Sugrįžom į Sausio 13-ąją - llks.lt
www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/Sugrizom%20i%20Sausio%2013aja.html
2014 saus. 21 - Rasa Griškevičienė. Sugrįžom į Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, vilnietis fotomenininkas Alfredas Girdziušas praleido ...  |
 |
 |
Rasa Griškevičienė. Sugrįžom į Sausio 13-ąją
Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, vilnietis fotomenininkas Alfredas Girdziušas praleido Ukmergėje. Mūsų mieste, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje,
tą dieną buvo atidaryta jo fotografijų paroda „1991-ųjų sausio 13-oji“.
Prabėgę 23 metai neišblukino tų dienų įspūdžių, sugulusių į šimtus
nuotraukų, ir apie kiekvieną iš jų autorius gali pasakoti be galo, be
krašto. Jis puikiai mena, kaip Sausio 13-osios rytą, po kruvinosios
nakties žudynių, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai ėmė tverti barikadas
prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Uždarame kiemelyje, anapus barikadų,
budėjo savanoriai, pasiruošę padegamojo skysčio butelius. Kalbėjo, jei
puls – padegs. Šią vietą ėmė vadinti mirtininkų kalneliu. Viena
pagyvenusi moteris per armatūros vartus padavė gynėjams bibliją. Sakė,
vaikai, paskaitykite, jums bus lengviau...
Tomis dienomis, mena Alfredas, jie
neskyrė dienos nuo nakties. Žmonės budėjo, jis dirbo savo,
fotoreporterio, darbą, bėgiodamas tarp parlamento , radijo, televizijos
rūmų ir savo fotostudijos, kur prisiglaudęs laukdavo ryto. O tas rytas,
pasak fotografo, galėjo ir neišaušti laisvoje Lietuvoje. Galėjo
išbrėkšti vėl tarybinėje.
Tankas, nukreipęs savo vamzdį tiesiai į
žmonių minią. Karininkas, nuo tanko bokštelio, palinkėjęs Alfredui
susitikti Magadane. Ant barikadų virbų suverti šimtai tarybinių pasų.
Raudonojo kryžiaus sanitarai prie neštuvų. Tautos didvyrių laidotuvės ir
daugybė kitų akimirkų, jau likusių atmintyje. Nesvarbu, 10, 20 ar dar
daugiau metų bus prabėgę.
Renginio metu buvo demonstruojamas
režisieriaus Algio Kuzmicko dokumentinis filmas „Nežinomi didvyriai“,
kurio viena žiūrovė, ukmergiškė Julija Stašelienė, tomis dienomis
budėjusi sostinėje, atpažino save...
Nepaisant rūsčių, gyva istorija
tapusių dienų ir jas lydėjusios nepakartojamos nuotaikos, kai visa
tauta, regis, susibūrė prie liepsnojančių laužų ir dalinosi karštos
arbatos puodeliu, Alfredas Girdziušas su jaukia šypsena veide
prisipažįsta, jog gal nuostabiausias jo širdžiai darbas – fotonovelė
„Ūla“, odė dukrai, pasakojanti apie pirmuosius septynerius jo dukters
Ūlos gyvenimo metus. Tai ir romantiškoji naktis Dzūkijos miškuose ant
Ūlos upės kranto, kai būsimosios dukters tėvas susapnavo jos vardą, ir
Ūlos bei upės Ūlos susitikimas mėnesienoje, ir krikšto Trakų bažnyčioje
akimirka, kai kunigo paklaustas, kokį šventą vardą duos mažylei,
Alfredas atsakęs, jog lietuviui nėra šventesnio vardo negu upės Ūlos
vardas...
Fotomenininko giminės šaknys –
Ignalinos rajone, Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime, kur jis gimė ir
augo. Jo senelis Krištopas Girdžiušas kaime buvo žinomas „čieraunikas“
(raganius). Būsimasis fotografas užaugo septynių vaikų šeimoje, pats
kilęs iš brolių dvynių. Alfredui teko daug keliauti po Rusiją, Vidurinę
Aziją, Užbaikalę, Užkarpatę, Užkaukazę, 1998 metais kartu su būsimąja
žmona Aušra jie organizavo pirmąją ekspediciją į Pamyro kalnus ieškoti
sniego žmogaus. Klausantis svečio pasakojimų, nesunku buvo patikėti, jog
išvysime dar ne vieną įdomią jo parodą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą