mokėjo rusų, lenkų ir lietuvių kalbas. Iki liepos vidurio prie Bresto tvirtovės vyko susišaudymai tarp vokiečių ir apsuptų toje tvirtovėje rusų kareivių. Pagaliau liepos 20 dieną vokiečiai rusus išrūkė. Dar daug jų, kaip belaisvių, atvarė į geležinkelio stotį, kažkur vežė. Kareivėliai atrodė labai apgailėtinai – juodi kaip kipšai, sužeisti kai kurie, kruvini, vos vos bestovintys ant kojų ir alkani. Vietiniai žmonės, patys neturėdami maisto, nešė nabagams duoną, gėrimo ir net spirito... Kur vokiečiai juos išvežė, Pranelis nežino, bet, mano, kad visi buvo patalpinti į koncentracijos stovyklas, ir į tą patį Kartuz Beriozovsky kalėjimą, kur rusai grūdo lenkus. Pranelis tuo metu dar nežinojo, kad dauguma jo pulko kareivių bei karininkų buvo sušaudyti netoli nuo Smolensko, taip vadinamojoje Katynėje. Nežinojo, kad jo pulko draugų kraują SSSR enkavedistai dar nuo1940 metų pradžios iki vidurio laistė ne tik toje pakelėje, bet ir Starobelsko, Kozelsko, Ostaškovo koncentracijos lageriuose. Tūkstančius. Nežinojo, kad SSSR NKVD „darbštuoliai“ išskerdė daugiau kaip 20 tūkstančių lenkė karininkų ir tuos, kurie buvo priverstinai paimti tarnauti į Lenkijos okupacinę kariuomenę iš Lietuvos, Baltarusijos bei Ukrainos teritorijų. Nežinojo, kad tai buvo rusų atsakas lenkams už tai, kad jie, lenkai, sutriuškino Raudonosios armijos gaujas prie Varšuvos ir dalį karininkų bei kareivių paprasčiausiai išskerdė. Bet ten buvo skerdžiami užpuolikai ir visų užpuolikų, okupantų likimas turi būti panašus...
...
...
Vokiečių armijai traukiantis į vakarus, labai daug traukinių sąstatų buvo paruošti ne tik kariuomenės, bet ir civilių žmonių evakuacijai. Į Vokietiją, Lenkijos teritoriją ir toliau į Vakarus traukėsi šimtai šeimų. Net ir civilių prikimštus traukinius lydėdavo vokiečių kareiviai. Lenkijos teritorijoje mažai ką išleisdavo – visus grūsdavo toliai, į Vokietiją. Pranelio šeima taip pat nutarė vykti gyventi į Lenkiją, nes tenai gyveno jo žmonos sesuo. Sesers vyras buvo kažkoks apskrities viršininkas, gyveno pasiturinčiai ir žadėjo priglausti pabėgėlius, o gyvent galės vokiečių paliktame ūkyje, nes vokiečiai taip pat traukėsi į Vakarus. Visi, kas tik sugebėjo, traukėsi nuo tos sovietinės armijos, kaip nuo rusiškojo maro. Keliai ir geležinkelis buvo užkimštas gurguolių, žmonių, gyvulių ir karinės technikos. Pranelis paskutinį kartą grįžo iš reiso, naktį susirinko negudrią mantą, paėmė žmoną, vaikus ir prisistatė į stotį – jo tenai jau laukė pažįstamas vokietis garvežio mašinistas. Vagonai buvo pilnutėliai, bet Praneliui vėl pasisekė – jį priglaudė pirmame vagone, kuris skirta buvo geležinkelio specialistų evakuacijai. Pranelio šeima buvo „nelegaliai“ išvykstanti. Kol laukė pajudant sąstatui, Pranelis pastebėjo besiblaškančią 8-10 metų mergaitę. Ji verkė ir šaukė rusiškai – kažko ieškojo vagonuose, bet nuo jų mergaitę nuvydavo kareiviai. Neišlaikė Pranelio širdis, pagriebė mergaitę ir atsitempė į vagoną, o į žmonos klausimą atsakė, kad kelionės metu mergaitė susiras tėvus, o jeigu nesusiras, tai prie savo keturių vaikų burnų galima būtų priglausti ir penktą...
Bus daugiau...
2008-01-13
Alfredas Girdziušas; Liudvikas Girdziušas - apdovanojimai medaliu
Vardas ir pavardė ValstybėApdovanojimas Laipsnis Data Dekretas
GIRDZIUŠAS Liudvikas Lietuva Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis - 2001.05.15 1324
GIRDZIUŠAS Alfredas Lietuva Sausio 13-osios atminimo medalis - 1993.01.11 10
Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.
Lietuvos Respublikos Prezidentas - Apdovanotų asmenų duomenų bazėGIRDZIUŠAS Alfredas, Lietuva, Sausio 13-osios atminimo medalis, -, 1993-01-11, 10. GIRDZIUŠAS Liudvikas, Lietuva, Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis ...
www.president.lt/lt/ordinai.zmones/74?sev=page - 26k - Google kopija - Panašūs puslapiai
GIRDZIUŠAS Liudvikas Lietuva Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis - 2001.05.15 1324
GIRDZIUŠAS Alfredas Lietuva Sausio 13-osios atminimo medalis - 1993.01.11 10
Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.
Lietuvos Respublikos Prezidentas - Apdovanotų asmenų duomenų bazėGIRDZIUŠAS Alfredas, Lietuva, Sausio 13-osios atminimo medalis, -, 1993-01-11, 10. GIRDZIUŠAS Liudvikas, Lietuva, Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis ...
www.president.lt/lt/ordinai.zmones/74?sev=page - 26k - Google kopija - Panašūs puslapiai
Alfredas Girdziušas; "Кузнецкий рабочий"- "Kuzneckij rabochij", 2007 04 27. Gedadijaus Romanovičiaus Choliavko paieška Novokuznecko spaudoje.
Dobriy den` uvazhzemiy Aleksandr Genad`evich.
Vam pishet iz Litvy, Vil`niusa.
Sluchaino ia "narvalsia" v saite "forums.kuzbass.com" na familiu "...Инженер-гидрогеолог Геннадий Холявко , изучая районы действующих и брошенных шахт..." - eto na stranice Мы дети Земли, а это звучит и гордо, и... радиоактивно, avtor etoi stat`i - Маргарита Стахович. «Кузнецкий рабочий».
V 1974 godu ia provodil proizvodstvennuiu praktiku v gidrogeologicheskoi ekspedicii v Kemerovskoi oblasti v raionah Jaja (Iaia?), Andzhero Suzhensk. Nachal`nikom etogo otriada byl инженер-гидрогеолог Холявко Геннадий Romanovich. Sud`ba tak sdelala popravki v moei zhizni, chto ia stal zhurnalistom. Genadia Romanovicha ia iskal, no pis`ma vozvraschialis` obratno. I tak ia zabrosil eto poka ne vlez v internet.
Mogu skazat`, chto Genadiy Romanovich byl ochen` dobriy chelovek - do six por ne zabyvaiu i v svoih "memuarah"vydelil dlia nego mesto.
Esli u Vas est dannye ego, to peredaite moi adresa, a esli on sam smozhet napisat` - budu ochen` ochen` rad.
Zaranee blagodariu Vam, vsei redakcii bol`shoi privet iz Litvy - u nas uzhe vesna nastupila.
Moi dannye:
str.Lvovo 11-3; LT-09313, Vilnius Lithuania (Litva)
+370 5 2758892 - studii
+370 698 81744 - mobilniy
el.pochta: a.girdziusas@gmail.com ili alfredas@digitalphoto.lt
S uvazheniem -
zhurnalist i fotohudozhnik
Alfredas Girdziusas
P.S.
Na fotografii - ia i moia doch`ka Ula
A.
Ne znaiu kak Vam poblagodarit`...
Ia poluchil pis`mo ot Genadia Romanovicha.
Da, sud`ba shahtiorov nam izvestna (izvestna i vsemu miru). K sozhaleniu Vy pishite gor`kuiu, uzhasnuiu pravdu... No kak izmenit` eto??? Kak? Stat`ia, liubaia stat`ia segodnia mnogim, izvinite - "do lampochki"... Konechno, Genadiy Romanovich mne eto ne skazhet, ia znaiu ego, no chitat` ia to umeiu, russkiy iazyk ne zabyl, a kompiuter to pod rukoi, da i internet ne daiot vyspatsa...
Te 33-letnieproshedshie vremena astalis` mne kak skazka, ostalis` kadry liudei, taigi. Ia togda dumal, chto my hodim po kladu - Sibir`! SIBIR`! Kakaia bogataia Rossia, a skol`ko vorov i "kurshaveliah" narazhdalos` ne tol`ko u vas - etogo i u nas v Litve pridostatochno...
Dorogie kollegi, peredaite blagodarnost` i Margarite Stahovich - spasibo ei.
Vam prishliu v podarok fotografii Litvy - avos` progoditsa...
P.S.
prilozhil dokument Vash, kotoriy poidiot v moi arhiv. Moia familia Гирдзюшас - na latinskoi "transkripcii" trudnovato peredat`, napisat` normal`no...
Alfredas, Litva
Vilnius
N 034
Из электронной почты редакции
В Литве читают нашу газету, помнят наших геологов и кузбасские "лунные ландшафты"
"Нам не дано предугадать, как слово наше отзовется..." Писали статьи о связи редкоземельных элементов на планете Земля, а связали двух людей с разных концов планеты. В своем сообщении, пришедшем по Интернету, Альфредас (Дзирдзиусас) Гирдзюшас из Вильнюса пишет:
- Открыв сайт forums .kuzbass.com , встретил в "Кузнецком рабочем" знакомую фамилию. Геннадий Холявко рассказывает о радоне при изучении районов действующих и брошенных шахт.
В 1974 году я проходил производственную практику в гидрогеологической экспедиции под Анджеро-Судженском. Начальником отряда был Г.Р. Холявко. Судьба распорядилась так, что я стал не геологом, а журналистом. Но Геннадия Романовича не забывал. Я писал ему, но письма возвращались обратно. Так и забросил бы поиски, если бы не Интернет.
Мы передали полученную электронку вместе с фотографией Альфредаса и его дочери адресату. И очень рады, что литовский журналист, который готовит сейчас мемуары о своей геологической деятельности, заполнит место, которое он специально придерживал для кузбасского геолога и "лунных ландшафтов", где побывал на практике.
Геннадий Холявко, специалист ООО "Аэрокосмическая партия", в свою очередь, думает, какими новостями он может порадовать нашедшегося студента. "Лунные" горы и пропасти - на месте, о безопасности горных работ по-прежнему заботятся недостаточно. Когда еще, например, была разработана методика геодинамического прогноза. Автор и разработчик Я.М. Грицюк опробовал ее на некоторых угольных площадях с позитивными результатами. Но работы по геодинамическому районированию были прерваны и так и не возобновились.
- Возможности оставшейся невостребованной методики, - говорит гидрогеолог, - позволяют, имея карту и геодинамические разрезы, прогнозировать те или иные "неприятности" при отработке полезных ископаемых и, следовательно, принимать меры до происшествий, а не после них. В частности, если в зоне сжатия пород водопритоки в горные выработки мизерные (в основном "капеж"), то в зоне растяжения они будут весьма значительными, вплоть до катастрофических. С другой стороны, к зоне сжатия приурочены удары, пучение, а к зоне растяжения - вывалы кровли, негабариты в карьерах и оползни. Качество углей также тесно связано с геодинамическими зонами, как и загазованность в горных выработках.
К сожалению, угольные "генералы", которых районирование должно касаться напрямую, прикрываются отсутствием средств для финансирования исследовательских работ.
- Мне такие отговорки непонятны, - продолжает геолог, - выплаты семьям погибших шахтеров (по статистике, каждый миллион тонн добытого угля уносит одну жизнь), прямые затраты на ликвидацию аварий - вот стоимость игнорирования изысканий. Отработка угольных пластов зачастую ведется втемную, без прогноза условий, в которых может оказаться массив пород в результате естественных процессов, а, следовательно, без предвидения и предотвращения последствий.
Геология в рыночных условиях оказалась в роли падчерицы. Ее основное направление - будущее. Но вкладывание в это "будущее" средств как раз и не входит в интересы правящей элиты. Не сегодня-завтра переизбрание, о каких государственных интересах может идти речь? Обеспечить бы свое, личное будущее. И на этой волне отброшены за ненадобностью многие региональные работы, дающие информацию о природе вещей...
Таково настроение многих кузбасских геологов. Особенно в свете последних трагических событий. Тяжело осознание того, что могли помочь, могли предупредить, но их услуги и методики не потребовались.
Скорее всего Геннадий Романович своему студенту Альфредасу об этом не скажет. Стыдно писать в маленькую Литву о том, что в большой России не находится денег на сохранение жизни горняков - молодых и сильных мужчин, потому что деньги идут для других "молодых и сильных" во всякого рода "куршавелях".
Маргарита Стахович.
27 / 04
Белокуров Александр Геннадьевич
Главный редактор
45-66-00
redactor@kuzrab.ru
Речицкий Вадим Олегович
Ответственный секретарь
45-16-85
vadim@kuzrab.ru
Автономная некоммерческая организация "Редакция массовой городской газеты "Кузнецкий рабочий".
Адрес: 654005, город Новокузнецк, улица Орджоникидзе, 11.
Подписной индекс: 51920
Газета зарегистрирована Южно-Сибирским территориальным управлением Министерства Российской Федерации по делам печати, телерадиовещания и средств массовой информации
Свидетельство N ПИ 12-0133
Genadiy,
vo pervyh izvini, chto ne mogu pisat` na russkom alfavite.
Ty ne predstavliaesh kak ia rad tvoim pis`mom!!!!
Gena, ia te dni vspominaiu ochen` chasto ibo ne slozhilos` tak u menia, kak ia dumal - ne stal geologom. A prichinoi etim stalo prostaia sluchainost` - v Sank Peterburge (togda Leningrad), na Vasil`evskom ostrove v geologicheskom universitete dekan v 1976 godu kak tainu skazal, chto v LITVE NET PERSPEKTIVY GEOLOGAM tak kak namechaiutsa PEREMENY V GOSUDARSTVE. Eto bylo dlia menia tak neozhidanno i... liubopytno, chto kogda vernulsa v Vilnius, podumal pro drugoi shag - zhurnalistiku. Rabotaia v Litovskoi gidrogeologicheskoi partii ia pisal ne tol`ko otchioty, no i raznogo roda stat`i. A potom, uzhe v 1980 godu pereshol v zhurnalistiku polnost`iu. Da i ne zhaleiu - ta sanaia begotnia, no... ne v taige, a rabota s liudmi, rabota s dushoi chelovecheskoi... No eta nauka (geologia), dalo mne tak mnogo, chto ne predstavliaesh - ia ne sopliak po mnogim voprosam, nachinaia "evreiskoi" bibliei i konchaia kakim mechikom kakuiu rez`bu nado rezat`.
A te dni!... Te dni v taige! Ia chut` ne obrydalsia kogda poluchil tvoio pis`mo...
Segodnia ia rabotaiu po zhurnalisticheskoi chasti, imeiu svoiu fotostudiu, mnogo snimaiu, dazhe ochen`. V arhivah sohraneny i te kadry, delannye v taige. Ia sohranil vse kadry s 1967 goda. U menia arhiv okolo polovina milliona. A seichas cyfra poneslo...
Ia pishu s oshibkami - izvini. Transkribcia ne sovpadaet...
A Petras ia zvalsia potomu, chto legche dlia rosianina proisvesti eto slovo, a ne Alfredas...
Gena, esli buet zhelanie, to v internet zaidi i poischi "alfredas girdziusas" ili "alfredas paliesius" - eto budut moi fotografii ili pro menia kto-to nacarapal. Ili zahodi v www.flickr.com i naidiosh po ID "alfredasfoto" ili po "alfredasphoto"....
A ia tebia iskal po internetu - dumaiu, ne mozhet byt`, chto pro tebia ne budet. I vot narvalsa!
Kto tebia peredal moiu pros`bu, kotoruiu posylal v redakciu v Novokuzneck? Ili sam prochital na "kuzbas forume"???
Ia tebe napishu rukoi na russkom iazyke - imeiu adrass, a seichas posylaiu to, chto pod rukoi nashol.
Gena, ia rad, ia ochen` rad...
V odnom snimke moi syn Pius (Pijus) i dochka Ula v Venecii na karnavale masok., v drugom snimke ia s dochkoi (2006 god)
Alfredas- Petras
Добрый день, Петрас!
Альфредас, извини, что я приветствую тебя подпольной ╚кликухой╩ - так тебя запомнили сотрудники бывшего съемочного отряда.
Большое спасибо тебе за добрые слова в мой адрес. Не скрою, мне было приятно, что ты еще помнишь то, что происходило 33 года тому назад.
Отряд был полностью развален в 1979 году благодаря стараниям ╚реформаторов╩. Мы еще успели снять XXI лист, затем моими ╚пожеланиями╩ принялись за групповую съемку северных листов Кемеровской области, но это не понравилось ╚доброжелателям╩. Были предприняты меры для смены основного состава отряда: сотрудники были уволены, меня же оставили до окончания групповой съемки. Новый, молодой, состав отряда был подобран из случайных людей, которым не позволили составить отчет и потому съемочные работы прекратились. Это было началом развала региональных работ и началом развала геологической службы, как таковой.
Моя дальнейшая судьба сложилась довольно удачно: по просьбе гл. гидрогеолога управления (Махов Александр Иванович √ земля пусть будет пухом ему) меня приняли на работу в Аэрокосмическую партию, где мои соображения в гидрогеологии и инженерной геологии пришлись кстати.
Потом был направлен во Вьетнам, где должен был изучать особенности железоруд-ного месторождения Тхак-Кхе. Три года я его изучал и довольно успешно, что сильно не понравилось соотечественникам в лице руководства. Меня даже отстраняли от работы на месторождении с высылкой на родину. Но это уже не понравилось вьетнамскому руководству и все возвращалось ╚на круги своя╩.
После Вьетнама снова работа в Аэрокосмической партии, дешифрирование разно-образных снимков, аэровизуальные облеты большой территории. Я увлекся выявлением следов былых катастрофических землетрясений в виде сейсмогенных оползневых тел, объемы которых немыслимы, как и расстояния смещения их.
Но время вечного блаженства на стезе науки, оказывается, кончилось навсегда. Пробравшаяся во властные структуры группировка ╚ты мне, я √ тебе╩ практически бескровно захватила и саму власть. Началась вакханалия. Эти самые структуры захватили с помощью несложных операций самые ╚аппетитные╩ промышленные предприятия в личную собственность. Государство, жившее до этого за счет этих же предприятий, оказалось неспособным оплачивать свои же заказы. А налоговое бремя ужесточило. И очень скоро началось банкротство тех, кто не попал в число ╚аппетитных╩ кусков, с последующей продажей ╚народного достояния╩ за бесценок ╚своим людям╩, то есть ворью и бандитам.
В это время геологическая служба, не дававшая быстрой отдачи, оказалась не нужной ни государству, ни предпринимателям. Очень скоро за долги перед налоговой службой были распроданы и помещения и техника, а люди уволены. Вот и я подался в Сибирское отделение Союзводоканалпроекта, жить-то ведь надо. Там я в течение пяти лет возглавлял отдел изысканий, который за счет долговых обязательств у промышленных предприятий кое-как обеспечивал свое существование. Но вскоре к институту, и не только к нему √ другим институтам тоже, начали проявлять пристальное внимание те, кто уже обрел капитал и искал точки приложения его. Началось выдавливание заказов, что привело к обычной схеме: ╚скукоживанию╩ личного состава и отдел изысканий ╚приказал долго жить╩.
Мне же осталось вернуться в Аэрокосмическую партию, вышедшую из состава экспедиции и начавшую работать на свой страх и риск. Риска оказалось слишком много и нас ╚выгнали╩ из здания экспедиции, но мы продолжали выполнять договорные работы, связанные с безопасностью на угольных шахтах, но уже каждый на дому. К сожалению, безопасность угольных генералов совершенно не интересует, так же как и жизнь шахтеров. Мы запросили 250 тысяч на замену компьютерной техники, но у них, видишь ли, нет денег. Странные дела: на выплату за каждого погибшего по миллиону рублей деньги находятся, а на работы, предупреждающие всякие неприятности, их нет. Такие вот дела. Страшно за людей, которых отправляют на заклание. А в то же время об опасности можно предупредить, у нас отработана прекрасная методика, одобренная научными коллективами, опубликованная в серьезных журналах. Но такое вот отношение власть предержащих к научным работам, научным открытиям, особенно к созданным в родных пенатах. Полнейшее пренебрежение.
Отвлекся я, ты уж извини. Из тех, кто был тогда в съемочном отряде, в живых остались Зайченко Юрий да Люба Дорофеева. Лакеев Юра и Анатолий Губарь покинули мир живых. Об остальных у меня нет известий, разбежались кто-куда по России-матушке.
Пенсия у меня приличная (пять тысяч рублей), у моей жены √ вдвое меньше. Казалось бы, живи и радуйся. Но не тут-то было. Поборы со всех сторон увеличиваются день ото дня с неприличной скоростью, плюс к этому ремонт обветшалого жилья. И, если раньше каждый пенсионер в состоянии был накопить деньги на собственные похороны, то нынче это исключено. Правда, жена говорит, что на похороны первого из нас деньги найдутся, а второй √ перебьется.
Иногда удается подработать, но это не более одного раза в полгода, да и оплата чисто символическая.
Семейная жизнь. Как-то так случилось, что семейная жизнь с первой женой не сложилась, вторая не выдержала моих поползновений, а вот третья стала моей поддержкой и вот уже двадцать три года терпит мое присутствие. У нее от первого брака двое детей: дочь и сын, а у тех √ три внука √ два пацана и девочка. Семья, по нынешним временам солидная. Один из внуков учится на первом курсе пединститута, в финансовом отношении ты должен понять, что это такое √ очень уж серьезная нагрузка на его родителей.
Перечитал то, что изложил, и это мне не понравилось √ слишком все слезливо-жалостливое. Все не так, у живых твердая уверенность в лучшее, хотя в мыслях: лучше не будет.
Да, спасибо за гостинец, что вы оставили при отъезде. Я был тронут.
Поцелуй за меня дочурку, привет твоей супруге.
30.03.07 Крокодил Гена
Мой адрес: 654006, г.Новокузнецк, Кемеровской области,
ул. Ноградская 8 √ 22, п/я 6/80, тел. дом. 45-77-78
Vam pishet iz Litvy, Vil`niusa.
Sluchaino ia "narvalsia" v saite "forums.kuzbass.com" na familiu "...Инженер-гидрогеолог Геннадий Холявко , изучая районы действующих и брошенных шахт..." - eto na stranice Мы дети Земли, а это звучит и гордо, и... радиоактивно, avtor etoi stat`i - Маргарита Стахович. «Кузнецкий рабочий».
V 1974 godu ia provodil proizvodstvennuiu praktiku v gidrogeologicheskoi ekspedicii v Kemerovskoi oblasti v raionah Jaja (Iaia?), Andzhero Suzhensk. Nachal`nikom etogo otriada byl инженер-гидрогеолог Холявко Геннадий Romanovich. Sud`ba tak sdelala popravki v moei zhizni, chto ia stal zhurnalistom. Genadia Romanovicha ia iskal, no pis`ma vozvraschialis` obratno. I tak ia zabrosil eto poka ne vlez v internet.
Mogu skazat`, chto Genadiy Romanovich byl ochen` dobriy chelovek - do six por ne zabyvaiu i v svoih "memuarah"vydelil dlia nego mesto.
Esli u Vas est dannye ego, to peredaite moi adresa, a esli on sam smozhet napisat` - budu ochen` ochen` rad.
Zaranee blagodariu Vam, vsei redakcii bol`shoi privet iz Litvy - u nas uzhe vesna nastupila.
Moi dannye:
str.Lvovo 11-3; LT-09313, Vilnius Lithuania (Litva)
+370 5 2758892 - studii
+370 698 81744 - mobilniy
el.pochta: a.girdziusas@gmail.com ili alfredas@digitalphoto.lt
S uvazheniem -
zhurnalist i fotohudozhnik
Alfredas Girdziusas
P.S.
Na fotografii - ia i moia doch`ka Ula
A.
Ne znaiu kak Vam poblagodarit`...
Ia poluchil pis`mo ot Genadia Romanovicha.
Da, sud`ba shahtiorov nam izvestna (izvestna i vsemu miru). K sozhaleniu Vy pishite gor`kuiu, uzhasnuiu pravdu... No kak izmenit` eto??? Kak? Stat`ia, liubaia stat`ia segodnia mnogim, izvinite - "do lampochki"... Konechno, Genadiy Romanovich mne eto ne skazhet, ia znaiu ego, no chitat` ia to umeiu, russkiy iazyk ne zabyl, a kompiuter to pod rukoi, da i internet ne daiot vyspatsa...
Te 33-letnieproshedshie vremena astalis` mne kak skazka, ostalis` kadry liudei, taigi. Ia togda dumal, chto my hodim po kladu - Sibir`! SIBIR`! Kakaia bogataia Rossia, a skol`ko vorov i "kurshaveliah" narazhdalos` ne tol`ko u vas - etogo i u nas v Litve pridostatochno...
Dorogie kollegi, peredaite blagodarnost` i Margarite Stahovich - spasibo ei.
Vam prishliu v podarok fotografii Litvy - avos` progoditsa...
P.S.
prilozhil dokument Vash, kotoriy poidiot v moi arhiv. Moia familia Гирдзюшас - na latinskoi "transkripcii" trudnovato peredat`, napisat` normal`no...
Alfredas, Litva
Vilnius
N 034
Из электронной почты редакции
В Литве читают нашу газету, помнят наших геологов и кузбасские "лунные ландшафты"
"Нам не дано предугадать, как слово наше отзовется..." Писали статьи о связи редкоземельных элементов на планете Земля, а связали двух людей с разных концов планеты. В своем сообщении, пришедшем по Интернету, Альфредас (Дзирдзиусас) Гирдзюшас из Вильнюса пишет:
- Открыв сайт forums .kuzbass.com , встретил в "Кузнецком рабочем" знакомую фамилию. Геннадий Холявко рассказывает о радоне при изучении районов действующих и брошенных шахт.
В 1974 году я проходил производственную практику в гидрогеологической экспедиции под Анджеро-Судженском. Начальником отряда был Г.Р. Холявко. Судьба распорядилась так, что я стал не геологом, а журналистом. Но Геннадия Романовича не забывал. Я писал ему, но письма возвращались обратно. Так и забросил бы поиски, если бы не Интернет.
Мы передали полученную электронку вместе с фотографией Альфредаса и его дочери адресату. И очень рады, что литовский журналист, который готовит сейчас мемуары о своей геологической деятельности, заполнит место, которое он специально придерживал для кузбасского геолога и "лунных ландшафтов", где побывал на практике.
Геннадий Холявко, специалист ООО "Аэрокосмическая партия", в свою очередь, думает, какими новостями он может порадовать нашедшегося студента. "Лунные" горы и пропасти - на месте, о безопасности горных работ по-прежнему заботятся недостаточно. Когда еще, например, была разработана методика геодинамического прогноза. Автор и разработчик Я.М. Грицюк опробовал ее на некоторых угольных площадях с позитивными результатами. Но работы по геодинамическому районированию были прерваны и так и не возобновились.
- Возможности оставшейся невостребованной методики, - говорит гидрогеолог, - позволяют, имея карту и геодинамические разрезы, прогнозировать те или иные "неприятности" при отработке полезных ископаемых и, следовательно, принимать меры до происшествий, а не после них. В частности, если в зоне сжатия пород водопритоки в горные выработки мизерные (в основном "капеж"), то в зоне растяжения они будут весьма значительными, вплоть до катастрофических. С другой стороны, к зоне сжатия приурочены удары, пучение, а к зоне растяжения - вывалы кровли, негабариты в карьерах и оползни. Качество углей также тесно связано с геодинамическими зонами, как и загазованность в горных выработках.
К сожалению, угольные "генералы", которых районирование должно касаться напрямую, прикрываются отсутствием средств для финансирования исследовательских работ.
- Мне такие отговорки непонятны, - продолжает геолог, - выплаты семьям погибших шахтеров (по статистике, каждый миллион тонн добытого угля уносит одну жизнь), прямые затраты на ликвидацию аварий - вот стоимость игнорирования изысканий. Отработка угольных пластов зачастую ведется втемную, без прогноза условий, в которых может оказаться массив пород в результате естественных процессов, а, следовательно, без предвидения и предотвращения последствий.
Геология в рыночных условиях оказалась в роли падчерицы. Ее основное направление - будущее. Но вкладывание в это "будущее" средств как раз и не входит в интересы правящей элиты. Не сегодня-завтра переизбрание, о каких государственных интересах может идти речь? Обеспечить бы свое, личное будущее. И на этой волне отброшены за ненадобностью многие региональные работы, дающие информацию о природе вещей...
Таково настроение многих кузбасских геологов. Особенно в свете последних трагических событий. Тяжело осознание того, что могли помочь, могли предупредить, но их услуги и методики не потребовались.
Скорее всего Геннадий Романович своему студенту Альфредасу об этом не скажет. Стыдно писать в маленькую Литву о том, что в большой России не находится денег на сохранение жизни горняков - молодых и сильных мужчин, потому что деньги идут для других "молодых и сильных" во всякого рода "куршавелях".
Маргарита Стахович.
27 / 04
Белокуров Александр Геннадьевич
Главный редактор
45-66-00
redactor@kuzrab.ru
Речицкий Вадим Олегович
Ответственный секретарь
45-16-85
vadim@kuzrab.ru
Автономная некоммерческая организация "Редакция массовой городской газеты "Кузнецкий рабочий".
Адрес: 654005, город Новокузнецк, улица Орджоникидзе, 11.
Подписной индекс: 51920
Газета зарегистрирована Южно-Сибирским территориальным управлением Министерства Российской Федерации по делам печати, телерадиовещания и средств массовой информации
Свидетельство N ПИ 12-0133
Genadiy,
vo pervyh izvini, chto ne mogu pisat` na russkom alfavite.
Ty ne predstavliaesh kak ia rad tvoim pis`mom!!!!
Gena, ia te dni vspominaiu ochen` chasto ibo ne slozhilos` tak u menia, kak ia dumal - ne stal geologom. A prichinoi etim stalo prostaia sluchainost` - v Sank Peterburge (togda Leningrad), na Vasil`evskom ostrove v geologicheskom universitete dekan v 1976 godu kak tainu skazal, chto v LITVE NET PERSPEKTIVY GEOLOGAM tak kak namechaiutsa PEREMENY V GOSUDARSTVE. Eto bylo dlia menia tak neozhidanno i... liubopytno, chto kogda vernulsa v Vilnius, podumal pro drugoi shag - zhurnalistiku. Rabotaia v Litovskoi gidrogeologicheskoi partii ia pisal ne tol`ko otchioty, no i raznogo roda stat`i. A potom, uzhe v 1980 godu pereshol v zhurnalistiku polnost`iu. Da i ne zhaleiu - ta sanaia begotnia, no... ne v taige, a rabota s liudmi, rabota s dushoi chelovecheskoi... No eta nauka (geologia), dalo mne tak mnogo, chto ne predstavliaesh - ia ne sopliak po mnogim voprosam, nachinaia "evreiskoi" bibliei i konchaia kakim mechikom kakuiu rez`bu nado rezat`.
A te dni!... Te dni v taige! Ia chut` ne obrydalsia kogda poluchil tvoio pis`mo...
Segodnia ia rabotaiu po zhurnalisticheskoi chasti, imeiu svoiu fotostudiu, mnogo snimaiu, dazhe ochen`. V arhivah sohraneny i te kadry, delannye v taige. Ia sohranil vse kadry s 1967 goda. U menia arhiv okolo polovina milliona. A seichas cyfra poneslo...
Ia pishu s oshibkami - izvini. Transkribcia ne sovpadaet...
A Petras ia zvalsia potomu, chto legche dlia rosianina proisvesti eto slovo, a ne Alfredas...
Gena, esli buet zhelanie, to v internet zaidi i poischi "alfredas girdziusas" ili "alfredas paliesius" - eto budut moi fotografii ili pro menia kto-to nacarapal. Ili zahodi v www.flickr.com i naidiosh po ID "alfredasfoto" ili po "alfredasphoto"....
A ia tebia iskal po internetu - dumaiu, ne mozhet byt`, chto pro tebia ne budet. I vot narvalsa!
Kto tebia peredal moiu pros`bu, kotoruiu posylal v redakciu v Novokuzneck? Ili sam prochital na "kuzbas forume"???
Ia tebe napishu rukoi na russkom iazyke - imeiu adrass, a seichas posylaiu to, chto pod rukoi nashol.
Gena, ia rad, ia ochen` rad...
V odnom snimke moi syn Pius (Pijus) i dochka Ula v Venecii na karnavale masok., v drugom snimke ia s dochkoi (2006 god)
Alfredas- Petras
Добрый день, Петрас!
Альфредас, извини, что я приветствую тебя подпольной ╚кликухой╩ - так тебя запомнили сотрудники бывшего съемочного отряда.
Большое спасибо тебе за добрые слова в мой адрес. Не скрою, мне было приятно, что ты еще помнишь то, что происходило 33 года тому назад.
Отряд был полностью развален в 1979 году благодаря стараниям ╚реформаторов╩. Мы еще успели снять XXI лист, затем моими ╚пожеланиями╩ принялись за групповую съемку северных листов Кемеровской области, но это не понравилось ╚доброжелателям╩. Были предприняты меры для смены основного состава отряда: сотрудники были уволены, меня же оставили до окончания групповой съемки. Новый, молодой, состав отряда был подобран из случайных людей, которым не позволили составить отчет и потому съемочные работы прекратились. Это было началом развала региональных работ и началом развала геологической службы, как таковой.
Моя дальнейшая судьба сложилась довольно удачно: по просьбе гл. гидрогеолога управления (Махов Александр Иванович √ земля пусть будет пухом ему) меня приняли на работу в Аэрокосмическую партию, где мои соображения в гидрогеологии и инженерной геологии пришлись кстати.
Потом был направлен во Вьетнам, где должен был изучать особенности железоруд-ного месторождения Тхак-Кхе. Три года я его изучал и довольно успешно, что сильно не понравилось соотечественникам в лице руководства. Меня даже отстраняли от работы на месторождении с высылкой на родину. Но это уже не понравилось вьетнамскому руководству и все возвращалось ╚на круги своя╩.
После Вьетнама снова работа в Аэрокосмической партии, дешифрирование разно-образных снимков, аэровизуальные облеты большой территории. Я увлекся выявлением следов былых катастрофических землетрясений в виде сейсмогенных оползневых тел, объемы которых немыслимы, как и расстояния смещения их.
Но время вечного блаженства на стезе науки, оказывается, кончилось навсегда. Пробравшаяся во властные структуры группировка ╚ты мне, я √ тебе╩ практически бескровно захватила и саму власть. Началась вакханалия. Эти самые структуры захватили с помощью несложных операций самые ╚аппетитные╩ промышленные предприятия в личную собственность. Государство, жившее до этого за счет этих же предприятий, оказалось неспособным оплачивать свои же заказы. А налоговое бремя ужесточило. И очень скоро началось банкротство тех, кто не попал в число ╚аппетитных╩ кусков, с последующей продажей ╚народного достояния╩ за бесценок ╚своим людям╩, то есть ворью и бандитам.
В это время геологическая служба, не дававшая быстрой отдачи, оказалась не нужной ни государству, ни предпринимателям. Очень скоро за долги перед налоговой службой были распроданы и помещения и техника, а люди уволены. Вот и я подался в Сибирское отделение Союзводоканалпроекта, жить-то ведь надо. Там я в течение пяти лет возглавлял отдел изысканий, который за счет долговых обязательств у промышленных предприятий кое-как обеспечивал свое существование. Но вскоре к институту, и не только к нему √ другим институтам тоже, начали проявлять пристальное внимание те, кто уже обрел капитал и искал точки приложения его. Началось выдавливание заказов, что привело к обычной схеме: ╚скукоживанию╩ личного состава и отдел изысканий ╚приказал долго жить╩.
Мне же осталось вернуться в Аэрокосмическую партию, вышедшую из состава экспедиции и начавшую работать на свой страх и риск. Риска оказалось слишком много и нас ╚выгнали╩ из здания экспедиции, но мы продолжали выполнять договорные работы, связанные с безопасностью на угольных шахтах, но уже каждый на дому. К сожалению, безопасность угольных генералов совершенно не интересует, так же как и жизнь шахтеров. Мы запросили 250 тысяч на замену компьютерной техники, но у них, видишь ли, нет денег. Странные дела: на выплату за каждого погибшего по миллиону рублей деньги находятся, а на работы, предупреждающие всякие неприятности, их нет. Такие вот дела. Страшно за людей, которых отправляют на заклание. А в то же время об опасности можно предупредить, у нас отработана прекрасная методика, одобренная научными коллективами, опубликованная в серьезных журналах. Но такое вот отношение власть предержащих к научным работам, научным открытиям, особенно к созданным в родных пенатах. Полнейшее пренебрежение.
Отвлекся я, ты уж извини. Из тех, кто был тогда в съемочном отряде, в живых остались Зайченко Юрий да Люба Дорофеева. Лакеев Юра и Анатолий Губарь покинули мир живых. Об остальных у меня нет известий, разбежались кто-куда по России-матушке.
Пенсия у меня приличная (пять тысяч рублей), у моей жены √ вдвое меньше. Казалось бы, живи и радуйся. Но не тут-то было. Поборы со всех сторон увеличиваются день ото дня с неприличной скоростью, плюс к этому ремонт обветшалого жилья. И, если раньше каждый пенсионер в состоянии был накопить деньги на собственные похороны, то нынче это исключено. Правда, жена говорит, что на похороны первого из нас деньги найдутся, а второй √ перебьется.
Иногда удается подработать, но это не более одного раза в полгода, да и оплата чисто символическая.
Семейная жизнь. Как-то так случилось, что семейная жизнь с первой женой не сложилась, вторая не выдержала моих поползновений, а вот третья стала моей поддержкой и вот уже двадцать три года терпит мое присутствие. У нее от первого брака двое детей: дочь и сын, а у тех √ три внука √ два пацана и девочка. Семья, по нынешним временам солидная. Один из внуков учится на первом курсе пединститута, в финансовом отношении ты должен понять, что это такое √ очень уж серьезная нагрузка на его родителей.
Перечитал то, что изложил, и это мне не понравилось √ слишком все слезливо-жалостливое. Все не так, у живых твердая уверенность в лучшее, хотя в мыслях: лучше не будет.
Да, спасибо за гостинец, что вы оставили при отъезде. Я был тронут.
Поцелуй за меня дочурку, привет твоей супруге.
30.03.07 Крокодил Гена
Мой адрес: 654006, г.Новокузнецк, Кемеровской области,
ул. Ноградская 8 √ 22, п/я 6/80, тел. дом. 45-77-78
2008-01-12
Alfredas Girdziušas Paliesius "Eduardo Andre klubas"
Alfredas Girdziušas Paliesius
Eduardo Andre klubas
Tolima Prancūzija ir Lietuva, tolimas Paryžius ir... Lentvaris, Trakų Vokė, Užtrakis, Palanga. Kas artimo sieja Prancūzijos sostinę, Liverpulį Anglijoje, kitus Europos bei Pietų Amerikos miestus su Lietuvos miesteliais? Kokie saitai juos riša? Tie saitai atsirado dar XIX amžiaus pabaigoje ir pagrindinis to „kaltininkas“ – žymiausias Prancūzų parkų architektas Eduardas Fransua Andre (Edouard Fransua Andrė, 1840.07.17 – 1911.10.25), profesorius iš Versalio, o vėliau atkakęs net į Lietuvą ir suprojektavęs nedidelių peizažinių rūmų parkų su būdinga tobula erdvės, subtilia vandens, augalijos ir uolų kompozicija. Antrasis „kaltininkas“ – grafo Juzefo Tiškevičiaus sūnus Feliksas, susipažinęs per vokiečių architektą F.Švechteną su Eduardu Andre. Ir taip Lietuvoje, grafų Tiškevičių rezidencijose Palangoje (pradėtas kurti 1843 m , baigtas tvarkyti 1898 metais architekto E.Andre kartu su belgų dendrologu Beisensu de Kolonu. Apie 80 ha.), Lentvaryje (1898 metai, apie 12 ha) , Užtrakyje (1896 metai, apie 48 ha.), Trakų Vokėje (1900 metai, apie 20 ha.) atsirado žalieji gamtos stebuklai. Bėgo metai, keitėsi žmonių kartos, keitėsi šalių valdžios, sienos. Kartu keitėsi Eduardo Andre parkai. Kai kurie išnyko, kai kurie mažiau paliesti nyko savaime. Paradoksalu, bet Rusijai okupavus po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą, dendrologinių parkų nykimas greičiau tapo savaiminis, lėtas. Vyko savotiška konservacija, nes griovimo „kas sena“ mašina greičiausiai dorojo architektūrinius „vietinės reikšmės“ pastatus – dvarus, palivarkus. Visa paversdami sandėliais, tvartais, klojimais arba paprasčiausiai sulygindami su žemėmis – socializmo rojuje negalėjo būti dvarų. Gal užtat (mūsų pasididžiavimui) architekto Eduardo Andre sukurti parkai Lietuvoje šiandien pasaulyje liko autentiškiausi. Ypač Lentvario parkas yra unikalus, išsaugojęs pirminę struktūrą. Trakų Vokėje reiktų jau atsekti kai kuriuos parko elementus.
Kad būtų išsaugoti, ištirti architekto Eduardo Andre suprojektuoti parkai 1994 metais Prancūzijoje susikūrė Eduardo Andre Asociacija, kuriai ir vadovauja Eduardo Andre provaikaitė.
...1998 metais Palangoje vyko Palangos parko įkūrimo šimtmečiui paminėti konferencija. Konferencijoje dalyvavo ir Andre Asociacijos prezidentė. Ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą - norėjo susipažinti su prosenelio palikimu. Tada ir užsimezgė artimesni ryšiai tarp Prancūzijos ir Lietuvos Eduardo Andre sukurtų parkų išsaugojimo entuziastų. Nors Lietuvos Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Regimantas Pilkauskas buvo susipažinęs su prezidente gerokai anksčiau. 2002 metų balandžio 12 dieną Lietuvoje įsikuria Eduardo Andre klubas. Pačio klubo veikla, žinoma, prasidėjo gerokai anksčiau. Kaip pasakė Andre klubo pirmininkė landšafto architektė Vaiva Deveikienė - „po Lietuvos kraštovaizdžio Architektų sąjungos sparnu“. Jau steigiamajame susirinkime specialistai, bediskutuodami apie Eduardo Andrė sukurtų parkų likimą, pareiškia, kad užtenka tarpusavyje šnekėti, o reikia įtraukti į veiklą tuos žmonės, kurie konkrečiai dirba šioje srityje, kurie gyvena čia, kurie atsakingi už tuos parkus, kurie valo, prižiūri ir t.t. Klubą priglaudžia Trakų Vokės bendruomenė „Versmė“ kurios pirmininkė Liucija Almantienė yra taip pat šio klubo narė. Nariais tampa ir seniūno pavaduotojas Rimantas Skaistis, kiti pasišventėliai. Iš Lentvario aktyviausias seniūnas Leonardas Karnila. Užtrakį, Trakų nacionalinio parko darbuotojai – Gintaras Abaravičius, Algis Stankevičius. Na, ir kiti kolegos, kraštovaizdžio architektai, kurie dirba toje srityje. Net Vilniaus meras Kazimieras Zuoka. Viso klube yra 23 nariai, bet renkasi patys aktyviausi – apie dešimtį aktyvistų, kiekvieno mėnesio pirmo arba antro trečiadienio vakarą.
Besidžiaugdami Andre parkų palikimu, klubiečiai pažymi, kad geriausi poslinkiai yra Užtrakyje, kur darbams vadovauja Trakų nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius. Užtrakis jau įgauna parko, o ne sulaukėjusio, apleisto medelyno pavidalą. Pagaminti parko puošmenos krateriai, ruošiami postamentai, o skulptūrą, kuri stovėjo Užtrakyje, pagamins Luvre. Ir ne atsitiktinai, nes tiriant seną fotonuotrauką, kur yra nufotografuota skulptūra, stovėjusi prieškary Užtrakio parke, ir gretinant ją su paskelbtomis internete Luvro skulptūrų nuotraukomis, dėmesys buvo atkreiptas į tai, jog Užtrakio skulptūra identiška vienam Luvre esančiam kūriniui. Tai buvo, kaip paaiškėjo, kopija. Luvras geranoriškai imasi atkurti Užtrakio parko buvusią puošmeną... Beje, Lietuvos Seimo narė Dangutė Mikutienė, gal būt vadovaudamasi priešrinkiminėmis į Seimą ambicijomis, „įvertino“ G.Abaravičiaus triūsą ir apskundė Aplinkos apsaugos agentūrai, kuri ir yra pateikusi to parko tvarkymo projektą, leidimus. Žodžiu, buvo apskųstas to projekto vadovės Giedrės Pilipavičienės pats projektas.
Andre Asociacija pažymi, kad Palangos parkas yra gerai prižiūrimas ir gražiausias pasaulyje Eduardo Andre kūrinys. Įdomu tai, kad Palangos parko plano originalas nebuvo prarastas, o Lentvario parko planą surado neseniai Versalio archyvuose atsitiktinai išvynioję popierių ruloną. Gal šie du pavyzdžiai (plano ir skulptūros) akivaizdžiai parodo, kad senų parkų, ir ne tik parkų, restauracija vyksta etapais. Pirmiausia sunkiausias – dokumentų rinkimas, apdorojimas ir tik po to atgaivinimas.
Gal kas perskaitys tai, kas čia parašyta ir prisimins savam namų ūkyje užmestą seną dokumentą ar fotonuotrauką, gal prisimins pasakojimą, gal gandą. Kaip būtų nuostabu, kad toji paklydusi istorijos kruopelytė atkeliautų istorikams, kad šiandien ar rytoj virstų ateities duona...
Eduardo Andre klubas
Tolima Prancūzija ir Lietuva, tolimas Paryžius ir... Lentvaris, Trakų Vokė, Užtrakis, Palanga. Kas artimo sieja Prancūzijos sostinę, Liverpulį Anglijoje, kitus Europos bei Pietų Amerikos miestus su Lietuvos miesteliais? Kokie saitai juos riša? Tie saitai atsirado dar XIX amžiaus pabaigoje ir pagrindinis to „kaltininkas“ – žymiausias Prancūzų parkų architektas Eduardas Fransua Andre (Edouard Fransua Andrė, 1840.07.17 – 1911.10.25), profesorius iš Versalio, o vėliau atkakęs net į Lietuvą ir suprojektavęs nedidelių peizažinių rūmų parkų su būdinga tobula erdvės, subtilia vandens, augalijos ir uolų kompozicija. Antrasis „kaltininkas“ – grafo Juzefo Tiškevičiaus sūnus Feliksas, susipažinęs per vokiečių architektą F.Švechteną su Eduardu Andre. Ir taip Lietuvoje, grafų Tiškevičių rezidencijose Palangoje (pradėtas kurti 1843 m , baigtas tvarkyti 1898 metais architekto E.Andre kartu su belgų dendrologu Beisensu de Kolonu. Apie 80 ha.), Lentvaryje (1898 metai, apie 12 ha) , Užtrakyje (1896 metai, apie 48 ha.), Trakų Vokėje (1900 metai, apie 20 ha.) atsirado žalieji gamtos stebuklai. Bėgo metai, keitėsi žmonių kartos, keitėsi šalių valdžios, sienos. Kartu keitėsi Eduardo Andre parkai. Kai kurie išnyko, kai kurie mažiau paliesti nyko savaime. Paradoksalu, bet Rusijai okupavus po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą, dendrologinių parkų nykimas greičiau tapo savaiminis, lėtas. Vyko savotiška konservacija, nes griovimo „kas sena“ mašina greičiausiai dorojo architektūrinius „vietinės reikšmės“ pastatus – dvarus, palivarkus. Visa paversdami sandėliais, tvartais, klojimais arba paprasčiausiai sulygindami su žemėmis – socializmo rojuje negalėjo būti dvarų. Gal užtat (mūsų pasididžiavimui) architekto Eduardo Andre sukurti parkai Lietuvoje šiandien pasaulyje liko autentiškiausi. Ypač Lentvario parkas yra unikalus, išsaugojęs pirminę struktūrą. Trakų Vokėje reiktų jau atsekti kai kuriuos parko elementus.
Kad būtų išsaugoti, ištirti architekto Eduardo Andre suprojektuoti parkai 1994 metais Prancūzijoje susikūrė Eduardo Andre Asociacija, kuriai ir vadovauja Eduardo Andre provaikaitė.
...1998 metais Palangoje vyko Palangos parko įkūrimo šimtmečiui paminėti konferencija. Konferencijoje dalyvavo ir Andre Asociacijos prezidentė. Ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą - norėjo susipažinti su prosenelio palikimu. Tada ir užsimezgė artimesni ryšiai tarp Prancūzijos ir Lietuvos Eduardo Andre sukurtų parkų išsaugojimo entuziastų. Nors Lietuvos Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Regimantas Pilkauskas buvo susipažinęs su prezidente gerokai anksčiau. 2002 metų balandžio 12 dieną Lietuvoje įsikuria Eduardo Andre klubas. Pačio klubo veikla, žinoma, prasidėjo gerokai anksčiau. Kaip pasakė Andre klubo pirmininkė landšafto architektė Vaiva Deveikienė - „po Lietuvos kraštovaizdžio Architektų sąjungos sparnu“. Jau steigiamajame susirinkime specialistai, bediskutuodami apie Eduardo Andrė sukurtų parkų likimą, pareiškia, kad užtenka tarpusavyje šnekėti, o reikia įtraukti į veiklą tuos žmonės, kurie konkrečiai dirba šioje srityje, kurie gyvena čia, kurie atsakingi už tuos parkus, kurie valo, prižiūri ir t.t. Klubą priglaudžia Trakų Vokės bendruomenė „Versmė“ kurios pirmininkė Liucija Almantienė yra taip pat šio klubo narė. Nariais tampa ir seniūno pavaduotojas Rimantas Skaistis, kiti pasišventėliai. Iš Lentvario aktyviausias seniūnas Leonardas Karnila. Užtrakį, Trakų nacionalinio parko darbuotojai – Gintaras Abaravičius, Algis Stankevičius. Na, ir kiti kolegos, kraštovaizdžio architektai, kurie dirba toje srityje. Net Vilniaus meras Kazimieras Zuoka. Viso klube yra 23 nariai, bet renkasi patys aktyviausi – apie dešimtį aktyvistų, kiekvieno mėnesio pirmo arba antro trečiadienio vakarą.
Besidžiaugdami Andre parkų palikimu, klubiečiai pažymi, kad geriausi poslinkiai yra Užtrakyje, kur darbams vadovauja Trakų nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius. Užtrakis jau įgauna parko, o ne sulaukėjusio, apleisto medelyno pavidalą. Pagaminti parko puošmenos krateriai, ruošiami postamentai, o skulptūrą, kuri stovėjo Užtrakyje, pagamins Luvre. Ir ne atsitiktinai, nes tiriant seną fotonuotrauką, kur yra nufotografuota skulptūra, stovėjusi prieškary Užtrakio parke, ir gretinant ją su paskelbtomis internete Luvro skulptūrų nuotraukomis, dėmesys buvo atkreiptas į tai, jog Užtrakio skulptūra identiška vienam Luvre esančiam kūriniui. Tai buvo, kaip paaiškėjo, kopija. Luvras geranoriškai imasi atkurti Užtrakio parko buvusią puošmeną... Beje, Lietuvos Seimo narė Dangutė Mikutienė, gal būt vadovaudamasi priešrinkiminėmis į Seimą ambicijomis, „įvertino“ G.Abaravičiaus triūsą ir apskundė Aplinkos apsaugos agentūrai, kuri ir yra pateikusi to parko tvarkymo projektą, leidimus. Žodžiu, buvo apskųstas to projekto vadovės Giedrės Pilipavičienės pats projektas.
Andre Asociacija pažymi, kad Palangos parkas yra gerai prižiūrimas ir gražiausias pasaulyje Eduardo Andre kūrinys. Įdomu tai, kad Palangos parko plano originalas nebuvo prarastas, o Lentvario parko planą surado neseniai Versalio archyvuose atsitiktinai išvynioję popierių ruloną. Gal šie du pavyzdžiai (plano ir skulptūros) akivaizdžiai parodo, kad senų parkų, ir ne tik parkų, restauracija vyksta etapais. Pirmiausia sunkiausias – dokumentų rinkimas, apdorojimas ir tik po to atgaivinimas.
Gal kas perskaitys tai, kas čia parašyta ir prisimins savam namų ūkyje užmestą seną dokumentą ar fotonuotrauką, gal prisimins pasakojimą, gal gandą. Kaip būtų nuostabu, kad toji paklydusi istorijos kruopelytė atkeliautų istorikams, kad šiandien ar rytoj virstų ateities duona...
Alfredo Girdziušo ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos sutartis dėl A.Girdziušo fotokopijų apie 1988-94 metų įvykius Lietuvoje perdavimo į LRS
SUTARTIS
DĖL DOKUMENTŲ PERDAVIMO IR PANAUDOJIMO
2007 m. d. Nr.
Vilnius
Ši Sutartis sudaroma tarp fotografo Alfredo Girdziušo (toliau vadinama „Autoriaus“) ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, (toliau vadinama „Kanceliarijos“) atstovaujamo Seimo kanclerio Gintauto Vilkelio.
I. SUTARTIES DALYKAS
1.1. Autorius iš asmeninio fotoarchyvo leidžia LRS Kanceliarijai padaryti fotonegatyvų kopijas (elektroniniame formate), o Kanceliarija priima saugoti Seimo archyve fotografo Alfredo Girdziušo fotodokumentų kopijas (elektroniniame formate) apie 1991 metų Sausio įvykius, 1991 m. rugpjūčio mėn. pučą Maskvoje ir jo atgarsius Lietuvoje, kitus politinius įvykius Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Seimą ir Seimo narius, Vokietijos Prezidento viešnagę Lietuvoje, Lietuvos Valstybės vadovų susitikimus su užsienio šalių ambasadoriais, Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, Rusijos kariuomenės išvedimą.
II. ŠALIŲ ĮSIPAREIGOJIMAI
2.1. Kanceliarija įsipareigoja :
2.1.1. saugoti fotodokumentus Seimo archyve;
2.1.2. efektyviai valdyti ir sudaryti sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims naudotis Seimo archyve saugomais fotodokumentais ne komerciniams tikslams;
2.1.3. saugoti fotodokumentus nuo sugadinimo, praradimo, neteisėto naudojimo, pakeitimo, naikinimo;
2.1.4. fotodokumentus naudoti: faktų įrodymui, švietimo, moksliniam tyrimui, parodoms;
2.1.5. naudotis fotodokumentais leisti neribotai, išskyrus fotodokumentus naudoti komerciniams tikslams gauti autoriaus ar jo įgalioto Asmens sutikimą, sudarant naują sutartį ir išmokant Autoriui honorarinį atlyginimą.
2.1.6. publikuojant spaudoje, eksponuojant parodose ar pateikus kaip dokumentą, nurodyti autoriaus vardą ir pavardę.
2.2. Autorius įsipareigoja:
2.1. perduoti fotonegatyvų kopijas (elektroniniame formate) kanceliarijos archyvui pagal dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą.
III. GINČŲ SPRENDIMO TVARKA
3.1. Ginčai dėl šios Sutarties vykdymo sprendžiami šalių susitarimu, o nesutarus – Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka
IV. KITOS SUTARTIES SĄLYGOS
4.1. Sutarties papildymai ir pakeitimai galioja, jei jie sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių.
4.2. Sutartis pradeda galioti nuo jos pasirašymo dienos.
4.3. Ši Sutartis sudaryta dviem egzemplioriais - po vieną kiekvienai Sutarties šaliai ir turinčiais vienodą juridinę galią.
Kanceliarija: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, Gedimino pr. 53, LT-01109, Vilnius, tel/ faks. 8-5-2396633.
Autorius: Alfredas Girdziušas, Lvovo g.11-3, LT-09313 Vilnius tel. 2758892.
AUTORIUS KANCELIARIJA
_________________ _______________________
Seimo kancleris
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
ARCHYVAS
Juridinių asmenų registras Kodas 1886 05295 Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius Tel.: (85) 2 39 61 50 / 39 61 54
Faksas (85) 2 39 63 09 El. p. archyvas@lrs.lt
________________________________________________________________________________
TVIRTINU
LR Seimo kancleris
Gintautas Vilkelis
DOKUMENTŲ PERDAVIMO IR PRIĖMIMO ARCHYVINIAM SAUGOJIMUI
AKTAS
2006- Nr.
Vilnius
PAGRINDAS: 2007 m. d. sutartis “Dėl dokumentų perdavimo ir panaudojimo”
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos vyriausioji specialistė Regina Škuropad ir fotografas Alfredas Girdziušas surašėme šį aktą, kuriuo patvirtiname, kad Alfredas Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo perduoda, o Seimo kanceliarijos Archyvas priima nuolatiniam saugojimui fotonegatyvų kopijas elektroniniame formate apie 1991 metų Sausio įvykius, 1991 m. rugpjūčio mėn. pučą Maskvoje ir jo atgarsius Lietuvoje, kitus politinius įvykius Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Seimą ir Seimo narius, Vokietijos Prezidento viešnagę Lietuvoje, Lietuvos Valstybės vadovų susitikimus su užsienio šalių ambasadoriais, Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, Rusijos kariuomenės išvedimą.
Iš viso perduodama 8566 vnt.kadrų (failų), kurie įrašyti į skaitmeninę laikmeną LTO2, 2 egz.
Autorius Alfredas Girdziušas sutinka, kad perduodamus fotodokumentus elektroniniame formate Seimo kanceliarijos Archyvo darbuotojai tvarkytų ir saugotų pagal teisės aktus, reglamentuojančius archyvų darbą. Fotodokumentus autorius leidžia Seimo kanceliarijai naudoti be apribojimų, išskyrus naudoti juos komerciniams tikslams.
Dokumentus perdavė Alfredas Girdziušas
Dokumentus priėmė Regina Škuropad
DĖL DOKUMENTŲ PERDAVIMO IR PANAUDOJIMO
2007 m. d. Nr.
Vilnius
Ši Sutartis sudaroma tarp fotografo Alfredo Girdziušo (toliau vadinama „Autoriaus“) ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, (toliau vadinama „Kanceliarijos“) atstovaujamo Seimo kanclerio Gintauto Vilkelio.
I. SUTARTIES DALYKAS
1.1. Autorius iš asmeninio fotoarchyvo leidžia LRS Kanceliarijai padaryti fotonegatyvų kopijas (elektroniniame formate), o Kanceliarija priima saugoti Seimo archyve fotografo Alfredo Girdziušo fotodokumentų kopijas (elektroniniame formate) apie 1991 metų Sausio įvykius, 1991 m. rugpjūčio mėn. pučą Maskvoje ir jo atgarsius Lietuvoje, kitus politinius įvykius Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Seimą ir Seimo narius, Vokietijos Prezidento viešnagę Lietuvoje, Lietuvos Valstybės vadovų susitikimus su užsienio šalių ambasadoriais, Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, Rusijos kariuomenės išvedimą.
II. ŠALIŲ ĮSIPAREIGOJIMAI
2.1. Kanceliarija įsipareigoja :
2.1.1. saugoti fotodokumentus Seimo archyve;
2.1.2. efektyviai valdyti ir sudaryti sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims naudotis Seimo archyve saugomais fotodokumentais ne komerciniams tikslams;
2.1.3. saugoti fotodokumentus nuo sugadinimo, praradimo, neteisėto naudojimo, pakeitimo, naikinimo;
2.1.4. fotodokumentus naudoti: faktų įrodymui, švietimo, moksliniam tyrimui, parodoms;
2.1.5. naudotis fotodokumentais leisti neribotai, išskyrus fotodokumentus naudoti komerciniams tikslams gauti autoriaus ar jo įgalioto Asmens sutikimą, sudarant naują sutartį ir išmokant Autoriui honorarinį atlyginimą.
2.1.6. publikuojant spaudoje, eksponuojant parodose ar pateikus kaip dokumentą, nurodyti autoriaus vardą ir pavardę.
2.2. Autorius įsipareigoja:
2.1. perduoti fotonegatyvų kopijas (elektroniniame formate) kanceliarijos archyvui pagal dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą.
III. GINČŲ SPRENDIMO TVARKA
3.1. Ginčai dėl šios Sutarties vykdymo sprendžiami šalių susitarimu, o nesutarus – Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka
IV. KITOS SUTARTIES SĄLYGOS
4.1. Sutarties papildymai ir pakeitimai galioja, jei jie sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių.
4.2. Sutartis pradeda galioti nuo jos pasirašymo dienos.
4.3. Ši Sutartis sudaryta dviem egzemplioriais - po vieną kiekvienai Sutarties šaliai ir turinčiais vienodą juridinę galią.
Kanceliarija: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, Gedimino pr. 53, LT-01109, Vilnius, tel/ faks. 8-5-2396633.
Autorius: Alfredas Girdziušas, Lvovo g.11-3, LT-09313 Vilnius tel. 2758892.
AUTORIUS KANCELIARIJA
_________________ _______________________
Seimo kancleris
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
ARCHYVAS
Juridinių asmenų registras Kodas 1886 05295 Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius Tel.: (85) 2 39 61 50 / 39 61 54
Faksas (85) 2 39 63 09 El. p. archyvas@lrs.lt
________________________________________________________________________________
TVIRTINU
LR Seimo kancleris
Gintautas Vilkelis
DOKUMENTŲ PERDAVIMO IR PRIĖMIMO ARCHYVINIAM SAUGOJIMUI
AKTAS
2006- Nr.
Vilnius
PAGRINDAS: 2007 m. d. sutartis “Dėl dokumentų perdavimo ir panaudojimo”
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos vyriausioji specialistė Regina Škuropad ir fotografas Alfredas Girdziušas surašėme šį aktą, kuriuo patvirtiname, kad Alfredas Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo perduoda, o Seimo kanceliarijos Archyvas priima nuolatiniam saugojimui fotonegatyvų kopijas elektroniniame formate apie 1991 metų Sausio įvykius, 1991 m. rugpjūčio mėn. pučą Maskvoje ir jo atgarsius Lietuvoje, kitus politinius įvykius Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Seimą ir Seimo narius, Vokietijos Prezidento viešnagę Lietuvoje, Lietuvos Valstybės vadovų susitikimus su užsienio šalių ambasadoriais, Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, Rusijos kariuomenės išvedimą.
Iš viso perduodama 8566 vnt.kadrų (failų), kurie įrašyti į skaitmeninę laikmeną LTO2, 2 egz.
Autorius Alfredas Girdziušas sutinka, kad perduodamus fotodokumentus elektroniniame formate Seimo kanceliarijos Archyvo darbuotojai tvarkytų ir saugotų pagal teisės aktus, reglamentuojančius archyvų darbą. Fotodokumentus autorius leidžia Seimo kanceliarijai naudoti be apribojimų, išskyrus naudoti juos komerciniams tikslams.
Dokumentus perdavė Alfredas Girdziušas
Dokumentus priėmė Regina Škuropad
Alfredas Girdziušas "Išvalykime pasaulį" - medžiaga apie "Žmogaus ir gamtos sąlytį fotomene". Seminaras vyko Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre
Alfredas Girdziušas
Išvalykime pasaulį...
Praėjusį ketvirtadienį į Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrą, esantį Pavilnyje, rinkosi ne biologai ir ne gamtininkai, o... fotografai. Iš visų Lietuvos regionų spalio 25 dieną atvyko formaliojo ir neformaliojo švietimo mokyklų mokytojai į seminarą „Žmogaus ir gamtos sąlytis fotomene“ bei mokiniai, dalyvavę šalies vaikų ir jaunimo fotoparodoje „Žemės spalvos“, skirtoje tarptautinei akcijai „Išvalykime pasaulį“.
Apie 70 mokytojų, būrelių vadovų bei mokinių seminare išklausė paskaitą „Gamta ir fotografija: mokinių kūrybos gamtos tema analizė“, kurią skaitė Lietuvos dailininkų ir fotomenininkų sąjungų narys, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos dailės mokytojas-metodininkas, Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas. Beje, A.Stauskas jau antri metai yra kviečiamas į Lietuvos vaikų ir jaunimo parodų „Žemės spalvos“ vertinimo komisiją, o šiemet jis buvo šios vertinimo komisijos pirmininkas.
Pasak A.Stausko, parodos pagrindiniai tikslai yra : ugdyti moksleivių gebėjimą suvokti gamtos unikalumą ir harmoniją, propaguoti gamtos apsaugos, aplinkos tvarkymo įdėjas, skatinti jaunimo kūrybiškumą, meilę gamtai. Vertinan prmiausia atsižvelgta buvo į moksleivių fotografijų originalumą, individualumą, nestandartinį požiūrį.
Su šiuolaikine, ir ne tik, fotografavimo technika mokinius supažindino Utenos fotocentro fotolaboratorijų vadovas Rimantas Udras. Klausytojai sužinojo ir kai kurių profesinų fotografo paslapčių kaip, pavyzdžiui, nufotografuoti makrovaizdus be įmantrių prietaisų, be brangios fototechnikos.
Su gamtos formų komponavimo fotografijoje pagrindais klausytojus supažindino Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojas Andrius Surgailis.
Seminaro dalyviai Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro salėje bei, ne itin plačiuose, koridoriuose pamatė 1200 iškabintų fotonuotraukų, kurios buvo mokinių atsiųstos konkursui. Net 369 jaunieji Lietuvos fotografai varžėsi skirtingose amžių grupėse. Šiame margumyne 8 valandas verinimo komisijai teko paplušėti, kad atrinktų geriausius darbus iš geriausių.
Už turiningus ir meniškus darbus šalies vaikų ir jaunimo fotoparodoje „Žemės spalvos“, skirtoje tarptautinei akcijai „Išvalykime pasaulį“ Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos I laipsnio diplomais, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis apdovanoti buvo: (15-21 metų grupė), Robertas Riabovas Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro II kurso studentas už darbų seriją „Gamtos grafika“. Vytautas Navikas, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos 1 klasės mokinys už darbų seriją „Neleiskime žemei žūti“. Lauryna Kalašaitis, Vilniaus Sausio 13 – osios vidurinės mokyklos 12 klasės mokinys už darbų seriją „Mikropasaulis“ (nuotrauka „Ką čia veiki“). Matas Dulkė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 12 klasės mokinys už darbų seriją „Vandens nuotaika“.
Už gamtosaugos idėjų meninę raišką Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos II laipsnio diplomais bei Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis apdovanoti aštuoni mokinai.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomais ir Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis skirtingo amžiaus grupėse buvo apdovanoti 12 mokinių.
Už kūrybiškai parengtus darbus Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro pagyrimo raštais, leidyklos „Lututė“ dovanomis, savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ prenumerata apdovanoti 30 autorių.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštais apdovanojo ir mokytojus, kūrybiškai ir tinkamai padėjusius mokiniams pasirengti šiai fotoparodai: Midoną Kailiuvienę - Vilniaus paslaugų ir verslo darbuotojų profesinio rengimo centro mokytoją. Alfredą Motiejūną - Anykščių Jono Biliūno ir Antano Vienuolio gimnazijų fotobūrelių vadovą. Jolantą Mašidlauskienę - Vilniaus Sausio 13-osios vidurinės mokyklos mokytoją. Aidą Dulkienę - Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoją. Sonrdą Joncevą - Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro mokytoją. Henriką Šurkų - Klaipėdos „Varpo“ vidurinės mokyklos mokytoją. Vydą Bečelį - Kėdainių šviesiosios gimnazijos mokytoją. Tatjaną Kuzminą - Kauno miesto moksleivių techninės kūrybos centro mokytoją ir Julių Alekną, Kupiškio Lauryno Stuokos–Gucevičiaus gimnazijos mokytoją.
Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras Padėkos raštais apdovanojo Daivą Paškauskienę, Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mokytoją. Joną Juškevičių, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro foto būrelio vadovą. Jeleną Šepelevą, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinės mokyklos mokytoją. Daivą Mikaliūnienę, Vilniaus Jono Laužiko bendrojo lavinimo konsultacinio centro mokytoją. Laimutę Nazimovienę, Ukmergės „Šilo“ vidurinės mokyklos mokytoją ir Laimą Norkuvienę, Kėdainių švietimo centro gamtininkų namų mokytoją.
Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro Padėkos raštais už aktyvų ir sėkmingą dalyvavimą fotoparodoje „Žemės spalvos“ apdovanotos ir mokyklos: Raseinių „Žemaičio“ gimnazija, Raseinių pagrindinė mokykla ir Kėdainių dailės mokykla.
Apdovanijimus įteikė Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro direktorė Ona Sigutė Versockienė ir seminaro koordinatorė, centro Ekologijos ir gamtos apsaugos skyriaus metodininkė Birutė Sūdžienė.
„Užkandai“ seminaro dalyviams koncertą surengė Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai (vadovė Giedrė Rimšaitė) ir Mykolo Romerio universiteto pop vokalinės grupės daininkės (meno vadovas Artūras Novikas).
2289 kadras - Vytautas Navikas, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos 1 klasės mokinys už darbų seriją „Neleiskime žemei žūti“ su fotobūrelio vadovu Alfredu Motiejūnu.
2430 kadras - Mykolo Romerio universiteto pop vokalinės grupės daininkės (meno vadovas Artūras Novikas).
2380 - Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro direktorė Ona Sigutė Versockienė
2370 - Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojas Andrius Surgailis.
2304 - Utenos fotocentro fotolaboratorijų vadovas Rimantas Udras.
2263 - Lietuvos dailininkų ir fotomenininkų sąjungų narys, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos dailės mokytojas-metodininkas, Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas.
„Žemės vaikai“ - : Už gamtosaugos idėjų meninę raišką Šalies vaikų ir jaunimo fotoparodoje „Žemės spalvos“, skirtoje tarptautinei akcijai „Išvalykime pasaulį“ Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos II laipsnio diplomais, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis apdovanoti :
Irma Šliuževičiūtė 17m.
Kupiškio Lauryno Stuokos — Gucevičiaus gimnazija.
Išvalykime pasaulį...
Praėjusį ketvirtadienį į Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrą, esantį Pavilnyje, rinkosi ne biologai ir ne gamtininkai, o... fotografai. Iš visų Lietuvos regionų spalio 25 dieną atvyko formaliojo ir neformaliojo švietimo mokyklų mokytojai į seminarą „Žmogaus ir gamtos sąlytis fotomene“ bei mokiniai, dalyvavę šalies vaikų ir jaunimo fotoparodoje „Žemės spalvos“, skirtoje tarptautinei akcijai „Išvalykime pasaulį“.
Apie 70 mokytojų, būrelių vadovų bei mokinių seminare išklausė paskaitą „Gamta ir fotografija: mokinių kūrybos gamtos tema analizė“, kurią skaitė Lietuvos dailininkų ir fotomenininkų sąjungų narys, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos dailės mokytojas-metodininkas, Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas. Beje, A.Stauskas jau antri metai yra kviečiamas į Lietuvos vaikų ir jaunimo parodų „Žemės spalvos“ vertinimo komisiją, o šiemet jis buvo šios vertinimo komisijos pirmininkas.
Pasak A.Stausko, parodos pagrindiniai tikslai yra : ugdyti moksleivių gebėjimą suvokti gamtos unikalumą ir harmoniją, propaguoti gamtos apsaugos, aplinkos tvarkymo įdėjas, skatinti jaunimo kūrybiškumą, meilę gamtai. Vertinan prmiausia atsižvelgta buvo į moksleivių fotografijų originalumą, individualumą, nestandartinį požiūrį.
Su šiuolaikine, ir ne tik, fotografavimo technika mokinius supažindino Utenos fotocentro fotolaboratorijų vadovas Rimantas Udras. Klausytojai sužinojo ir kai kurių profesinų fotografo paslapčių kaip, pavyzdžiui, nufotografuoti makrovaizdus be įmantrių prietaisų, be brangios fototechnikos.
Su gamtos formų komponavimo fotografijoje pagrindais klausytojus supažindino Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojas Andrius Surgailis.
Seminaro dalyviai Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro salėje bei, ne itin plačiuose, koridoriuose pamatė 1200 iškabintų fotonuotraukų, kurios buvo mokinių atsiųstos konkursui. Net 369 jaunieji Lietuvos fotografai varžėsi skirtingose amžių grupėse. Šiame margumyne 8 valandas verinimo komisijai teko paplušėti, kad atrinktų geriausius darbus iš geriausių.
Už turiningus ir meniškus darbus šalies vaikų ir jaunimo fotoparodoje „Žemės spalvos“, skirtoje tarptautinei akcijai „Išvalykime pasaulį“ Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos I laipsnio diplomais, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis apdovanoti buvo: (15-21 metų grupė), Robertas Riabovas Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro II kurso studentas už darbų seriją „Gamtos grafika“. Vytautas Navikas, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos 1 klasės mokinys už darbų seriją „Neleiskime žemei žūti“. Lauryna Kalašaitis, Vilniaus Sausio 13 – osios vidurinės mokyklos 12 klasės mokinys už darbų seriją „Mikropasaulis“ (nuotrauka „Ką čia veiki“). Matas Dulkė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 12 klasės mokinys už darbų seriją „Vandens nuotaika“.
Už gamtosaugos idėjų meninę raišką Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos II laipsnio diplomais bei Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis apdovanoti aštuoni mokinai.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomais ir Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis skirtingo amžiaus grupėse buvo apdovanoti 12 mokinių.
Už kūrybiškai parengtus darbus Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro pagyrimo raštais, leidyklos „Lututė“ dovanomis, savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ prenumerata apdovanoti 30 autorių.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštais apdovanojo ir mokytojus, kūrybiškai ir tinkamai padėjusius mokiniams pasirengti šiai fotoparodai: Midoną Kailiuvienę - Vilniaus paslaugų ir verslo darbuotojų profesinio rengimo centro mokytoją. Alfredą Motiejūną - Anykščių Jono Biliūno ir Antano Vienuolio gimnazijų fotobūrelių vadovą. Jolantą Mašidlauskienę - Vilniaus Sausio 13-osios vidurinės mokyklos mokytoją. Aidą Dulkienę - Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoją. Sonrdą Joncevą - Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro mokytoją. Henriką Šurkų - Klaipėdos „Varpo“ vidurinės mokyklos mokytoją. Vydą Bečelį - Kėdainių šviesiosios gimnazijos mokytoją. Tatjaną Kuzminą - Kauno miesto moksleivių techninės kūrybos centro mokytoją ir Julių Alekną, Kupiškio Lauryno Stuokos–Gucevičiaus gimnazijos mokytoją.
Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras Padėkos raštais apdovanojo Daivą Paškauskienę, Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mokytoją. Joną Juškevičių, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro foto būrelio vadovą. Jeleną Šepelevą, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinės mokyklos mokytoją. Daivą Mikaliūnienę, Vilniaus Jono Laužiko bendrojo lavinimo konsultacinio centro mokytoją. Laimutę Nazimovienę, Ukmergės „Šilo“ vidurinės mokyklos mokytoją ir Laimą Norkuvienę, Kėdainių švietimo centro gamtininkų namų mokytoją.
Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro Padėkos raštais už aktyvų ir sėkmingą dalyvavimą fotoparodoje „Žemės spalvos“ apdovanotos ir mokyklos: Raseinių „Žemaičio“ gimnazija, Raseinių pagrindinė mokykla ir Kėdainių dailės mokykla.
Apdovanijimus įteikė Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro direktorė Ona Sigutė Versockienė ir seminaro koordinatorė, centro Ekologijos ir gamtos apsaugos skyriaus metodininkė Birutė Sūdžienė.
„Užkandai“ seminaro dalyviams koncertą surengė Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai (vadovė Giedrė Rimšaitė) ir Mykolo Romerio universiteto pop vokalinės grupės daininkės (meno vadovas Artūras Novikas).
2289 kadras - Vytautas Navikas, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos 1 klasės mokinys už darbų seriją „Neleiskime žemei žūti“ su fotobūrelio vadovu Alfredu Motiejūnu.
2430 kadras - Mykolo Romerio universiteto pop vokalinės grupės daininkės (meno vadovas Artūras Novikas).
2380 - Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro direktorė Ona Sigutė Versockienė
2370 - Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojas Andrius Surgailis.
2304 - Utenos fotocentro fotolaboratorijų vadovas Rimantas Udras.
2263 - Lietuvos dailininkų ir fotomenininkų sąjungų narys, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos dailės mokytojas-metodininkas, Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas.
„Žemės vaikai“ - : Už gamtosaugos idėjų meninę raišką Šalies vaikų ir jaunimo fotoparodoje „Žemės spalvos“, skirtoje tarptautinei akcijai „Išvalykime pasaulį“ Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos II laipsnio diplomais, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro dovanomis apdovanoti :
Irma Šliuževičiūtė 17m.
Kupiškio Lauryno Stuokos — Gucevičiaus gimnazija.
Alfredas Girdziušas; Aldona Raugalaitė "Fotografijoje jaunų žmonių sielų maištas"; "Giružis" 2005 02 04
„Giružis“ 2005 m. vasario 4 d. 5p.
Fotografijoje – jaunų žmonių sielų maištas
Aldona Raugalaitė
Merkinės kraštotyros muziejaus direktorė
Merkinės kraštotyros muziejuje surengta nauja fotoparoda. Šį kartą garbaus amžiaus autorių pakeitė jaunimas ir šioje matome meninę fotografiją. Fotografijose užfiksuotos Vilniaus miesto Bernardinų kapinės. Tai nėra atsitiktinumas, kad ši paroda atkeliavo į Merkinę. Juk Merkinė – aštuonerių kapinių miestelis...
Alfredas Girdziušas
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys
Žvelgiant į dviejų jaunų autorių, buvusių Vilniaus licėjaus abiturientų Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno, fotoparodoje pateiktus lakštus, užplūsta labai prieštaringos mintys. Pirmas įspūdis, kurį sukelia fotografijose pavaizduota veiksmo aplinka ir priešstata tai aplinkai, - tai lyg nebyli kalba, protestas, o tikriau – skausmas, išreikštas judesiu ir statiškais vaizdais, - simboliu prieštaros – gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos. Neatsitiktinai autoriai pasirinko nespalvotos fotografijos didžiausią privalumą – sugebėjimą perteikti tiek šviesos, tiek šešėlių žaismą. Kita vertus, autoriai švelnina tą prieštarą ir įtempimą palaipsniu perėjimu nuo šviesesnio epizodo tamsesnio kadro link, bet pasakojimo pabaigoje pasiduoda pagundai truputį užaštrinti konfliktą. Sakau „pasakojimo“, nes šiame darbe jaučiamas nuoseklumas, vienas kadras gimdo kitą, pirmas posmas prašo tęsinio. Antras įspūdis – tai vieno veikėjo, herojaus dominavimas, o antrasis, esantis už kadro, tik numanomas, nors visuose kadruose jaučiamas gerai „susistygavęs“ tandemas. Tai gal net ryškiausias, nors ir stropiai slepiamas, šio darbo akcentas. Tračias įspūdis – judesio bei ryškiai fiksuoto vaizdo santykis – autorių noras perteikti ginčo su savimi , su pasauliu, nepasitenkinimo ar protesto aktą ir pabrėžti neišvengiamybę, tikriau – gyvenimo pabaigos tašką. Būtent „pasinėrimą į amžinybę“ ir simbolizuoja paskutinis diptikas. Reikia pripažinti, kad tai gana pasyvus ginčo sprendimas, daugiau kvepiantis susitaikėliškumu, o ne muštynėmis.
Daugeli atvejų fotografijos atlikimo ir pateikimo sėkmę lemia ne tiek spalvos ar šešėlių žaismas, o paprasčiausias „neįprastas“ vaizdas – parodyti žiūrovui tai, ko jis nesugeba arba negali pamatyti. Šio darbo vizualinis „arkliukas“ – nuostabiai laike užfiksuoti išplaukę kūno judesiai ir multiplikavimas, nors norėtųsi pamatyti ir kitų išraiškos priemonių, leidžiančių perteikti konflikto esmę, - rakursas, perspektyva, kadravimas ir vaizdo „centro“ stumdymas būtų padėję autoriams efektyviau parodyti pasakojimo mintį.
Meninę, o gal lyrinę vertę padidina eilės, užrašai po fotografijomis. Bet, reikia pripažinti, autorių sukurtos eilės čia įgauna lyg atskirą, lygiagretų pasakojimą, lyg hipodrome lekiančius ta pačia kryptimi žirgus, kurie, neaplenkę vienas kito, sustos pasakojimo gale. Įvyko klonavimas?
Autoriai neatsitiktinai pasirinko senąjį fotografijų apdorojimo būdą, kvepiantį retro. Šis retrinis stilius – lyg praeities aidas. Tikriau – seno egzistavimas šalia jauno. Čia, lakštuose ir eilėse, - ne tik kapų, lyg Juodosios Skylės, negrįžtamai sugeriančios ne tik tai, kas sena (materija) ir atgyventa (papročiai), vaizdinys, bet ir to senumo kitos išraiškos – progreso amplitudės staigus virsmas (bet ne išnykimas!) kita dimensija – patyrimu, atgimimu ir tobulėjimu. Čia autoriai kuria „kitą dimensiją“ - pati autorė per save, per judesį, liniją išreiškia šviesą, atgimimą ir įsitvirtinimą dar vienai gyvenimo „kadencijai“, gyvenimo tęstinumui įrodyti. O tai jau konfliktas. Tai jau ginčas ir drąsa...
Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno „Tristis est Anima mea“ pateiktas žiūrovų kritikai ne atsitiktinai. Tai savojo „ego“ pristatymas negailestingiausiems kritikams – žiūrovams. Žiūrovų kvietimas polemikai. O tai jau dviguba drąsa...
P.S. Aš manau, kad mes matome jaunų žmonių sielų maištą. Ieškojimų ir praradimų, laukimų ir nusivylimų pasakojimą...
DIXI.
Fotografijoje – jaunų žmonių sielų maištas
Aldona Raugalaitė
Merkinės kraštotyros muziejaus direktorė
Merkinės kraštotyros muziejuje surengta nauja fotoparoda. Šį kartą garbaus amžiaus autorių pakeitė jaunimas ir šioje matome meninę fotografiją. Fotografijose užfiksuotos Vilniaus miesto Bernardinų kapinės. Tai nėra atsitiktinumas, kad ši paroda atkeliavo į Merkinę. Juk Merkinė – aštuonerių kapinių miestelis...
Alfredas Girdziušas
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys
Žvelgiant į dviejų jaunų autorių, buvusių Vilniaus licėjaus abiturientų Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno, fotoparodoje pateiktus lakštus, užplūsta labai prieštaringos mintys. Pirmas įspūdis, kurį sukelia fotografijose pavaizduota veiksmo aplinka ir priešstata tai aplinkai, - tai lyg nebyli kalba, protestas, o tikriau – skausmas, išreikštas judesiu ir statiškais vaizdais, - simboliu prieštaros – gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos. Neatsitiktinai autoriai pasirinko nespalvotos fotografijos didžiausią privalumą – sugebėjimą perteikti tiek šviesos, tiek šešėlių žaismą. Kita vertus, autoriai švelnina tą prieštarą ir įtempimą palaipsniu perėjimu nuo šviesesnio epizodo tamsesnio kadro link, bet pasakojimo pabaigoje pasiduoda pagundai truputį užaštrinti konfliktą. Sakau „pasakojimo“, nes šiame darbe jaučiamas nuoseklumas, vienas kadras gimdo kitą, pirmas posmas prašo tęsinio. Antras įspūdis – tai vieno veikėjo, herojaus dominavimas, o antrasis, esantis už kadro, tik numanomas, nors visuose kadruose jaučiamas gerai „susistygavęs“ tandemas. Tai gal net ryškiausias, nors ir stropiai slepiamas, šio darbo akcentas. Tračias įspūdis – judesio bei ryškiai fiksuoto vaizdo santykis – autorių noras perteikti ginčo su savimi , su pasauliu, nepasitenkinimo ar protesto aktą ir pabrėžti neišvengiamybę, tikriau – gyvenimo pabaigos tašką. Būtent „pasinėrimą į amžinybę“ ir simbolizuoja paskutinis diptikas. Reikia pripažinti, kad tai gana pasyvus ginčo sprendimas, daugiau kvepiantis susitaikėliškumu, o ne muštynėmis.
Daugeli atvejų fotografijos atlikimo ir pateikimo sėkmę lemia ne tiek spalvos ar šešėlių žaismas, o paprasčiausias „neįprastas“ vaizdas – parodyti žiūrovui tai, ko jis nesugeba arba negali pamatyti. Šio darbo vizualinis „arkliukas“ – nuostabiai laike užfiksuoti išplaukę kūno judesiai ir multiplikavimas, nors norėtųsi pamatyti ir kitų išraiškos priemonių, leidžiančių perteikti konflikto esmę, - rakursas, perspektyva, kadravimas ir vaizdo „centro“ stumdymas būtų padėję autoriams efektyviau parodyti pasakojimo mintį.
Meninę, o gal lyrinę vertę padidina eilės, užrašai po fotografijomis. Bet, reikia pripažinti, autorių sukurtos eilės čia įgauna lyg atskirą, lygiagretų pasakojimą, lyg hipodrome lekiančius ta pačia kryptimi žirgus, kurie, neaplenkę vienas kito, sustos pasakojimo gale. Įvyko klonavimas?
Autoriai neatsitiktinai pasirinko senąjį fotografijų apdorojimo būdą, kvepiantį retro. Šis retrinis stilius – lyg praeities aidas. Tikriau – seno egzistavimas šalia jauno. Čia, lakštuose ir eilėse, - ne tik kapų, lyg Juodosios Skylės, negrįžtamai sugeriančios ne tik tai, kas sena (materija) ir atgyventa (papročiai), vaizdinys, bet ir to senumo kitos išraiškos – progreso amplitudės staigus virsmas (bet ne išnykimas!) kita dimensija – patyrimu, atgimimu ir tobulėjimu. Čia autoriai kuria „kitą dimensiją“ - pati autorė per save, per judesį, liniją išreiškia šviesą, atgimimą ir įsitvirtinimą dar vienai gyvenimo „kadencijai“, gyvenimo tęstinumui įrodyti. O tai jau konfliktas. Tai jau ginčas ir drąsa...
Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno „Tristis est Anima mea“ pateiktas žiūrovų kritikai ne atsitiktinai. Tai savojo „ego“ pristatymas negailestingiausiems kritikams – žiūrovams. Žiūrovų kvietimas polemikai. O tai jau dviguba drąsa...
P.S. Aš manau, kad mes matome jaunų žmonių sielų maištą. Ieškojimų ir praradimų, laukimų ir nusivylimų pasakojimą...
DIXI.
Alfredas Girdziušas "Sielų maištas" -apie Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno fotoparodą "Tristis est Anima mea"
fotoparodos pristatymas Lietuvos Technikos bibliotekoje, Vilniuje
Alfredas Girdziušas
Fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Sielų maištas?
Žvelgiant į dviejų jaunų autorių, buvusių Vilniaus Licėjaus abiturientų Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno fotoparodoje pateiktus lakštus, užplūsta labai prieštaringos mintys. Pirmas įspūdis, kurį sukuria fotografijose pateikta veiksmo aplinka ir priešstata tai aplinkai, tai lyg nebyli kalba, protestas, o tikriau skausmas, perteiktas judesiu ir statiškais vaizdais – simboliu prieštaros - gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos. Ne atsitiktinai autoriai pasirinko nespalvotos fotografijos didžiausią privalumą - sugebėjimą perteikti tiek šviesos, tiek šešėlių žaismą. Kita vertus, autoriai švelnina tą prieštarą ir įtampą palaipsniu perėjimu nuo šviesesnio epizodo tamsesnio kadro link, bet pasakojimo pabaigoje pasiduoda pagundai truputį užaštrinti konfliktą. Sakau “pasakojimo”, nes šiame darbe jaučiamas nuoseklumas, vienas kadras gimdo kitą, pirmas posmas prašo tęsinio. Antras įspūdis, tai dominavimas vieno veikėjo, herojaus, o antrasis, esantis už kadro, tik numanomas, nors visuose kadruose jaučiamas gerai “susistygavęs” tandemas. Tai gal net ryškiausias, nors ir stropiai slepiamas šio darbo akcentas. Trečias įspūdis – judesio bei ryškiai fiksuoto vaizdo santykis –autorių noras perteikti ginčo su savimi, su visu pasauliu, nepasitenkinimo ar protesto aktą ir pabrėžti neišvengiamybę, tikriau – gyvenimo pabaigos tašką. Būtent “pasinėrimą į amžinybę” ir simbolizuoja paskutinis diptikas. Reikia pripažinti, kad tai gana pasyvus ginčo sprendimas, daugiau kvepiantis susitaikėliškumu, o ne muštynėmis.
Daugeliu atvejų fotografijos atlikimo ir pateikimo sėkmę lemia ne tiek spalvos ar šešėlių žaismas, o paprasčiausias “neįprastas” vaizdas - parodyti žiūrovui tai, ko jis nesugeba arba negali pamatyti. Šio darbo vizualinis “arkliukas” – nuostabiai laike užfiksuoti išplaukę kūno judesiai ir multiplikavimas, nors norėtųsi pamatyti ir kitų išraiškos priemonių, leidžiančių perteikti konflikto esmę: rakursas, perspektyva, kadravimas ir vaizdo “centro” stumdymas, būtų padėję autoriams efektyviau parodyti pasakojimo mintį.
Meninę,o gal lyrinę, vertę padidina užrašai, eilės po fotografijomis. Bet, reikia pripažinti, autorių sukurtos eilės čia įgauna lyg atskirą, lygiagretų pasakojimą, lyg lekiančius hipodrome ta pačia kryptimi du tokius pačius žirgus, kurie, neaplenkę viens kito, sustos pasakojimo gale. Įvyko klonavimas? Arba kas ką papildė – nuotraukos eiles, ar eilės šiuos nuostabius lakštus? Arba, kaip topografai sako – vieną “pririšo” prie kito? Būtent šis antrasis “tandemas” verčia žiūrovą tinginiauti, negalvoti, nemąstyti. Čia autoriai žiūrovui davė beveik sugromuluotą, nors labai savitą, patiekalą. Tik perskaityti (jei netingi) ir paspoksoti, bet nežiūrėti, neįsigilinti, neįsijausti. Palepino...
Autoriai ne atsitiktinai pasirinko “senąjį” fotografijų apdorojimo būdą, kvepiančio “retro”. Šis “retrinis” stilius lyg aidas praeities. Tikriau - seno egzistavimas šalia jauno. Čia, lakštuose ir eilėse, - kapų, lyg Juodosios Skylės, sugeriančios negrįžtamai ne tik kas jau sena (materija) ir atgyventa (papročiai), bet ir to senumo kitos išraiškos – progreso amplitudės staigus virsmas (bet ne išnykimas!) kita dimensija –patyrimu, atgimimu ir tobulėjimu. Čia, autoriai kuria „kitą dimensiją“ - pati autorė per save, judesį, liniją ir išreiškia šviesą, atgimimą ir įsitvirtinimą dar vienai gyvenimo „kadencijai“, gyvenimo tęstinumui įrodyti. O tai jau konfliktas. Tai jau ginčas ir drąsa...
Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno "Tristis est Anima mea” pateiktas žiūrovų kritikai ne atsitiktinai. Tai savojo “ego” pateikimas negailestingiausiems kritikams –žiūrovams. Žiūrovų kvietimas polemikai. O tai jau dviguba drąsa....
P.S. Aš manau, kad mes matome jaunų žmonių sielų maištą. Ieškojimų ir praradimų, laukimų ir nusivylimų pasakojimą... DIXI.
Alfredas Girdziušas
Fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Sielų maištas?
Žvelgiant į dviejų jaunų autorių, buvusių Vilniaus Licėjaus abiturientų Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno fotoparodoje pateiktus lakštus, užplūsta labai prieštaringos mintys. Pirmas įspūdis, kurį sukuria fotografijose pateikta veiksmo aplinka ir priešstata tai aplinkai, tai lyg nebyli kalba, protestas, o tikriau skausmas, perteiktas judesiu ir statiškais vaizdais – simboliu prieštaros - gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos. Ne atsitiktinai autoriai pasirinko nespalvotos fotografijos didžiausią privalumą - sugebėjimą perteikti tiek šviesos, tiek šešėlių žaismą. Kita vertus, autoriai švelnina tą prieštarą ir įtampą palaipsniu perėjimu nuo šviesesnio epizodo tamsesnio kadro link, bet pasakojimo pabaigoje pasiduoda pagundai truputį užaštrinti konfliktą. Sakau “pasakojimo”, nes šiame darbe jaučiamas nuoseklumas, vienas kadras gimdo kitą, pirmas posmas prašo tęsinio. Antras įspūdis, tai dominavimas vieno veikėjo, herojaus, o antrasis, esantis už kadro, tik numanomas, nors visuose kadruose jaučiamas gerai “susistygavęs” tandemas. Tai gal net ryškiausias, nors ir stropiai slepiamas šio darbo akcentas. Trečias įspūdis – judesio bei ryškiai fiksuoto vaizdo santykis –autorių noras perteikti ginčo su savimi, su visu pasauliu, nepasitenkinimo ar protesto aktą ir pabrėžti neišvengiamybę, tikriau – gyvenimo pabaigos tašką. Būtent “pasinėrimą į amžinybę” ir simbolizuoja paskutinis diptikas. Reikia pripažinti, kad tai gana pasyvus ginčo sprendimas, daugiau kvepiantis susitaikėliškumu, o ne muštynėmis.
Daugeliu atvejų fotografijos atlikimo ir pateikimo sėkmę lemia ne tiek spalvos ar šešėlių žaismas, o paprasčiausias “neįprastas” vaizdas - parodyti žiūrovui tai, ko jis nesugeba arba negali pamatyti. Šio darbo vizualinis “arkliukas” – nuostabiai laike užfiksuoti išplaukę kūno judesiai ir multiplikavimas, nors norėtųsi pamatyti ir kitų išraiškos priemonių, leidžiančių perteikti konflikto esmę: rakursas, perspektyva, kadravimas ir vaizdo “centro” stumdymas, būtų padėję autoriams efektyviau parodyti pasakojimo mintį.
Meninę,o gal lyrinę, vertę padidina užrašai, eilės po fotografijomis. Bet, reikia pripažinti, autorių sukurtos eilės čia įgauna lyg atskirą, lygiagretų pasakojimą, lyg lekiančius hipodrome ta pačia kryptimi du tokius pačius žirgus, kurie, neaplenkę viens kito, sustos pasakojimo gale. Įvyko klonavimas? Arba kas ką papildė – nuotraukos eiles, ar eilės šiuos nuostabius lakštus? Arba, kaip topografai sako – vieną “pririšo” prie kito? Būtent šis antrasis “tandemas” verčia žiūrovą tinginiauti, negalvoti, nemąstyti. Čia autoriai žiūrovui davė beveik sugromuluotą, nors labai savitą, patiekalą. Tik perskaityti (jei netingi) ir paspoksoti, bet nežiūrėti, neįsigilinti, neįsijausti. Palepino...
Autoriai ne atsitiktinai pasirinko “senąjį” fotografijų apdorojimo būdą, kvepiančio “retro”. Šis “retrinis” stilius lyg aidas praeities. Tikriau - seno egzistavimas šalia jauno. Čia, lakštuose ir eilėse, - kapų, lyg Juodosios Skylės, sugeriančios negrįžtamai ne tik kas jau sena (materija) ir atgyventa (papročiai), bet ir to senumo kitos išraiškos – progreso amplitudės staigus virsmas (bet ne išnykimas!) kita dimensija –patyrimu, atgimimu ir tobulėjimu. Čia, autoriai kuria „kitą dimensiją“ - pati autorė per save, judesį, liniją ir išreiškia šviesą, atgimimą ir įsitvirtinimą dar vienai gyvenimo „kadencijai“, gyvenimo tęstinumui įrodyti. O tai jau konfliktas. Tai jau ginčas ir drąsa...
Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno "Tristis est Anima mea” pateiktas žiūrovų kritikai ne atsitiktinai. Tai savojo “ego” pateikimas negailestingiausiems kritikams –žiūrovams. Žiūrovų kvietimas polemikai. O tai jau dviguba drąsa....
P.S. Aš manau, kad mes matome jaunų žmonių sielų maištą. Ieškojimų ir praradimų, laukimų ir nusivylimų pasakojimą... DIXI.
Alfredas Girdziušas; Augustės Žebuolytės fotoparoda "Gamta. Žmogus. Daiktai"
Ši fotoparoda susilaukė didelio susidomėjimo Švenčionių mieste. Šią parodą lankė daugelio mokyklų mokiniai, kad parašytų filosofinius pamąstymus apie gamtos, žmogaus, kaip gamtos kūrinio, ir daiktų, kaip žmogaus kūrinio, santykį šiame pasaulyje. Tai, manau, didelė garbė būtų net žymiems dailininkams, menininkams, rašytojams...
Gamta žmogus daiktai
Gerbiami parodos lankytojai, šiandien jums pristatoma jaunos fotografės, Vilniaus licėjaus 3 klasės mokinės Augustės Zebuolytės darbai. Jūsų kritikai pateikta 10 triptikų (30 lakštų), atspindinčių autorės požiūrį į ją supantį pasaulį, jos filosofiją apie gyvenimo pradžią, gyvenimo vyksmą ir to gyvenimo įsikūnijimą, arba to gyvenimo prasmę, to gyvenimo virtimą, galbūt, materialia išraiška, kad po vieno gyvenimo pabaigos egzistuotų palikimas, užuomazga kitų gyvenimų pradžiai.
Kiekvienas autorės triptikas tai lyg atskiras pasaulis arba gyvenimas, turintis savo pradžią gamtą, gyvenimo kulminaciją - žmogų ir pabaigą – ką žmogus paliko po savęs. Tai ne atskiri pasakojimai, tai ne atskiri vaizdai, o dalys ištiso pasakojimo, jungtys arba sakinio žodžiai, be kurių net nuostabiausias pasakojimas prarastų grožį, neišgirdus, o čia nepamačius, to ar kito fragmento. Bet tų triptikų visuma sudaro vientisinį pasakojimą, Augustės pasakojimą apie… jos gyvenimą.
Kiekvienas Augustės triptikas prasideda gamtos etiudu. Gamta – idealus, išbaigtas, bet tuo pačiu besivystantis, kintantis pradas, turintis griežčiausius, negailestingus įstatymus. Ir čia autorė mato greičiau gležną, pažeidžiamą, trapią terpę, kurioje prasideda gyvybė, pradžią tiek pažeidžiamą, kad Augustei su kiekvienu užfiksuotu gamtos vaizdeliu norisi mums priminti – nežaiskime savų pačių likimais.
Augustės ŽMOGUS kiekviename triptike pateikiamas kaip tos gamtos dalis, tos gamtos naudotojas, kūrėjas, kaip tos gamtos gyvosios piramidės viršūnė. Autorė nesistengia žmogų parodyti “atviru tekstu” – tam ji naudoja kitas išraiškos formas, detales, rakursus bei šešėlių ar spalvų žaismą, patį žmogų dažnai įprastina per pačios gamtos etiudus, jos žmogų atspindi greičiau ta aplinka, kurioje jis gyvena. Jos žmogus žiūrovui greičiau suprantamas kaip simbolis, turintis galią ir tuo pačiu bejėgis, turintis daug ir esantis vienut vienutėlis šiame pasaulyje. Jos žmogus tai žmogaus darbai – geri ar blogi, tai žmogaus aktyvus arba pasyvus dalyvavimas tame gyvenime. Kaip ne keista, bet tas gyvosios gamtos valdovas, žmogus, yra tik... tarpinė grandis tarp gamtos ir... daiktų. Daiktų, kuriuos jis sukūrė, kuriuos jis paliks kitiems.
Tie sukurti žmogaus daiktai yra lyg pagalbinė priemonė, lyg papildoma pakopa ateičiai, ateinančioms kartoms. Bet autorė nesureikšmina daiktų, neįvardina jų kaip žmogaus egzistencijos galutinio tikslo. Augustė dažnai daiktuose mato, kaip ne paradoksalu, žmogaus atotrūkį nuo gamtos. 8-ame ir 9-ame triptikuose medelio, išaugusio pamatų apsupty, likimas aiškus. Bet jis auga, tiesiasi į saulę... Ar tai ne potekstė? Ar ne simboliškai parodytas pačio žmogaus gyvenimas? Ar ne čia parodytas kai kurių žmonių gyvenimo tragizmas - tu gimei ne laiku, ne vietoje ir nelaukiamas.
Savo trumpoje autobiografijoje autorė paminėjo šios parodos preliudiją:
Augustė Zebuolytė
Vilnius, 2006 m. vasaris
Gimiau 1988 metais Vilniuje karštą liepos mėnesį…Esu pats vyriausias vaikas šeimoje, nes po manęs gimė dar trys seserys. Paaugusi ėjau į vaikų darželį, ir kaip ir visi vaikai, nemėgau pietų miego. Po to ėjau į pirmą klasę ir, tiesą sakant, nė nemąsčiau apie tokį keistą dalyką kaip fotografija. Svajojau būti labai daug kuo, norėjau tapti teisininke ir taip padėti žmonėms. Vėliau įstojau į Vilniaus licėjų, kur dabar ir mokausi vienuoliktoje Tarptautinio Bakalaureato klasėje ir kol kas esu tuo labai patenkinta. Tebegyvenu ten pat, kur ir gimiau – Vilniuje. Fotografuoti pradėjau būdama penkiolikos. Man jau seniai reikėjo kokio nors užsiėmimo, kur galėčiau save išreikšti. Be to, kaip tik tuo metu pamačiau įdomų prancūzų filmą „Amelija iš Monmartro“. Tame filme mažoji Amelija gavo iš savo mamos nukainotą „Kodaką“ ir fotografavo meškiuko formos debesėlius. Tai įkvėpė fotografuoti, savo nuotraukas parodyti kitiems, parodyti tai, ką aš pastebėjau galbūt kitaip nei kiti...Ir iš viso fotografija man – tai ne tik akimirkų fiksavimas, bet ir bandymas kažką pasakyti ta nuotrauka. Dėl to daugumoje mano nuotraukų yra šis tas būtent mano. Mano žvilgsnis ir mano nuotaika, kuria galiu su kuo nors pasidalinti...
Kai pabaigsiu mokyklą, norėčiau studijuoti fotografiją, norėčiau tobulėti šioje srityje ir...daryti tokias nuotraukas, kurios šlovintų Dievą, nes Jam esu dėkinga už viską, kas vyksta mano gyvenime.
Negaliu ir nenoriu būti griežtas kritikas – ši paroda, tai lyg Augustės išpažintis sau, savo Dievui, tai, galbūt, jos autobiografijos pradžia, gražios autobiografijos pradžia...
Ir norisi žiūrovams pristatyti dar vieną labai kuklią vizitinę kortelę – Augustė Zebuolytė mokosi Vilniaus licėjaus 3-ioje klasėje, licėjaus, kur puoselėjamas bet koks mokinio sugebėjimas kurti, mąstyti, reikštis. Čia, kaip niekur kitur, mokiniai suvokia, kam reikalingas mokslas. Bet jie - ne tie trileriniai moksliukai, matomi šiuolaikiniuose filmuose, tai mokiniai, kurie mokosi gyvenimo neužmiršdami kūrybos. Ir aš laimingas pristatyti Jums vieną Vilniaus licėjaus mokinę... Augustę Zebuolytę!
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Alfredas Girdziušas
Gamta žmogus daiktai
Gerbiami parodos lankytojai, šiandien jums pristatoma jaunos fotografės, Vilniaus licėjaus 3 klasės mokinės Augustės Zebuolytės darbai. Jūsų kritikai pateikta 10 triptikų (30 lakštų), atspindinčių autorės požiūrį į ją supantį pasaulį, jos filosofiją apie gyvenimo pradžią, gyvenimo vyksmą ir to gyvenimo įsikūnijimą, arba to gyvenimo prasmę, to gyvenimo virtimą, galbūt, materialia išraiška, kad po vieno gyvenimo pabaigos egzistuotų palikimas, užuomazga kitų gyvenimų pradžiai.
Kiekvienas autorės triptikas tai lyg atskiras pasaulis arba gyvenimas, turintis savo pradžią gamtą, gyvenimo kulminaciją - žmogų ir pabaigą – ką žmogus paliko po savęs. Tai ne atskiri pasakojimai, tai ne atskiri vaizdai, o dalys ištiso pasakojimo, jungtys arba sakinio žodžiai, be kurių net nuostabiausias pasakojimas prarastų grožį, neišgirdus, o čia nepamačius, to ar kito fragmento. Bet tų triptikų visuma sudaro vientisinį pasakojimą, Augustės pasakojimą apie… jos gyvenimą.
Kiekvienas Augustės triptikas prasideda gamtos etiudu. Gamta – idealus, išbaigtas, bet tuo pačiu besivystantis, kintantis pradas, turintis griežčiausius, negailestingus įstatymus. Ir čia autorė mato greičiau gležną, pažeidžiamą, trapią terpę, kurioje prasideda gyvybė, pradžią tiek pažeidžiamą, kad Augustei su kiekvienu užfiksuotu gamtos vaizdeliu norisi mums priminti – nežaiskime savų pačių likimais.
Augustės ŽMOGUS kiekviename triptike pateikiamas kaip tos gamtos dalis, tos gamtos naudotojas, kūrėjas, kaip tos gamtos gyvosios piramidės viršūnė. Autorė nesistengia žmogų parodyti “atviru tekstu” – tam ji naudoja kitas išraiškos formas, detales, rakursus bei šešėlių ar spalvų žaismą, patį žmogų dažnai įprastina per pačios gamtos etiudus, jos žmogų atspindi greičiau ta aplinka, kurioje jis gyvena. Jos žmogus žiūrovui greičiau suprantamas kaip simbolis, turintis galią ir tuo pačiu bejėgis, turintis daug ir esantis vienut vienutėlis šiame pasaulyje. Jos žmogus tai žmogaus darbai – geri ar blogi, tai žmogaus aktyvus arba pasyvus dalyvavimas tame gyvenime. Kaip ne keista, bet tas gyvosios gamtos valdovas, žmogus, yra tik... tarpinė grandis tarp gamtos ir... daiktų. Daiktų, kuriuos jis sukūrė, kuriuos jis paliks kitiems.
Tie sukurti žmogaus daiktai yra lyg pagalbinė priemonė, lyg papildoma pakopa ateičiai, ateinančioms kartoms. Bet autorė nesureikšmina daiktų, neįvardina jų kaip žmogaus egzistencijos galutinio tikslo. Augustė dažnai daiktuose mato, kaip ne paradoksalu, žmogaus atotrūkį nuo gamtos. 8-ame ir 9-ame triptikuose medelio, išaugusio pamatų apsupty, likimas aiškus. Bet jis auga, tiesiasi į saulę... Ar tai ne potekstė? Ar ne simboliškai parodytas pačio žmogaus gyvenimas? Ar ne čia parodytas kai kurių žmonių gyvenimo tragizmas - tu gimei ne laiku, ne vietoje ir nelaukiamas.
Savo trumpoje autobiografijoje autorė paminėjo šios parodos preliudiją:
Augustė Zebuolytė
Vilnius, 2006 m. vasaris
Gimiau 1988 metais Vilniuje karštą liepos mėnesį…Esu pats vyriausias vaikas šeimoje, nes po manęs gimė dar trys seserys. Paaugusi ėjau į vaikų darželį, ir kaip ir visi vaikai, nemėgau pietų miego. Po to ėjau į pirmą klasę ir, tiesą sakant, nė nemąsčiau apie tokį keistą dalyką kaip fotografija. Svajojau būti labai daug kuo, norėjau tapti teisininke ir taip padėti žmonėms. Vėliau įstojau į Vilniaus licėjų, kur dabar ir mokausi vienuoliktoje Tarptautinio Bakalaureato klasėje ir kol kas esu tuo labai patenkinta. Tebegyvenu ten pat, kur ir gimiau – Vilniuje. Fotografuoti pradėjau būdama penkiolikos. Man jau seniai reikėjo kokio nors užsiėmimo, kur galėčiau save išreikšti. Be to, kaip tik tuo metu pamačiau įdomų prancūzų filmą „Amelija iš Monmartro“. Tame filme mažoji Amelija gavo iš savo mamos nukainotą „Kodaką“ ir fotografavo meškiuko formos debesėlius. Tai įkvėpė fotografuoti, savo nuotraukas parodyti kitiems, parodyti tai, ką aš pastebėjau galbūt kitaip nei kiti...Ir iš viso fotografija man – tai ne tik akimirkų fiksavimas, bet ir bandymas kažką pasakyti ta nuotrauka. Dėl to daugumoje mano nuotraukų yra šis tas būtent mano. Mano žvilgsnis ir mano nuotaika, kuria galiu su kuo nors pasidalinti...
Kai pabaigsiu mokyklą, norėčiau studijuoti fotografiją, norėčiau tobulėti šioje srityje ir...daryti tokias nuotraukas, kurios šlovintų Dievą, nes Jam esu dėkinga už viską, kas vyksta mano gyvenime.
Negaliu ir nenoriu būti griežtas kritikas – ši paroda, tai lyg Augustės išpažintis sau, savo Dievui, tai, galbūt, jos autobiografijos pradžia, gražios autobiografijos pradžia...
Ir norisi žiūrovams pristatyti dar vieną labai kuklią vizitinę kortelę – Augustė Zebuolytė mokosi Vilniaus licėjaus 3-ioje klasėje, licėjaus, kur puoselėjamas bet koks mokinio sugebėjimas kurti, mąstyti, reikštis. Čia, kaip niekur kitur, mokiniai suvokia, kam reikalingas mokslas. Bet jie - ne tie trileriniai moksliukai, matomi šiuolaikiniuose filmuose, tai mokiniai, kurie mokosi gyvenimo neužmiršdami kūrybos. Ir aš laimingas pristatyti Jums vieną Vilniaus licėjaus mokinę... Augustę Zebuolytę!
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Alfredas Girdziušas
Jonas Bajerūnas; Laiškas Alfredui Girdziušui apie Paliesiaus kaimo gyventojų genealoginius medžius
Mielas Alfredai,
iki gruodžio 1 d. žadėjau Tau el. paštu perduoti Girdziušų genealogijos medžius, bet pirmiausia norėjau įsitikinti, iš kur gi atsirado Tavo prosenelis Jurgis. Pirmą kartą aš jį suradau 1867 m. jau vedusį Anelę Stasiūnaitę ir jau auginusį sūnų Mikalojų (g. 1866 m.). Norėjau įsitikinti iš kur jis atsirado. Pradėjau iš eilės vartyti knygas. Paaiškėjo, kad 1852 m. jis jau buvo našlaitis. Minėtais metais gyveno Jono (g. 1818) ir Elžbietos Talijūnaitės Girdziušų, 1855 Jurgio ir Anastazijos Talijūnaitės Girdziušų šeimoje, 1857 - Blažio ir Onos Vitėnaitės Girdziušų šeimoje. 1862 ir 1866 m. jo visai neužtikau, tik 1867 m., jau sukūręs šeimą, gyveno Jono ir Elžbietos Talijūnaitės Girdziušų šeimoje.
Jonas (g. 1818) ir Elžbieta (g. 1821) Girdziušai buvo bevaikiai. Pas juos kasmet bernai keitėsi, o nuo minėtų 1867 m. turbūt jį įsūnijo.
Jurgiui ir Anelei Girdziušams 1866 m. gimė sūnus Mikalojus, 1873 m. – Krištapas, 1870 m. – duktė Agota, 1872 m. – Kristina.
Cariniais metais tikinčiųjų sąrašai buvo vedami iki 1915 m. (kol jie iš mūsų krašto išsidangino). Nemažai žmonių iš kaimų išsibarstė po miestus. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daugumą jų grįžo šiais metais, kiti 1915 m., o dalis praslinkus karams. Gal ir senelio Krištapo brolio Mikalojaus palikuonys į Paliesių po karo sugrįžo?
Apie Katkauskus rašyta Kalninės kaimo aprašyme. Ten Alfredai ir rasi, o Paliesiuje Katkauskai nenuosekliai gyveno: Valerijono Katkausko, g. 1821 m., šeima tik 1857 m. paminėta. Jurgio Katkausko, g. 1814 m., šeima gyveno 1855-1866 m.
Juozo Katkausko, g. 1811 m., šeima pirmą kartą paminėta 1867 m., tartum su Jurgio šeima vietomis pasikeitė.
Juozo Katkausko anūkas Martynas (Gabrio sūnus) turbūt buvęs vėjo pamušalas. Sūnų Danį žmonelė jam vos 18 sulaukusi pagimdė, gal jau be vainikėlio šliūbą ėmė... Kai dukrą Apoloniją 1804 m. gimdė, Martynas iš namų dingo. 1907 m. tikinčiųjų sąrašuose pažymėta, kad Izabelė Katkauskienė našlė, gyvena su sūnumi ir dukra. Tačiau 1910 m. Martynas atsirado. Iki 1915 m. žmonelė jam keturias dukras pagimdė. Tolimesnis jų likimas man (J.B.) nežinomas.
Ar iš šitos giminės Alfredai, tavo patėvis?
PAKALKA
Paliesiuje gyvenęs Ignotas Cibulskas, g. 1798 m., su žmona Marijona Apyvalaite augino sūnų Krištapą (g. 1833) ir Gabrį.
Gabrys, sukūręs šeimą, Paliesiuje gyveno iki 1901 m.
Krištapas vedė Kristiną Girdziušaitę. Žmona gimdė tik dukras: Marcelę, Marijoną, Agotą. Per dukrą Marcelę į šeimą atėjo žentas Motiejus Pakalka, g. 1858 m. Iš kur jis kilęs nežinia. Mielagėnų parapijoje iki tol Pakalkų visiškai nebūta.
1889 m. gimė jiems sūnus Karolis, 1891 m. – Pranas, 1896 m. – Mykolas.
XX a. pradžioje Pakalkų šeima išvažiavo į miestą. 1915 m. visi , išskyrus Karolį, grįžo į gimtinę.
Pranas Pakalka – mokytojas. Lenkmety dirbo Kukutėlių pradinėje, 1939 m. persikėlė į Rubelninkus ir ten iki karjeros pabaigos dirbo. Mokykla iš pradinių pervesta į septynmetę. Pakalka buvo šios mokyklos direktorius.
Pirmai žmonai mirus, liko su sūnumi Geručiu. Bėdoj jam padėjo iš Paliesiaus kilusi Karolio Girdziušo duktė Marytė.
Tarybiniais metais buvo įprasta rajono švietimo skyriui nurodžius, suvažiuoti rajono (daugiau iš mikrorajono) po vieną, kartais – po kelis iš mokyklų mokytojus savo kolegų darbo patirtimi pasidalinti. Na, o numatyta „auka“, pas kurį suvažiuoja, paruošia pietus atvykėliams. Buvau pakviestas į Rubelninkus pabūti muzikantu. Daliai jaunesnių mokytojų tie „pietūs“ nusitęsė iki paryčių. Pietus ruošė Albina Žemaitytė, kunigo sesuo, kilmės iš grafų Belikovičių.
Vienturtis Prano sūnus Gerutis, baigęs Mielagėnų vidurinę, geležinkelininkų technikumą, dirbdamas šį darbą, traukinys jam nupjovė koją.
Prisimenu, buvo atvažiavęs į klasės susitikimą, vaikščiojo su protezais. Nežinantis gal jo šlubavimo ir nepastebėtų, bet tik trumpom distancijom.
Prano jaunesnysis brolis Mykolas buvo žemo ūgio, muzikantas, šeimos nesukūręs, gyveno vienas vienkiemyje ant kalniuko. Laikė karvę, išsiaugindavo paršą. Buvo nuoširdus, nešykštus žmogus. Jo dosnumu kaimynai piktnaudžiavo.
Pokary, ypač 1946 m., dėl gamtos išdaigų valstiečiai iš rudens mažai pasėjo rugių, ir tie prastai užaugo. dar skaudžiau – vasarą bulvės išmirko. O tai antra „duona“ kaimiečiams. Bet Mykolas, vienas gyvendamas, darbštus, maistu sočiai apsirūpino.Kaip ir kasmet paršą išsiaugino.
Vyrai, kaimynai, trise, keturiese, pasiėmę puslitrį samagono nueidavo pas jį pasišnekėti, pabendrauti. Išsitraukia puslitriuką, Mykolas ant stalo padeda duonos, gausiai papjausto lašinių...
Mielas Alfredai, apie kitus Girdziušus vėliau. Pirmiausia išrinkau Tavo gimines, kuriuos gerai žinodamas, apipinsi savo žiniomis ir nuotraukomis. Kitus Girdziušus ir visus Paliesiaus gyventojus pasiųsiu vėliau. Ko tavęs prašiau atsiųsti el. paštu, iki penktadienio (gruodžio 1 d.) nesulaukiau.
Parašyk savo nuomonę apie skyrelius „Lietuvis... lietuvį“, „1939-1953 m. (...) aukos“. Ypač apie apie „Ir vėl sovietai“. Ten aš rašiau, ką pats, kaip minėjau, „to meto verpete“ sukdamasis mačiau, pergyvenau spalvose nesiblaškydamas. Žodžiu, ką žmonės tuomet kalbėjo...
Pasilieku laukdamas, Jonas
iki gruodžio 1 d. žadėjau Tau el. paštu perduoti Girdziušų genealogijos medžius, bet pirmiausia norėjau įsitikinti, iš kur gi atsirado Tavo prosenelis Jurgis. Pirmą kartą aš jį suradau 1867 m. jau vedusį Anelę Stasiūnaitę ir jau auginusį sūnų Mikalojų (g. 1866 m.). Norėjau įsitikinti iš kur jis atsirado. Pradėjau iš eilės vartyti knygas. Paaiškėjo, kad 1852 m. jis jau buvo našlaitis. Minėtais metais gyveno Jono (g. 1818) ir Elžbietos Talijūnaitės Girdziušų, 1855 Jurgio ir Anastazijos Talijūnaitės Girdziušų šeimoje, 1857 - Blažio ir Onos Vitėnaitės Girdziušų šeimoje. 1862 ir 1866 m. jo visai neužtikau, tik 1867 m., jau sukūręs šeimą, gyveno Jono ir Elžbietos Talijūnaitės Girdziušų šeimoje.
Jonas (g. 1818) ir Elžbieta (g. 1821) Girdziušai buvo bevaikiai. Pas juos kasmet bernai keitėsi, o nuo minėtų 1867 m. turbūt jį įsūnijo.
Jurgiui ir Anelei Girdziušams 1866 m. gimė sūnus Mikalojus, 1873 m. – Krištapas, 1870 m. – duktė Agota, 1872 m. – Kristina.
Cariniais metais tikinčiųjų sąrašai buvo vedami iki 1915 m. (kol jie iš mūsų krašto išsidangino). Nemažai žmonių iš kaimų išsibarstė po miestus. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daugumą jų grįžo šiais metais, kiti 1915 m., o dalis praslinkus karams. Gal ir senelio Krištapo brolio Mikalojaus palikuonys į Paliesių po karo sugrįžo?
Apie Katkauskus rašyta Kalninės kaimo aprašyme. Ten Alfredai ir rasi, o Paliesiuje Katkauskai nenuosekliai gyveno: Valerijono Katkausko, g. 1821 m., šeima tik 1857 m. paminėta. Jurgio Katkausko, g. 1814 m., šeima gyveno 1855-1866 m.
Juozo Katkausko, g. 1811 m., šeima pirmą kartą paminėta 1867 m., tartum su Jurgio šeima vietomis pasikeitė.
Juozo Katkausko anūkas Martynas (Gabrio sūnus) turbūt buvęs vėjo pamušalas. Sūnų Danį žmonelė jam vos 18 sulaukusi pagimdė, gal jau be vainikėlio šliūbą ėmė... Kai dukrą Apoloniją 1804 m. gimdė, Martynas iš namų dingo. 1907 m. tikinčiųjų sąrašuose pažymėta, kad Izabelė Katkauskienė našlė, gyvena su sūnumi ir dukra. Tačiau 1910 m. Martynas atsirado. Iki 1915 m. žmonelė jam keturias dukras pagimdė. Tolimesnis jų likimas man (J.B.) nežinomas.
Ar iš šitos giminės Alfredai, tavo patėvis?
PAKALKA
Paliesiuje gyvenęs Ignotas Cibulskas, g. 1798 m., su žmona Marijona Apyvalaite augino sūnų Krištapą (g. 1833) ir Gabrį.
Gabrys, sukūręs šeimą, Paliesiuje gyveno iki 1901 m.
Krištapas vedė Kristiną Girdziušaitę. Žmona gimdė tik dukras: Marcelę, Marijoną, Agotą. Per dukrą Marcelę į šeimą atėjo žentas Motiejus Pakalka, g. 1858 m. Iš kur jis kilęs nežinia. Mielagėnų parapijoje iki tol Pakalkų visiškai nebūta.
1889 m. gimė jiems sūnus Karolis, 1891 m. – Pranas, 1896 m. – Mykolas.
XX a. pradžioje Pakalkų šeima išvažiavo į miestą. 1915 m. visi , išskyrus Karolį, grįžo į gimtinę.
Pranas Pakalka – mokytojas. Lenkmety dirbo Kukutėlių pradinėje, 1939 m. persikėlė į Rubelninkus ir ten iki karjeros pabaigos dirbo. Mokykla iš pradinių pervesta į septynmetę. Pakalka buvo šios mokyklos direktorius.
Pirmai žmonai mirus, liko su sūnumi Geručiu. Bėdoj jam padėjo iš Paliesiaus kilusi Karolio Girdziušo duktė Marytė.
Tarybiniais metais buvo įprasta rajono švietimo skyriui nurodžius, suvažiuoti rajono (daugiau iš mikrorajono) po vieną, kartais – po kelis iš mokyklų mokytojus savo kolegų darbo patirtimi pasidalinti. Na, o numatyta „auka“, pas kurį suvažiuoja, paruošia pietus atvykėliams. Buvau pakviestas į Rubelninkus pabūti muzikantu. Daliai jaunesnių mokytojų tie „pietūs“ nusitęsė iki paryčių. Pietus ruošė Albina Žemaitytė, kunigo sesuo, kilmės iš grafų Belikovičių.
Vienturtis Prano sūnus Gerutis, baigęs Mielagėnų vidurinę, geležinkelininkų technikumą, dirbdamas šį darbą, traukinys jam nupjovė koją.
Prisimenu, buvo atvažiavęs į klasės susitikimą, vaikščiojo su protezais. Nežinantis gal jo šlubavimo ir nepastebėtų, bet tik trumpom distancijom.
Prano jaunesnysis brolis Mykolas buvo žemo ūgio, muzikantas, šeimos nesukūręs, gyveno vienas vienkiemyje ant kalniuko. Laikė karvę, išsiaugindavo paršą. Buvo nuoširdus, nešykštus žmogus. Jo dosnumu kaimynai piktnaudžiavo.
Pokary, ypač 1946 m., dėl gamtos išdaigų valstiečiai iš rudens mažai pasėjo rugių, ir tie prastai užaugo. dar skaudžiau – vasarą bulvės išmirko. O tai antra „duona“ kaimiečiams. Bet Mykolas, vienas gyvendamas, darbštus, maistu sočiai apsirūpino.Kaip ir kasmet paršą išsiaugino.
Vyrai, kaimynai, trise, keturiese, pasiėmę puslitrį samagono nueidavo pas jį pasišnekėti, pabendrauti. Išsitraukia puslitriuką, Mykolas ant stalo padeda duonos, gausiai papjausto lašinių...
Mielas Alfredai, apie kitus Girdziušus vėliau. Pirmiausia išrinkau Tavo gimines, kuriuos gerai žinodamas, apipinsi savo žiniomis ir nuotraukomis. Kitus Girdziušus ir visus Paliesiaus gyventojus pasiųsiu vėliau. Ko tavęs prašiau atsiųsti el. paštu, iki penktadienio (gruodžio 1 d.) nesulaukiau.
Parašyk savo nuomonę apie skyrelius „Lietuvis... lietuvį“, „1939-1953 m. (...) aukos“. Ypač apie apie „Ir vėl sovietai“. Ten aš rašiau, ką pats, kaip minėjau, „to meto verpete“ sukdamasis mačiau, pergyvenau spalvose nesiblaškydamas. Žodžiu, ką žmonės tuomet kalbėjo...
Pasilieku laukdamas, Jonas
Saulė Pinkevičienė "Fotografas Alfredas Girdziušas mano, kad yra žmonių, neskiriančių fotomeno nuo pornografijos"
2000 m. gegužės 6 d., šeštadienis
Saulė Pinkevičienė
Fotografas Alfredas Girdziušas mano, kad dar yra žmonių,
neskiriančių fotomeno nuo pornografijos
„Liteurofoto“ galerijoje veikia vilniečių fotografų Aušros ir Alfredo Girdziušų fotografijos paroda „Apšvietimo etiudai (aktai)“. Galerijos savininkų dėka, fotoparodų Alytuje, galima sakyti, nestokojama – šįkart galerijoje eksponuojami aktai.
Grožio viršūnė – moteris
Vyrų aktų Alfredas Girdziušas nefotografuoja, nes grožio viršūnė jam yra moteris. Fotografas mano, jog pirmiausiai vyrų dėmesį patraukia būtent moterų grožis. Daugiau kaip tris dešimtmečius aktus fotografuojantis ponas Alfredas ų Alytų atvežė savo pirmųjų parodų parafrazes – „Apšvietimo etiudus ir aktus“, bet sukurtus pastaraisiais metais.
Apšvietimo etiudai sukurti studijoje. Šie darbai galėtų sudominti Aušros ir Alfredo kolegas fotografus, mat prie nuotraukų pavadinimo pateikti kai kurie „virtuvės“ niuansai – nurodomi apšvietimo parametrai. Aktai fotografuoti gamtoje, spalvoti – gražios moterys, gražioje gamtoje... Lyriški aktai turbūt patiks garsaus fotomenininko Rimanto Dichavičiaus gerbėjams. (Pačiam ponui Alfredui toks sugretinimas gal ir nepatiktų, jis teigia, jog niekada nesistengė sekti kieno nors pėdomis, o su Lietuvos fotografijos korifėjumi jį vienija nebent pastangos parodyti moters grožį tokį, kokį Dievas sukūrė.)
Modeliams parodo šeimos nuotrauką
Fotografas Alfredas Girdziušas savo būsimus modelius dažnai pastebi gatvėje ir pasiūlo fotografuotis, įteikia vizitinę kortelę. Vienos paskambina, kitos – ne, trečios pačios studiją randa. Fotografas sako niekada nesamdęs merginų už pinigus, nes „iš idėjos“ modelis ir fotografavęs bendrauja kur kas subtiliau. (Sykį fotografavęs merginą, kuri paprašė 50 Lt per valandą, bet nieko neišėjo.) kad į studiją pakviestoms merginoms nekiltų noras paflirtuoti su fotografu, jis joms parodo ant sienos kabančias savo jaunos, gražios žmonos Aušros (jai skirta Alytuje eksponuojama paroda, ji pati yra ir jos bendraautorė) ir vaikų nuotraukas. Fotografas mano, kad jei žmogus turi pakankamai informacijos, jam nekils nereikalingų klausimų.
Su modeliais, kuriuos fotografuoja, Alfredo Girdziušo pažintis nenutrūksta – jis visuomet pasilieka telefono numerį. Daugelis modelių yra ištekėjusios, dirba solidžiose firmose, tad, norėdamas publikuoti jų nuotraukas, fotografas atsiklausia leidimo. Pasak jo, tai sąžinės reikalas, jokių juridinių sutarčių jis nėra sudaręs.
Yra gavęs pylos
Alytiškiai, fotomeno mėgėjai, nėra lepinami aktų parodomis, tad Alfredo Girdziušo darbus jiems tikrai vertėtų pamatyti. Beje, fotografas neslepia, kad už savo kūrybą yra gavęs pylos - vienoje savo parodoje atsiliepimų knygoje jis rado įrašą: „Kodėl šita prostitutė slepia savo veidelį?“. Alfredas Girdziušas mano, kad tai tik įrodo, jog Lietuvoje yra žmonių, neskiriančių fotografijos nuo pornografijos nes šie terminai turi bendrų raidžių... Vienintelis žmogus, kaip prisipažįsta ponas Alfredas, turintis teisę jam pasakyti, ką jis daro gerai ir ką blogai – jo žmona. Savo fotobūrelio nariams apie akto fotografavimą jis sako štai ką: „Jei kada teks fotografuoti nuogą kūną, stenkitės jo neišdarkyti. Galima jų iškraipyti, pasirinkti įvairius rakursus, galima pateikti kūną būtent taip, kaip tu jį matai, tačiau tyčiotis iš kūno būtų didžiulis nusikaltimas“.
Zitos STANKEVIČIENĖS nuotraukoje Aušra ir Alfredas Girdziušai
Saulė Pinkevičienė
Fotografas Alfredas Girdziušas mano, kad dar yra žmonių,
neskiriančių fotomeno nuo pornografijos
„Liteurofoto“ galerijoje veikia vilniečių fotografų Aušros ir Alfredo Girdziušų fotografijos paroda „Apšvietimo etiudai (aktai)“. Galerijos savininkų dėka, fotoparodų Alytuje, galima sakyti, nestokojama – šįkart galerijoje eksponuojami aktai.
Grožio viršūnė – moteris
Vyrų aktų Alfredas Girdziušas nefotografuoja, nes grožio viršūnė jam yra moteris. Fotografas mano, jog pirmiausiai vyrų dėmesį patraukia būtent moterų grožis. Daugiau kaip tris dešimtmečius aktus fotografuojantis ponas Alfredas ų Alytų atvežė savo pirmųjų parodų parafrazes – „Apšvietimo etiudus ir aktus“, bet sukurtus pastaraisiais metais.
Apšvietimo etiudai sukurti studijoje. Šie darbai galėtų sudominti Aušros ir Alfredo kolegas fotografus, mat prie nuotraukų pavadinimo pateikti kai kurie „virtuvės“ niuansai – nurodomi apšvietimo parametrai. Aktai fotografuoti gamtoje, spalvoti – gražios moterys, gražioje gamtoje... Lyriški aktai turbūt patiks garsaus fotomenininko Rimanto Dichavičiaus gerbėjams. (Pačiam ponui Alfredui toks sugretinimas gal ir nepatiktų, jis teigia, jog niekada nesistengė sekti kieno nors pėdomis, o su Lietuvos fotografijos korifėjumi jį vienija nebent pastangos parodyti moters grožį tokį, kokį Dievas sukūrė.)
Modeliams parodo šeimos nuotrauką
Fotografas Alfredas Girdziušas savo būsimus modelius dažnai pastebi gatvėje ir pasiūlo fotografuotis, įteikia vizitinę kortelę. Vienos paskambina, kitos – ne, trečios pačios studiją randa. Fotografas sako niekada nesamdęs merginų už pinigus, nes „iš idėjos“ modelis ir fotografavęs bendrauja kur kas subtiliau. (Sykį fotografavęs merginą, kuri paprašė 50 Lt per valandą, bet nieko neišėjo.) kad į studiją pakviestoms merginoms nekiltų noras paflirtuoti su fotografu, jis joms parodo ant sienos kabančias savo jaunos, gražios žmonos Aušros (jai skirta Alytuje eksponuojama paroda, ji pati yra ir jos bendraautorė) ir vaikų nuotraukas. Fotografas mano, kad jei žmogus turi pakankamai informacijos, jam nekils nereikalingų klausimų.
Su modeliais, kuriuos fotografuoja, Alfredo Girdziušo pažintis nenutrūksta – jis visuomet pasilieka telefono numerį. Daugelis modelių yra ištekėjusios, dirba solidžiose firmose, tad, norėdamas publikuoti jų nuotraukas, fotografas atsiklausia leidimo. Pasak jo, tai sąžinės reikalas, jokių juridinių sutarčių jis nėra sudaręs.
Yra gavęs pylos
Alytiškiai, fotomeno mėgėjai, nėra lepinami aktų parodomis, tad Alfredo Girdziušo darbus jiems tikrai vertėtų pamatyti. Beje, fotografas neslepia, kad už savo kūrybą yra gavęs pylos - vienoje savo parodoje atsiliepimų knygoje jis rado įrašą: „Kodėl šita prostitutė slepia savo veidelį?“. Alfredas Girdziušas mano, kad tai tik įrodo, jog Lietuvoje yra žmonių, neskiriančių fotografijos nuo pornografijos nes šie terminai turi bendrų raidžių... Vienintelis žmogus, kaip prisipažįsta ponas Alfredas, turintis teisę jam pasakyti, ką jis daro gerai ir ką blogai – jo žmona. Savo fotobūrelio nariams apie akto fotografavimą jis sako štai ką: „Jei kada teks fotografuoti nuogą kūną, stenkitės jo neišdarkyti. Galima jų iškraipyti, pasirinkti įvairius rakursus, galima pateikti kūną būtent taip, kaip tu jį matai, tačiau tyčiotis iš kūno būtų didžiulis nusikaltimas“.
Zitos STANKEVIČIENĖS nuotraukoje Aušra ir Alfredas Girdziušai
Ausra Girdziusiene "Kelias i svajoniu kalna" - apie Niat-Nam 2008 metu naujametinį spektakli VRM KR
Aušra GirdziušienėKelias į svajonių kalną
„...Siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...“ – tai vienas iš Niat-Nam „dekalogo“ priesakų, t.y. pagrindinių Niat-Nam principų...
Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio Niat-Nam Vietname egzistavo kaip šeimyninė kovos menų mokykla. Vietnamo istorija tęsiasi jau kelis tūkstantmečius. Per tą laiką Vietnamo žmonės patyrė gausybę karų bei konfliktų ir ištvėrė tokių galingų užkariautojų kaip kinai ir mongolai puolimus. Jiems teko kovoti už nepriklausomybę ir naujaisiais laikais, todėl kovos menai šios šalies kultūrai yra ypač svarbūs. Vietnamo teritorijoje per amžius vystėsi ir bendras šaknis su kinais turintys kovos menai, ir grynos vietnamietiškos kovos menų rūšys. Viena iš jų, senuosius laikus menanti šeimyninės kovos menų mokykla - Niat-Nam. Niat-Nam mokykla paplito už Vietnamo ribų. Nors Niat-Nam mokyklos vystymosi kelias buvo sudėtingas, ji neišnyko ir nevirto vien tik kovine sistema. Niat-Nam perėmė įvairių kartų meistrų, siekusių harmoningai ugdyti ir derinti fizines ir dvasines žmogaus savybes, išmintį. Mokymasis Niat-Nam mokykloje pagrįstas paprastais ir racionaliais principais, susiformavusiais per ilgus mokyklos egzistavimo metus. Senovės meistrai sako: „Gerdamas vandenį, prisimink jo šaltinį“ – taigi negalima pamiršti, kad mokyklos meistrai per ilgus amžius žinias kaupė krauju ir prakaitu.
Niat-Nam mokyklos tėvynė yra Tiau-choan ir Tiau-ai žemės, užkirtusios kinų invaziją į Vietnamo pietus.
Lietuvos Niat-Nam federacija įkurta 1999 metais. Federacijos veikla yra labai įvairi: plėtojamas Vietnamo tradicinis kovos menas Niat-Nam, vedamos treniruotės vaikams ir suaugusiesiems, organizuojamos parodomosios programos, seminarai ir stovyklos. Lietuvos Niat-Nam federacijos treneriai turi didelės treniravimo ir kovos menų dėstymo patirties, jie yra atestuoti Niat-Nam mokyklos specialistai, įgiję aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Treniruotės vedamos darželių ir pradinių mokyklų vaikams. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikų sveikatai ir imuninei sistemai stiprinti, naudojami bendrieji stiprinamieji ir lavinamieji pratimai bei specialūs Niat-Nam bazinės technikos pratimai, taip pat ugdoma vaikų plastika ir koordinacija. Treniruotėse jaunesniojo amžiaus vaikams pasitelkiama daug žaismingų pratimų, lavinami vaikų kūrybiniai gabumai. Be to, treniruojantis Niat-Nam akcentuojama disciplina.
Vyresnių klasių mokiniai bei studentai treniruotėse mokosi specialių Niat-Nam technikos pratimų: treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami kvėpavimo pratimai pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį. Pasitelkiami ir kovinio parengimo elementai: darbas poromis, laisvos dvikovos, treniruotės su daiktais – maišeliais, „letenomis“ ir kt. Didelis dėmesys skiriamas bendrajam fiziniam parengimui, lankstumui, akrobatikai.
Treniruotėse vyresniems žmonėms atsižvelgiama į amžiaus ir individualius ypatumus. Treniruočių pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį programą sudaro meditacijos, relaksacijos ir kvėpavimo pratimai, pratimai pagal Kchi-kong ir Noi-kong – specialias Niat-Nam darbo su vidinėmis žmogaus energijomis technikas. Taip pat čia mokomasi Niat-Nam technikos, treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami bendrieji stiprinamieji pratimai, dalijamasi žiniomis apie sveiką mitybą, Rytų refleksoterapiją ir masažą.
Lietuvos Niat-Nam federacija jau daugiau nei dešimt metų organizuoja teatralizuotas šventes vaikams ir jų tėveliams. Ir tai išties šventės! Kas pabuvojo gruodžio 15 dieną Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose, tuo įsitikino – pilnutėlėje salėje vyresnieji laikė vaikus ant kelių, kad užtektų vietų plūstantiems žiūrovams, kiti sėdo ant pakylų, grindų, stovėjo prisiplakę prie sienų. Ir taip du kartus tądien. Tai ne pirmas toks gausus žiūrovų ir Niat-Nam gerbėjų antplūdis šios sportinės organizacijos organizuotų švenčių metu. Salė aidėjo nuo audringų plojimų bei amo netekę žiūrovai mirtinos tylos minutėmis žiūrėjo kas vyksta scenoje. Apie pusantro tūkstančio žiūrovų pamatė Rytų kovos meno Niat-Nam techniką, akrobatikos, lankstumo ar ypatingų Kchi-chong numerių - atlikėjai basi vaikščiojo ant stiklų šukių, stovėjo ant lentoje prikaltų vinių, buvo guldomi vėl ant šukių, o ant jų daužomos betoninės 80-90 kilogramų sveriančios betoninės plytos. Rytietiškų spalvų prisodrintoje scenoje stebino vaikų ir suaugusių sportininkų plastiškai atliekami besiplaikstantys Niat-Nam parodomieji kovų siužetai. Sunku kartais buvo suvokti kur baigiasi vaidyba ir prasideda teniruotėse atidirbtų judesių visuma. Didžiulį įspūdį žiūrovams, ypač vaikams, paliko improvizuotos kovų scenos, kuriose sportininkai-artistai kūnų lankstumu pranoko cirko profesionalus, gyvenančius scenoje ir vaidyboje. Kas matė tos dienos du pasirodymus, pastebėjo, kad kai kurie siužetai mažumėlę skyrėsi, tikriau, kai kurie vaidybos ar kovos meno momentai buvo pačių sportininkų pakeisti, prisitaikant prie esamos sceninės situacijos. Tai rodo sportininkų ne aklą ištreniruoto judesio atmintį, bet ir laisvą kūrybą, net improvizaciją. Kovos menų principai buvo iliustruojami senovinėmis Vietnamo legendomis, kurias savo knygoje „Kovos menas Niat-Nam“ užrašė Niat-Nam mokyklos vadovas profesorius Ngo Suan Bin.
LNF trenerių kolektyvas ir administracija, vadovaujami federacijos prezidento ir vyriausiojo trenerio Petro Golovač, sutelkė apie100 federacijos narių kurti šio renginio. Įvairaus amžiaus dalyviams (vaikams net nuo vienerių metų amžiaus, paaugliams, jaunimui ir sveikatingumo grupės atstovams) spektaklis „Kelias į svajonių kalną“ tapo puikia galimybe atskleisti savo gabumus – jie ne tik vaidino ir rodė kovinę techniką, bet ir piešė dekoracijas, grimavo, rūpinosi muzika, kūrė trumpus filmukus.
Norisi paminėti tuos, kurie tiesiogiai prisidėjo prie šio meno kūrinio, o gal dovanos vilniečiams ir jų svečiams artėjančių švenčių proga. Ir, sutikit, perskaitę jų vardus, mes nors mintyse padėkosime jiems už nuostabias akimirkas kopiant kartu į Svajonių Kalną 2008 metais. Ir nesvarbu, status jis bus, ar lėkštas, svarbiausia reikia atsiminti: siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...
Tad štai jie, jūsų plydovai: projekto vadovas ir įkvėpėjas – LNF prezidentas ir vyriausiasis treneris Petras Golovač, prodiuseris – LNF viceprezidentas ir vyresnysis treneris Deividas Vaškelis. Scenarijų kūrė Edita Babkovskienė, Petras Golovač ir trenerių kolektyvas, režisavo ir scenas kūrė Petras Golovač, Deividas Vaškelis, Veronika Byčenko, Valerij Kušelevič. Aktorius ruošė treneriai Artūras Lugovskij, Aleksandr Abramov, instruktoriai Alfonsas Filipovičius, Karolis Ustila ir kaskadininkas, Aikido Aikikai asociacijos „Sūkurys“ narys Slava Samuchov. Muziką parinko Vladimir Kučeriavyj, vaizdo medžiagą sukūrė Adomas Miklys ir Karolis Daujotas, choreografiją – Veronika Byčenko, kostiumus – Lena Kotik ir Veronika Byčenko, grimą ir dekoracijas – Petras Golovač, Eglė Selevičiūtė, Tatjana Stavickaja, Irina Kušelevič, Vaiva Vaišvilaitė, Veronika Byčenko. Pagrindinius vaidmenis atliko Karolis Ustila, Michail Somkin, Edvinas Brasas, Kira Purlytė (mokytojai), Adomas Miklys, Agota Bialobžeskytė, Sergej Mogiš, Mantas Švabavičius, Marius Janušonis, Jonas Jarutis, Viačeslav Filipovičius (mokiniai).
Šio nuostabaus spektaklio organizatoriai savo vardu nori padėkoti ir tiems, kurie prisidėjo prie naujametinės šventės gimimo. Pasak organizatorių, ši šventė nebūtų įvykusi be rėmėjų pagalbos. LNF nuoširdžiai dėkoja Vladimirui Orechovui, Tadui Neverovskiui, „Vision“ kompanijos pradininkei Lietuvoje Ingai Krukauskienei, UAB „Dalca“, „Ryšių statyba“, „Miollerauto“, vegetariško maisto restoranui „Balti Drambliai“, įgarsinimo ir apšvietimo firmai „Solist“ bei draugams ir bendraminčiams ekskliuzyvinių baldų gamintojai bendrovei „Evaldo Merkaba“ ir jos vadovams Dmitrijui Byčenko ir Evaldui Motiejūnui, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariui fotomenininkui Alfredui Girdziušui, Lietuvos Aikido Aikikai federacijai, vadovaujamai Prano Golovač ir Aikido Aikikai sveikatingumo klubui „Pažinkim save“, vadovaujamam Valerijaus Marčenkovo.
„...Siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...“ – tai vienas iš Niat-Nam „dekalogo“ priesakų, t.y. pagrindinių Niat-Nam principų...
Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio Niat-Nam Vietname egzistavo kaip šeimyninė kovos menų mokykla. Vietnamo istorija tęsiasi jau kelis tūkstantmečius. Per tą laiką Vietnamo žmonės patyrė gausybę karų bei konfliktų ir ištvėrė tokių galingų užkariautojų kaip kinai ir mongolai puolimus. Jiems teko kovoti už nepriklausomybę ir naujaisiais laikais, todėl kovos menai šios šalies kultūrai yra ypač svarbūs. Vietnamo teritorijoje per amžius vystėsi ir bendras šaknis su kinais turintys kovos menai, ir grynos vietnamietiškos kovos menų rūšys. Viena iš jų, senuosius laikus menanti šeimyninės kovos menų mokykla - Niat-Nam. Niat-Nam mokykla paplito už Vietnamo ribų. Nors Niat-Nam mokyklos vystymosi kelias buvo sudėtingas, ji neišnyko ir nevirto vien tik kovine sistema. Niat-Nam perėmė įvairių kartų meistrų, siekusių harmoningai ugdyti ir derinti fizines ir dvasines žmogaus savybes, išmintį. Mokymasis Niat-Nam mokykloje pagrįstas paprastais ir racionaliais principais, susiformavusiais per ilgus mokyklos egzistavimo metus. Senovės meistrai sako: „Gerdamas vandenį, prisimink jo šaltinį“ – taigi negalima pamiršti, kad mokyklos meistrai per ilgus amžius žinias kaupė krauju ir prakaitu.
Niat-Nam mokyklos tėvynė yra Tiau-choan ir Tiau-ai žemės, užkirtusios kinų invaziją į Vietnamo pietus.
Lietuvos Niat-Nam federacija įkurta 1999 metais. Federacijos veikla yra labai įvairi: plėtojamas Vietnamo tradicinis kovos menas Niat-Nam, vedamos treniruotės vaikams ir suaugusiesiems, organizuojamos parodomosios programos, seminarai ir stovyklos. Lietuvos Niat-Nam federacijos treneriai turi didelės treniravimo ir kovos menų dėstymo patirties, jie yra atestuoti Niat-Nam mokyklos specialistai, įgiję aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Treniruotės vedamos darželių ir pradinių mokyklų vaikams. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikų sveikatai ir imuninei sistemai stiprinti, naudojami bendrieji stiprinamieji ir lavinamieji pratimai bei specialūs Niat-Nam bazinės technikos pratimai, taip pat ugdoma vaikų plastika ir koordinacija. Treniruotėse jaunesniojo amžiaus vaikams pasitelkiama daug žaismingų pratimų, lavinami vaikų kūrybiniai gabumai. Be to, treniruojantis Niat-Nam akcentuojama disciplina.
Vyresnių klasių mokiniai bei studentai treniruotėse mokosi specialių Niat-Nam technikos pratimų: treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami kvėpavimo pratimai pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį. Pasitelkiami ir kovinio parengimo elementai: darbas poromis, laisvos dvikovos, treniruotės su daiktais – maišeliais, „letenomis“ ir kt. Didelis dėmesys skiriamas bendrajam fiziniam parengimui, lankstumui, akrobatikai.
Treniruotėse vyresniems žmonėms atsižvelgiama į amžiaus ir individualius ypatumus. Treniruočių pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį programą sudaro meditacijos, relaksacijos ir kvėpavimo pratimai, pratimai pagal Kchi-kong ir Noi-kong – specialias Niat-Nam darbo su vidinėmis žmogaus energijomis technikas. Taip pat čia mokomasi Niat-Nam technikos, treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami bendrieji stiprinamieji pratimai, dalijamasi žiniomis apie sveiką mitybą, Rytų refleksoterapiją ir masažą.
Lietuvos Niat-Nam federacija jau daugiau nei dešimt metų organizuoja teatralizuotas šventes vaikams ir jų tėveliams. Ir tai išties šventės! Kas pabuvojo gruodžio 15 dieną Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose, tuo įsitikino – pilnutėlėje salėje vyresnieji laikė vaikus ant kelių, kad užtektų vietų plūstantiems žiūrovams, kiti sėdo ant pakylų, grindų, stovėjo prisiplakę prie sienų. Ir taip du kartus tądien. Tai ne pirmas toks gausus žiūrovų ir Niat-Nam gerbėjų antplūdis šios sportinės organizacijos organizuotų švenčių metu. Salė aidėjo nuo audringų plojimų bei amo netekę žiūrovai mirtinos tylos minutėmis žiūrėjo kas vyksta scenoje. Apie pusantro tūkstančio žiūrovų pamatė Rytų kovos meno Niat-Nam techniką, akrobatikos, lankstumo ar ypatingų Kchi-chong numerių - atlikėjai basi vaikščiojo ant stiklų šukių, stovėjo ant lentoje prikaltų vinių, buvo guldomi vėl ant šukių, o ant jų daužomos betoninės 80-90 kilogramų sveriančios betoninės plytos. Rytietiškų spalvų prisodrintoje scenoje stebino vaikų ir suaugusių sportininkų plastiškai atliekami besiplaikstantys Niat-Nam parodomieji kovų siužetai. Sunku kartais buvo suvokti kur baigiasi vaidyba ir prasideda teniruotėse atidirbtų judesių visuma. Didžiulį įspūdį žiūrovams, ypač vaikams, paliko improvizuotos kovų scenos, kuriose sportininkai-artistai kūnų lankstumu pranoko cirko profesionalus, gyvenančius scenoje ir vaidyboje. Kas matė tos dienos du pasirodymus, pastebėjo, kad kai kurie siužetai mažumėlę skyrėsi, tikriau, kai kurie vaidybos ar kovos meno momentai buvo pačių sportininkų pakeisti, prisitaikant prie esamos sceninės situacijos. Tai rodo sportininkų ne aklą ištreniruoto judesio atmintį, bet ir laisvą kūrybą, net improvizaciją. Kovos menų principai buvo iliustruojami senovinėmis Vietnamo legendomis, kurias savo knygoje „Kovos menas Niat-Nam“ užrašė Niat-Nam mokyklos vadovas profesorius Ngo Suan Bin.
LNF trenerių kolektyvas ir administracija, vadovaujami federacijos prezidento ir vyriausiojo trenerio Petro Golovač, sutelkė apie100 federacijos narių kurti šio renginio. Įvairaus amžiaus dalyviams (vaikams net nuo vienerių metų amžiaus, paaugliams, jaunimui ir sveikatingumo grupės atstovams) spektaklis „Kelias į svajonių kalną“ tapo puikia galimybe atskleisti savo gabumus – jie ne tik vaidino ir rodė kovinę techniką, bet ir piešė dekoracijas, grimavo, rūpinosi muzika, kūrė trumpus filmukus.
Norisi paminėti tuos, kurie tiesiogiai prisidėjo prie šio meno kūrinio, o gal dovanos vilniečiams ir jų svečiams artėjančių švenčių proga. Ir, sutikit, perskaitę jų vardus, mes nors mintyse padėkosime jiems už nuostabias akimirkas kopiant kartu į Svajonių Kalną 2008 metais. Ir nesvarbu, status jis bus, ar lėkštas, svarbiausia reikia atsiminti: siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...
Tad štai jie, jūsų plydovai: projekto vadovas ir įkvėpėjas – LNF prezidentas ir vyriausiasis treneris Petras Golovač, prodiuseris – LNF viceprezidentas ir vyresnysis treneris Deividas Vaškelis. Scenarijų kūrė Edita Babkovskienė, Petras Golovač ir trenerių kolektyvas, režisavo ir scenas kūrė Petras Golovač, Deividas Vaškelis, Veronika Byčenko, Valerij Kušelevič. Aktorius ruošė treneriai Artūras Lugovskij, Aleksandr Abramov, instruktoriai Alfonsas Filipovičius, Karolis Ustila ir kaskadininkas, Aikido Aikikai asociacijos „Sūkurys“ narys Slava Samuchov. Muziką parinko Vladimir Kučeriavyj, vaizdo medžiagą sukūrė Adomas Miklys ir Karolis Daujotas, choreografiją – Veronika Byčenko, kostiumus – Lena Kotik ir Veronika Byčenko, grimą ir dekoracijas – Petras Golovač, Eglė Selevičiūtė, Tatjana Stavickaja, Irina Kušelevič, Vaiva Vaišvilaitė, Veronika Byčenko. Pagrindinius vaidmenis atliko Karolis Ustila, Michail Somkin, Edvinas Brasas, Kira Purlytė (mokytojai), Adomas Miklys, Agota Bialobžeskytė, Sergej Mogiš, Mantas Švabavičius, Marius Janušonis, Jonas Jarutis, Viačeslav Filipovičius (mokiniai).
Šio nuostabaus spektaklio organizatoriai savo vardu nori padėkoti ir tiems, kurie prisidėjo prie naujametinės šventės gimimo. Pasak organizatorių, ši šventė nebūtų įvykusi be rėmėjų pagalbos. LNF nuoširdžiai dėkoja Vladimirui Orechovui, Tadui Neverovskiui, „Vision“ kompanijos pradininkei Lietuvoje Ingai Krukauskienei, UAB „Dalca“, „Ryšių statyba“, „Miollerauto“, vegetariško maisto restoranui „Balti Drambliai“, įgarsinimo ir apšvietimo firmai „Solist“ bei draugams ir bendraminčiams ekskliuzyvinių baldų gamintojai bendrovei „Evaldo Merkaba“ ir jos vadovams Dmitrijui Byčenko ir Evaldui Motiejūnui, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariui fotomenininkui Alfredui Girdziušui, Lietuvos Aikido Aikikai federacijai, vadovaujamai Prano Golovač ir Aikido Aikikai sveikatingumo klubui „Pažinkim save“, vadovaujamam Valerijaus Marčenkovo.
2007-12-09
"Poema apie Ūlą" Sigita Nemeikaitė ; "Galvė" Nr.36; 2005 09 09; Tai straipsnelis apie fotoparodą fotonovelė "Ūla"
„Galvė“ 2005 m. rugsėjo 9 d. Nr.36
Aktualijos
Sigita Nemeikaitė
Poema apie Ūlą
Vilniaus rotušėje antradienį atidaryta žinomo šalies fotomenininko, „Galvės“ laikraščio bendradarbio lentvariečio Alfredo Girdziušo fotonovelės paroda „Ūla“. Fotografijos vaizdais A.Girdziušas pasakoja labai intymią ir asmenišką – savo mažosios septynmetės dukrytės Ūlos – istoriją nuo pat pirmosios jos gimimo dienos.
Nuotraukose matome mažo žmogaus gyvenimo preliudiją. Pirmiausia besilaukiančią mažylės Alfredo žmoną Aušrą su sūnumi Pijumi, kuris bando išgirsti sesutės beldimąsi į pasaulį, jos įstabų gimimo momentą, paaugusios Ūlos žaidimus ir sunkias baleto pamokas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Ekspozicija baigiasi simboliniu kadru – mažoji mergytė keliauja tolyn vingiuojančiu vieškeliu. Jos gyvenimas tik prasideda, jai tik pradeda atsiverti pasaulis. „Nešuosi savyje šviesiausią viltį“, - tokius Alfredo parašytus žodžius perskaitome po šia nuotrauka.
Ši paroda – tai labai poetiškas ir kartu žemiškas pasakojimas apie besiformuojančią vaiko asmenybę. Ir ne tik tai. Alfredas ne tik įamžino vaizdus, bet ir pats parašė eiliuotus tekstus nuotraukoms, kuriuose apmąsto ir savąjį žmogiškąjį bei kūrybos kelią. Šį išbaigtą, su didele meile padarytą kūrybinį darbą galima vadinti ne tik fotonovele, bet ir fotopoema.
Paroda „Ūla“ veiks visą mėnesį. Įdomu, kad ji pradeda fotoparodų ciklą Vilniaus rotušėje.
V.Kasperavičiaus nuotr.
Aktualijos
Sigita Nemeikaitė
Poema apie Ūlą
Vilniaus rotušėje antradienį atidaryta žinomo šalies fotomenininko, „Galvės“ laikraščio bendradarbio lentvariečio Alfredo Girdziušo fotonovelės paroda „Ūla“. Fotografijos vaizdais A.Girdziušas pasakoja labai intymią ir asmenišką – savo mažosios septynmetės dukrytės Ūlos – istoriją nuo pat pirmosios jos gimimo dienos.
Nuotraukose matome mažo žmogaus gyvenimo preliudiją. Pirmiausia besilaukiančią mažylės Alfredo žmoną Aušrą su sūnumi Pijumi, kuris bando išgirsti sesutės beldimąsi į pasaulį, jos įstabų gimimo momentą, paaugusios Ūlos žaidimus ir sunkias baleto pamokas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Ekspozicija baigiasi simboliniu kadru – mažoji mergytė keliauja tolyn vingiuojančiu vieškeliu. Jos gyvenimas tik prasideda, jai tik pradeda atsiverti pasaulis. „Nešuosi savyje šviesiausią viltį“, - tokius Alfredo parašytus žodžius perskaitome po šia nuotrauka.
Ši paroda – tai labai poetiškas ir kartu žemiškas pasakojimas apie besiformuojančią vaiko asmenybę. Ir ne tik tai. Alfredas ne tik įamžino vaizdus, bet ir pats parašė eiliuotus tekstus nuotraukoms, kuriuose apmąsto ir savąjį žmogiškąjį bei kūrybos kelią. Šį išbaigtą, su didele meile padarytą kūrybinį darbą galima vadinti ne tik fotonovele, bet ir fotopoema.
Paroda „Ūla“ veiks visą mėnesį. Įdomu, kad ji pradeda fotoparodų ciklą Vilniaus rotušėje.
V.Kasperavičiaus nuotr.
Naktigonė. Alfredas Girdziušas "Naktigonė";- verta paskaityti apie keistus nutikimus šiame gyvenime. Skiriu šviesios atminties kraštiečiui arklininkui Bladukui
Alfredas Girdziušas Paliesius
Naktigonė
Skiriu šviesios atminties “konikui” Bladukui
1956 metais ruduo Lietuvoje buvo šaltas ir lietingas. Ypač daug ir dažnai lydavo rytiniuose rajonuose. Nuo darganos dažniausiai kentėdavo piemenys, ganantys arklius naktimis. Nebūdavo tos apdainuotos romantikos naktigonėse. Reikėdavo ne tik žiūrėti, kad arkliai neįlįstų į kolūkio pasėlius, bet ir įsigudrinti, kaip sušilti, kada šlapios malkos nedega. Ir kokios ten malkos – prisirenki krūmuose apdžiūvusių šakų, nes į mišką su kirviu neįeisi – viskas “liaudies”, kolchozo, “bendra”...
...Pasibaigė bobų vasara. Neteko net tų voratinklių matyti. Šalta, nyku. Vieną šeštadienio naktį, kada kaimiečių pirtys dar buvo neataušusios arba net karštos ir jų nieks nerakindavo, mes, naktigonininkai, nusprendėme lėkti į artimiausio vienkiemio pirtį ir tenai šildytis, o arklius suvaryti į tvora aptvertą brūzgyną. Arklių buvo nedaug, apie dvidešimt, tad greitai ir suginėm. Mūsų buvo trejetas – du vaikigaliai ir “etatinis” “konikas”. Dėdulė buvo mažo ūgio, su kuprele ir amžinai papsintis pypkę – “liulką”, kaip mes ją vadindavome. Jis pirmasis nuėjo pirties link, o mes dar vargome su arkliais. Baigę gainioti gyvulius pasileidome ir mes tiesiai per lauką svajodami apie šilumą. Jau buvome nukakę ganėtiną kelio gabalą kai pastebėjome nakties apgaubtu lauku tiesiai į mus belekiantį kažkokį padarą – lyg šerną, lyg kumeliuką. Šmėklos siluetas pralėkė pro šalį taip greitai, kad nesuvokėme nieko, tik sustingę iš siaubo klausėmės šlepsinčių šuolių. Aš pagalvojau, jog geriau būtų, jei grįžtume prie arklių – bus saugiau, bet ten, pirtyje, laukė šiluma. Permirkusios burkos buvo sunkios ir pirtyje svajojome jas išsidžiovinti. “Kolega” bakstelėjo man į pašonę ir, drebančiu iš susijaudinimo, o gal nuo šalčio, balsu, paragino bėgti į pirtį. Kai priartėjome prie pirties, supratome, kad kažkas čia atsitiko, nes durys buvo atviros, mažas langelis išmuštas, o viduje ir aplinkui nė gyvos dvasios. Nebuvo ir “koniko”. Uždegėme žiebtuvėlį ir pašvietėme priepirčio vidun. Nuo to, ką pamatėme, mums net pagaugai stuburkauliu nusirito – grindys buvo kruvinos. Kraujas, susimaišęs su vandeniu, dar tekėjo į grindų plyšius. Neobliuotų lentų paviršiuje aiškiai matėsi basų pėdų šlapios dėmės, kurios, retokai išmėtytos, jungė abu tarpdurius. Lauke, įmirkusioje žemėje, pėdos tiesiu taikymu nudrožė į artimiausius krūmus. Mes pradėjome šaukti dėdę “koniką”. Į pirtį nelindome ir po kelių akimirkų puolėme prie arklių. Puskilometrį įveikėme greičiau, nei tikėjomės. Šlapios burkos pečių neslėgė, o lauke temperatūra “šoktelėjo” vos ne dešimčia laipsnių – pasidarė karšta. Prilėkėme prie dviejų alksnių, kur buvo atkabinama spygliuota viela arkliams išginti, ir vėl pradėjome šaukti “koniką”. Jis išdygo kaip iš po žemių. Pašvietėme jam į veidą, “koniko” akys buvo išsprogusios, o pypkė dantyse net šokinėjo. Dėdė išsitraukė savo nedegančią smarvę iš burnos ir paklausė, ar mes buvom prie pirties. Mes linktelėjome galvas ir pašnibždomis paklausėme kas ten įvyko.
Išgirdome padriką pasakojimą apie jo nuotykį...
...Naktigonininkas jau iš toliau pamatė , kad pirtyje dega šviesa. Nustebo, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio ir kaimo žmonės paprastai tokiu metu jau nesimaudo. Jį pagavo smalsumas – o gal kas naminę degtinę suka, tad paspartino žingsnį ir, atsargiai priėjęs prie sąsparos, pasieniu pasiekė langelį. Stiklas iš vidaus buvo aprasojęs ir kas vyko viduje, sunku buvo įžvelgti. Trukdė ir žvakė, deganti ant palangės. Staiga viduje sujudėjo šešėlis, nuo palangės dingo žvakė ir apšvietė vaizdą, kurio seniokas nesitikėjo pamatyti. Pamėlusi ranka ilgais pirštais graibė nuo palangės auksinius žiedus ir papuošalus. Pirštai pranykdavo ir vėl atsirasdavo prieš pat “koniko” nosį anapus stiklo. Papuošalų, matyt, buvo daug. Net silpnoje žvakės šviesoje matėsi tų brangenybių dydis. Begraibant auksą nuo palangės, ranka netyčia brūkštelėjo per rasotą stiklą ir naktigonininkas pagaliau pamatė per tą plyšelį ir papuošalų savininkę. Tai buvo labai sena moteris. “Konikas” galėjo prisiekti, kad niekada šiose apylinkėse tokia moteris negyveno ir net neatvažiuodavo. Ilgi žili senės plaukai buvo šlapi ir lipo prie šlapio kūno. Išdžiovintos laiko krūtys kabėjo kaip tušti sūrmaišiai. Akys buvo didelės ir juodos , jose atsispindėjo žvakės liepsna ir, atrodė, jog akys kibirkščiuoja. Senės kūnas buvo toks kaulėtas, kad naktigonininkas per tas akimirkas spėjo dar pagalvoti, kaip išvis šis skeletas vaikščioja. Ir tik tada senioką pagavo siaubas – naktis, auksas, sena ragana, pirtis... Tik nelabasis ar nelaboji tokiu metu pirtyje auksą gali skaičiuoti! Atšoko nuo lango, nubraižė priešais save kryžių, peržėgnojo langelį ir tuo metu po kojomis pajuto iškilimą. Pagraibęs purvą užčiuopė akmenį. Dar kartą persižėgnojo ir iš visų jėgų trenkė į langelį. Su dūžtančio stiklo skambėjimu susiliejo nežmoniškas klyksmas, šviesa užgeso ir pasidarė tylu. Akimirką vieną kitą seniokas dar stovėjo, bet iš juodos kiaurymės nieko nesigirdėjo. Ši tyla dar labiau išgąsdino kuprių. Sudrebėjo senio širdis ir jis puolė atgal prie arklių. Pakėlęs burkos skvernus sulig kupra, “konikas” kaip niekad gyvenime greitai skuodė tiesiai laukais. Gal būt ir tikėjosi mus susitikti, bet, nepastebėjęs mūsų laukymėje ir neradęs prie arklių, nesiryžo grįžti prie pirties...
...Ta naktis buvo mums labai sunki – kažkur dar stūgavo vilkai, arkliai pasidarė neramūs, o mes net nekurdami ugnies, aušros sulaukėme bestypsodami tarp trijų alksnių. Su tamsa traukėsi ir baimė. Išginėme arklius į pievą. Atėjo pamaina. Mes tylėdami išsiskirstėme į namus. Reikėjo eiti pro tą pačią pirtį, bet kiekvienas prisigalvojo sau kokią nors priežastį, kad nereiktų eiti tuo takeliu. Aš nukulniavau prie ežero. Nor susidarė lankas kelio, bet mestelėjau draugui, kad einu patikrinti bučiaus prie ištekanšio upelio.
Jau iš toli pamačiau čigonų taborą – jie kasmet rudeniop atkanka čia ir rengia kažkokias šventes. Sako vestuves kelia, bet per tas „vestuves“ jie dažniausiai pliekdavosi ilgais botagais. Vyras prieš vyrą, pasilenkę tampo ilgus ir storus botagus, šokinėja, erzina viens kitą ir staiga šeria kitam. Retai pataikydavo – vikrūs buvo tie čigonai, išsisukdavo nuo smūgio. Tada pasigirsdavo lyg pistoleto šūvis ir vėl prasidėdavo viskas iš naujo. Kažkoks ritualas. Čigonės sėdėdavo prie laužų ir nekraipdavo dėmesio. Ir net viens kitas vyras, atsirėmę į dideliais ratais vežimus, atsainiai traukdavo kažkokius rūkalus, ir besikaunančius padrąsindavo ar kritikuodavo gerkline nesuprantama mums kalba. Nieks nesiartindavo prie jų, vaikai bijojo kaip ugnies tų ateivių tik brigadininkas su jais susitikdavo ir nurodydavo kuriame plotelyje čigonai galėjo savo arklius paganyti. Paprastai jau ankstyvą rytą čigonės sukdavosi prie ugniakurų ir ruošdavo vyrams valgyti. Dabar juos pamačiau beveik visus pakirdusius, riksmai liejosi, plaikstėsi ilgi čigonių sijonai, o vyrai su raudonomis liemenėmis kažką aiškinosi tarpusavyje.
Teko kirsti kampą ir kulniuoti namo tiesiai per šlapią ražieną.
Po kelių dienų išgirdome, kad tos pirties šeimininkas keikė piemenis už išdaužtą langą, akmenį įmestą į vidų, išpiltą vandenį ir išterliotas krauju grindis. Apylinkėje nesigirdėjo, kad būtų sužalota kokia nors senyva moteris. Tik sakė, kad čigonų taboras prie ežero norėjo vestuves kelti. Sakė, kad ruošėsi čigonai tekinti barono dukrą, bet kažkas nepatiko ir, visos apylinkės laimei, išsinešdino nežinoma kryptimi. Net vagiliauti ar burti iš rankos ar kortomis pas nieką neužsuko. Kiti sakėsi matę ir pačią čigoniukę – labai jau nečigoniškai šviesiaplaukę mergaičiukę. Sklido gandai, kad tai šviesiaplaukei čigoniukei jaunikio konkurentas sužalojo veidą. Kiti tikino, kad jinai pati persipjovė gražų veidelį, kad netekėtų. Supaisysi tuos čigoniškus įstatymus...
Aš įtariau, kad toje pirtyje, kur „konikas“ „pašventino“ raganą su akmeniu, buvo ne ragana, o... toji šviesiaplaukė čigonų nuotaka. Bet tai buvo tik mano spėlionė. Nesiderino Bladuko papasakotas raganos siaubingas vaizdas, matytas per langą, ir žmonių kalbos apie gražuolę nečigonišką čigonų nuotaką.
Dar dvi savaites ganėme arklius, bet prie pirties nesiartinome, nors ir žinojome, kad yra kūrenama. Temstant viens kitam prisiekinėdavome, kad matosi langelyje silpna švieselė. Jau žiemą pas tos pirties šeimininką buvo atvažiavusi nepažįstama moteris. Kalbėjo rusiškai. Lietuviškai vos vos suprato. Ieškojo lyg ir giminių toje apylinkėje, bet pas mus nei rusai, tuolab lenkai, negyveno. Vis kelio klausinėjo kaip prie ežero nukakt. Net į pirtį aną, žmonės apšnekėjo, buvo užsukusi. Vėliau žmonės sakė, kad prieš įeidama į pirtį moteris kažką paslaptingai murmėjo sau panosėje, viduje prie langelio lyg suklupo ir graibė pasieniais. Viešnia buvo dar visai jauna, tik veidas perrėžtas raudonu randu nuo kaktos iki smakro, o sužalotas vienas vokas keistai atverdavo didžiules juodas kaip anglis akis. Mačiau ją iš toli lipančią į “Pobedą”. Matyt labai turtinga buvo. Mačiau jos plaukus trumpus ir šviesius kaip linai. Veido nemačiau. “Konikas” mirė, tik neatsimenu ar prieš tos viešnios apsilankymą, ar vėliau. Pasakojo, kad labai sunkiai mirė – paralyžiavo. Prieš mirtį raganą vis keikė. Pusę kūno valdė, pusę ne. O per veidą atsirado raudonas raudonas ruožas nuo kaktos iki smakro. Bet tai, sako, nuo paralyžiaus. Prieš mirtį bandė kažką pasakyti apie kažkokį žiedą su briliantu, pirtį. Buvo žmogus neturtingas ir nieks nekreipė dėmesio į jo priešmirtinius paistalus...
Bėgo laikas užtušuodamas vaikystės prisiminimus.
...Lankydamasis gimtinėje užklydau į senas kapines. Už senos koplyčios guli mano protėviai. Šalia palaidotas ir “konikas”. Būčiau gal viską ir primiršęs apie naktigones, bet “koniko” kapo kryžius man keistai priminė ir tą naktį, ir viešnią, ir raudonus randus abiem ant veidų – viena pusė kryžiaus buvo supuvusi, o kita - lyg vakar obliuota. Net nukryžiuotasis kabojo ant vienos rankos. Pabūgau prisiliesti ir pataisyti – gal tai kerštas ar prakeiksmas tos raganos iš pirties...
Monika. Alfredas Girdziušas "Monika"; Pasakojimas apie pirmąją autoriaus mokytoją Moniką Kuodienę, gyvenusią ir dirbusią Mėčionių kaime Ignalinos rajone.
Alfredas Girdziušas – Paliesius
Skiriu savo pirmajai mokytojai Monikai Kuodienei
Monika
Jau visa savaitė saulė kepino laukus, bronzinius vyrų pečius pradalgėse, berišančių pėdas moterų susilenkusias nugaras. O šiandien taip šutino, jog, atrodė, nebuvo kuo alsuoti.
-Bus lietaus.- kalbėjo vyrai pustydami dalgius ir braukdami čiurkšles nuo veido. – Reikia nors šį gabaliuką baigti.
To “gabaliuko” galas rėmėsi toli į Meros upę. Vyrai pabaigę pradalgę su visais drabužiais šokdavo į vandenį, o moterys sušlapindavo baltas skarutes , vos vos pagręždavo, apsigobdavo galvas ir vėl stodavo rišti ir statyti pėdas į gubas. Jaunimas ir vaikai pirmutiniai sušokdavo į upę ir paskutiniai išlįsdavo iš vandens.
Į vakarą visai nelauktai pūstelėjo vėjas ir išblaškė visas lietaus prognozes. Jaunimas liko prie upės ir dūko atsigriebdami už visą varganą dieną.
-Monika-a-a!- pasigirdo toli toli balsas.
Upėje vanduo tiško fontanais nuo bešėlstančiųjų.
-Monika-a-a-a!
-Monika, tave mama šaukia. Bėk namo.- kažkas paragino smulkutę mergaitę.
Krante Monika pašokinėjo ant vienos kojos, iškratė vandenį iš ausies, užsitempė ant šlapio lieso kūnelio suknutę ir nenoromis nubėgo namų link. Iki namų, Naujojo Strūnaičio, nuo upės visai netoli, bet mergaitė trumpino kelią – pasileido tiesiai per ražienas basomis kojytėmis.
Namuose seserys ir broliai žvelgė į ją su nuostaba, lyg pirmą kartą ją matydami.
-Monika,- kažkaip iškilmingai prabilo mama,- tave toliau mokytis leisime, važiuosi į Vilnių.
Išsiplėtė mergaitės akutės, o širdukę suspaudė lyg replėmis. Jinai nežinojo – džiaugtis jai ar ne...
...1922 metais Švenčionių apskrityje, Naujojo Strūnaičio dvare, kurį valdė savininkas Maslauskas, valstiečio Mykolo Matkevičiaus šeimoje gimė šeštas vaikutis. Tai buvo mergaitė. Tėvas, bevartydamas “Ūkininko patarėją”, surado jai vardą – Moniką, nė neįtardamas, jog šis vardas reiškia “vienišumą”. Nors ūkis buvo nemažas, bet šeima gyveno nepasiturinčiai. Vyresnieji vos paaugę dirbo jau su tėvais, kad išmaitintų save ir jaunėles sesutes. Apie mokslus teko vaikams tik svajoti. Ypač sunku pasidarė 1920 metų pabaigoje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą. 1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencijai pripažinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, iš esmės pasikeitė Lenkijos valdžios požiūris į šiame krašte veikusias lietuviškas mokyklas. Jau 1923/24 mokslo metais Vilniaus apygardos švietimo kuratorija pareikalavo, kad visi mokytojai įrodytų Lenkijos pilietybę, pristatytų politinio lojalumo Lenkijos valstybei, vadinamo moralybe, pažymą, kurią išduodavo miesto bei apskrities storastų įstaigos.
...Nors ir kaip sunku buvo, bet Matkevičiai nutarė leisti jauniausiąją dukrytę Moniką į pradžios mokyklą. Toli nereikėjo vaikščioti – čia pat, Strūnaityje. Ir štai Monika rankutėse laiko Geručio “Rūtelę” – pirmojo skyriaus elementorių. Vėliau gauna M.Vasiliausko “Žibutę”. Monikai mokslai prasideda ne rugsėjo pirmąją. Ji gano gyvulius iki pat “visų šventųjų” dienos. Broliai išvyko ieškoti uždarbio svetur. Monikai ėjo vienuolikti metai kai mirė tėvelis. Negandos užgriuvo šeimą. Pagaliau 1938 metais Monika su pertraukomis baigia Strūnaičio pradžios mokyklą ir tų pačių metų vasaros pabaigoje mama išveža ją mokytis į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Lenkų okupacijos metais švietimo lietuvių kalba sistemoje pagrindinė vieta priklausė “Ryto” švietimo draugijai. Ji buvo pagrindinė lietuviškųjų mokyklų juridinė laikytoja. Jos žinioje buvo privatinės ir vidurinės lietuvių mokyklos, įvairūs kursai, mokytojų seminarija, skaityklos ir kitos kultūros-švietimo įstaigos. Dalį pinigų draugijos gaudavo iš įvairių šaltinių – aukų, rinkliavų, valstybinių subsidijų. Ir lietuvių mokykloms, veikusioms Vilniuje, didelę dalį skirdavo Lietuvos valdžia. Tai buvo daroma neoficialiai, prisidengiant įvairių organizacijų ir privačių asmenų vardu.
Tuo metu, kai Monika atvyko į Vilnių, mieste veikė tik vienintelė lietuviška gimnazija.
Iš geležinkelio stoties pėsčiomis su nedideliu ryšulėliu rankose, Monika kartu su mama atėjo iki miesto centro. Gimnazijoje jau buvo daug vaikų, o į raštinę ėjo ir ėjo nauji vaikai su tėvais. Kada Monikai pranešė, kad priimamas tik jos prašymas, o mokytis teks gal tik kitais metais, ji apsidžiaugė ir... pravirko.
Metai slinko lėtai. Suaugusieji kalbėjo apie artėjantį karą su vokiečiais. 1939 metų rugsėjo pirmąją Monika sutiko jau gimnazijoje, Vilniuje. Jinai, kaip ir visos gimnazijos mergaitės, vilkėjo mėlyna lenkų gimnazisčių uniforma, nešiojo beretę. Per pirmąją mokslo metų pamoką mokiniams pranešė apie prasidėjusį karą. Po septyniolikos dienų Sovietų sąjungą užpuolė Lenkiją iš rytų. Vilniuje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Jie atrodė varganai, bet linksmi ir balsingi. Monika su kitomis gimnazistėmis kartais prasiblaškydavo eidamos atnešti duonos iš “Ryto” draugijos komiteto į gimnazijos bendrabutį. Gal vienintelis, ryškiausias tų laikų prisiminimas – duonos kvapas. Mergaites pagarbiai praleisdavo siaurose gatvelėse...
1940/41 mokslo metais Vilniuje veikė jau 58 pradinės ir 15 vidurinių mokyklų. Skyriai pavadinti klasėmis, gimnazijos – vidurinėmis mokyklomis, panaikintas mergaičių ir berniukų atskiras mokymas.
1941 metų pavasaris! Atostogos. Monika važiuoja į namus. Nereikšmingos “miestietės” paslaptys tarp draugių, vogčiomis stebimos gegužinės, maudynės Meroje, kaimo darbai... Kas dėjosi aplinkui, vaikai suvokdavo tik per suaugusius. Karas į šias vietas įslinko tyliai, vogčiomis. Naujuosius mokslo metus Monika pradėjo jau Švenčionyse. Čia buvo atidaryta gimnazija. Namai arčiau ir, atrodė, saugiau.
Kada kelyje Švenčionys-Lentupiai sovietiniai partizanai sušaudė Švenčionių apskrities kreiskomisara Beką, vokiečiai sušaudė daug nekaltų vietinių gyventojų. Įsiminė Monika matematikos pamoką, kada už gimnazijos langų pasigirdo šūvių papliūpos. Mokytojas Miklaševičius paprašė visus mokinius atsistoti ir pagerbti žuvusius, o po to sunkiai atsidusęs tęsė pamoką...
1944 metais Monika baigė gimnaziją ir galvojo važiuoti mokytis į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, bet likimas, o gal sovietinė valdžia, pasielgė savaip – papuolė dirbti į žemės ūkio skyrių. Tvarkė pabėgėlių pareiškimus. Vėliau rusai pasiuntė Moniką mokytis išminuotoja. Trims mėnesiams praslinkus ji nepapuolė nei į frontą, nei išminuoti vietinius objektus – buvo pakviesta mokytojauti į savo gimnaziją. 1945 metų pavasarį ji perkeliama dirbti į Miečionių pradinę mokyklą (dabar Ignalinos rajonas). Mokykla buvo įkurta pas našlę Adelę. Ten ir gyveno jauna mokytoja. Mokytoja Monika.
Pokario metai. Sunkūs, alkani, pilni nerimo, mirčių, trėmimų. Pokario vaikai. Apdriskę, basi, be knygų ir sąsiuvinių. Visi aplinkinių kaimų vaikai, pradedant 1945 ir baigiant 1977 metais, išmokyti jos. Darbas po dvi pamainas. Klasėse iki 40 vaikučių. Kambaryje dvi klasės: pirmokai – trečiokai, antrokai – ketvirtokai. Ir visiems reikėjo duoti savo žinių, meilės, šilumos...
1948 metais Monika išteka. Neakivaizdžiai pradeda mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir ją baigia 1956 metais.
Štai ir viskas apie Moniką, tikriau apie mokytoją Moniką. Mykolas Matkevičius apsiriko rinkdamas vardą savo dukrai – ji nebuvo vieniša. Ji buvo mokytoja! Jos kitaip ir nevadina vietiniai gyventojai. Vėliau šiame kaime pastatė naują mūrinę mokyklą, bet ji... tuščia. Ir ne todėl, kad daugelis mokytojos Monikos mokinių išsivažinėjo svetur. Mažai, oi kaip mažai liko papurgalvių tuose kaimuose, kur Monika ne tiek rašto, kiek gyvenimo tiesos mokė... Prisimena man, kada Monika pavasarį melioracijos griovyje surado savo mokinio portfelį su knygomis bemirkstantį. Tris kilometrus be dvasios per neištirpusias pusnis pamiškiais pas to vaiko tėvus bėgo. Tris kilometrus su nežinia nešė šlapias knygas, tris kilometrus nešė siaubą ir viltį širdyje... Tas vaikiščias tik kojas besušlapęs buvo...
Bėga laikas. Viskas keičiasi. Tik, atrodo, nesikeičia jinai – PIRMOJI MOKYTOJA...
Skiriu savo pirmajai mokytojai Monikai Kuodienei
Monika
Jau visa savaitė saulė kepino laukus, bronzinius vyrų pečius pradalgėse, berišančių pėdas moterų susilenkusias nugaras. O šiandien taip šutino, jog, atrodė, nebuvo kuo alsuoti.
-Bus lietaus.- kalbėjo vyrai pustydami dalgius ir braukdami čiurkšles nuo veido. – Reikia nors šį gabaliuką baigti.
To “gabaliuko” galas rėmėsi toli į Meros upę. Vyrai pabaigę pradalgę su visais drabužiais šokdavo į vandenį, o moterys sušlapindavo baltas skarutes , vos vos pagręždavo, apsigobdavo galvas ir vėl stodavo rišti ir statyti pėdas į gubas. Jaunimas ir vaikai pirmutiniai sušokdavo į upę ir paskutiniai išlįsdavo iš vandens.
Į vakarą visai nelauktai pūstelėjo vėjas ir išblaškė visas lietaus prognozes. Jaunimas liko prie upės ir dūko atsigriebdami už visą varganą dieną.
-Monika-a-a!- pasigirdo toli toli balsas.
Upėje vanduo tiško fontanais nuo bešėlstančiųjų.
-Monika-a-a-a!
-Monika, tave mama šaukia. Bėk namo.- kažkas paragino smulkutę mergaitę.
Krante Monika pašokinėjo ant vienos kojos, iškratė vandenį iš ausies, užsitempė ant šlapio lieso kūnelio suknutę ir nenoromis nubėgo namų link. Iki namų, Naujojo Strūnaičio, nuo upės visai netoli, bet mergaitė trumpino kelią – pasileido tiesiai per ražienas basomis kojytėmis.
Namuose seserys ir broliai žvelgė į ją su nuostaba, lyg pirmą kartą ją matydami.
-Monika,- kažkaip iškilmingai prabilo mama,- tave toliau mokytis leisime, važiuosi į Vilnių.
Išsiplėtė mergaitės akutės, o širdukę suspaudė lyg replėmis. Jinai nežinojo – džiaugtis jai ar ne...
...1922 metais Švenčionių apskrityje, Naujojo Strūnaičio dvare, kurį valdė savininkas Maslauskas, valstiečio Mykolo Matkevičiaus šeimoje gimė šeštas vaikutis. Tai buvo mergaitė. Tėvas, bevartydamas “Ūkininko patarėją”, surado jai vardą – Moniką, nė neįtardamas, jog šis vardas reiškia “vienišumą”. Nors ūkis buvo nemažas, bet šeima gyveno nepasiturinčiai. Vyresnieji vos paaugę dirbo jau su tėvais, kad išmaitintų save ir jaunėles sesutes. Apie mokslus teko vaikams tik svajoti. Ypač sunku pasidarė 1920 metų pabaigoje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą. 1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencijai pripažinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, iš esmės pasikeitė Lenkijos valdžios požiūris į šiame krašte veikusias lietuviškas mokyklas. Jau 1923/24 mokslo metais Vilniaus apygardos švietimo kuratorija pareikalavo, kad visi mokytojai įrodytų Lenkijos pilietybę, pristatytų politinio lojalumo Lenkijos valstybei, vadinamo moralybe, pažymą, kurią išduodavo miesto bei apskrities storastų įstaigos.
...Nors ir kaip sunku buvo, bet Matkevičiai nutarė leisti jauniausiąją dukrytę Moniką į pradžios mokyklą. Toli nereikėjo vaikščioti – čia pat, Strūnaityje. Ir štai Monika rankutėse laiko Geručio “Rūtelę” – pirmojo skyriaus elementorių. Vėliau gauna M.Vasiliausko “Žibutę”. Monikai mokslai prasideda ne rugsėjo pirmąją. Ji gano gyvulius iki pat “visų šventųjų” dienos. Broliai išvyko ieškoti uždarbio svetur. Monikai ėjo vienuolikti metai kai mirė tėvelis. Negandos užgriuvo šeimą. Pagaliau 1938 metais Monika su pertraukomis baigia Strūnaičio pradžios mokyklą ir tų pačių metų vasaros pabaigoje mama išveža ją mokytis į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Lenkų okupacijos metais švietimo lietuvių kalba sistemoje pagrindinė vieta priklausė “Ryto” švietimo draugijai. Ji buvo pagrindinė lietuviškųjų mokyklų juridinė laikytoja. Jos žinioje buvo privatinės ir vidurinės lietuvių mokyklos, įvairūs kursai, mokytojų seminarija, skaityklos ir kitos kultūros-švietimo įstaigos. Dalį pinigų draugijos gaudavo iš įvairių šaltinių – aukų, rinkliavų, valstybinių subsidijų. Ir lietuvių mokykloms, veikusioms Vilniuje, didelę dalį skirdavo Lietuvos valdžia. Tai buvo daroma neoficialiai, prisidengiant įvairių organizacijų ir privačių asmenų vardu.
Tuo metu, kai Monika atvyko į Vilnių, mieste veikė tik vienintelė lietuviška gimnazija.
Iš geležinkelio stoties pėsčiomis su nedideliu ryšulėliu rankose, Monika kartu su mama atėjo iki miesto centro. Gimnazijoje jau buvo daug vaikų, o į raštinę ėjo ir ėjo nauji vaikai su tėvais. Kada Monikai pranešė, kad priimamas tik jos prašymas, o mokytis teks gal tik kitais metais, ji apsidžiaugė ir... pravirko.
Metai slinko lėtai. Suaugusieji kalbėjo apie artėjantį karą su vokiečiais. 1939 metų rugsėjo pirmąją Monika sutiko jau gimnazijoje, Vilniuje. Jinai, kaip ir visos gimnazijos mergaitės, vilkėjo mėlyna lenkų gimnazisčių uniforma, nešiojo beretę. Per pirmąją mokslo metų pamoką mokiniams pranešė apie prasidėjusį karą. Po septyniolikos dienų Sovietų sąjungą užpuolė Lenkiją iš rytų. Vilniuje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Jie atrodė varganai, bet linksmi ir balsingi. Monika su kitomis gimnazistėmis kartais prasiblaškydavo eidamos atnešti duonos iš “Ryto” draugijos komiteto į gimnazijos bendrabutį. Gal vienintelis, ryškiausias tų laikų prisiminimas – duonos kvapas. Mergaites pagarbiai praleisdavo siaurose gatvelėse...
1940/41 mokslo metais Vilniuje veikė jau 58 pradinės ir 15 vidurinių mokyklų. Skyriai pavadinti klasėmis, gimnazijos – vidurinėmis mokyklomis, panaikintas mergaičių ir berniukų atskiras mokymas.
1941 metų pavasaris! Atostogos. Monika važiuoja į namus. Nereikšmingos “miestietės” paslaptys tarp draugių, vogčiomis stebimos gegužinės, maudynės Meroje, kaimo darbai... Kas dėjosi aplinkui, vaikai suvokdavo tik per suaugusius. Karas į šias vietas įslinko tyliai, vogčiomis. Naujuosius mokslo metus Monika pradėjo jau Švenčionyse. Čia buvo atidaryta gimnazija. Namai arčiau ir, atrodė, saugiau.
Kada kelyje Švenčionys-Lentupiai sovietiniai partizanai sušaudė Švenčionių apskrities kreiskomisara Beką, vokiečiai sušaudė daug nekaltų vietinių gyventojų. Įsiminė Monika matematikos pamoką, kada už gimnazijos langų pasigirdo šūvių papliūpos. Mokytojas Miklaševičius paprašė visus mokinius atsistoti ir pagerbti žuvusius, o po to sunkiai atsidusęs tęsė pamoką...
1944 metais Monika baigė gimnaziją ir galvojo važiuoti mokytis į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, bet likimas, o gal sovietinė valdžia, pasielgė savaip – papuolė dirbti į žemės ūkio skyrių. Tvarkė pabėgėlių pareiškimus. Vėliau rusai pasiuntė Moniką mokytis išminuotoja. Trims mėnesiams praslinkus ji nepapuolė nei į frontą, nei išminuoti vietinius objektus – buvo pakviesta mokytojauti į savo gimnaziją. 1945 metų pavasarį ji perkeliama dirbti į Miečionių pradinę mokyklą (dabar Ignalinos rajonas). Mokykla buvo įkurta pas našlę Adelę. Ten ir gyveno jauna mokytoja. Mokytoja Monika.
Pokario metai. Sunkūs, alkani, pilni nerimo, mirčių, trėmimų. Pokario vaikai. Apdriskę, basi, be knygų ir sąsiuvinių. Visi aplinkinių kaimų vaikai, pradedant 1945 ir baigiant 1977 metais, išmokyti jos. Darbas po dvi pamainas. Klasėse iki 40 vaikučių. Kambaryje dvi klasės: pirmokai – trečiokai, antrokai – ketvirtokai. Ir visiems reikėjo duoti savo žinių, meilės, šilumos...
1948 metais Monika išteka. Neakivaizdžiai pradeda mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir ją baigia 1956 metais.
Štai ir viskas apie Moniką, tikriau apie mokytoją Moniką. Mykolas Matkevičius apsiriko rinkdamas vardą savo dukrai – ji nebuvo vieniša. Ji buvo mokytoja! Jos kitaip ir nevadina vietiniai gyventojai. Vėliau šiame kaime pastatė naują mūrinę mokyklą, bet ji... tuščia. Ir ne todėl, kad daugelis mokytojos Monikos mokinių išsivažinėjo svetur. Mažai, oi kaip mažai liko papurgalvių tuose kaimuose, kur Monika ne tiek rašto, kiek gyvenimo tiesos mokė... Prisimena man, kada Monika pavasarį melioracijos griovyje surado savo mokinio portfelį su knygomis bemirkstantį. Tris kilometrus be dvasios per neištirpusias pusnis pamiškiais pas to vaiko tėvus bėgo. Tris kilometrus su nežinia nešė šlapias knygas, tris kilometrus nešė siaubą ir viltį širdyje... Tas vaikiščias tik kojas besušlapęs buvo...
Bėga laikas. Viskas keičiasi. Tik, atrodo, nesikeičia jinai – PIRMOJI MOKYTOJA...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)