Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2009-08-15

Lietuvos kaimo išlikimas

[PDF] Lietuvos kaimo išlikimą
Failų formatas: PDF/Adobe Acrobat - HTML kopija
Girdziušas Alfredas, fotomenininkas. 4. Išoraitė Margarita, Mykolo Romerio universiteto docentė. 5. Jakubonienė Rūta, Pilnų namų ben- ...
www.respublika.lt/uploads/files/97654209_pdf_12_175159.pdf - Panašūs

Projektas
Lietuvos kaimo išlikimo visuomeninės tarybos iniciatyvinės grupės



Pareiškimas


Lietuvos kaimas, šimtmečiais buvęs tautos stuburu, jos tradicijų ir kalbos puoselėtoju, šiandien atsidūrė ties išlikimo slenksčiu. Žemės ūkio produktų gamyboje, valstybės nekontroliuojami ekonominiai santykiai sudarė galimybę perdirbimo įmonėms ir prekybos tinklams pasisavinti kone visą žemdirbio sukuriamą pridėtinę vertę. Padrikos ūkininkų turgelių kūrimo iniciatyvos, kad ir kokios jos būtų patrauklios, iš tikrųjų atskleidžia valstybės bejėgiškumą. Valdžia, per žiniasklaidą, sukūrė iliuziją, kad kaimas yra pertekęs ES pinigais. Deja, taip nėra. Struktūrinių fondų paramos lėšomis įstengia pasinaudoti tik nedaugelis stambesniųjų ūkininkų, o tiesioginės išmokos už pasėlius ir pievas, nepadengia net tos dalies, kuri per mažas supirkimo kainas, nukeliavo į perdirbėjų ir prekybininkų kišenę.

Apgailėtina provincijos socialinė ir kultūrinė būklė. Jau net ir į didesnes kaimo gyvenvietes nebeužsuka joks autobusas, duris užveria pašto skyriai, prastėja infrastruktūra, nuo kaimo tolsta sveikatos apsauga, masiškai uždaromos kaimo mokyklos, bibliotekos kultūros įstaigos. Savivaldybės, spręsdamos savo finansines problemas, visa tai dangsto švietimo ir kultūros tinklo vadinamuoju optimizavimu, kurio kriterijai niekam nėra žinomi. Daugelyje kaimo vietovių iš tikrųjų mažėja vaikų skaičius, tačiau neretai tai būna savivaldybių trumparegiškų sprendimų pasekmė – jaunos šeimos nenori kurtis kaime, kur nėra mokyklų ir kultūros įstaigų. Apmaudu, tačiau centrinė valdžia šios padėties tarsi nemato. Keliasdešimt energingų ir aktyvių kaimo bendruomenių neįstengia pakeisti situacijos visoje šalies provincijoje.

Suvokdami itin sudėtingą Lietuvos kaimo būklę, kurioje jis atsidūrė vykstant ekonomikos, žemės ir kitų sričių reformoms, pareiškiame, kad toliau nevalia toleruoti nekoordinuotos ir nemokšiškos valstybės politikos kaimo atžvilgiu. Per prabėgusius metus buvo sukurta dešimtys strategijų, tačiau kaimas iki šiol neturi savo ateities, vizijos. Nei valdžia, nei visuomenė nežino, kokią norime matyti Lietuvos provinciją. Tai priekaištas daugiau ankstesnėms vyriausybėms ir seimams, dėl kurių neveiklumo kaimas ir atsidūrė ties išlikimo slenksčiu.

Tikimės, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė išgirs mūsų nerimą ir pritars mūsų veiklai.

Įžvelgiame ir dar vieną itin pavojingą tendenciją – tai svetimos kalbos ir subkultūrų skverbimasis į nacionalinę terpę. Daugeliu atvejų tai jau yra ne kultūrų mainai, ne siekis geriau pažinti kitas tautas, o įkyrus ir net agresyvus primetimas to, kas mums svetima. Esame realistai – valstybių ekonominė integracija, darbo jėgos migracija, nevaržomas piliečių judėjimas sudaro sąlygas skverbtis galingesnėms kultūroms, daryti įtaką tautiniam savitumui. Tačiau peržengus tam tikrą kritinę ribą, tautos asimiliacija gali tapti negrįžtamu procesu. Pasaulio istorija žino begalę tokių atvejų. Ar norime papildyti išnykusių tautų sąrašą? Todėl visomis išgalėmis privalome saugoti savo kalbą ir kultūrą. Kaimiškoji tautos dalis per šimtmečius išugdytais būdais sugebėjo priešintis svetimų kalbų plitimui ir kultūrų įtakai. Praradę kaimą, neteksime ir šio natūralaus imuniteto.

Vienykimės ir burkimės tam, kad bendrų pastangų dėka, padėtume kaimui atsitiesti ekonomiškai ir dvasiškai, užimti deramą vietą tautos gyvenime.

Skelbiame, šiuos pačius bendriausius, savo veiklos tikslus:

- valdžios institucijoms padėti įgyvendinti koordinuotą politiką kaimo atžvilgiu; siekti, kad gamybiniai žemės ūkio reikalai neužgožtų kaimo švietimo ir kultūros;

- kelti viešumon kaimo švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kitas socialines problemas, inicijuoti bendras diskusijas, teikti valdžiai pagrįstus pasiūlymus;

- valdžiai, politikams ir visuomenei, ypač miesto bendruomenei, aiškinti koks yra kaimo vaidmuo tautos ir valstybės gyvenime;

- inicijuoti mokslinius tyrimus, kurie padėtų identifikuoti tikrąją kaimo vietovių ekonominę, socialinę ir kultūrinę būklę;

- siekti, kad būtų parengta Lietuvos kaimo ateities vizija.

Kviečiame neabejingus kaimo likimui ir ateičiai dalyvauti Lietuvos kaimo išlikimo visuomeninės tarybos veikloje.


Iniciatyvinės grupės nariai:


Buračas Antanas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, akademikas
Dužinskas Raimundas, Vilniaus pedagoginio universiteto prodekanas
Girdziušas Alfredas, Fotomenininkas
Išoraitė Margarita, Mykolo Romerio universiteto docentė
Jakubonienė Rūta, Bendruomenės “Pilni namai” projektų vadovė
Jasaitis Jonas, Šiaulių universiteto, kaimo plėtros tyrimų centro direktorius
Jaskelevičius Kęstutis, Vilniaus kooperacijos kolegijos docentas
Juravičius Jonas, Miroslavo seniūnas
Karlienė Danutė, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija
Mituzas Laimonas, Bendruomenės “Pilni namai” moderatorius
Ozolas Romualdas, Kovo 11-osios akto signataras
Peckus Antanas, Ūkininkas
Peckuvienė Danguolė, Rašytoja –ūkininkė
Ramonas Jonas, Lietuvos Respublikos Seimo narys
Ribašauskienė Erika, Agrarinės ekonomikos instituto tyrėja
Rožas Juozas, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokytojas
Šapranauskaitė Gita, Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos direktorė
Truskauskas Zdislovas, Generalinio miškų urėdo pavaduotojas
Tumėnas Vytautas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas
Urbanavičienė Dalia, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė

Šaltinis; LIETUVOS KARIUOMENĖS 90-mečiui - FOTONOVELĖ „ATMINTIS”


Šaltinis 1(16) 2009

Punsko Lietuvių liaudies kultūros centre (LLKC) buvo pristatyta fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda „Atmintis“. Šios fotonovelės-parodos atidarymas ...
www.punsk.com.pl/saltinis/saltinis.../tekstai.htm - Google kopija - Panašūs

LIETUVOS KARIUOMENĖS 90-mečiui - FOTONOVELĖ „ATMINTIS”


Punsko Lietuvių liaudies kultūros centre (LLKC) buvo pristatyta fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda „Atmintis“. Šios fotonovelės-parodos atidarymas Punske skirtas Lietuvos kariuomenės 90-mečiui paminėti. Paroda – apie Lietuvos karius, jų atminimo puoselėjimą Lietuvoje (Dzūkijoje) ir kaimyninėje Lenkijoje. „Atmintis“ gimė A. Girdziušui keliaujant po Lenkiją drauge su Lietuvos kariuomenės atsargos savanoriais (2008-07-05/07 – lietuviškasis Suvalkų trikampis; apie tai rašyta laikraštyje „Savanoris“: 2008 m., nr. 7 (394) ir 2008-07-11/14; Žalgirio mūšio, Dariaus ir Girėno žūties vietos, Marienburgo pilis ir kt. – LLKS leidinyje „Varpas“, 2008-10, Nr. 10 (168)). Fotoparoda (virš 40 stendų) pirmą kartą pristatyta 2008 m. rugpjūčio 2 d. Bernotuose (Ignalinos raj.). Rugpjūčio 9 d. – Mielagėnuose (Ignalinos raj.), minint miestelio 240-ąsias metines. Rugpjūčio 20-24 d. parodą buvo galima pamatyti Vilniaus įgulos Karininkų Ramovėje, o spalio 10 d. – Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakultete (seminaro „Pilietiškumo ugdymas globalios Europos kontekste“ metu). Seminarą organizavo Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacija (LEDA) ir LKSD. Parodą į Punską atvežė LKSD delegacija (B. Pacevičius, V. Račkauskas, A. Baliuka), kurią pakvietė Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.









Kiekviename parodos stende puikuojasi nuo 1-3 iki 7-10 geros kokybės, „profesionaliu kampu“ nufotografuotų nuotraukų, „pagardintų“ šmaikščiais eiliuotais autoriaus posakiais ir pastebėjimais.


Parodos atidarymo metu, įžanginį žodį tarė nuoširdžiai LKSD delegaciją priėmęs, LLKC direktorius Robertas Vektorius, pasisakė parodos autorius ir LKSD garbės narys A. Girdziušas, LKSD pirmininkas B. Pacevičius, LKSD metraštininkas V. Račkauskas. Kalbėta apie parodos gimimą, joje vaizduojamą „atmintį“, susijusią su Lietuvos kovomis (Žalgirio mūšis, Nepriklausomybės kovos, partizaninis pokarinis laikotarpis) bei Lietuvos svarbą pasaulyje (Darius ir Girėnas). Parodos pristatyme dalyvavo 19 žmonių (LLKC direktoriaus žodžiais – „labai gausiai“). Paroda patraukė žiūrovų dėmesį. Vienų veiduose žėrėjo susimąstymo gaidelė, kitų – šypsenos... Tikriausiai, punskiečiai nuotraukose atrado save, gimines ir kaimynus bei gimtąsias vietas. Taigi užsimezgė nuoširdi diskusija istorine, lietuvybės puoselėjimo tema. Kiek vėliau, renginio dalyviai apdovanojami Lietuvos kariuomenės spauda, o dovanotos knygos apie Lietuvos kariuomenę bus perduotos Punsko lietuvių bendruomenei ir mokykloms. Parodą „Atmintis“ Punske galima buvo lankyti iki gruodžio 22 d. Vėliau ji vėl sugrįžo Lietuvon... •

VAKC, Ignalinoje atidaryta Aušros ir Alfredo Girdziušų fotoparoda „Apšvietimo etiudai. Aktai”

VAKC - Ignalinoje atidaryta Aušros ir Alfredo Girdziušų fotoparoda ...
2009 metų gegužės 13 dieną Ignalinos rajono kultūros centre buvo atidaryta Aušros ir Alfredo Girdziušų fotoparoda „Apšvietimo etiudai. Aktai". ...
www.vakc.lt/index.php?option=com... - Google kopija - Panašūs

Ignalinoje atidaryta Aušros ir Alfredo Girdziušų fotoparoda „Apšvietimo etiudai. Aktai”
2009 metų gegužės 13 dieną Ignalinos rajono kultūros centre buvo atidaryta Aušros ir Alfredo Girdziušų fotoparoda „Apšvietimo etiudai. Aktai".

Ši paroda keliauja po Rytų Lietuvą jau nuo praėjusių metų rudens - spalio 22 dieną ji buvo išeksponuota Vilniuje, Vilniaus apskrities kultūros centre, po mėnesio - persikėlė į Pabradės kultūros centrą, kuriame, deja, jos atidarymas taip ir neįvyko. Gal dėl organizatorių neryžtingumo, gal dėl publikos, o gal vietos valdžios nusiteikimo, belieka tik spėlioti... Pagaliau sausio 20 dieną parodą maloniai priglaudė Nalšios muziejus Švenčionyse, mat, čia veikia fotomenininkų klubas, tad visokiausių prietarų ir puritoniškumo apraiškų sutinkama gerokai rečiau. Tiesa, nukeliavusi į Adutiškį, paroda taip pat nebuvo viešai rodoma. Nekaltinsime kultūros darbuotojų, panorusių, tačiau neišdrįsusių pristatyti aktų parodą. Juk jie geriau pažįsta savo bendruomenę ir jaučia, kas galėtų ją sugluminti. Žmogus evoliucionuoja nuo gaunamos informacijos. Vadinasi, reikia pamažu išmokyti žmogų atskirti gašlumą ir vulgarumą nuo meno, nors, kaip žinia, riba tarp erotikos ir pornografijos labai trapi.

A. ir A. Girdziušų paroda tokia romantiška, trapi ir subtili, kad, vargu bau, galėtų sukelti tūlam kokių nors negerų asociacijų. Juolab, kad abu fotomenininkai - pedagogai. Aušra dėsto lietuvių kalbą Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinėje mokykloje, Alfredas - fotomeno raišką Vilniaus gamtos ir tiksliųjų mokslų licėjuje.

Atvykęs į savo gimtąjį Ignalinos rajoną, Alfredas buvo sutiktas labai šiltai. Kraštietį pasveikinti panoro gana gausus jo gerbėjų būrys. Parodos atidarymą, Ignalinos rajono kultūros centro direktorės Onutės Gruodienės prašymu, vedė laikraščio „Mūsų Ignalina" redaktorius Jonas Baltakis, drauge su A. Girdziušu krimtęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Alfredo ir Aušros parodą išsamiai pristatė jos kuratorė - Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė, kuri dar besimokydama M. K. Čiurlionio meno mokykloje (tiesa, muzikos skyriuje) stebėjo paralelinėse klasėse besimokančių Dailės skyriaus moksleivių darbus, tad nuogo žmogaus kūno vaizdavimas jai nuo mažens atrodęs labai natūralus. Ji, beje, padėkojo visiems parodos partneriams, juk sunkmečiu pervežti ir išeksponuoti parodą vis naujose erdvėse, esant Vilniuje, būtų tikrai nelengva. Žodį tarė ir Alfredo bičiulis - Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos pirmininkas Bronius Pacevičius, kuriam priklauso Alfredo Girdziušo parodos „Atmintis" idėja. Tai - kelionės Žalgirio mūšio, S. Dariaus ir S. Girėno žūties, lietuvių etninėmis žemėmis kaimyninėje Lenkijoje, akimirkos.

Paroda džiaugėsi ir žavioji Mielagėnų seniūnijos seniūnė Milda Bielinienė bei Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Bernotų filialo vyr. bibliotekininkė, kultūrinių renginių organizatorė Audronė Filipavičienė, savo aplinkoje jau rodžiusi Alfredo parodas „Ūla" (apie fotomeninko dukros Ūlos gimimą, jos pirmuosius gyvenimo žingsnius) ir „Atmintis". Negi keista, kad ji svajoja parsivežti į Bernotus ir „Apšvietimo etudus. Aktus".

Nuoširdų žodį tarė ir ankstesnių, dar Atgimimo metais surengtų, A. Girdziušo parodų iniciatorius žurnalistas Mamertas Krapauskas.

Žodžiu, parodos atidarymas buvo labai nuoširdus, jaukus, nestokojo humoro. Nenuostabu, juk sveika asmenybė yra šilta, neteisianti ir nesmerkianti, kūrybinga, neprarandanti vilties bet kokiomis aplinkybėmis ir nesigraužianti dėl to, ko negali pakeisti.

Kol Alfredą Girdziušą „kvotė" Ignalinos televizijos atstovai, moterys skubiai padengė stalą, tad bendravimas tapo neformalus. O ar galėjo būti kitaip kraštiečių susitikime?..

VILNIAUS APSKRITIES KULTŪROS CENTRO INFORMACIJA

K.Čėsnaitis Ukmergės kultūros puslapiai

K. Česnaitis - XII Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatas
Nustebino paskutinę akimirką konkursui pateikęs paraišką fotomenininkas Alfredas Girdziušas ir užėmęs garbingą II vietą, o audringų kolegų ovacijų sulaukęs ...
www.ukmergeskulturospuslapiai.lt/index.php?... - Google kopija - Panašūs
2008-09-27

Š. m. rugsėjo 27 d. (šeštadienis) Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko XXV Rytų Lietuvos literatų susitikimas iš ciklo „Gimtosiomis literatų pėdomis..." - XII Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatų pagerbimo šventė.
Į rudeninį susitikimą Varėnoje sugužėjo per 40 literatų iš sostinės, Ignalinos, Varėnos, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Vilniaus rajonų ir Elektrėnų savivaldybės.

Su nekantrumu ir įtampa regiono literatai laukė XII Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatų paskelbimo bei apdovanojimo ceremonijos. Kiekvienas konkurse dalyvavęs ir į susitikimą atvykęs kūrėjas vylėsi būti pats geriausias, tačiau ir neišgirdęs savo vardo nenusiminė, bet nuoširdžiai džiaugėsi savo kolegų - plunksnos brolių sėkme. Juk Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė savo atidarymo kalboje visus nuramino, primindama, kad, anot A. Čechovo, nieko nėra baisesnio už provincijos įžymybę. O be to, ir B. Pasternakas teigė, kad būti žymiam - negražu... Tikrasis kūrėjas yra didis savo kuklumu. Štai kaip apie M. K. Čiurlionį atsiliepė V. Daujotytė: „Čiurlionio tonas visur (išskyrus kūrybą) - nuolankumo, atsiprašymo; taip, iš nuojautos, kad per didelis, per kitoks...".

Poezijos nominacijoje I vietą šiais metais pelnė jauna poetė Rūta Suchodolskytė iš Trakų r. (paskatinta Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LRV diplomu ir atminimo dovanėle), II vietą laimėjo Ervinas Vinkleris iš Ignalinos, o III vietos laimėtoja paskelbta elektrėniškė Ona Rasutė Šakienė.

Prozos nominacijos laimėtoju tapo ukmergiškis Kęstutis Česnaitis, laimėjęs I vietą už istorinę dramą “Vilkmergės ragana” (paskatintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos padėkos raštu ir atminimo dovanėle). Buvo pagerbti ir II bei III vietų laimėtojai - Liubovė Salimova iš Šalčininkų bei Aldona Raugalaitė iš Merkinės.

Publicistikos nominacijos laureatės vardą šiais metais pelnė Malvina Miškinienė iš Trakų (paskatinta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštu ir atminimo dovanėle). Nustebino paskutinę akimirką konkursui pateikęs paraišką fotomenininkas Alfredas Girdziušas ir užėmęs garbingą II vietą, o audringų kolegų ovacijų sulaukęs varėniškis Jonas Staliulionis, konkurse pelnė III vietą.

Ypatingą dovaną laureatams suteikė savaitraštis „Šeimininkė", apdovanodamas nugalėtojus savo prenumerata bei galimybe savo kūrybą spausdinti laikraštyje.

Konkurso vertinimo komisijos pirmininkas rašytojas Raimondas Kašauskas džiaugėsi nemažėjančiu Rytų Lietuvos literatų aktyvumu bei kūrybingumu. Susirinkusiems kūrėjams palinkėjo tęsti nelengvą rašančiojo darbą bei aktyviai dalyvauti konkursuose, literatų susitikimuose, kurių metu dalijamasi gerąja patirtimi, kūrybinėmis įžvalgomis, laimėtais pasiekimais ar išleistomis knygomis.

Vilniaus apskrities kultūros centras. XXV Rytų Lietuvos literatų susitikimas Varėnoje

VAKC - XXV Rytų Lietuvos literatų susitikimas Varėnoje
Nustebino paskutinę akimirką konkursui pateikęs paraišką fotomenininkas Alfredas Girdziušas ir užėmęs garbingą II vietą, o audringų kolegų ovacijų sulaukęs ...
www.vakc.lt/index.php?option=com... - Google kopija - Panašūs

XXV Rytų Lietuvos literatų susitikimas Varėnoje
XXV Rytų Lietuvos literatų susitikimas iš ciklo „Gimtosiomis literatų pėdomis..."

Š. m. rugsėjo 27 d. (šeštadienis) Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko XXV Rytų Lietuvos literatų susitikimas iš ciklo „Gimtosiomis literatų pėdomis..." - XII Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatų pagerbimo šventė.

Jau tryliktus metus, kas pusmetį, rengiamuose Rytų Lietuvos literatų susitikimuose iš ciklo „Gimtosiomis literatų pėdomis...", siekiame burti krašto meninio žodžio kūrėjus, supažindinti juos su literatūros naujovėmis, suteikti galimybę išbandyti jėgas įvairiuose konkursuose, skatiname įvairių regiono savivaldybių literatūrinių susivienijimų bendradarbiavimą.

Į rudeninį susitikimą Varėnoje sugužėjo per 40 literatų iš sostinės, Ignalinos, Varėnos, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Vilniaus rajonų ir Elektrėnų savivaldybės.

Varėna svečius pasitiko šventine nuotaika, mat nuo pat ankstyvo ryto mieste ir jo apylinkėse šurmuliavo tradicinė „Varėnos grybų šventė". Ypatingą dėmesį regiono literatams skyrė Varėnos rajono viešosios bibliotekos darbuotojai, pasitikę ir priėmę svečius naujose bibliotekos patalpose.

Susitikimą atidariusi Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė nuoširdžiai džiaugėsi susitikimu ir dėkojo bibliotekos šeimininkams už suteiktą galimybę apsilankyti Dainavos sostinėje - Varėnoje bei draugėn susibūrusiems literatams už aktyvų dalyvavimą XII Rytų Lietuvos literatų konkurse. Nors dėl sudėtingos dienotvarkės literatų negalėjo pasveikinti bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius, tačiau šiltu žodžiu į susirinkusius kreipėsi bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Veronika Tamulienė, palinkėjusi geros viešnagės ir šiltų įspūdžių svetingoje Dzūkijos žemėje bei paruošusi su kolegėmis nuostabių vaišių.

Su nekantrumu ir įtampa regiono literatai laukė XII Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatų paskelbimo bei apdovanojimo ceremonijos. Kiekvienas konkurse dalyvavęs ir į susitikimą atvykęs kūrėjas vylėsi būti pats geriausias, tačiau ir neišgirdęs savo vardo nenusiminė, bet nuoširdžiai džiaugėsi savo kolegų - plunksnos brolių sėkme. Juk Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė savo atidarymo kalboje visus nuramino, primindama, kad, anot A. Čechovo, nieko nėra baisesnio už provincijos įžymybę. O be to, ir B. Pasternakas teigė, kad būti žymiam - negražu... Tikrasis kūrėjas yra didis savo kuklumu. Štai kaip apie M. K. Čiurlionį atsiliepė V. Daujotytė: „Čiurlionio tonas visur (išskyrus kūrybą) - nuolankumo, atsiprašymo; taip, iš nuojautos, kad per didelis, per kitoks...".

Poezijos nominacijoje I vietą šiais metais pelnė jauna poetė Rūta Suchodolskytė iš Trakų r. (paskatinta Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LRV diplomu ir atminimo dovanėle), II vietą laimėjo Ervinas Vinkleris iš Ignalinos, o III vietos laimėtoja paskelbta elektrėniškė Ona Rasutė Šakienė.

Prozos nominacijos laimėtoju tapo ukmergiškis Kęstutis Česnaitis, laimėjęs I vietą (paskatintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos padėkos raštu ir atminimo dovanėle). Buvo pagerbti ir II bei III vietų laimėtojai - Liubovė Salimova iš Šalčininkų bei Aldona Raugalaitė iš Merkinės.

Publicistikos nominacijos laureatės vardą šiais metais pelnė Malvina Miškinienė iš Trakų (paskatinta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštu ir atminimo dovanėle). Nustebino paskutinę akimirką konkursui pateikęs paraišką fotomenininkas Alfredas Girdziušas ir užėmęs garbingą II vietą, o audringų kolegų ovacijų sulaukęs varėniškis Jonas Staliulionis, konkurse pelnė III vietą.

Ypatingą dovaną laureatams suteikė savaitraštis „Šeimininkė", apdovanodamas nugalėtojus savo prenumerata bei galimybe savo kūrybą spausdinti laikraštyje.

Konkurso vertinimo komisijos pirmininkas rašytojas Raimondas Kašauskas džiaugėsi nemažėjančiu Rytų Lietuvos literatų aktyvumu bei kūrybingumu. Susirinkusiems kūrėjams palinkėjo tęsti nelengvą rašančiojo darbą bei aktyviai dalyvauti konkursuose, literatų susitikimuose, kurių metu dalijamasi gerąja patirtimi, kūrybinėmis įžvalgomis, laimėtais pasiekimais ar išleistomis knygomis.

Šventinė nuotaika nepaliko susitikimo dalyvių ir prie Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų suruoštų vaišių stalo. Džiugu, kad literatus ir organizatorius pagerbė Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, nors trumpam ištrūkęs pasimatyti su savo buvusia mokytoja širvintiške Danute Miliukiene ir palinkėti visiems kūrybinės sėkmės bei gražios viešnagės Varėnoje.

Po konkurso laureatų apdovanojimo ceremonijos literatai buvo pakviesti pasisvečiuoti Varėnos „Grybų šventės" renginiuose - šventiniuose koncertuose, medžio skulptūrų ,,Dzūkelis" aukcione ir dzūkiškų audinių aukcione „Iš močiutės skrynios", tautodailės ir prekybos mugėje bei svetinguose Varėnos rajono seniūnijų kiemeliuose.

Kaip visada, pagalbos ir širdies šilumos sulaukėme iš Varėnos rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus pavaduotojos kultūrai Reginos Svirskienės, sudariusios galimybę regiono literatams kūrybinius skaitymus-vakaronę organizuoti Marcinkonių seniūnijos kiemelyje, kurio šeimininkas, seniūnas Vilius Petroška drauge su linksmosiomis šeimininkėmis bei dainorėliais sukūrė dzūkiško nuoširdumo kupiną susitikimo atmosferą. Visiems patiko ne tik marcinkoniškių dainos, senųjų amatų demonstravimas, bet ir labai gardžios dzūkų „babkos" ir grikių pyragai.

Dar ilgai netilo literatų kūrybos skaitymai, aidėjo linksmi pašnekesiai, buvo dalijamasi patirtais įspūdžiais. Atvykusieji dėkojo organizatoriams už prasmingą darbą, už pagarbą rašantiesiems, už galimybę susitikti ir pasidalinti patirtimi, sukauptais kūrybiniais išgyvenimais. Ir svarbiausia ne tai, kad nepavyko tapti laureatu ar prizininku. Svarbiausia rašyti ir jausti, jog esi reikalingas ir neužmirštas, jog esi girdimas ir vertinamas, jog gali susitikti su panašiu į save žodžio, knygos mylėtoju. Tikimės, jog patirti įspūdžiai dar ilgai neišblės literatų širdyse ir naujai atgims kūrybiniuose sumanymuose.

Vilniaus apskrities kultūros centro literatūrinių programų koordinatorius Tomas Šastakauskas nuoširdžiai dėkoja Rytų Lietuvos viešosioms bibliotekoms ir rajonų savivaldybių kultūros bei švietimo skyriams, sudariusiems galimybę literatams dalyvauti Rytų Lietuvos literatų susitikime Varėnoje bei mūsų partnerei - Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešąjai bibliotekai (direktorius Petras Zurlys). Taip pat nuoširdžiai dėkojame leidykloms paskatinusioms Rytų Lietuvos literatus savo išleistomis knygomis: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai (direktorė Giedrė Šorienė), „Baltų lankų“ leidyklai (generalinis direktorius Saulius Žukas), leidyklai „Kronta“ (direktorė Jolanta Rimšienė), leidyklai „Versus aureus“ (direktorius Arturas Mickevičius), leidyklai „Tyto alba“ (direktorė Lolita Varanavičienė), leidyklai „Andrena“ (savininkė Nijolė Petrošienė).

Genadij Fedorovič Nalšios muziejus, VILNIAUS APSKRITIES KULTŪROS CENTRAS


Nalšios muziejaus blog'as: Sausio 2009
16 sausio 2009 ... Be to, iš savo asmeninio fotoarchyvo Alfredas Girdziušas perleido ... Nuo 2003-iųjų Alfredas Girdziušas veda fotografijos meno raiškos ...
nalsia.blogspot.com/2009_01_01_archive.html - Google kopija - Panašūs

FOTOMENININKŲ AUŠROS IR ALFREDO GIRDZIUŠŲ PARODA

„APŠVIETIMO ETIUDAI, AKTAI“

Parodos atidarymas sausio 20 d. (antradienis) 12.00 val.
Maloniai kviečiame!


ALFREDAS GIRDZIUŠAS gimė 1948 m. birželio 5 d. Ignalinos r., Mielagėnų sen., Paliesiuje. Žurnalistas, fotomenininkas, Lietuvoje ir užsienio šalyse daugiausia žinomas kaip aktų žanro atstovas. Vilniaus universiteto Gamtos fakultete studijavo geologiją-hidrogeologiją, 1987 m. su pagyrimu baigė Vilniaus technologijos technikumą, įgydamas fototechniko specialybę, vėliau Vilniaus universitete dar baigė tris žurnalistikos studijų kursus.

Fotokorespondentu dirba nuo 1980-ųjų – laikraščiuose „Mūsų žodis“, „Tiesa“ (vėliau –„Diena“), „Lietuvos aidas“, „Respublika“, „Trakiečių rūpesčiai“, „Galvė“. Šiuo metu yra žurnalo „Mano miestas/My City“ redakcinės kolegijos narys, žurnalistas fotomenininkas, Lietuvos pagyvenusiųjų žmonių asociacijos laikraščio „Senjorų žodis“ iliustracijų skyriaus redaktorius.

Pirmąsias viešas autorines parodas pradėjo eksponuoti 1982-aisiais. Populiariausi tuo metu buvo jo fotolakštai „Apšvietimo etiudai, aktai“. Nuo 1988 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Aktyviai dalyvavo šalies atgimimo akcijose. Fotoparoda apie 1991-ųjų metų sausio mėnesio įvykius sulaukė didelio dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje, kur buvo kuruojama Lenkijos Seimo senatoriaus Andžejaus Kralčynskio. Be to, iš savo asmeninio fotoarchyvo Alfredas Girdziušas perleido Lietuvos Respublikos Seimo archyvams per 8,5 tūkstančių kadrų jo užfiksuotų politinių įvykių, lydėjusių Lietuvą 1988-1994 metais. Už 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesių įvykių fotoreportažus fotomenininkas 1993-01-11 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Sausio tryliktosios atminimo medaliu.

Nuo 2003-iųjų Alfredas Girdziušas veda fotografijos meno raiškos pamokas Vilniaus licėjaus 11-12 klasių moksleiviams. Kasmet, šalia mažiausiai penkių savo autorinių parodų, mokytojas surengia maždaug aštuonias ir savo mokinių parodas. Didžiulio pasisekimo visoje Lietuvoje sulaukė originali Alfredo fotografijų paroda – fotonovelė „Ūla“.

2005-11-11 fotomenininkui suteiktas meno kūrėjo statusas.
Palengva vyro aistra fotografijai užsidegė ir Alfredo gyvenimo draugė Aušra – Trakų rajono Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos mokytoja lituanistė. Dabar jau Aušros ir Alfredo – abiejų Girdziušų – fotoparoda „Apšvietimo etiudai. Aktai“ keliauja po Lietuvą, nuolat sugrįždama į sostinę, atsinaujindama ir vėl keliaudama į kitų miestų ir miestelių parodų sales. Iš pirmosios Alfredo aktų parodos, surengtos 1982 metais tuometinio „Vilniaus“ kino teatro fojė, liko tik pavadinimas, fotolakštai nuolat keičiasi. Autorių nuotraukos slepia savyje paslaptį. Grožio paslaptį. Net pirmojoje Alfredo Girdziušo apnuoginto kūno nuotraukoje pirmajame plane buvo pienės pūkas, o toliau – tik neryškus moters kūno siluetas...

Girdziušų nuotraukos nekalba apie moters grožį tiesmukai, nors ir akivaizdžiai tą grožį teigia. Autoriai sąmoningai neperžengia ribos, vadinamos erotika. Dėl naudojamo „kieto“ apšvietimo iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dalis darbų suvienodėję, tačiau, įsigilinus, tampa akivaizdu, kad čia vyksta žaidimas detalėmis – jas šviesa tik išryškina... Autorių teigimu, visi jų darbai atspausti be spalvų ir kompozicijos korekcijų, yra būtent tokie, kokie užfiksuoti kadre. O visa, kas tikra, verta dėmesio. Taip pat ir Jūsų, mielieji parodos lankytojai, dėmesio. Džiugių Jums akimirkų, žvelgiant į parodos eksponatus, surandant ir atpažįstant moters grožio paslaptį!

Parodos atidarymo akimirkos:



FOTOMENININKŲ AUŠROS IR ALFREDO GIRDZIUŠŲ PARODOS ,,APŠVIETIMO ETIUDAI, AKTAI“ RECENZIJA

Pagrindinė dailėtyrininko užduotis - būti tarpininku tarp žiūrovo ir meno kūrinio. Dailėtyrininkas neturi primesti savo nuomonės, o prieinamai paaiškinti žiūrovui tai, į ką jis turėtų atkreipt dėmesį lankydamasis parodoje bei nušviesti meninį kontekstą, kuriame parodos objektai veikia. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis ir pabandysiu pristatyti fotomenininkų Aušros ir Alfredo Girdziušų parodą „Apšvietimo etiudai, aktai“, kuri veiks Nalšios muziejuje sausio 20 – vasario 20 dienomis.
Aktas – meninis žanras skulptūroje, tapyboje ir fotografijoje, vaizduojantis nuogą žmogaus kūną. Nuo savo atsiradimo momento fotografija negalėjo likti nuogo kūno vaizdavimo nuošalyje. Jau 1840 metais Paryžiuje atsirado pirmieji dagerotipai vaizduojantys nuogą kūną, kurie buvo vadinami akademijomis arba akademiniais etiudais ir naudojami kaip pagalbinė medžiagą dailininkams. Fotomontažas, išrastas 1851–52 metais atvėrė neribotas galimybes meninių aktų autoriams. Tokiu būdu buvo sukurtos, pavyzdžiui, fotografijos vaizduojančios undines. Nežiūrint į tai, kad dabar šios fotografijos atrodo naivios ir sukelia šypsnį, juose yra įdomus nestandartinis priėjimas prie akto žanro. Aktas – nevienareikšmiškas meninės fotografijos žanras. Ginčai apie tai kur baigiasi erotika ir prasideda pornografija netyla iki šiol. Tačiau požiūris į žanrą laikui bėgant vis dėlto kito, kaip kito ir moteriško grožio idealas. Putlios XIX amžiaus damos užleido savo vietą Paryžiaus ir Berlino kabarė šokėjoms, o jos, savo ruožtų, - 1920-40-ųjų metų sportininkėms ir taip toliau.
Alfredas Girdziušas, kuriam kuriant parodą talkino žmona Aušra, fotografuoja išimtinai moteris. Jis teigia, jog moteris – grožio viršūnė. Tačiau menininkas renkasi modelius ne tik pagal išorinį grožį, svarbiausias dalykas jam yra dvasinis ryšis. Jeigu su modeliu nepavyksta užmegzti dvasinio ryšio, net ir iš penkiasdešimties kadrų vargu ar pavyks išrinkt tinkamą eksponavimui. Sėkmingas fotografo, užsiimančio nuogo kuno vazidavimu, darbas didžiaja dalimi priklauso būtent nuo modelio pasirinkimo. Plinijus rašė, kad graikų dailininkas Zeoksidas išsirinko penkias gražiausias šalies merginas tam, kad jos pozuotu vienos Afroditės statulos sukūrimui. Kiekviena jų, Zeoksido manymu, tik detalėse buvo artima tam tobulam grožiui, kurį jis norėjo pavaizduoti. Aktus fotografuojančiam menininkui yra svarbi modelio fizinio ir dvasinio grožio dermė, todėl kad jis neturi galimybės sukurti idealų modelį iš daugelio žmonių.
Alfredo ir Aušros Girdziušų apšvietimo etiudai, kuriuos galime išvysti parodoje, sukurti studijoje, o aktai fotografuoti gamtoje. Apšvietimo prietaisų naudojimas priklauso nuo fizinių pozotuojo duomenų, idėjos ir tos nuotaikos, kurią nori pasiekti fotografas. Pagrindinė darbo studijoje klasifikacija yra tokia: tamsus siluetas šviesiame fone, siluetas tamsiame fone ir mišri figūros fotografavimo naudojant apšvietimą sfera. Akto fotografavimas esant natūraliam apšvietimui tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastesnis nei taikant dirbtinį apšvietimą. Bet tas, kuris nors sykį bandė tai daryti žino, jog modelio ir galinio plano pritaikymas natūraliam apšvietimui gali būti labai sudėtingas. Fotografuoti aktą esant natūraliam apšvietimui dažniausiai tenka dviem būdais: vaizduoti žmogų ir gamtą kaip vienį arba naudoti išraiškingas gamtos detales, kaip uolos, vanduo arba medžių šakos, kaip kontrastą. Nalšios muziejaus lankytojai, apsilankę parodoje, turės galimybę išvysti visą aukščiau išvardintų fotografavimo būdų spektrą.
Norėčiau pabrėžti, kad Alfredo ir Aušros Girdziušų parodoje žiūrovai gali pamatyti fotografiją be pagražinimų. Menininkų pora nesinaudojo skaitmeninėmis programomis arba fotomontažo technika. Visos fotografijos yra tokios, kokias jas matė pro objektyvą autoriaus akis.
Linkiu maloniai praleisti laiką lankantis parodoje ir pasineriant į paslaptingą moters grožio pasaulį.

Dailėtyrininkas Genadij Fedorovič

Trakų rajono savivaldybė; Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja

Trakų rajono savivaldybė - Naujienos:Kviečiame į fotoparodą „Trakų ...
22 gegužės 2009 ... Parodai darbus pateikė 12 autorių: Dana Buinickaitė, Alfredas Girdziušas, Romualdas Lankas, Viktoras Neliubinas, Mindaugas Neniškis, ...
www.trakai.lt/l.php?tmpl_into... - Google kopija - Panašūs
Kviečiame į fotoparodą „Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja“
2009-05-22
Viešoji įstaiga „Vorutos“ fondas gegužės 24 dieną (sekmadienį), 14 val. kviečia į Trakų rajono kultūros rūmus, į fotoparodos „Trakų Dievo Motina - Lietuvos Globėja“, skirtos Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčios 600 metų jubiliejui paminėti, atidarymą.

2009-ieji − ne tik Lietuvos tūkstantmečio metai. Šiemet sukanka 600 metų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1409 m. gegužės 24 d. pasirašė privilegiją steigti Trakų parapinę bažnyčią, kuriai vėliau buvo suteiktas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo vardas. Fundatoriaus vardas taip pat siejamas su šios bažnyčios „Dievo Motinos su kūdikiu“ paveikslu, kurį, anot legendos, krikšto proga Vytautui Didžiajam padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. 1718 m. paveikslas buvo karūnuotas popiežiaus aukso vainiku, o Mergelė Marija paskelbta Lietuvos Globėja.

Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybės fotomenininkai, fotografai, fotoreporteriai, ne sykį įamžinę Trakų bažnyčios architektūros didybę, kasdienybę, šventes, religines apeigas, šventoriaus prieigas, svarbiausias bažnyčios asmenybes, iškilaus jubiliejaus proga surengė fotoparodą, kurioje − vaizdai iš netolimos praeities ir dabarties. Vieni autoriai parodai pateikė menines, kiti dokumentines nuotraukas, tačiau, žinoma, dar daug darbų liko „už kadro“. Atrenkant darbus parodai, stengėmės žiūrovams pateikti kuo platesnį vaizdų, susijusių su Trakų bažnyčia, spektrą. Iėškojome dar niekur nepublikuotų fotografijų, kad jos liktų žmonių atminty, o ne uždūlėjusiuose fotografų stalčiuose.

Parodai darbus pateikė 12 autorių: Dana Buinickaitė, Alfredas Girdziušas, Romualdas Lankas, Viktoras Neliubinas, Mindaugas Neniškis, Mindaugas Norkus, Kęstutis Petkūnas, Vytautas Suslavičius, Algirdas Subata, Rimantas Urbanavičius, Juozas Vercinkevičius, Vytautas Žemaitis.

Kviečiame į fotoparodą visus, kam brangus mūsų kraštas, jo istorija ir nūdiena.

Atidarymo metu bus pristatytas ir parodos katalogas. Paroda taip pat veiks: birželio 10 d. − liepos 10 d. Trakų salos pilyje, liepos 12 − rugpjūčio 10 d. Užutrakio dvaro svirne.

Dana Buinickaitė- Zacharevičienė
Parodos koordinatorė bei dalyvė
Tel. 8620 12395,
el.p.: dbuinickaite@yahoo.com



D.Buinickaitės- Zacharevičienės nuotr.

Elektrėnų kronika, Virginija Jacinavičiūtė, Parodoje įamžinta bažnyčios didybė

Elektrėnų Kronika - Parodoje įamžinta bažnyčios didybė
Fotografas Alfredas Girdziušas, kurio darbai užima didelę dalį parodos, pabrėžė šio katalogo išliekamąją vertę. „Ir kirvis neiškapos“, - svarstė fotografas. ...
www.kronika.lt/...//index.php?option... - Google kopija - Panašūs
Elektrėnų Kronika - Parodoje įamžinta bažnyčios didybė
17 liepos 2009 ... Fotografas Alfredas Girdziušas, kurio darbai užima didelę dalį parodos, pabrėžė šio katalogo išliekamąją vertę. ...
www.kronika.lt/...//index.php?... - Google kopija - Panašūs

Trakų kultūros rūmuose atidaryta fotoparoda „Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja“, skirta Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčios 600 m. jubiliejui paminėti. Parodoje eksponuotos 12 autorių nuotraukos.

Į parodos atidarymą susirinko beveik visi Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybės žinomi fotomenininkai, fotografai, fotoreporteriai, kurie ir parodos metu iš rankų nepaleido savo darbo įrankio – fotoaparato. Vis sukosi svečių minioje, ieškodami tinkamo kadro.

Apie parodos idėją pasakojo projekto vadovė Dana Buinickaitė. Būtent Danai ir kilo mintis surengti parodą. Moteris įdėjo daug pastangų, kad renginys įvyktų, ieškojo fotomenininkų, kurie turėtų senesnių ar naujesnių fotografijų. Fotoparoda, įamžinusi Trakų bažnyčios architektūros didybę, kasdienybę, šventes, skirta paminėti net du svarbius įvykius: bažnyčios 600 metų jubiliejų ir Lietuvos vardo tūkstantmetį.

Parodoje dalyvavo daug garbingų svečių. Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, kuris ir pats ne kartą įamžintas fotografijose, dėkojo fotografams už parodą. Jis apgailestavo, kad Trakų parapijiečiai yra šiek tiek apsnūdę, galbūt dėl to, kad Trakuose kalbama dvejomis kalbomis – lenkų ir lietuvių. Monsinjoro nuomone, bažnyčia turėtų suvienyti žmones, būti graži ne tik fotografijose, bet ir žmonių širdyse.

Kartu su fotoparoda buvo pristatytas ir katalogas, kuriame sudėtos parodos fotografijos. Šį katalogą fotografai išleido atsisakę honorarų už fotografijas. Katalogą išleido VŠĮ „Vorutos fondas“.

Fotografas Alfredas Girdziušas, kurio darbai užima didelę dalį parodos, pabrėžė šio katalogo išliekamąją vertę. „Ir kirvis neiškapos“, - svarstė fotografas.

Elektrėniškis, ilgą laiką gyvenęs Trakuose, Vytautas Suslavičius, taip pat fotografavo Trakų bažnyčią. Parodoje jis negailėjo gražių žodžių parodos sumanytojai Danai Buinickaitei, kuri surūšiavo skirtingų žanrų, atlikimo technikų fotografijas.

„Trakų žemės“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius susirinkusiems priminė kokia didinga Trakų miesto bei Trakų bažnyčios istorija.

Trakų meras Vincas Kapočius pabrėžė, kad fotografijų vertė po daugel metų bus visai kita. „Juk Trakų pilį atkūrėme tik iš fotografijų“, - pastebėjo jis.

Paroda „Trakų Dievo Motina – Lietuvos globėja“ tik pradeda savo kelią. Vėliau ji bus eksponuojama Trakų salos pilyje, Užutrakio dvaro svirne. O spalio mėnesį paroda vyks ir Elektrėnuose.

Virginija Jacinavičiūtė

Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacija, Lietuvos kariuomenės savanorių draugija

Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacija - LIETUVOS EKONOMIKOS ...
25 spalio 2008 ... Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto dekanė Asta Pikelienė ir prodekanė Nijolė Kašėtienė, fotomenininkas Alfredas Girdziušas. ...
www.leda.lt/content/view/53/34/ - Google kopija - Panašūs
Ekonomikos fakultetas - Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacija LEDA
20 spalio 2008 ... Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos pirmininkas Bronius Pacevičius apžvelgė šios draugijos veiklą, fotomenininkas Alfredas Girdziušas ...
ekf.viko.lt/index.php?mact=News... - Google kopija - Panašūs

Lietuvos kariuomenės savanorių draugija

Š. m. spalio 10 d. Ekonomikos fakultete įvyko Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacijos penkerių metų sukakties minėjimas, kuriame dalyvavo Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacijos nariai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos nariai, svečiai - Karo prievolės administravimo tarnybos prie KAM Karo prievolės skyriaus vedėjas majoras Gintaras Valentukevičius, Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto dekanė Asta Pikelienė ir prodekanė Nijolė Kašėtienė, fotomenininkas Alfredas Girdziušas. Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacijos prezidentė Romantė Bučienė apžvelgė penkerių metų asociacijos veiklą, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, numatė tolesnės veiklos perspektyvas. Vykdant prieš pusę metų pasirašytą bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos kariuomenės savanorių draugija, siekiant bendradarbiauti stiprinant akademinės ir savanorių bendruomenių vaidmenį, ugdant pilietiškumą, tautiškumą, skatinant sąmoningą tautinę raišką ir pilietinį dalyvavimą visuomenės gyvenime, renginyje dalyvavęs majoras Gintaras Valentukevičius pravedė seminarą "Pilietiškumo ugdymas globalios Europos kontekste".
Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos pirmininkas Bronius Pacevičius apžvelgė šios draugijos veiklą ir ateities gaires, fotomenininkas Alfredas Girdziušas ir dr. Vytautas Račkauskas pristatė parodos "Atmintis" meninių nuotraukų kolekciją bei jos sukūrimo istoriją. Renginio dalyviai galėjo susipažinti ir su šiuo metu Amerikoje gyvenančios fotomenininkės Laimos Reiss kūryba. Jubiliejiniame renginyje koncertavo Vilniaus kolegijos dainų ir šokių ansamblio "VORUTA" liaudies muzikos instrumentų grupė

Aivaras Veiknys, Idealios vyro atostogos

Respublika - Naujienos
Tačiau realu, ir tai patvirtino fotografas Alfredas Girdziušas: “Normalių atostogų neturėjau jau apie 20 metų”. Ką čia bepridursi. ...
www.respublika.lt/.../idealios_vyro_atostogos/ - Google kopija - Panašūs

Idealios vyro atostogos
2009 rugpjūčio mėn. 09 d. 18:38:45 Perskaitė 70
Aivaras VEIKNYS

Lietuvoje ar kitame pasaulio gale, tarkim, kokioje atogrąžų saloje, gulint tarp palmių ir klausant vandenyno ošimo? Kas turi gulėti šalia - sava ar svetima moteris? Gal geriausias poilsis vienam lyg kokiam atsiskyrėliui skersai išilgai trypti dykumų smėlį ir taip tikrinti savo fizinę bei dvasinę stiprybę? O gal aukštai kalnuose, kur beveik nėra deguonies, ar giliai po vandeniu, kur tos deguonies taip pat ne tiek jau ir daug? Pabandžiau išsiaiškinti, kaip geriausiaia pailsi lietuviai, apie kokias atostogas jie svajoja ir taip toliau. Prisipažinsiu, keli dalykai mane tikrai nustebino. Taigi...

2 idealių atostogų scenarijai

Atostogos Nr.1

Trukmė - ne mažiau kaip trys savaitės, nes tiek laiko reikia visiškai atsigauti, tai yra pirmąją savaitę organizmas adaptuojasi prie naujos aplinkos, antrąją savaitę pradeda mėgautis poilsiu, na, o trečiąją savaitę visiškai įsikrauna. Vieta - geriausia, jeigu tai būtų kokia užsienio šalis, kur daug saulės, vandens, su gera viešbučių infrastruktūra. Pageidautina, kad pačiam nereikėtų nieko daryti, kad viskas būtų paduota ant lėkštutės. Taip pat svarbu, kad tos šalies žmonės nebūtų įkyrūs. Šalia - šeima arba geri draugai, su kuriais galima pasijuokti ir net nusišnekėti. Telefonas - tik iš reikalo ir tik tada, jeigu pats sugalvojai paskambinti mamai.

Atostogos Nr.2

Trukmė - dvi savaitės. Vieta - užpustyta kalnų trobelė kur nors kalnuose. Židinys, daug karšto vyno ir geros literatūros. Gerai, jeigu malkomis pasirūpinta iki tau atvykstant. Šiuo atveju jokių su civilizacija siejančių dalykų, nors vargu ar tokioje vietoje jie veiktų. Vis dėlto tokioje trobelėje būti vienam negalima, aišku, nei šeimos, nei draugų nesinori, nes su jais tektų bendrauti ir nebūtų laiko skaityti kokio Šekspyro ar Petrarkos sonetų. Tačiau šuo visai netrukdytų - nesijaustum labai vienišas, antra vertus, jis nekvaršintų tau galvos įvairiausiais klausimais.

Idealu, jeigu apskritai jų turi

Suprantu, kad beprotiški šiuolaikinio gyvenimo tempai diktuoja savo sąlygas, kad nuolatos reikia budėti, būti į kažką įsitvėrusiam, jog srovė tavęs nenuneštų kaži kur toli toli - į nebūtį. Tu turi dirbti, dirbti ir dirbti, kitaip viskas, ką pasiekei ligi šiol, gali tapti griuvėsiais. Apklausos rezultatai parodė, kad pusė vyrų apie tikras atostogas tik pasvajoja. Štai poetas Gintaras Bleizgys sakė: “Šiais metais atostogų dar neturėjau, todėl idealios mano atostogos, manau, būtų, jeigu jos apskritai būtų”. Poetui antrino aktorius Romas Ramanauskas: “Idealios kiekvieno vyro atostogos - tai tokios atostogos, apie kurias jis svajoja visą gyvenimą. Ir kuo ilgiau apie tai svajoja, tuo mažesnė tikimybė, kad jos bus. Iš idealių atostogų lieka tik graži svajonė”. Sakyčiau, žiauru. Tačiau realu, ir tai patvirtino fotografas Alfredas Girdziušas: “Normalių atostogų neturėjau jau apie 20 metų”. Ką čia bepridursi...

Tiesa, kai kurie pašnekovai, priešingai nei G.Bleizgys, rado išeitį - jie šiais metais savo atostogas suderino su darbu, vis dėlto reikia pažymėti vieną dalyką: toks variantas įmanomas tik jeigu darbas yra kūrybinis. Pavyzdžiui, televizijos laidų vedėjas, humoristas Vitalijus Cololo prisipažino, kad visai neseniai su visu filmavimo kolektyvu svečiavosi Turkijoje. “Nors važiavome darbo reikalais, aš tikrai labai gerai pailsėjau. O kaip kitaip, juk gyvenau viename geriausių tos šalies viešbučių, todėl nereikėjo niekuo rūpintis: vakare išlenki 100 gramų ko nors stipresnio, anksti ryte įšoki į baseiną, vėliau nueini pažaisti tinklinio... Žodžiu, idealu”, - pasakojo jis.

Du kartus geriau nei vieną

Kita pusė apklaustųjų teigė, kad idealus atostogų variantas, kai gali pailsėti du kartus per metus. Ar tai įmanoma? Pasirodo, taip, nors ir prieštarauja prieš tai parašytiems žodžiams. Kad ir tas pats V.Cololo, kuris galbūt taip optimistiškai nekalbėtų, jeigu ne vienas faktas: su savo kolegomis grįžęs iš Turkijos jis netrukus vėl išlėkė į šią valstybę, net lagaminų nereikėjo iškraustyti. “Pasiėmiau šeimą ir išvykau. Ir vėl gyvenome viename geriausių šalies viešbučių, ir vėl, kol jūs čia mirkote lietuje, mes mėgavomės saule”, - gyrėsi jis.

Apie dvigubas atostogas prakalbo ir dar vienas pašnekovas. Bendrovės “Mineraliniai vandenys” viskio ir konjako ekspertas Gintautas Dindas sakė: “Aš idealų poilsį įsivaizduoju, kai galima nuo darbų atitrūkti du kartus per metus. Taip ir stengiuosi daryti, tai yra vieną kartą su šeima važiuoju į kokią užsienio šalį, o antrą kartą tiesiog guliu lovoje savo namuose ir nieko doro neveikiu, nebent skaitau kokią knygą”. Pašnekovas pasakojo, kad pirmuoju atveju atostogos būna šventė dvasiai, nes pamatai daug naujų dalykų, susipažįsti su kitų šalių kultūromis, žmonėmis, jų papročiais, tradicijomis. Kita vertus, fiziškai tikrai pavargsti nuo nuolatinio vaikščiojimo ir panašiai. Na, o antruoju atveju priešingai - atsigauna tavo kūnas.

Tai Lietuvoje ar ne?

Deja, apklausos rezultatai parodė, kad lietuviai mieliau renkasi atostogas už Lietuvos ribų, gal ne veltui gajus posakis, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Štai V.Cololo ilsėjosi Turkijoje, G.Dinda - Portugalijoje, na, o šokėjas Andrius Kandelis - Tunise. “Tačiau Tunisas man nepadarė labai didelio įspūdžio, todėl negalėčiau šios kelionės pavadinti idealiomis atostogomis. Atsimenu, kartą Naujuosius metus su draugais sutikau Meksikoje, tuomet labai patiko. Kodėl? Nes ten labai įdomūs žmonės, labai geri viešbučiai, aptarnavimas, maistas ir taip toliau, žodžiu, viskuo buvo pasirūpinta už mus, dėl nieko nesukome sau galvos”, - įspūdžiais dalijosi Andrius. Prisiminkite, gerą aptarnavimą kaip vieną iš idealių atostogų kriterijų paminėjo ir Vitalijus.

Gali susidaryti įspūdis, kad į tokią šalį norisi grįžti dar ir dar kartą. Tačiau, pasirodo, ne - daugeliui pašnekovų labiau rūpi ne puikus aptarnavimas, o naujovės, ir jeigu jau tu buvai Turkijoje, kitais metais norėsi aplankyti Graikiją.

Kita vertus, atsirado vienas vyras, kuris kategoriškai buvo už poilsį Lietuvoje. Tai A.Girdziušas. Štai ką jis kalbėjo: “Aš visai nesuprantu tų, kurie važiuoja ilsėtis į užsienio šalis. Ne dėl pinigų, tačiau manau, kad Lietuvoje pačios gražiausios vietos, kokių nerasi jokioje kitoje užsienio šalyje. Tiesiog reikia jas pamatyti”. Tačiau Alfredas neįvertino vieno dalyko: jeigu savo tėvynėje esi bent kiek labiau žinomas, ramiai pailsėti tau niekas neleis. “Tarkim, toje pačioje Lenkijoje aš jaučiuosi laisvai, nes niekas manęs nepažįsta. Galėčiau puikiausiai pailsėti ir Druskininkuose, bet kai žmonės į tave nuolatos spokso ir galvoja, jis ar ne jis, po kurio laiko tai pradeda erzinti”, - prisipažino humoristas V.Cololo.

Kuo toliau nuo civilizacijos

Dauguma pašnekovų prisipažino, kad atostogaudami stengiasi kuo labiau atitrūkti nuo civilizuoto pasaulio, net ir tie, kurie važiuoja pasižmonėti, stengiasi išsijungti mobiliuosius telefonus, neatsako į elektroninio pašto laiškus ir taip toliau. Vis dėlto pašnekovai teigė, kad šiais laikais visiškai atitrūkti nuo civilizuoto pasaulio labai sunku, net tolimiausiuose užkampiuose miesčionija užima vis daugiau vietos.

Tiksliausiai visų vyrų norą pabėgti nuo civilizuoto pasaulio apibūdino aktorius R.Ramanauskas ir poetas G.Bleizgys. Aktorius pasakojo: “Mano subjektyvia nuomone, idealios atostogos yra tada, kai gali pabėgti į gamtą, apsigyventi namelyje, pilname knygų ir žurnalų, kai gali grožėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Smagu pavaidinti intelektualų snobą ir, tarkim, lietui lyjant skaityti Šekspyro sonetus, kurių galbūt niekada iki tol nebuvai skaitęs. Taip ir pailsi, ir kažką atrandi savo sielai. Jokių kompiuterių ir kitų su civilizacija siejančių dalykų”.

Poeto svajonė panaši: “Na, mano atostogos turėtų būti toliau nuo civilizacijos, be jokių mobiliųjų telefonų, elektroninių paštų ir kitų technologijų. Šiaip man patinka civilizacijos nepaliestos vietos - kalnai, dykumos, kuriose gali ne tik pailsėti, bet ir išbandyti savo fizines jėgas, pajusti bent kiek adrenalino”. Tiesa, Gintaras, kaip ir daugelis kitų pašnekovų, nieko prieš poilsį namie, mieste. Poetas sakė, kad jis tikrai pailsėtų sėdėdamas savo tvirtovėje ir skaitydamas, rašydamas, tvarkydamas kiemą, jam taip pat visai smagu nueiti į kiną. Kita vertus, niekas nepalaimino televizoriaus kaip vieno iš atostogų atributo. “Nesuprantu tų, kurie grįžta po darbo namo ir išsidrebia prieš televizoriaus ekraną manydami, kad tai geriausias poilsis”, - komentavo A.Girdziušas.

Vienam būtų nyku

Jeigu manote, kad vyrai - tikri vienišiai, labai klystate. Visi pašnekinti lietuviai buvo už atostogas drauge su kuo nors. A.Girdziušas šį fenomeną aiškino taip: “Man idealui labai daug nereikia: palapinės, upelio ir meškerės. Vis dėlto šalia turėtų kas nors būti, esu tris ar keturias paras praleidęs vienas ir galiu pasakyti, kad vienatvė galiausiai pradeda gniuždyti morališkai. Kodėl? Nes, norime to ar nenorime, esame bandos atstovai, einame ten, kur eina visa banda. Todėl šalia turi būti bent šuo, bent uošvė. Nesvarbu, vasara ar žiema, svarbiausia bendra komanda. Atsimenu, kitados pasistatydavome palapines sniege ir visai gerai jausdavomės”. Poetas G.Bleizgys fotografą papildė: “Idealios atostogos turėtų būti praleistos draugų būrelyje, bet ne didesniame kaip penki ar šeši žmonės. Jeigu kraštas nepažįstamas, vienam šiek tiek baugoka ir nyku”. V.Cololo šiuo klausimu buvo dar kategoriškesnis: “Jeigu tau norisi ilsėtis vienam, vadinasi, esi žiauriai pervargęs ir tau važiuoja stogas”.

Kalbant apie kompaniją, nė vienas vyras neužsiminė apie svetimas moteris. Ilgai galvojau, kodėl taip yra, nejaugi vyrai nėra medžiotojai, gal tiesiog jie apsimetinėja... Tačiau R.Ramanauskas išsprendė visus mano galvosūkius. “Jeigu tas žmogus nėra artimas, jeigu jis žiūri visai į priešingą pusę, tuomet geriau atostogauti vienam, tai visai nesunku, priešingai, jeigu moki ir gali būti vienas, vadinasi, tu subrendęs, didelę patirtį turintis žmogus, kuris gyvenime jau yra pasimokęs, - mintimis dalijosi aktorius. - Net ir vienas žmogus, jeigu jis tavęs nesupranta ir jeigu neturite vienas kitam ko pasakyti, labai vargina”.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita".

http://www.localcolorart.com/savivaldyb/blogs.htm

Savivaldyb Blogs (Blogspot, Vilniaus Miesto) @ LocalColorArt.com
Alfredas Girdziusas 2008-01-27 16:35:00 ula-girdziusait​e.blogspot.com/​2008/01/trakų ra​jono-. savivaldyb. -alfredas.html - Prie 36 minučių - Panašūs ...
www.localcolorart.com/savivaldyb/blogs.htm - Google kopija - Panašūs



ula-girdziusaite.blogspot.comTrak rajono savivaldybė ; Alfredas Girdziušas; Fotonovelė "Ūla ...

Ūla Girdziušaitė

2008-01-27 15:53:00

Trak rajono savivaldybė Girdziušo fotografijos darbų paroda fotonovelė ŪLA . ... festivalis pristatė Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Alfredo Girdziušo fotonovelę Ūla . ...

▲ remove above item

agirdziusas.blogspot.comAlfredas Girdziusas: Alfredas Girdziusas; Internetiniai prane imai

Alfredas Girdziusas

2008-01-27 16:35:00

ula-girdziusait​e.blogspot.com/​2008/01/trak-ra​jono-. savivaldybė -alfredas.html - Prieš 36 minučių - Panašūs puslapiai. 2006Varėnos kultūros centro parodų salėje atidaryta Alfredo Girdziušo fotografijų darbų paroda Ūla . ...

Gražina Noreikienė. Minėjime - Tėvynės laisvės idėjos dvasia

Minėjime - Tėvynės laisvės idėjos dvasia - galve
Laisvės gynėjų minėjimas bibliotekoje prasidėjo mūsų kraštiečio fotomenininko Alfredo Girdziušo parodos pristatymu. Juodai baltos nuotraukos, įamžinusios ...
www.galve.lt/lt/numeriai/.../minejimas - Google kopija - Panašūs
Gražina Noreikienė

Laisvės gynėjų dienos minėjimas, vykęs Trakų viešojoje bibliotekoje praėjusį trečiadienį, buvo ne tik gražus Sausio 13-osios dienos įvykių pagerbimas, bet ir fotoparodos bei knygos pristatymas, o taip pat ir turininga pilietiškumo pamoka jaunajai kraštiečių kartai.


Fotoliudijimai
Laisvės gynėjų minėjimas bibliotekoje prasidėjo mūsų kraštiečio fotomenininko Alfredo Girdziušo parodos pristatymu. Juodai baltos nuotraukos, įamžinusios 1991 metų sausio 13 dienos įvykius – neįkainojama dokumentinė medžiaga, praturtinanti mūsų šalies Laisvės istorijos metraštį.
Už 1991 metų sausio - rugpjūčio įvykių fotoreportažus Alfredas Girdziušas Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 metų sausio 11 dienos dekretu apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Alfredo Girdziušo nuotraukos apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius iki šiol sulaukia didelio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Parodų lankytojus vilioja ypatinga dokumentinių juodai baltų fotografijų aura. Žiūrint į A.Girdziušo to meto nuotraukas apima jausmas, kad tai vyksta dabar. Tarsi jaustum šalies laisvės pavojingai tvinksintį pulsą. Tarsi stebėtum „gyvą“ vaizdą pro laiko langą.
A.Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo leido Lietuvos Seimo archyvams pasidaryti per 8,5 tūkstančio kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš užfiksuotų 1988-1994 metų politinių įvykių Lietuvoje.


Pareiga
Po fotografijų parodos pristatymo Trakų bibliotekoje įvyko Vytauto Voverio knygos „Pasienietis Gintaras Žagunis. Laisvės gynėjo kelias“ pristatymas. Šią knygą 2008 metais, septynioliktųjų pasieniečio žūties metinių, kasmet minimų gegužės 19 d., išvakarėse išleido Valtybės sienos apsaugos tarnyba.
Knygą apie trakietį Gintarą Žagunį - pirmąjį po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusį Lietuvos pasienietį - sukūrė atsargos kapitonas V.Voveris, vienas pirmųjų Lietuvos pasieniečių. Pristatydamas savo knygą, autorius dalinosi prisiminimais apie tuomet tik besikūrusią sienos apsaugą bei į ją įsitraukusius žmones.Rašytojas V.Voveris teigė tiesiog jautęs pareigą parengti knygą apie savo kolegos gyvenimo kelią, žūties aplinkybes, jo šeimą ir bendražygius.


Atmintis
Knygos rašymas ir parengimas užtruko metus. Knygoje pasakojama apie Gintaro Žagunio vaikystę Pakruojo rajono Rozalimo miestelyje, mokslo ir gyvenimo metus Trakuose bei tarnybą tuomet neramiame Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Leidinį praturtino nuotraukos iš šeimos archyvų, iliustruojančios G.Žagunio 33 metų gyvenimo kelio akimirkas. Knygoje - nemažai to meto įvykių liudininkų atsiminimų, istorinių faktų, Gintaro mamos, sesers, žmonos, buvusių bendradarbių ir klasiokų pasakojimų apie Šalčininkų rajono Krakūnų kaime žuvusį pasienietį. Atskiras knygos skyrius yra skirtas tragiškai 1991-ųjų gegužės 19-ajai, kuomet tarnybos metu buvo nušautas G. Žagunis.


Negyjantis skausmas
Knygos pristatymą pagyvino Gintaro Žagunio mamos Aldonos Žagunienės, žmonos Stasės pasakojami prisiminimai apie mylimą vyrą ir sūnų. Moterų akyse nuolat blizgančios ašaros liudijo, kad sužalotos skaudžia brangaus žmogaus netektimi širdies tikriausiai nepajėgus pagydyti net laikas. Tai patvirtino ir tvirto vyro, Gintaro Žagunio buvusio artimo bendražygio Valdo Cinelio kalba. Pradėjęs pasakoti apie savo pamainos vadą G.Žagunį, V.Cinelis darydavo pauzes, bandydamas nuslėpti trukdančias ašaras.
Renginį vainikavo tylos minutė, kuria susirinkusieji pagerbė žuvusius už mūsų Tėvynės laisvę.

Lina Kovalevskienė.Ignalinos rajono kultūros centre buvo atidaryta fotomenininkų Aušros ir Alfredo Girdziušų paroda „Apšvietimo etiudai, aktai".

Gegužės 13 d. Ignalinos rajono kultūros centre buvo atidaryta fotomenininkų Aušros ir Alfredo Girdziušų paroda „Apšvietimo etiudai, aktai". Ši paroda - tai kaskart besikeičiančių kadrų keliaujanti fotografijos meno ekspozicija. Vyro fotomenininko ir žmonos – jo pagalbininkės, patarėjos, kai kada ir pozuotojos, o profesiniame gyvenime dar ir pedagogės, bendras darbas. Paroda išties labai lyriška, subtili, kviečianti stabtelėti ir pasigrožėti jaunyste, gamtos ir šešėlių žaismu, moters kūno tobulu grožiu ir , žinoma, jį įprasminančia menininko fantazija bei įžvalga. Atidaryme dalyvavo vienas iš autorių – Alfredas Girdziušas, beje, kilęs iš Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos.

Parodą ir jos autorių pristatė buvęs bendramokslis, laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktorius Jonas Baltakis, taip pat kartu keliaujanti jos iniciatorė, Vilniaus apskrities kultūros centro vadovė Birutė Kurgonienė. Būtent ji paskatino fotografą ištraukti iš stalčių seniai kaupiamas moters aktų nuotraukas ir parengti ekspoziciją, kuri dabar pristatoma vis kitame Rytų Lietuvos mieste ar miestelyje.

Paroda pasidžiaugti ir garsų kraštietį pasveikinti atvyko Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė ir Bernotų bibliotekininkė Audronė Filipavičienė, taip pat pažįstami fotografai, žurnalistai, kultūros darbuotojai.

Na, o pats autorius iš rankų nepaleido savo darbo įrankio ir stengėsi užfiksuoti į renginį susirinkusiųjų veidus. Alfredui Girdziušui, jau kelis dešimtmečius rengiančiam autorines parodas, teko dirbti įvairiuose leidiniuose. Kaip fotokorespondentas ir žurnalistas jis aktyviai dalyvavo Lietuvos atgimimo akcijose, o fotoparodos apie 1991 metų sausio įvykius turėjo didelį pasisekimą ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Seimui fotografas dovanojo daugiau nei 8 tūkst. asmeninio archyvo istorinių kadrų kopijų. Ne taip seniai Lietuvą apkeliavo įdomi paroda - fotonovelė "Ūla", kurioje užfiksuotos menininko dukrelės gyvenimo akimirkos. Ši paroda eksponuota ir Ignalinos rajono Bernotų bibliotekoje. Ir visgi Lietuvoje bei užsienyje Alfredas Girdziušas, dažnai pasirašinėjantis savo gimtojo kaimo – Paliesiaus – vardu, daugiau žinomas kaip aktų žanro atstovas.

Fotomenininkas Alfredas Girdziušas dėkojo visiems atėjusiems į parodos atidarymą, o labiausiai pagelbėjusiems ją surengti ir tiems, kas yra prisidėjęs prie jo kūrybos propagavimo parengė vienetines meniškas padėkas. Padėkos skirtos Kultūros centro direktorei Onutei Gruodienei, seniūnei Mildai Bielinienei, daug padedančiam kariuomenės savanorių draugijos vadovui Broniui Pacevičiui, Jonui Baltakiui bei Mamertui Krapauskui, kuris beje, dar prieš kelis dešimtmečius išdrįso laikraštyje išspausdinti fotomenininkų darbų ir už tai gavo tuometinės valdžios pylos.

Paroda veiks iki birželio 13 dienos.



Lina Kovalevskienė,

tel. ( 8 386) 39108, el.p. l.kovalevskiene@ignalina.lt

Algis Jakštas, Išsaugoti tai, kas dar išlikę, kad laikas negrįžtamai nenušluotų


Algis JAKŠTAS


Ekspedicijos dalyviai. Guli pirmas iš dešinės Vytautas Kardelis. Su fotoaparatu - Gaudentas Kurila


Į kurią pusę pasiduoti?..

„Laikas yra vienintelis dalykas, kurio net ir labai dėkingas būdamas niekas negali susigrąžinti“ – rašė žymus antikos filosofas ir poetas Seneka. Iš tiesų, užversdamas nugyventos epochos puslapį, laikas į nebūtį nusineša ne tik žmonių likimus, bet ištisų kartų papročius, patirtį ir jeigu nespėjame įamžinti, išsaugoti to, viskas išnyksta, viskas dingsta laike. Šaunu, kad yra pasišventusių žmonių, kurie ir bando išsaugoti, užfiksuoti dar išlikusius papročius, kalbos niuansus, tarmes. Su vienu iš tokių žmonių, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto baltistikos katedros docentu, mokslų daktaru Vytautu Kardeliu, kuris su ekspedicija rinko medžiagą Švenčionių ir Ignalinos rajonuose, mane supažindino kolega fotografas Alfredas Girdziušas. Susitarėme susitikti ir pasikalbėti apie ekspedicijos tikslus, apie, ko gero, paskutinę galimybę dar suspėti įrašyti nykstančios šio krašto tarmės savitumą, papročius. Visa tai išsineša į nebūtį išeidami senoliai. Ažušilės kaime, Prano Zubricko kaimo sodyboje, šnekamės su ekspedicijos dalyviais. Savo įspūdžiais dalinasi ne tik docentas Vytautas Kardelis, bet ir ekspedicijoje dalyvavę studentai, fotografai. Be jau mano minėto Alfredo Girdziušo ekspedicijos dalyviams talkino fotografas Gaudentas Kurila.

Gaudentas nesiskiria su fotoaparatu net valgydamas...


- Šio darbo pradžia buvo apie 2000 metus. Kadangi šios teritorijos, kuri pagal tarmę vadinama rytų aukštaičiais vilniškiais, ir užima plotą nuo Dieveniškių (Šalčininkų r.) iki Turmanto (Zarasų r.), pietinė dalis buvo nemažai tyrinėta, o šiaurinė dalis, į kurią įeina ir Švenčionių bei Ignalinos rajonai, buvo mažai tyrinėti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija po truputį pradėjo remti įvairius projektus ir skyrė finansavimą tarmių ir vietovardžių saugojimo programai. Taip ir prasidėjo darbas. Iš pradžių išvažiuodavome gal porą kartų per metus ir grupės buvo nedidelės – 5-6 žmonės. Nuo 2003 metų gavome didesnę paramą ir ekspedicijose dalyvauja jau daugiau žmonių. Štai šiemet mūsų buvo 15, o ir publika įvairi, yra ir studentų antrakursių, ir trečiakursių, ir magistrantų, ir doktorantų. Visi šie jauni žmonės važiuoja savanoriškai, dirba be atlygio. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi tokiu jaunimo požiūriu. Prisiliesdami prie savo senelių ir prosenelių dvasinio palikimo, jie rinkdami medžiagą padės visa tai išsaugoti ateities kartoms. Aš dažnai sakau, kad tai, ką mes dabar darome, ko gero, bus svarbu po 100 ar 200 metų. Mūsų tikslas yra surinkti kuo daugiau medžiagos. Pokalbius ne tik įrašinėjame į diktofonus, bet ir filmuojame. Smagu, kad šiais metais prie mūsų prisijungė fotografai Alfredas Girdziušas ir Gaudentas Kurila. Turėsime puikių fotografijų. Tai irgi išliks, - pradėdamas pokalbį sako docentas Vytautas Kardelis.

Ekspedicijos štabas...
V.Kardelis ir G.Kurila įamžina ir ekspedicijos dalyvius.

- Ar daug vietovių Švenčionių rajone šiemet aplankėte?

- Plotą nuo Šutų (Švenčionių r.) iki Turmanto (Zarasų r.) jau buvome apvažiavę, tik ne visur vienodai buvo pavykę įrašyti, bet bendra situacija daugmaž buvo aiški. Šiemet pradėjome nuo Strūnaičio apylinkių. Įdomiausia, kad čia vilniškių tarmė šiek tiek skiriasi. Pasirodo, kad ir rytų aukštaičius vilniškius reikia dalinti į dvi dalis. Tai, beje, irgi paaiškėjo ekspedicijų metu. Pavyzdžiui, keli kaimai, tarkime Sariai, Petruškos, Laužėnai, Grybai. Pereini per kelią, ir tarmė jau kita. Labanoro pusėje, deja, nieko reikiamo nepavyko rasti. Ten ir riba neaiški, prasideda lenkiški kaimai. Tyrinėjome teritoriją ir nuo Švenčionių iki Švenčionėlių bei Kaltanėnų seniūnijos teritoriją. Vėliau dirbome jau Ignalinos rajono ribose. Švenčionių rajone dar liko mažai tyrinėtos Adutiškio apylinkės, - apie ekspedicijos aplankytas vietoves pasakoja doc. Vytautas Kardelis, o kai paklausiau, ar dar yra kaimuose vietinių žmonių, kalbančių rytų aukštaičių vilniškių tarme, į pokalbį įsijungusi ekspedicijos dalyvė Akvilė pasidalino savo pastebėjimais:

- Būna ir taip, kai kaime nėra likusio nė vieno vietinio žmogaus, arba, tarkim, 3-4 namai nupirkti, o viename dar gyvena viena močiutė. Liūdna, bet tokia realybė.

Net avytė norėtų pakeliauti kartu...

Pratęsdamas jos mintį doc. Vytautas Kardelis sako:

- Pavyzdžiui, unikali ir įdomi kalbiniu atžvilgiu vietovė – Švenčionių rajono Melagėnų kaimas. Čia, kaip ir kai kuriose Anykščių krašto vietose, rotininkuojama, t.y. vietoj ratai sako rotai, čia suradome tik vieną močiutę, kalbančią vietine tarme, tas pats Laužėnuose, Kisieliškėje. Tendencija aiški - vietinių žmonių mažėja ir vargu ar ką čia galime pakeisti, reikia tiesiog suspėti bent surinkti ir išsaugoti tai, ką dar galime. Medžiagos surenkame labai daug. Paskui ją reikės sutvarkyti ir, žinoma, išsaugoti. Mes renkame ne tik kalbinę medžiagą, bet ir istorinius faktus, etnografinę ir etnologinę medžiagą, tautosaką. Kai kuriais atvejais žmonių gyvenimų istorijos vertos filmo scenarijų. Čia tiek gyvenimiškų dramų ir likimų. Džiaugiuosi, kad dar randame įdomių pasakotojų, kad dar galime išsaugoti išlikusias vertybes, - sako doc. Vytautas Kardelis.


Paskui su ekspedicijos dalyviais žiūrėjome fotografijas, o jie dar prisiminė žmonių svetingumą, kai nepažįstami žmonės įsileidžia ekspedicijos dalyvius ir tokių yra apie 70 proc., tik apie 30 proc. kaimo žmonių bijodami neįsileidžia.


Tokia yra realybė, kai kaimo žmonės bijo pašaliečių, o mums belieka pasidžiaugti tuo, kad po tokių ekspedicijų vis daugiau vertingos medžiagos bus išsaugota ateities kartoms.

Ekspedicijos dalyviams savo kūrybą pristatė fotografas bei poetas Gaudentas

pagalbininkais mums buvo ir vaikučiai...

















Ir vėl ieškoti... praeities...