Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2013-01-23

Seimo rūmuose atidarytos Laisvės gynėjų dienai skirtos parodos Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15074941/Seimo.rumuose.atidarytos.Laisves.gyneju.dienai.skirtos.parodos=2013-01-13_11-37/#ixzz2IoXNno00

Seimo rūmuose atidarytos Laisvės gynėjų dienai skirtos parodos


http://i2.alfi.lt/16321/3/1.jpg

Pristatydamas archyvinių fotografijų parodą „Laisvės gynimas Lietuvoje 1991 metų sausyje“, atskleidžiančią tų lemtingų Lietuvos valstybei ir jos piliečiams metų Sausio mėn. įvykių Vilniuje ir kituose miestuose kaleidoskopą, Seimo pirmininko pavaduotojas Kęstas Komskis pažymėjo, kad dėl tuometinių fotografų drąsos šiandien galime prisiminti Laisvės gynimą ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.

Parodoje „Laisvės gynimas Lietuvoje 1991 metų sausyje“ pristatomos Viktoro Kapočiaus, Pauliaus Lileikio, Algimanto Žižiūno, Eugenijaus Masevičiaus nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų; Sauliaus Jokužio, Albino Stubros nuotraukos iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus; Vaidoto Kisielio, Jono Tamulio nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus; Juliaus Vaupšo nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus; Romo Eidukevičiaus, Alfredo Girdziušo, Pauliaus Lileikio, Andriaus Petrulevičiaus, Romualdo Požerskio, Kęstučio Svėrio nuotraukos iš asmeninių ir Lietuvos Respublikos Seimo archyvo fondų.
Seimo narys, istorikas dr. Arvydas Anušauskas, pristatydamas 2012 metų Laisvės premijos laureatui Antanui Terleckui skirtą parodą „Laisvės šauklys“, priminė svarbiausius A.Terlecko pogrindinės, politinės veiklos kovoje už Lietuvos nepriklausomybę etapus ir padėkojo už nuveiktus darbus.
Parodoje „Laisvės šauklys“ eksponuojamos fotografijos, originalūs dokumentiniai šaltiniai ir jų kopijos, nelegalūs Lietuvos laisvės lygos spaudiniai, pristato Antano Terlecko gyvenimo kelią, jo pogrindinę, politinę veiklą kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Visuomenei dar menkai žinomus istorinius liudijimus Seimo kanceliarija gavo iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Genocido aukų muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos Respublikos Seimo archyvo, disidento Antano Terlecko asmeninio archyvo.
Parodas parengė Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius.

2013-01-13

Vadinamieji "lenkai" Lietuvoje. Medžiaga gauta į paštą nuo Vincento S. Labai įdomu!



Vadinamieji „lenkai“ Lietuvoje
Situacija iki 1840 m.
Lietuvos Statutas, kuris galiojo Lietuvoje nuo 1529 m., po Lietuvos karalystės nukariavimo ir Abiejų respublikų (Lietuvos ir Lenkijos) caro valdžios buvo panaikintas rusų okupuotoje Lietuvos teritorijoje.
Taigi, Lietuvos teritorijoje nuo Uralo kalnų iki Vengrijos ir nuo Juodosios Jūros iki Baltijos jūros pagal Lietuvos Statutą nuo 1529 metų lenkams nebuvo leidžiama įsigyti žemės ar eiti valdiškas pareigas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.
Tai buvo lenkams įmanoma tiktai santuokos keliu ir tai tik „indigenato teise“. Žmogus galėjo įsigyti Lietuvos pilietybę „indigenato teise“, jeigu jo lietuviškasis senelis buvo bajoras (arba jeigu jis pats buvo kovojęs už Lietuvą trijuose karo žygiuose). Šitų griežtų apribojimų dėka, labai mažai lenkų galėjo apsigyventi Vilniaus vaivadijoje.
Vėliau, jau XVIII amžiuje per rusų okupaciją, lietuviškai kalbančių žmonių skaičius vidurio Lietuvoje pradėjo mažėti, dauguma bajorų buvo dvikalbiai. Lenkų kalba ypač plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčia ir mokykla.
Dėl pagonybės tapatinimo su lietuviškumu imta kovoti prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą kaip priešingybę „katalikiškai“ lenkų kalbai. Tokia pažiūra (katalikas tegali būti lenkas) padarė didžiausią žalą lietuvių kalbai ir tautai, ypač vidurio Lietuvoje, kur lietuvių kalba buvo sparčiai stumiama iš daugelio bažnyčių.
Tačiau dar 1860 m. caro geografas Mikalojus Lebedkinas (rusiškai: Nikolai Lebedkin) Vilniaus apskrityje surado tiktai 10% lenkiškai kalbančiųjų (reiškia iš tikrųjų lietuvių, kurie suprato lenkiškai, nes lenkai dvasininkai Lebedkinui perdavė suklastotą vadinamą „tautybių statistiką“. Vis dėl to vidurio Lietuvos lietuviai buvo ir toliau sulenkinti per lenkus dvasininkus, per sulenkintus bajorus, per mokyklas. Tikri lenkai praktiškai negyvendavo Lietuvoje. Apie 1857 m. daugelis miestiečių, net bajorai ir prekybininkai žydai, be kitų kalbų, mokėjo ir lietuviškai.       
Situacija nuo 1860 iki 1920 m.
Iki 1920 m. gal 15% vidurio Lietuvos lietuvių suprato lenkiškai, dažnai ir kalbėjo lenkiškai, tačiau etnografiniu požiūriu - išliko lietuviais. Lenkų dvasininkų spauda suaktyvėjo, jie teigė, kad lietuvių kalba, tai pagonių kalba, o lenkų kalba - katalikų kalba. Sulenkėjusių dvarininkų ir kunigų tyčiojimasis iš lietuvių kalbos vertė žmones viešai jos nevartoti. Jie gėdijosi savo lietuviškos kilmės. Buvo tvirtinama, kad visa, kas lietuviška, yra žema, negražu, o kas lenkiška - kilnu, puiku.
Išplautais smegenimis sufanatinti lenkuojantys asmenys užpuldinėdavo lietuviškai kalbančius ar dainuojančius keliuose, turguose, bažnyčiose.
Pradėjus atlietuvinti sulenkintas bažnyčias, vidurio Lietuvoje susidurta su dideliais sunkumais. Trukdė lenkiška Vilniaus vyskupystės vadovybė. Žmonių sąmonėje buvo giliai įsišaknijusi šimtmečiais varyta intensyvi propaganda prieš lietuvių kalbą.
Parapijos, kuriose į bažnyčią nebuvo įsileista lietuvių kalba, daug greičiau sulenkėjo, pvz. Eišiškių, Asavos ir kt. Situacija 1920 m. 1
920 m. liepos 12 d. Rusija taikos sutartimi su Lietuva „amžinai“ pripažino Lietuvai visą vidurio Lietuvos kraštą nuo Breslaujos per Naručio ežerą iki Meldėnus (gudiškai: „Molodeczno“), pro Nalibokus paliekant Lietuvos pusėje Lydą ir Gardiną.
Tačiau 1920 m. spalio 8 d. generolo Želigovskio vadovaudami Lenkijos kariuomenės daliniai (apie 15500 fanatizuotų „legionierių“) pagal Pilsudskio paliepimą puolė Lietuvą ir užėmė Vilnių ir vidurio Lietuvą.
Lietuvių kariuomenės sėkmingas kontrpuolimas ties Širvintų ir Giedraičių išvijo lenkų „legionierius“, tačiau vadinama „Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija“, iš tikrųjų tiktai saujelė lenkuojančių karininkų iš Prancūzijos, „sustabdė“ karo veiksmus, reiškia, sustabdė lenkų kariuomenės dalinių visišką panaikinimą - o tautos išdavikai Kaune paklusniai įvykdo prancūzų karininkų „įsakymą“.
Tuo būdu vidurio Lietuva su Vilniumi buvo lenkų kariuomenės okupuota ir vėliau Lenkijos neteisėtai aneksuota (1923 m.) Situacija nuo 1923 m. iki 1939 m. Nuo neteisėto aneksavimo atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“).
Iš tikrosios Lenkijos į okupuota Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tūkst. lenkų kolonistų (lenkiškai: „osodniku“), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios atrama.
Okupuotoje Lietuvos dalyje prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Į ta darbą buvo įtrauktos valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda. Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t.y. „įrodyti“, jog čia jų nesama, jog čia „nuo amžių “ gyvena vien lenkai.
Lietuvybės slopinimo principus Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y. labai slaptoje instrukcijoje. Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviškų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius nepaprastai išaugo. Likusios buvo persekiojamos. To persekiojimo apogėjus pasiektas 1938 m., kada panaikinta „Rytas“ ir kitos dar iki tol veikusios lietuvių organizacijos.  
Visame okupuotame krašte tada buvo paliktos iš viso tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta.
Didelio lenkintojo Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio (lenkiškai: Jalbrzykowski) pastangomis buvo sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas parapijas, o lietuviams atkėlė dvasininkus lenkus. Daug vilties netekusių žmonių pasidavė nutautėjimui, kuris nesulaikomai vis labiau plito.
Okupantams daug kur pavyko įteigti žmonėms lenkiška savimonę, net daliai tokių, kurie šeimose tebekalbėjo lietuviškai. Daug gyventojų, ypač jaunimas, tapo Lenkijos „patriotais“. Prievarta „lenkais“ užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Pasuose dažnai nesiklausę tiesiog įrašydavo „lenkas“. Situacija nuo 1939 m. spalio iki 1944 m. rugpjūčio 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo antras pasaulinis karas.
Hitlerinės Vokietijos sąjungininkė SSSR rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, greit ir buvusia lenkų okupuotą vidurio Lietuvą, kur pradėjo kurti „socializmą“. Spalio 10 d. sutartimi Lietuvai buvo sugrąžintas Vilnius ir pasienio juosta - daugmaž tiktai penktadalis okupuotosios teritorijos.
Didžioji dalis - pažeidžiant 1920 m. liepos 10 d. taikos sutartį - prijungta prie Baltarusijos SSR, joje ir tirštai lietuvių gyvenamos Švenčionių, Daugėliškio, Tverečiaus, Adutiškio, Mielagėnų, Gervėčių, Pelėsos, Marcinkonių, Druskininkų bei kitos apylinkes.
Vokiečiams užėmus etnografinę Lietuvą ir sudarius vadinamąją „Lietuvos sritį“, prie jos buvo prijungtos Ašmenos ir Svyrių apskritys.
Vienur kitur pavyko įsteigti lietuviškas mokyklas, bažnyčiose atsirado lietuviškų pamaldų. Lietuvybė pradėjo atsigauti, kiek tai įmanoma esant vokiškam režimui. Dėja, vis tai niekais vertė šovinistinis lenkų pogrindis. „Armija krajova“ teroru ir žudynėmis naikino viską, kas lietuviška. Mirtinai įbauginti žmonės nedrįso prašnekėti šią kalbą.
Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio
Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę sąmonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai.
Tie, kurie save laikė lenkais, atsidūrė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją.
Tuo pasinaudojo apie 200 tūkst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių. Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją. Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą.
Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas, Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta čigonė Višnevskaja), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis). J
ie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos.
Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje - Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose.
Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais. Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime. Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje - tik Mistūnų ir Gėlūnų pradinės.
Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos.
Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas. Iš Lvovo į Vilnių perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija. Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti viena kita lietuviška mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko.
Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grasino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.
Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie esą ir turi likti lenkais.
Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.
Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos.
Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėlėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluosčiai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos. Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių.
Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys.
Išvada: vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.

Algio Kuzmicko filmo "Nežinomi didvyriai" pristatymas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų Rimties parko memorialiniame komplekse. 2013 m. sausio 13 d.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas
Kolumbariumas

daug jaunimo ateina ir pasižiūrėti, ir įamžinti vaizdus




       

 
Filmas prasideda ir veiksmas rutuliuojasi pagal A.Girdziušo straipsnį, parašytą dar 1993 metais spaudai:


Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – sausio 13-oji.

Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie Šv.Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė su lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „didžiojo spalio“  „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“, „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurinio miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas...
Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurinio miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 dieną taip vadinamos Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F.Kuzmin`as Lietuvos Vyriausybei praneša, kad SSSR gynybos ministro D.Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėesesinininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau būtų, susišaudymą. Tai bandymas iškelti „lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus“ lozungą. Jų karštį „atšaldo“ vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus.
 Sausio 9 dieną lekiame prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto. Matau pavargusius kolegas žurnalistus po bemiegės  budėtos nakties. Čia aplinkui sukaliojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku – tai „lietuvių propagandos lizdai, kurstantys tarpnacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir... rusų“.
Sausio 10 diena ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje labai daug žmonių. Sausio 11 dieną apie pietus sužinome, kad užimta Alytaus Krašto apsaugos patalpos ir Vilniaus Krašto apsaugos rūmai. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos.
  Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižerglioję kareivos. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis nuleidęs į tarpkojį kumštį suka ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas.
 Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio mazgą.oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos gatvėje, o už valandos – kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis policininkų tapo judais – su savo „vadu“ Makutinovič`ium persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl „tarpnacionalinis“ gestas – persimeta lenkai ir rusai. Su keliais fotografais gaudome mašiną` - norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori važiuoti. Laukiama kada puls Parlamentą. Labai didelė įtampa. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį „Laisva Lietuva“. Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal jokių akcijų nenumato bolševikai skerdikai...
Vilnius-Kaunas plente už miesto du šarvuočiai. Vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto.
 Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio gatvėje. Po tankų vikšrais , nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos nepriklausomybės gynėjai.
Trakiečių miegą tą sekmadienio naktį nutraukė ne tankų šūviai. 2 valandą nakties nutrūksta televizijos transliacija – užgrobiamas radijo ir televizijos bokštas. Po kelių minučių per radiją anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis perduodamas nelaimės šauksmas...
  ...Vis gi sekmadienį!!! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika – užpulti  sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius. Hienų taktika. Vokietija 1939 metais užpuola Lenkiją prieš šventines dienas , po 17 dienų SSSR užpuola  Lenkiją sekmadienį, Vokietija užpuola sovietus sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?..
Už poros valandų Trakų miesto gatvėse pasigirsta per garsiakalbį raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos Nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į „Galvės“ redakciją. Visur durys atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos. Nieks netiki.
  Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio dega daug žvakučių...
9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virgilijus Martišauskas...
 Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių.
 Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. . Gauname „Respublikos“ laikraštį. Keista labai – šio laikraščio nekliudė sovietai. Nekliudė, nors ir skelbė kai kuriuos KGB slaptus (lyg tai) dokumentus. Susitarimas ar aplaidumas kai kurių? Net labai keista Po pusiaudienio atvyksta SSSR Federacijos Tarybos nariai: B.Oleinik`as, a.Ter-Petrosian`as ir N.Demntej`us. vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią.kelia skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Boris`as Jelcen`as atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus. Nuvažiuojame prie televizijos bokšto – vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragietis parodo kur žuvo žmonės. Kraujo visur. Gilzių ir pėdų...
Vielinėje tvoroje sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs puola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas „mat tvoju“ atsikerta...
Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai... Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas Grigas laiko mišias. Paskelbta visoje šalyje trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.
Ryte pasigirsta užgrobtų radijo stočių balsas – svetimas, su rusišku akcentu balsas. Karksi kolaborantai.
Gedimino prospekte prie Mokslų Akademijos mūsų policininkai su automatais – pastate vyksta SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacijos susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros ir meno atstovais. Koks tikslas? Tempti laiką „kultūringai“? pafotografuoju ir nešdinuos – iš tuščio į kiaurą pilstymas.
   Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia.
   Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijum Druskiu, Darium Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius – Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė.
Trylika aukų sausio tryliktąją!
 Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr.1-952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę apdovanojo (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus  ordinu trylika žuvusiųjų.
 Vasario 18 dienos nutarimu Nr.1-1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro.
Sako, skaičius 13 yra nelaimingas, tad gal keturioliktoji gyvybė buvo paimta, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų mūsų žemėje?

 
 
 


 
 


 

 










O kiek liko suluošintų, sužalotų? Kiek liko gedinčių?  O per radiją „Litva Sovetskaja“ laikraščio „redaktorius“, aršus jedinstvenininkas A.Gelbach`as (žydas? Kaip ir Bronštein`as – Lenin`as pusžydis, kaip Karl`as Marx`as Vokietijos žydas? – ko jiems dar reikia???) skelbia pilietinį karą. Va, ir atsakymas – lietuviai skriaudžia rusus, lenkus, baltarusius ir..., neduok tu Dieve, išrinktąją tautą – žydus... Iš „kaspervizijos“ laužo liežuvį išgama  Edmund Kasperovič.
kadrai iš filmo "Nežinomi didvyriai"

***
Tos dienos man prisimena kaip pačios aktyviausios - kada fotografuoji žmones prie laužų aplink Parlamento pastatą, kada fotografuoji vaikinus „mirtininkų“ zonoje, tarpe tarp dviejų barikadų priešais Parlamentą, kada fotografuoji tankus, desantininkus. Baimės tikrai nejaučiau, nes tada nesuvokiau, nesuvokėme mes visi koks pavojus gresia bet kuriam, esančiam šalia tos SSSR enkavedistinės žudymo mašinos - gyvenome euforija. Ir tie įvykiai įrodė dar ir dar kartą, kad rusiškoji žudymo mašina veikė, veikia ir veiks visada kur tik ji įkels savo leteną. Bolševizmo šmėkla, pagimdyta Vokietijoje gimusio žydo Karl`o Marx`o  - tikroji pavardė Morfechai, prieš pusantro šimto metų ir vėliau išvyto iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos už savo „komunizmo šmėklą“, pasisavinta pusžydžio Blank`o-Uljanovo-Lenino Rusijoje, o vėliau dusinusi penkiasdešimt metų Lietuvą „lietuviškomis“ komunistinėmis rankomis, bet diriguojant rusiškajam „maestro“... Mes gyvenome euforija. Ir ta keturiolikos nužudytų žmonių auka dar mažai kam pilnai suvokiama. Atsiranda anų laikų „vertintojų“, sakančių „o ko jie ten lindo“. Mat jis, žinia, kiurksojo namuose ir laukė kada jam bus galima išlįsti ir tarti savo „genialią“ mintį arba net pasiskelbti aktyviu Nepriklausomybės gynėju. Ir dauguma tokių „gynėjų“ krovėsi turtus sąskaita tų, kurie buvo barikadose...

 Dar tada, kai vyko paskutinis Vilniuje rusų armijos „paradas“ „v čestj oktiabria“, kai  mano fotoaparatą (kaip ir daugeliui kitų mano kolegų) sudaužė iš desantininkų rikiuotės iššokęs žmogėnas, nesuvokiau, kad tie patys rusiukai vėliau šaudys ir traiškys po tankais mūsų žmones.

                      O  kas tą „paradą“ organizavo? Lietuvos(?) komunistų partijos (KPSS) propagandinis leidinys „Litva Sovetskaja“, leidžiamas Burokevičiaus ir Naudžiūno šutvės, o finansuojamas iš Rusijos KGB fondų, lapkričio 5 dieną lyg tai uždavė patys sau klausimą: įvyks ar neįvyks karinis paradas, darbininkų demonstracija? Taip, jie iš anksto žinojo, kad „darbininkai“ tai kareiviai iš Šiaurinio miestelio Vilniuje. Ir neapsiriko - tiesiai šviesiai pasakė kokį „darbą“ jie „dirbs“.  Taip vadinamas  KPL (KPSS) CK sekretorius A.Naudžiūnas pareiškė, kad paradas būtinai įvyks,  „...yra Prezidento(?-aš) Įsakymas, o tuo vadovaujantis gynybos ministras įsakė visiems kariniams daliniams (taigi ne  darbininkams! - aš), kad pravestų paradą, skirtą  didžiosios spalio revoliucijos 73-iosioms metinėms paminėti...“

 Naudžiūnas, atsiprašau – draugas Naudžiūnas, apgailestavo, kad vietinės Tarybos trukdo tą paradą „pravesti“, nes tai  „ne kaip jėgos demonstravimas, o karinis paradas, po slučaju valstybinių metinių...“ Ir, pasak CK sekretoriaus, „..nė viena vietinė valdžia neturi juridinės galios pakeisti  Verchovnovo  Soveta  arba mūsų šalies Prezidento įsakymą...“. Ir jokios dėžės su gėlėmis, pasak Naudžiūno, nesutrukdys. „Ir aš, kaip dolžnostnoje lico (pareigūnas, atseit –aš), ir kaip karinis žmogus (o, taip-aš), pareiškiu – paradas skirtu laiku ir skirtoje vietoje įvyks.“. Ir draugas Naudžiūnas suraitęs Napoleono pozą, pridėjo, kad paradas įvyks Lenino aikštėje, o, kad  Lietuvos valdžia sapalioja, jog Lietuva nebuvo SSSR sudėtyje, tai tie dokumentai yra. Žodžiu - paradas bus, ir pridėjo „...neslepiu, mes numatėme daugiau griežtesnes priemones kariuomenės judėjimui apsaugoti... Komendanto tarnyba, družinikai, MVD daliniai  padės pravesti karinį paradą.“. Taigi, labai gražiai pasakė draugas A.Naudžiūnas paradas įvyks, nors ir apsišikit.

                      O, kad vilniečiai būtų sąmoningi, išmėtė lapelius, kur be kita ko, priminė apie 1863 metų „SUKĖLIMO“ (taip parašė!) centrą Vilniuje, kad čia „suplėvėsavo“ (taip parašė) tarybų valdžios raudonoji vėliava, kad vilniečiai „nesitaikė su tautine nesantaika, kad „vis didesnį dirbančiųjų nepasitenkinimą kelia Aukščiausios Tarybos ir  Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nekompetentingi sprendimai ir totalitarinės ambicijos. JOS VEDA Į TARPNACIONALINĘ ĮTAMPĄ..“

                      Va, čia ir yra tas pagrindinis politinis Maskvos arkliukas ant kurio reikia pajodinėti vietiniams – LKP (TSKP) Vilniaus miesto partijos komitetui, Lietuvos piliečių komitetui(???),  dirbančiųjų (?) socialistinei federacijai (???) ir, žinoma, socialistiniam(?) judėjimui „Vienybė-jedinstvo-jednost“ su Valerij`um Ivanov`u priešakyje.



Valerijus Ivanovas buvo teisiamas, nuteistas, bet ir liko Lietuvoje gyventi, o kada po 12 metų (2006 m. sausio 13 d. – ar ne paradoksas?) iš Lukiškių kalėjimo buvo išleistas pučistas Burokevičius, šis „draugas“ Ivanovas ta proga apdaužė artistą Algirdą Ramanauską - Greitai

                      Visi vienu balsu „atsakingai“ pareiškė  - lapkričio 7 dieną 10 valandą prie V.Lenino paminklo mitingas, skirtas didžiosios spalio socialistinės revoliucijos 73-oms, įvyks. Ir nors apsišikit visi.

Ir dar 1991 metų kovo mėnesį, kada teko susitikti su Lentvaryje dislokuoto Rusijos raketinio dalinio vadu papulkininkiu Valerij`um Lobkv`u, „draugas“ papulkininkis pareiškė, kad „Lietuvai nederėtų tampyti miegančio liūto už ūsų“, kad jų dalinio užduotis – „saugoti taikų mūsų Respublikos dangų. Ši teritorija (dalinio) –TSRS teritorijos dalis Lietuvoje“(???) ir, kad dažni čia svečiai Trakų rajono SSKP sekretorius (kieno?) V.Genzur`as, draugai Šurupovas, Lazutka, Burdenko, arba Reginočka (Regina Bologovienė – buvusi Trakų rajono KPSS CK sekretoriaus pavaduotoja).

Tad tas paradas taip pat buvo mažut mažutėlė repeticija vėlesniems veiksmams, na, sąnarių pamiklinimas.

Rankas daugiausia „miklino“ persirengę civilių drabužiais kariškiai, pribuvę iš Kaune dislokuoto desantininkų pulko bei MVD dalinio kareivos. Daugiausia buvo puolami tie, kas fotografavo, filmavo – daugiausia žurnalistai.

Kaip vėliau mano pažįstami kareiviai aiškino, į paradą ėjo su... užtaisytais koviniais ginklais. Buvo kovinėje parengtyje Šiaurinio miestelio visi kareiviai ir net tankai, kareiviai iš MVD dalinio prie Petro ir Povilo bažnyčios ir kareiviai, dislokuoti netoli Santariškių ligoninių.

Filmą žiūrėjo visai maži vaikučiai. Viltis rusena, kad tai, ką jis matė, liks jo atmintyje...