Šiame numeryje:
Sausio 16-osios medalis – guminė kulka
2010-01-22
Iki 2009-ųjų sausio įvykių institucijos rimtai nesvarstė grėsmių, galinčių kilti iš pilietinių susirinkimų. Alfredo Girdziušo nuotrauka
Metai po mitingo, per kurį pirmą kartą nepriklausomybės laikotarpiu panaudota valstybės jėga prieš piliečius. “Riaušininkų” byla teismą pasiekė greičiau nei nukentėjusiųjų.
Iš žurnalisto, fotoreporterio darbo duoną valgantis Alfredas Girdziušas prieš metus fotografavo sausio 16–osios mitingą prie Seimo. „Ne pirmą kartą tokiuose “renginiuose” – nuo 1986 metų esu užfiksavęs tūkstančius tokio žanro kadrų”, – pasakojo jis.
Tačiau šiandien, praėjus metams, jis teigia net 1991–ųjų sausį, kai “norėta pasmaugti Lietuvą, tik tik išsiritusią iš sovietinio „lopšio“, nematęs tokių kvailų mūsų valdžios poelgių. „Pradėta ne į tuos, kurie mėtė akmenis bei ledo luitus į langus, šaudyti, bet į stovinčius ir skanduojančius toliau žmonės, kurie realiai negalėjo mestu akmeniu pasiekti nei policininkų, nei pastato“, – atsimena jis.
Sužalotas nenustojo fotografuoti
Prieš metus pirmieji langai dužo vidurdienį. Pasirodžius Kauno viešojo saugumo tarnybos pareigūnams, minia buvo nustumta apie 50 metrų toliau nuo pastato. Tuomet jis galėjo iš arčiau apžiūrėti ir užfiksuoti pastatui padarytą žalą. Šiek tiek po dviejų nufotografavęs sudaužytą Seimo langą, A.Girdziušas per apytuštę Seimo aikštę, nuo kurios buvo nustumti visi protestuotojai, traukėsi artyn Gedimino prospekto gatvėse sustojusių žioplinėtojų.
Tik staiga pajuto smūgį į dešinį kelią. Guminė kulka atskriejo iš užpakalio. „Iškart atsisukau ir nuspaudžiau fotoaparato mygtuką. Nepamačiau, kas šovė. Bet įtariu, kad vienas riaušių malšintojų“, – sakė jis.
Fotografas A.Girdziušas dar dabar turi kojoje likusį randą – nelyginant antrąjį trofėjų, šalia Sausio 13–osios medalio, kuriuo po 1991–ųjų buvo apdovanotas valdžios pareigūnų. Dabar, matyt, nauja mada — apdovanojimai piliečiams pasipylė guminėmis kulkomis.
Bus randamas pretekstas numarinti bylą pareigūnų atžvilgiu.
Advokatas Rimas Andrikis
„Atsisakiau advokatų pagalbos. Man nereikia. Nesu joks riaušininkas. Nusprendžiau gintis pats, surašėme protokolą“ – sakė sausio 16–osios įvykių liudininkas, kelis tūkstančius tos dienos kadrų atidavęs ne tik žiniasklaidai, bet ir valdžios institucijoms, ir saugumo struktūroms. Tačiau jo byla dar nebaigta – žinių iš prokuratūros jis negavo visus metus. Žurnalistų apsilankymo proga jis paskambino į prokuratūrą. „Sako, mėnesio pabaigoje man praneš. Pažiūrėsime, bet netikiu.“ – nusišypsojo pašnekovas.
Vilniaus apygardos prokuratūra Teismui jau perdavė, o šis ėmė nagrinėti kaltinamųjų dėl riaušių bylą. Policijos veiksmais besiskundusiųjų bylos – vis dar prokuratūroje.
„Riaušių nebuvo”
Visiems 29 kaltinamiesiems vadinamojoje „riaušių byloje“ inkriminuojamas smurtavimas, turto niokojimas ir šiurkštūs viešosios tvarkos pažeidimai, pasipriešinimas pareigūnams.
Dviem į pirmąjį teismo posėdį neatvykstantiems kaltinamiesiems teismas nusprendė skirti suėmimą ir jų bylą nagrinėti atskirai nuo likusiųjų 27 kaltinamųjų. Antrajame teismo posėdyje taip pat nepasirodė visi turėjusieji, tad nagrinėjimas vėl atidėtas – iki vasario 18 d.
Pasak advokato Rimo Andrikio, nemokamai atstovaujančio vienam iš kaltinamųjų, grupinė byla dėl dalyvavimo riaušėse gali būti iškelta ir neturint įrodymų, kad buvo iš anksto tariamasi dėl bendrų veiksmų. „Pagal tam tikrus požymius kaltintojai daro išvadą, kad, jei keli žmonės sutartinai darė analogiškus, panašius neteisėtus veiksmus, vienas kitą matydami, vienas kito nedrausdami, tai lyg yra susitarimas – nežodinis“, – sako advokatas.
„Esu šventai įsitikinęs, kad čia jokių riaušių nebuvo, – teigia jis. – Vieno ar kito lango išdaužymas dar nėra riaušės“. R.Andrikis sako esąs įsitikinęs, kad dalis kaltinamųjų bus atskirti nuo bendro kaltinimo dėl dalyvavimo riaušėse (už tai gresia laisvės atėmimas iki 6 metų).
„Kai kurie veiksmai galėtų būti įvertinti kaip chuliganizmas, kai kurie – kaip pareigūno įžeidimas, kai kurie – kaip pasipriešinimas valstybės pareigūnui. Štai ir visas arsenalas, man atrodo“, – teigia advokatas, neslepiantis, kad savo ginamąjį bandys traukti būtent tokiu būdu.
R.Andrikis yra iš grupės advokatų, po sausio įvykių pareiškusių, kad gins tuomet sulaikytus asmenis be atlygio. Jis taip pat be atlygio ėmė ginti žmones, apskundusius pareigūnų veiksmus. Nors skundai pasiekė Vilniaus apygardos prokuratūrą, iš jos kol kas nepajudėjo. Advokato manymu, bylos tyrimas yra vilkinamas: „Ji bus marinama tol, kol bus baigta šita byla. Tada bus kalbama, kad štai riaušininkai, o policija veiksmus atliko teisėtai. Bus randamas bet koks pretekstas numarinti bylą pareigūnų atžvilgiu.“ Nors po riaušių viešai svarstyta, kad reikalingas tarnybinis patikrinimas dėl pareigūnų veiksmų, tačiau policija jo neatliko.
Savivaldybė apkaltinta biurokratizmu
Po 2009–ųjų neramumų prie parlamento pasikeitė Vilniaus savivaldybės ir policijos požiūris į organizuojamas viešas akcijas. Mėnesį po riaušių vykęs studentų mitingas prieš aukštojo mokslo reformą buvo saugomas neadekvačiai didelių policijos pajėgų, o leidimas išduotas tik po ilgų derinimų savivaldybėje. Vietoj pageidautos aikštės priešais Martyno Mažvydo biblioteką, esančią šalia Seimo, studentai išsireikalavo tik nutolusią automobilių stovėjimo aikštelę. Seimo kontrolierė Virginija Pilipavičienė, pernai atlikusi tyrimą dėl leidimų viešoms akcijoms išdavimo Vilniuje, išvadose teigia, kad kai kurie Vilniaus savivaldybės veiksmai yra „biurokratizmas ir piliečių teisės į taikius susirinkimus bei gerą viešąjį administravimą pažeidimas“.
2009 metais Vilniaus savivaldybė atsisakė išduoti leidimą Žmogaus teisių stebėjimo institutui (ŽTSI) ir Lygių galimybių plėtros centrui Kovo 11–ąją surengti eitynes „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“. Eitynės turėjo būti atsakas Lietuvių tautinio centro organizuotai „patriotinio jaunimo“ eisenai. Žmogaus teisių ir lygių galimybių organizacijos kreipėsi į teismą. Pirmame pralaimėjo, parašė apeliaciją. „Jeigu čia viskas bus neigiamai, o mes galvojame, kad Lietuvoje nieko nepešime, eisime į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Tai ilgas kelias, bet, be abejo, reikėjo kažką daryti“, – sako ŽTSI vadovas H.Mickevičius.
V.Pilipavičienė nustatė, kad nuo 2008 m. iki 2009 m. kovo savivaldybė atsisakė išduoti leidimus 6 iš 62 renginių. Organizatoriai, motyvuojant saugumo ir kitokiais argumentais, buvo priversti keisti susirinkimo vietą, laiką arba leidimo išvis negavo.
Seimo kontrolierė valstybės institucijoms pasiūlė sugriežtinti savivaldybės tarnautojų atsakomybę už biurokratizmą. Policijai – „operatyvinę informaciją“ pateikti oficialiai ir pagal nustatytą tvarką, o ne žodžiu. Vienas iš siūlymų Vilniaus savivaldybei – nustatyti specialias vietas mieste, kur iki šimto žmonių susirinkimus būtų galima vykdyti supaprastinta tvarka – pakaktų žodžiu informuoti savivaldybę. Savivaldybė delsia ir Seimui teikia savas pataisas, kadangi tokiu atveju mitinguoti vienu metu galėtų kelios grupės. Pavojus.
Mitinguoti siūlys automobilių aikštelę
Savivaldybės renginių organizavimo komisijos vadovas Gintaras Tamošiūnas sako, kad nuolatine mitingų vieta Vilniuje bus siūloma automobilių stovėjimo aikštelė prie Sporto rūmų. Nei nuo Seimo, nei nuo ministerijų nematomoje vietoje pastaruoju metu vyko keli mitingai. Vis dėlto jis teigė, kad savivaldybė, remiantis įstatymu, negali uždrausti rengti eitynių ar mitingo kurioje nors Vilniaus vietoje – jei organizatorius yra itin užsispyręs, jis gali pasiekti savo.
Žvelgiant į Seimo kontrolierės tyrimą, Lietuvoje dažniausiai argumentuojama, kad policija nesugebės užtikrinti susirinkimų ar eitynių dalyvių saugumo. Galbūt reikia palaukti, kol vidaus pajėgos įsigis vadinamąją „vandens patranką“ – milijoną kainuojantį šarvuotą automobilį su filmavimo įranga ir aukšto slėgio vandens srove. Viešojo saugumo tarnybos vadas generolas Sergejus Madalovas darydamas išvadas dėl 2009–ųjų sausio įvykių sakė, kad tokių patrankų reikėtų dviejų – vienos Vilniuje, kitos Kaune.
Po sausio 16-osios tarnautojai leidžia sau spjauti į pilietines teises
Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius
– Kokių pastebite pokyčių žmogaus teisių srityje praėjus metams po sausio 16-osios mitingo?
– Akivaizdu, kad įvyko proveržis: žmogaus teisės atsirado politinėje darbotvarkėje. Tačiau visai ne todėl, kad kažkas susirūpino žmogaus teisėmis, o dėl to, kad žmogaus teisių priešininkai susirūpino demokratinių standartų „išplovimu“. Padėtis ilgainiui blogėjo nuo 2004-ųjų, kai įstojome į ES, ir, galima sakyti, 2009-ieji buvo to blogėjimo ryškiausi metai. Sausio 16-osios įvykiai parodo, kaip vertinamos žmogaus teisės Lietuvoje.
Žinoma, pats mitingas organizuotas ne visai tinkamai, tačiau pirmiausia netinkamai elgėsi valdžia. Ji nesiėmė reikiamų priemonių, kad apsaugotų žmones ir pastatus, ir visiškai neproporcingai vartojo jėgą. Tačiau niekas iki šiol neišnagrinėjo, ar policija buvo pasiruošusi, ar adekvačiai elgėsi, ar žmonių persekiojimas buvo teisėtas – pavyzdžiui, nuotraukų kabinimas internete ir skelbimas jų visų galimais įtariamaisiais.
– Išties prieš metus valdžia, regis, be jokių padarinių, pirmą kartą pavartojo smurtą prieš savo piliečius. Kieno turėjo būti iniciatyva – nuodugniai tai ištirti?
– Kaip tautos atstovai, į mūsų pusę turėjo stoti Seimo nariai. Jie turėjo sudaryti parlamentinio tyrimo grupę. Jeigu ne parlamentarai, tyrimas galbūt galėjo vykti vykdomosios valdžios lygiu, sudarant tam tikrą tarpžinybinę grupę, pakviečiant specialistus iš šalies, nevyriausybinių organizacijų atstovus. Kad visa padėtis būtų ištirta objektyviai. Bet mes, nieko nepadarę, tarsi viską nuslopinome. O iš tikrųjų nuslopinome susirinkimų teisę. Po sausio 16-osios, kuri praėjo be jokių padarinių valdžiai ir policijai, žmogus turbūt dukart galvoja – verta man eiti, jeigu kažkas kažką organizuoja, ar ne.
– Kaip vertinate tai, kad po sausio 16-osios atsirado sunkumų gaunant leidimus protestams?
– Taip, Lietuvoje jau visus metus, nuo sausio 16-osios, trunka nesusipratimas. Žvelgiant į Susirinkimų įstatymą, jis atrodo labai demokratiškas, o susirinkimų organizavimo būdas – labai paprastas. Organizatoriai neturi prašyti jokių leidimų. Jie turi tam tikrai institucijai pareikšti, kad mes tokią dieną, tokioje vietoje, tokia forma rengiame susirinkimą. Valdžios pareiga yra išduoti pažymėjimą apie susirinkimą.
Bet kas daroma Lietuvoje? Visi mano, kad valdžia kažką leidžia arba kažko neleidžia ir visi kalba apie tuos leidimus. Tai visiškai neteisinga terminologija.
Naujausia Vilniaus savivaldybės iniciatyva yra visiška nesąmonė – kad jie neva duos vietą žmonėms prie Sporto rūmų demonstruoti ir tada „leidimų“ išdavimo tvarka bus paprastesnė. Visų pirma jokių leidimų niekas neprašo, o antra, tai, ką jie organizuoja, visiškai nekonstitucinis dalykas, prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai. Jeigu žmonės organizuojasi, kad išreikštų savo nesutikimą su tam tikru Seimo sprendimu arba svarstomu sprendimu, priimtu, tai natūraliausia vieta būtų prie Seimo. Priešingai tai yra pasityčiojimas iš susirinkimų laisvės.
………………………………………………………………………………………………………….
15min.lt
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/sausio-13-aja-medalis-sausio-16-aja-gumine-kulka-nuotraukos-56-79878
Sausio 13-ąją medalis, sausio 16-ąją – guminė kulka (nuotraukos)
Fotomenininko ir žurnalisto Alfredo Girdziušo gyvenime buvo daug netikėtumų ir paradoksų. Tačiau sausio 16-osios įvykiai Alfredą tikrai sukrėtė: 1991 metais už profesinę veiklą apdovanotas Sausio 13- osios medaliu, 2009 m. sausio 16-ąją prie Seimo jis gavo guminę kulką nuo „savų“.
Sausio įvykių metraštininkas
A.Girdziušas Seimo archyvui perdavė apie 10 tūkst. fotokadrų, kuriuose užfiksuoti 1988–1992 metų įvykiai. Šis neramaus, bet linksmo būdo fotografas, ne kartą gavęs į kailį nuo sovietų karių, 1991-ųjų sausį dirbo „Lietuvos aido“ fotoreporteriu. Redakcija buvo įsikūrusi antruosiuose Seimo rūmuose.
Tą naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją fotografas dar spėjo grįžti į Trakus, pavakarieniavo su šeima ir, išgirdęs Eglės Bučelytės pagalbos šauksmą, vėl atlėkė į Vilnių fiksuoti įvykių prie LTV. Tačiau S.Konarskio gatvės šturmas jau buvo pasibaigęs. Todėl fotografas pasuko į Seimą. Tą naktį ir per kelias kitas savaites parengė keletą fotoreportažų, kuriuos vėliau pamatė daugybė Lietuvos ir šalių kaimynių gyventojų.
„Sausio 13-osios medalį gavau ne dėl to, kad buvau gynėjas ar didvyris. Tiesiog nuolat įamžinau
|
Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis |
istorinius įvykius ir skleidžiau žinią apie Sausio 13-ąją pasaulyje. Visur landžiojau, kaišiojau nosį… Žodžiu, dirbau savo darbą“, – prisimena A.Girdziušas.
Žinoma, Alfredas dėkingas už Sausio 13-osios medalį. Tačiau jį priėmė ne iš karto. Kai sužinojo, kad apdovanojimą teiks Algirdas Brazauskas, buvusio partizano sūnus užvirė: na gal aš ir durnavotas, bet man A.Brazauskas buvo visų pirma CK sekretorius... Nenorėjau medalio iš jo rankų. Tačiau vėliau draugai įkalbėjo: tau medalį teiks ne A.Brazauskas, o prezidentas – nueik ir priimk tą medalį“, – atvirauja meniška ir maištinga siela Alfredas.
Taigi natūralu, kad šis pasiutęs fotografas rizikuodamas kailiu nuolat sukiodavosi karštose vietose. Kaip, beje, ir daugelis kitų kolegų fotografų. Netgi 1988 m. „bananų baliuje“ Puškino skverelyje (Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje) Alfredas dalyvavo ir visa tai fotografavo.
„Lietuviškų bananų balius“ sausio 16-ąją
„Tos riaušės prie Seimo prasidėjo 12 valandą. Iš pradžių eisena, pasistumdymai, parėkavimai. Paskui tie kvailiai pradėjo mėtyti sniegą ir plytas į langus. Pačiame įvykių epicentre figūravo rusakalbiai žmonės, akivaizdžiai angažuoti. Jie kalbėjo „apie 50 litų (užmokestį)“ ir klausė, „kada eisim į vidų“, – liudija A.Girdziušas metų senumo įvykius.
Pasak Alfredo, specialiosios pajėgos malšinti agresyvios minios atvyko praėjus beveik pusantros valandos. „Aš jiems ir sakiau: tai kurių biesų leidote daužyti langus, kodėl nenustūmėte žmonių? Paskui įsimaišė ir Paleckiukas (A.Paleckis – aut. past.). Prasidėjo bananų balius ir šaudymas. Bet šaudė ne į tuos aktyvistus, kurie mėtė akmenis į stiklus, taikė į prie senojo Žvėryno tilto susirinkusią minią“, – prisimena fotografas.
Atklydusi kulka
A.Girdziušas tapo vienu iš kelių taikių žmonių, sužeistų prie Seimo sausio 16-ąją. „Aš dirbau savo darbą – fiksavau įvykius. Prisimenu, praėjus gal pusantros valandos nufotografavau
|
Alfredo Girdziušo nuotr./Alfredo Girdziušo žaizda |
išdaužytus Seimo langus. Tuomet pro specialiųjų pajėgų užtvarą, apjuosusią Seimo rūmus, išėjau į Gedimino prospektą. Už jo, ties maisto prekių parduotuve, gal už 20 metrų, stovėjo nustumta minia. Dairiausi, kur man eiti toliau, kai pajutau skausmą kojoje – kažkas į mane šovė. Nemanau, kad tai buvo atsitiktinumas, nes kulka nėjo rikošetu. Arba buvo taikytasi tiesiai į mane, arba šaulys paleido kulką nesitaikydamas, tiesiog į žmonių pusę. Kulką pasiėmiau atminimui, žaizdą specialiai nufotografavau. Na, visa laimė, kad koja liko sveika, vaikų dėl to bus“, – dabar juokiasi fotografas.
Tačiau tuomet jis nesijuokė. Iškart po 2009 metų sausio įvykių vidaus reikalų ministrui Rimantui Palaičiui, laikraščių redakcijoms ir LR Seimo kanceliarijai išsiuntė protesto laišką. Jame piktai išdėstė savo mintis, nesirinkdamas žodžių: „Ar gali, vadinamasis ministre, paaiškinti savo pavaldinio tokį poelgį, o gal specialiai užsakei, kad būtų sužalota mano koja. Jeigu tavo pavaldiniai teigia, kad atsitiktinai gali pataikyti kulka, tai gal aš užsukęs „atsitiktinai“ tavo pavaldiniui į snukį (atsiprašau, bet jeigu šaudo į žurnalistus – tai jis jau yra gyvulys, o pas gyvulius tik snukiai)“, – rašė supykęs fotografas.
Jeigu tavo pavaldiniai teigia, kad atsitiktinai gali pataikyti kulka, tai gal aš užsukęs atsitiktinai „atsitiktinai“ trenksiu tavo pavaldiniui į snukį...
Vėliau su ministru R.Palaičiu susirašinėjo ir elektroniniu paštu: „Tamsta Raimundai Palaiti, (nesikreipiu kaip į ministrą, bet kaip į asmenį). Tikiuosi, gavai mano laišką, išsiųstą po sausio 16 d. įvykių prie Seimo. Nesitikėjau ir nesitikiu gauti atsakymo, nes tavo pavaldinių paleista kulka sužalojusi man, kaip žurnalistui, koją, iškėlė daug klausimų, kuriuos išsakiau kai kuriems Seimo nariams, pateikiau Lietuvos saugumo departamentui, spaudai ir televizijai.“
Ir toliau dar kelios ne itin malonios frazės, kuriomis ministras kaltinamas įsakęs šaudyti visus, buvusius prie Seimo sausio 16-ąją.
„Išeitų, kad jei pasielgė su manimi kaip su šuniu ar prostitute. Todėl, manau, turiu moralinę teisę kreiptis į jį nemandagiai“, – aiškina Alfredas.
Ministras R.Palaitis Alfredui el.paštu atsakė tuo pačiu tonu. Laiško pradžioje – išrašas iš „Wikipedijos“. Ten rašoma, kad A.Girdziušas yra fotomenininkas, dažniausiai fotografuojantis aktus. Toliau – atsakymas. Aš su Jumis kiaulių neganiau, išauklėti ir mandagūs žmonės tokiais atvejais kreipdamiesi paprastai vartoja kreipinį „Jūs“.
„Prašau manęs negąsdinti – neišsigąsiu. Ir dar... Aš su Jumis kiaulių neganiau, išauklėti ir mandagūs žmonės tokiais atvejais kreipdamiesi paprastai vartoja kreipinį „Jūs“. Jei Jūs nusprendėte persikvalifikuoti iš vieno fotomeno žanro į kitą, tai Jūsų valia, tačiau turite įvertinti ir visas savo naujojo žanro – fotografuoti riaušes – rizikas. Jų neįvertinęs neieškokite kaltų – tai buvo Jūsų paties sprendimas“, – rašė ministras.
Reikalauja atsiprašyti
„Na, kaip aš galiu kreiptis į ministrą „Jūs“, jei man tokį idiotišką atsakymą parašė? Na, gal ir mano laiškas buvo idiotiškas, bet aš buvau įžeistas ir sužeistas. Taip ir dabar kalbėčiau su ministru, nes iki šiol jaučiuosi kaip šuo. Jei jis atsiprašys viešai, tuomet kreipsiuosi „Jūs“ arba „pone“, – iki šiol neatlyžta fotomenininkas.
Šiuo metu Alfredas ruošia parodą apie sausio 16-osios įvykius ir žada ją pavadinti „Ne! Regėta Lietuva“ (tai turėtų reikšti – nepriimtina Lietuva).
„Prisimenu, pro langą žiūri seimūnai į piktą minią ir šypsosi, dantis rodo. Ar galima taip elgtis su žmonėmis? – klausia Alfredas, užfiksavęs ir šias sausio 16-osios akimirkas. Kodėl reikėjo taip erzinti žmones? Ar tai kam nors buvo naudinga? – iki šiol neranda atsakymo.
Viešas kreipimasis: Reikalaujame objektyvaus ir nešališko sausio 16-osios bylos tyrimo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui
2010-ųjų vasario pabaigoje Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme iš esmės pradėta nagrinėti 2009 m. sausio 16 d. įvykių prie Seimo, kurie vadinami riaušėmis, byla. Vilniaus apygardos prokuratūra kaltinimus dėl smurtavimo ir viešosios tvarkos pažeidimų yra pareiškusi 29-iems Lietuvos piliečiams, kuriems gresia 6 metų įkalinimo bausmė.
Visų pirmiausia į akis krinta faktas, kad Lietuvos įstatymai šiuo klausimu yra represyvesni nei Irano Islamo Respublikos. Panašios bylos šiuo metu tiriamos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Irane. Latvijoje 46 žmonės teisiami už dalyvavimą 2009 m. sausio 13-osios proteste prie Seimo, o Irane už dalyvavimą masiniuose protestuose po 2009 m. birželio 12-ąją vykusių prezidento rinkimų teisiama 200 žmonių, 80 iš jų jau nuteista. Lietuvoje už masinių neramumų kurstymą numatoma iki 6-erių metų laisvės atėmimo bausmė, Latvijoje – iki 8-erių, o Irane už tokį patį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu tik iki 5-erių metų. Maksimalios bausmės už dalyvavimą masiniuose neramumuose 2009-ųjų vasarą Irane susilaukė tik opozicijos lyderis.
Antrasis aspektas, išskiriantis sausio 16-osios įvykių Vilniuje bylą, yra grynai politinis protesto pobūdis. Rygoje ir Teherane nuo įtūžusių žmonių nukentėjo ir niekuo dėti miesto infrastruktūros objektai – parduotuvės, gyvenamieji namai, automobiliai. Tuo tarpu Vilniuje protesto dalyvių veiksmai buvo nukreipti tik į politines struktūras – Seimą ir specialiąją policiją. Nuo valdžios politika nepatenkintų žmonių nukentėjo tik Seimo langai ir policininkų skydai. Taigi sausio 16-osios įvykių dalyviai yra žmonės, įtariami politiniais, o ne kriminaliniais nusikaltimais.
Trečiasis sausio 16-osios įvykių bruožas yra jų spontaniškumas. Prie Seimo susirinkusi minia veikė spontaniškai ir neorganizuotai, todėl prokuratūros kaltinimai organizuotais ir iš anksto suplanuotais veiksmais atrodo itin nelogiški ir nepagrįsti. Pasak prokurorų, sausio 16 d. prie Seimo susirinkę žmonės veikė bendrai ir kartu išprovokavo žmonių sambūrį smurtauti bei pažeisti viešąją tvarką. Anot jų, iš įvairių Lietuvos vietų į profsąjungų rengtą akciją suvažiavę ir vienas kito nepažinoję 29 asmenys per mitingą spėjo susipažinti, iš anksto susitarti ir suorganizuoti riaušes, atnešusias didelių materialinių nuostolių. Ypatingai keistai atrodo kaltinimai, kad žmogus, iš anksto susitaręs su kitais bendrininkais, savo mobiliuoju telefonu išdaužė Seimo langą, o tokių absurdiškų prokuratūros pareiškimų yra ne vienas.
Ketvirtoji sausio 16-osios bylos ypatybė – jos tendencingumas ir vienpusiškumas. Tai jau trečia su šiais įvykiais susijusi byla, pasiekusi teismą. Pirmose dvejose prokuratūros kaltinimai subliuško. Teismas nepripažino nei mitingą organizavusių profsąjungų, nei tame mitinge aktyviai dalyvavusio politiko kaltės. Dabar bandoma apkaltinti minėtus 29 žmones – įrodyti, kad jų, o ne policijos veiksmai išprovokavo smurto protrūkį. Policijos veiksmai iš viso nenagrinėjami. Prokurorų nuomone, žmonės, sugadinę plastikinius Seimo langus ir plastikinius policininkų skydus, yra smurtautojai, o policininkai, šaudę į gyvus žmones ir juos nuodiję ašarinėmis duojomis, yra aukos.
Itin tendencingą teisminės sistemos požiūrį į sausio 16-osios bylą parodo faktas, kad iki šiol nėra užvesta nė viena byla dėl neteisėtų policijos veiksmų, nors į prokuratūrą su tokiais skundais kreipėsi daugybė žmonių. Pavyzdžiui, fotomenininkas ir žurnalistas Alfredas Girdziušas, 1991 m. apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, 2009 m. sausio 16-ąją gavo guminę kulką į koją; gumine kulka į koją buvo sužeistas ir buvęs „Fronto” partijos narys Antanas Čebatariūnas. Tai tik du žmonės, nedalyvavę riaušėse, tačiau nukentėję nuo policijos smurto. Į abu šauta iš nugaros, jiems einant iš įvykio vietos. Abiems policija jokių reikalavimų prieš šaudama nepateikė. Abiems atvejais kulkos ne atsitiktinės, ne rikošetas. Abiejų skundai net nepradėti tirti.
Yra ir daugiau žmonių, nukentėjusių nuo policijos veiksmų, skundų. Policiją į protestą atsakė smurtu, ne tik mušė lazdomis, bet ir šaudė į susirinkusius žmones. Kodėl prokuratūra nepareiškia kaltinimų žmones žalojusiems policininkams? Kodėl ji netiria gausių įvykių dalyvių liudijimų, kad policija pati provokavo riaušes? Šie klausimai lieka be atsako.
Piktina, kad demokratine save vadinanti Lietuvos valstybė nepradėjo tirti policijos savivalės, nors nuo sausio 16-osios įvykių praėjo daugiau nei metai. Prokuratūra, vietoje to, kad imtusi ogjektyviai tirti visus faktorius, kodėl taikus protestas virto riaušėmis, vykdo poltinį vadžios užsakymą ir fabrikuoja bylas mitingo dalyviams. Todėl šiandien reikia, kad į šį procesą įsikištų piliečiai. Atėjo laikas pareikalauti objektyvaus ir nešališko sausio 16-osios bylos tyrimo, kitaip bus žengtas dar vienas žingsnis policinės valstybės link.
Reikalaujame, kad bendromis Lietuvos Respublikos prokuratūros, teisingumo ministerijos ir vidaus reikalų ministerijos pastangomis būtų:
1. Ištirta policijos savivalė 2009 m. sausio 16 d. įvykiuose: nustatyti pareigūnai, įsakę šaudyti į žmones, ir asmenys, vykdę šiuos įsakymus.
2. Nustatytas policijos pajėgų vaidmuo kurstant 2009 m. sausio 16-osios riaušes.
3. Nutrauktas bet koks civilių mitingo dalyvių persekiojimas, kol nebus ištirti 1 ir 2 punkte išvardinti galimi nusikaltimai.
Lietuvos anarchistinis judėjimas
Lietuvos dvasios darbininkų revoliucinių tarybų iniciatyvinė grupė
Neformalus jaunimo sambūris „Sotvaras”
Socialistinis liaudies frontas
Vilnius, 2010 m. kovo 8 d.
