Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2011-12-06

Alfredas Girdziusas. Skyrybos

Skyrybos
Sliūkinau namo liūdnas ir šiek tiek pasimetęs. Pagaliau aš su ja atsisveikinau amžiams, tikriau - ją išgrūdau iš namų. Širdyje dar liko gailesčio trupinėlis, nes metų metais, švelniai tariant, tryniau ją, mėgavausi jos šiluma, puikavausi prieš kaimynus, svečius, bet viską nulėmė ta akimirka, kai pamačiau kitą. Jos skyrėsi kaip diena nuo nakties...
-Ko toks suniuręs? – staiga užgirstu už nugaros pažįstamą kaimynės balsą.
-Va, ką tik išgrūdau velniop saviškę. Šiaip taip pasisekė. Triukšmo, manau, nesigirdėjo didelio? Atvirai pasakius, man jinai jau pabodo....
-Ją? Seniai reikėjo. Ir kam tu ją dar tiek metų laikei kaip nepakeičiamą? Dabar kitos mados, kiti skoniai. Žinau, tada tau patiko jos apvalumai. Bet kas iš to? Tai tik forma, išorė, tuštuma, tuometinės mados klyksmas. Žinau, minkštutės tokios tau buvo svajonė. Dar ir manęs klausei, dėl jos linijų. Atsimeni? Man, atvirai šnekant, patinka kitoks stilius - kietos ir mažesnės, be jokių nereikalingų išraitymų. O kai tu atsitempei į savo vieno kambarėlio butą tokią, tai aš vos žado netekau pirmą kartą pamačiusi ją. Na, galvoju, ir masę įsigijo kaimynėlis. Aš su saviškiais kitaip. Daug, kiek prisimeni, pakeičiau jų. Manęs net finansinės išlaidos nedomindavo. Paskutinis kažkaip ilgiau užsilaikė, bet ir jį taip pat, kaip ir tu, šiandien išgrūdau.
-O kas atsitiko? Juk geras buvo. Tvirtas, nors malkas skaldyk ant jo, tvarkingas, švarus...
-Tvirtas??? Būtum matęs jo kojas. Vos vos paskutiniu metu laikėsi, svyravo, o dėl švarumo... Beje, dėl kojų jis man ir patiko. Stambios tokios, masyvios. Taip truputį įstrižai stovinčios. Atsimeni mano gimtadienį, kai beveik visi kaimynai susirinko? Tai pabundu kitądien po juo, tikriau tarp jo kojų ir nieko nesusigaudau. Čiupinėju, čiupinėju, rankos kyla aukštyn, kažką kietą užčiuopiau. Na tą daiktą, kuris kojas sujungia, nežinau kaip ir vadinasi normaliai. Šiaip ne taip išsiropščiau, žvelgiu iš toliau į jį ir į galvą nesutelpa mintis, kiek jis galėjo tądien išlaikyti nenuvirtęs. Dovanų kalnas man, ir tie buteliai tušti jau, ir užkandos kalnai ir, kiek prisimenu, aš dar prie visų ant jo buvau užsiropsčiusi...
-Taip, tada tu demonstravai ministriptizą ant jo. Linksma buvo. Atsimeni, kaip mes tau plojome? O aš po visų linksmybių grįžau namo, liūdna pasidarė, galvoju ką čia daryti. Ten jūs dar ūžėte, o aš dribau ant saviškės, apglėbiau, suleidai pirštus iš nevilties į jos apvalius šonus ir galvoju ką man daryti. Kaip aš tada jos nesuplėšiau į gabalus, nesuvokiu. Taip ir užmigau. O pabudau, gėda prisipažinti, šalia jos susirietęs, sušalęs ir... Bet geriau nesakysiu kas dėjosi po to. Sunki diena buvo. Sėdžiu ant kėdės, siuntu, o delnus trinu į jos tuos atsikišimus, net oda kaista. Norėjau ateiti pas tave, bet, pagalvojau, tau savi rūpesčiai. Atrodo ir mažai skanavau visko...
-Suprantu, kaimyne. O dabar kokią kitą nusižiūrėjai jau? Paklausyk mano patarimo. Imk šiuolaikišką, kietą tokią, kaip sakoma, modern. Pamatysi, net paprasčiausiai užsiritęs ant jos patirsi tokią palaimą. O gulėti ant jos... Pasaka. Patikėk, čia ir yra pagrindinis jos privalumas – kiek tu ją trinsi, spausi, tiek ji tau atgal gero duos. Savotiškas masažas lovoje. Pagalvok ir apie sveikatą, pagaliau, ne šešiolikmetis juk...
-Ačiū, kaimynėle, širdingai tau ačiū. Būtent pastaruoju metu apie tokią aš ir svajojau. Net daktarai patarė susirast kitokią. Mačiau ją, vienoje vietoje. Negalėjau akių atitraukti...

Prieš išsiskiriant su kaimyne dar atsigręžėme į mūsų kiemą, kur buvo pastatytos šiukšliadėžės ir mintyse atsisveikinome su savo gyvenimo dalelytėmis – aš su savo sutrinta sofa, o kaimynė su išklebusiu stalu.