Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2008-03-15

Aivaras Veiknys "Išrengia nuogai, bet palieka paslaptį"; "Respublika"/"Julius" 2008 03 15; psl.Nr.7; Apie LFS narį Alfredą Girdziušą






















Išrengia nuogai, bet palieka paslaptį

Fotomenininkų sąjungos narys Alfredas GIRDZIUŠAS, aktus fotografuojantis
jau ne vienus metus, sako, kad tai labai sudėtingas darbas.
Svarbiausia, anot jo, merginą išrengti taip, kad jos kūnas žadintų ne
gyvuliškus instinktus, o grožio jausmą, paliktų vietos interpretacijai.
Fotomenininkas neslepia, kad, siekdamas būtent tokio efekto, kartais su
savo modeliu būna net per šiurkštus.


Aivaras VEIKNYS

- Prieš kiek metų susidomėjote aktais ir kaip tai nutiko?

- Spaudoje pradėjau dirbti 1980-aisiais ir būtent tuo metu man
pasiūlė stoti į Fotomenininkų draugiją (dabar sąjunga - aut. past.).
Galvojau, kokius darbus parodyti, kad priimtų į tą draugiją, padariau
peizažų su Ūlos upe. Kai pasižiūriu iš šių laikų perspektyvos, tai
matau, kad visai įdomių kadrų yra. Ko gero, pirmieji mano darbai buvo
įdomesni už tuos, kokius darau dabar. Gal tada mane labiau valdė dvasia,
o ne protas.

Taigi pateikiau tas fotografijas draugijai, bet į jas pažiūrėjo
atsainiai. Pagalvojau apie kitą žanrą - miniatiūras, bet ir jas atmetė.
Tada pradėjau sukti galvą, kaip juos "sužavėti", ir taip nufotografavau
nuogus kūnus. Nunešiau tuos darbus, kad ir kaip keista, mane iš karto
priėmė.

- O tais sovietiniais metais nuogas kūnas nebuvo tabu?

- Tais laikais pas mus nebuvo prostitucijos, nebuvo pederastizmo,
žodžiu, neegzistavo niekas, išskyrus tarybinę meilę. Atsimenu, tais
laikais vienas vyrukas atnešė žurnalą "Playboy", jis man nepatiko. Gal
todėl, kad iš prigimties nežiūriu į moters kūną kaip į atvirą nuogybę.
Tam vyrukui pasakiau: "Imk tris rublius ir eik į stotį, pasigausi ten
merginą, pamatysi gyvą kūną, o ne šitą šlykštų aktą".

Mano darbuose nėra atviro teksto, fotografuodamas žaidžiu su šešėliais,
siekiu paslapties, kad žmogus žiūrėdamas į tą nuogą kūną ne pasiduotų
gyvuliškiems instinktams kaip koks jautis, o matytų grožį. Jeigu
sutinku gražią merginą ir pasiūlau jai fotografuotis aktams, o ji
neateina, vadinasi, aš jai nereikalingas. Šitas menas jai nereikalingas.

- Kas jums yra graži moteris?

- Anksčiau labiau žiūrėjau į fizinį grožį. Bet ilgainiui supratau, kad
dažnai tas idealus grožis slepia kvailumą arba, kaip dabar madinga
sakyti, blondinių sindromą. Kartais ateina be galo graži mergina,
tačiau vos atveria burną, pasako kelis žodžius, toliau nesinori
bendrauti. Tikrai nenoriu įžeisti moterų, bet kartais
pasireiškia tas bukas požiūris į viską. Jeigu mergina turi gražias
linijas, tai ji mano, kad yra grožio įsikūnijimas. Betgi kuriant meną
negalima galvoti kaip vyrui. Garbės žodis, man teko sunaikinti kadrus,
kur fotografavau ne kaip menininkas, o kaip vyras, tuose kadruose 99,999
procento buvo atviras, vulgarus tekstas ir nieko daugiau.

- Ir kaip to išvengti?

- Paprasčiausiai tai reikia valdyti. Žinau, kad vienas kolega
fotografavo merginą neslėpdamas jos lytinių organų, o antrame plane
buvo matyti V.Landsbergio portretas. Tai absoliučiai nesuderinama nei
su menu, nei su politika, debilizmas, ir tiek. Žinoma, vieniems
fotografams patinka gražios linijos, kitiems - apkūnesnės figūros,
tačiau jokiu būdu neturi užvaldyti patino instinktas.

- Pas jus atėjusi mergina nesidrovi nusirengti? Kaip ją ruošiate
fotosesijai?

- Nežinau, kaip dirba kiti, bet aš su merginomis, kurios
ateina fotografuotis nuogos, problemų neturiu. Kartais jos prašo
veidrodžio, kad matytų, kaip pozuodamos atrodo. Šito dalyko
nepraktikuoju, nes žiūrėdamos į atspindį veidrodyje jos išdarko
savo natūralumą. Su merginomis ar moterimis, kurios pas mane
fotografuojasi, nesu linkęs elgtis švelniai, tarkim, jeigu prašau
vienokios ar kitokios kūno linijos, o manęs nesupranta, tada gana
šiurkštokai imu merginai už rankos ir pastatau ją taip, kaip reikia.
Tokiu
būdu jos pradeda suvokti, kad būtent mano požiūris yra teisingas, o ne
taip, kaip jos įsivaizduoja. Jų įsivaizdavimas abstraktus, o aš viską
matau objektyviai.

- Nebūna ašarų?

- Pas bet kurį fotografą merginos ateina savo noru. Nesutikau nė
vienos, kuri būtų pareiškusi, kad ją privertė čia ateiti prirėmę prie
smilkinio automatą. Stengiuosi nufotografuoti kuo gražiau, tai yra
paslėpti trūkumus ir išryškinti pranašumus. Tarkim, viena mergina
krimtosi dėl, jos manymu, mažos savo krūtinės. Slystančiu apšvietimu
padariau taip, kad krūtys atrodytų didesnės, ir ta mergina be galo
džiaugėsi fotografijomis.

Papasakosiu atsitikimą, kuris nutiko maždaug prieš septynerius metus:
pas mane atėjo senutė ir paklausė, ar galima iš fotografijos padaryti
fotografiją. Aš paėmiau nespalvotą nuotraukytę, kurią ta senutė atsinešė,
ir vos nenuvirtau nuo kėdės - joje pamačiau nuogą merginą tobulu
kūnu. "Tai aš, sūnau", - pasakė senutė. Vadinasi, tik tas žinojimas, kad
jaunystėje ji buvo be galo graži, guodė, tenkino senutės ego. O už kokių
pusės metų į studiją atėjo moteris, apžiūrėjo ant sienos kabančius
aktus ir piktai paklausė, kaip aš drįstu eksponuoti tokią pornografiją,
juk čia lankosi vaikai, žmonės. Galiausiai ji pasakė dalyką, kuris mane
įžeidė ne kaip fotografą, o kaip vyrą. "Aš net prieš vyrą
nenusirengiu", - pasakė ji. Tada man kilo mintis tą moterį pamokyti,
paėmiau ją už rankos, privedžiau prie veidrodžio ir pasakiau:
"Žiūrėkite, aš jūsų vyrui nepavydžiu". Galima sakyti, sudaviau tiesiai į
veidą.

- Pas jus merginos ateina norėdamos išgarsėti ar tiesiog tam, kad turėtų
fotografijų atsiminimui?

- Įvairiai būna. Tačiau noriu pabrėžti, kad fotografuodamas nuogą kūną
darau daug kadrų, ir jeigu randu vieną iš penkiasdešimties, kurį galima
parodyti žmonėms, tai reiškia, kad man pasisekė, nes fotografuoti aktus
yra labai sunku.

Iš Kelno man atvežė vieną žurnalą, jame fotografijos techniškai
atliktos nepriekaištingai, bet jose nėra jokio meno. Omenyje turiu tai,
kad mūsų regione žiūrime į aktus, kurie su paslaptimi. O tame žurnale
fotografijos buvo atviros, tai yra jeigu virtuvėje sėdi mergina, tai ji
sėdi tokia poza, kuri net įžeidžia moterį. Gal mūsų tauta truputėlį
uždaresnė, gal kuo toliau į šiaurę, tuo sunkiau tokio žanro
nuotrauką įgrūsti. Galbūt kur pietuose to nuogumo būtų mažoka.

Kai vienoje parodoje paklausė, kodėl fotografuoju moteris, tai taip
ir pasakiau: "Jeigu žmogus gyvosios gamtos piramidėje stovi ant
aukščiausio laiptelio, viršūnėje, tai koks vyras eis prie moters, jeigu
ji bus šlykšti, negraži, kvaila. Vyras neprieis prie tos, kuri žemiau,
eis prie tos, kuri stovi aukščiau, kad susipažintų su ja, vestų,
susilauktų vaikučių. Todėl aš ir noriu parodyti moters grožį".

- Merginos lieka patenkintos savo aktais?

- Fotografuodamas jaučiu, ko nori merginos. Aišku, jos nesako,
stengiasi nuslėpti ir raukšlytes, ir celiulitą. (Tada fotografas parodo
vieną aktą ir klausia, kokia ta mergina - graži, stora, liekna. Kai
pasakau, kad iš pažiūros liekna, A.Girdziušas išduoda, kad iš tikrųjų ji
apkūni - aut.past.)

- O žmona nepavydi?

- Ji manimi pasitiki.

- O kaip vyrai? Ar jie ateina fotografuotis aktams?

- Mano praktikoje buvo trys vyrai. Atsimenu, vienas vyras, kurį
fotografavau, paklausė, kaip jis atrodo, tai aš ir pajuokavau, kad
pirtyje esu matęs ir kitokių figūrų. Juk kaip vyras ir fotografas galiu
įvertinti tik moters grožį, kita vertus, vyrų aktus labai sunku
fotografuoti, nes jų nepastatysi taip kaip merginos. Raitydamas
merginos linijas kuriu grožį, o tokiu pačiu principu raitydamas vyro
linijas sukursiu ne grožį, o gėjaus įvaizdį. Ne veltui sako, kad balnas
kiaulei netinka.