Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2008-02-08

Alfredas Girdziušas Paliesius; Elis. (Elegijus Bukaitis); Mano miestas/My City; 2006 m. spalis


MANO MIESTAS/MY CITY - Verslas Kultūra Pramogos
Alfredas Paliesius. Ką galima parašyti apie žmogų viename žurnalo lape? Manau, tiek pat, kiek telpa storiausioje romano knygoje. Tik skirtumas gal toks, ...
www.mano-miestas.com/kulturaLT.htm - 23k - Papildomas rezultatas - Google kopija - Panašūs puslapiai

MANO MIESTAS/MY CITY - Verslas Kultūra Pramogos
Alfredas Paliesius. Kiekvienam Lietuvos piliečiui Vilnius – legendinis miestas, gimęs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino sapnuose. ...
www.mano-miestas.com/vilniusLT.htm - 10k - Papildomas rezultatas - Google kopija - Panašūs puslapiai



Verslas Kultūra Pramogos
---------------------------------
Business Culture Entertainment
2006 m. spalis
Elis
Alfredas Paliesius
Ką galima parašyti apie žmogų viename žurnalo lape? Manau, tiek pat, kiek telpa storiausioje romano knygoje. Tik skirtumas gal toks, jog tame lape teks kalti žmogaus biografijos kuolus taip, kad tarpų nebeliktų. Bet juk žmogaus gyvenimas ne siena…
…Maestro Elegijus Bukaitis…
Kur kalti pirmą kuolą? Miške, laukymėje ar plynėje? Elegijaus biografijos pirmasis kuolas bus įkaltas… dykumoj. Tą dykumą vadinsim NEŽINIA. Nežinia, paglemžusi iš vaiko brangiausią turtą – žinojimą, kas jo tėvai. Ir nuotrupos vaizdų vaikystės, tikriau – dar kūdikystės, lig šiol vis primena tą dieną, kai jį, Elegijų, mama (?), o gal ir ne, vienuolėms dovanojo… Gal tai sukurtas vaiko vaizdinys? Viltis? Gal tai gynyba? Juk mes visi ne „iš švento pradėjimo“ sukurti, juk turim pradžios pradžią – mamą, tėtį…
…Maestro Elegijus:
– Žmogus yra Dievo tvarinys. Ir aš visiems aiškinu: esu tas pat kaip ir tu – iš milijardo molekulinių junginių moters įsčiose sukurtas homunkulas po dviejų priešingybių žaismo. Devynis mėnesius atbuvojau mikrokosme ir kai plėtėsi mano gimdytojos, arba mamos, klubai ir pasruvo krauju, atsiradau aš, o kada šleptelėjo man per minkštą vietą, prabilau. Balsas buvo minorinis… Gimiau Vilniuje, kažkur tarp Onos bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno. Ir liko vaizdinys – verkdama moteris atiduoda mane kitai moteriai, apsirengusiai abitu, į rankas. Vadinasi, vienuolei. Ji ir atvedė mane į didelį vaikų būrį. Man buvo metai, gal metai ir du mėnesiai…
Tada Elegijus dar nesuvokė, kad jo statusas nuo tol – NAŠLAITIS.
Įkaltas pirmas kuolas. 1941 metų sausio 17 diena tapo atskaitos tašku. Prie šio kuolo po daugelio metų Elegijų „pririšo“ – Lietuvos našlaičių brolija jį išrenka savo prezidentu.
O prieš tai… Prieš tai Elegijui Bukaičiui likimas, atėmęs tėvų šilumą, davė krūvą išbandymų – gyvenimą vaikų namuose: Juodšilių, Laurų (buvusiame vienuolyne), Byrų (prie Antavilių), Gelgaudiškio ir Kauno Mervelės 5-uose vaikų namuose. Byrų bažnytėlėje Elegijų krikštijo – buvo specialus direktoriaus kunigo Kazimiero Žemaičio įsakymas. Kunigas K. Žemaitis vėliau klebonavo Rumšiškėse ir mirė 96 metų. Kalbėdamas su šiuo kunigu, Elegijus sužinojo, kad jį, mažą vaikutį, bažnyčia „eksploatavo“ – pasodindavo į ėdžias kaip ką tik gimusį Jėzų, o aplinkui eidavo dvylika apaštalų…
Našlaičių gyvenimas vaikų namuose pokario metais buvo, švelniai tariant, nepavydėtinas. Veltui sovietinė valdžia duoti jiems nieko nesiruošė – pirmas ir pagrindinis reikalavimas – tapti mankurtu, tapti ideologine kempine. Stalino vaikai dažniausiai buvo tik „mėsa“ formuojant negalvojančius, paklūstančius komunistinei komandai degeneratus, o ypač tiko represinėms struktūroms papildyti. Ir tik nedaugeliui nusišypsojo laimė ištrūkti iš tos sovietinės kadrų kalyklos.
– Užtat pakliuvau į Mervelės vaikų, tikriau pasakius, pataisos namus, nes 1953 metais mirus Stalinui visi verkė, o aš juokiausi… Tai buvo nesveikų ir psichiškai atsilikusių vargdienių namai.
Būdamas imlus, Elegijus pramoko groti fortepijonu (kad išgyventų ir prasimaitintų, berniukas patarnavo bažnyčioje, o ten ir vargonai…). 1954 metais Elegijus patenka į Vilniaus 3-iuosius vaikų namus, o čia prie 10-osios muzikos mokyklos buvo choreografijos skyrius, kuriame dėstė J. Jovaišaitė-Olekienė. Į tą mokyklą atvažiuodavo padirbėti balerinos ir iš tuometinio Leningrado: Natalija Topčevskaja, Tamara Tiulikova. 1955 metais iš ten atvyko ir Marina Borisovna Strachova rinkti gabių baletui vaikų. Jų atrenkama 10: L. Aškelovičiūtė, G. Samaitytė, G. Žvikaitė, R. Šimėnaitė, R. Baranauskaitė, P. Pelurytis, V. Sinkevičius, R. Minderis, A. Belikevičius, E. Judina, ir jaunesni – P. Sargūnaitė ir E. Bukaitis. Peterburgo dvasia, miesto didybė, choreografijos mokykloje abipusė pagarba...
Tai antras biografijos kuolas, žymesnis. O paskui prasidėjo. Kaip lavina.
1962 metais baigė Sankt Peterburgo šokių akademiją, 1971 metais Sankt Peterburgo konservatoriją (baleto režisieriaus specialybę). 1962–1964 metais buvo Lietuvos operos ir baleto teatro baleto solistas, M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus dėstytojas, 1964–1971 metais – Sankt Peterburgo konservatorijos Baletmeisterių skyriaus, Mažojo operos ir baleto teatro baleto solistas, 1971–1973 metais Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteris, o 1973–1978 metais vyriausiasis baletmeisteris. Nuo 1978 metų – laisvas baletmeisteris choreografas…
Elegijus, arba kaip jį Sankt Peterburge vadina – Elis, kuolus dykumoje kalė be atodairos, jie suvešėdavo, nuo kai kurių net iki šios dienos skinami vaisiai, – sukūrė 14 baleto spektaklių, 120 choreografinių kompozicijų, prisidėjo prie 13 kino filmų kūrimo, šoko Lietuvos operos ir baleto teatre J. Pakalnio balete „Sužadėtinė“, A. Chačaturiano „Spartake“, P. Čaikovskio „Spragtuke“, L. Delibo balete „Silvija“, A. Rekašiaus „Aistrose“, P. Čaikovskio „Gulbių ežere“, L. Minkaus „Don Kichote“, E. Balsio „Eglėje žalčių karalienėje“, sukūrė dar daug vaidmenų Kauno muzikiniame teatre, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Kemerovo muzikiniame teatre, Klaipėdos muzikiniame teatre, Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų bazėje…
Dešimtys spektaklių, dešimtys vaidmenų.
Ką galima parašyti apie Elį viename žurnalo lape?
Lietuvos Nacionalinis operos ir baleto teatras – tai… „Titanikas“. Taip mano choreografijos magistras maestro Elegijus Bukaitis. Jo triumuose jau vanduo, o denyje dar trykšta fejerverko ugnys. „Titanikas“ grimzta. O „ledkalnis“ – neprofesionalus lietuviškas baletas. Pasak maestro, tai matyti atlikus kaimyninių kraštų – Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, Minsko – baleto raidos analizę. Prieškario ir sovietiniais laikais Lietuvos baletas „maitinosi“ imigrantais iš Rusijos baleto. Bet tai buvo tik uždarbiautojai arba atvykę startuoti į kitas Europos šalis, o Lietuva… Lietuviai nėra gimę šokiui. Sovietinio laikotarpio baletas – tai ditirambai komunistinei dvasiai, tai „baletas“ su kerziniais batais, tai, pagaliau, socialistinis realizmas. 1971 metais Elegijus stato Antano Rekašiaus „Aistras“ – jo nesupranta. Nesuprato jo ir po 16 metų. Vilniaus teatre buvo rodomi „Eglė žalčių karalienė“, „Spragtukas“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Ana Karenina“ – repertuaras neatitiko artistų fizinio pasirengimo, akys krypo vėl į Rusiją ir Lietuvos žiūrovui buvo brukama į sąmonę, jog tai „lietuviškas“ baletas. Statant „Eglę žalčių karalienę“, „Spragtuką“, „Žydrąjį Dunojų“ buvo pateikta tiek naujovių, bet… nieks nepastebėjo. Nieks nepastebėjo maestro Elegijaus Bukaičio įdiegtų naujovių A. Rekašiaus balete „Aura“, o „Gulbių ežeras“ savo estetika, šiuolaikiška mąstysena tapo pavyzdžiu, kaip išlaikyti klasikinį stilių ir dirbti pasitelkus šiuolaikines technologijas. Tad maestro kredo – klasikinis baletas kaip pagrindas, bazė, nacionalinis – kaip struktūra, šiuolaikiškas – kaip žaidimai, kad atitiktų dvasios tėkmę. Taigi „Titanikas“ sminga žemyn, nes baleto teatras neturi, kaip mano maestro, jokios koncepcijos…

Gal todėl vienu metu choreografijos magistras maestro Elegijus Bukaitis dirbo kapinėse duobkasiu. Juk vienus jo pastatymus sunaikino, kitus sudarkė. Net dekoracijas supleškino. Simboliška!
Bet kuolai kalami. Kažkada maestro Elegijus pasakė:
– Visada turėjau begalę idėjų, viena iš brangiausių – pastatyti baletą „Viršūnių spindesys“, skirtą M. K. Čiurlioniui. Dar nuo 1967 metų su poetu Jonu Jackevičiumi parašėme libretą, nupiešiau apie dešimt tūkstančių eskizų.
– Dievas man leido gyventi, o žmonės mane išpuoselėjo, tad esu skolininkas. Per 21 metus mano Ritmo plastinės improvizacijos studijoje EKB bandoma pasėti baleto sėklą. Dygsta nauji baleto daigai. Tikiuosi, jie suvešės, nereikės… laidoti. O skolas aš noriu grąžinti. Ir būtinai scenoje!

Alfredas Girdziušas "Kernavė" Medžiaga, paruošta "Mano miestas/My City" žurnalui. 2007 m. gruodis

Kernavė

(Kernavė - klampynė ar Kernius?)
Traukiantis į šiaurę paskutiniam ledynmečiui ir formuojantis Lietuvos landšaftui, dabartinės Neries kranto salpinėje terasoje, paįvairintoje išgraužto dešiniojo kranto likučiais, prie vingio atėjo žmogus. Iš ten, kur saulė leidžiasi – srauni upė, kur pateka – statūs šlaitai. Ir patiko tam žmogui ši vieta – ir saugu, ir ramu. Ir klampynės neatbaidė – patikimiau atrodė...
Taip prieš dvylika tūkstantmečių, kur Kernavė ir Pajautos slėnis šiandieną, atėjo mūsų protėviai ir apsigyveno. Žemiau įsikūrė, o ant kalvų laužus, aukurus uždegė, pastatė pilaites, vėliau pilis, kad apgintų save ir kraštą tą, kuriame gyveno... Lietuviai, baltai - seniausi indoeuropiečiai, kuriuos krikščioniškas pasaulis su panieka vadino barbarais, saracėnais, kuriuos neįstengė sunaikinti nei su kalaviju, nei su kryžiumi, lietuviai, šimtmečius gynę savo pagoniškus dievus nuo kryžiuočių ir mongolų-totorių jungo, daug kartų byrėjusi senoji Lietuva ir vėl išsiplėtusi nuo jūros iki jūros, parduota ir atkovota, pagaliau pavargo ir buvo suskaldyta, bet nesunaikinta klastingų priešų... Tad liko Lietuva su sava istorija, kurią mes atkasame, kurią mes skaitome senovės raštuos.
Kernavė. Čia, penkių piliakalnių papėdėj, jau XII-XIV a. gyveno arti 3 tūkstančių lietuvių, kurie „gadino“ kraują Livonijos kryžiuočiams. Ir ne tik... Ir paskutinis židinys Pajautos slėnyje užgeso tik 1390 metais, po galingo kryžiuočių antpuolio. Židinys užgeso, bet priešai traukėsi. O pilys jau nebuvo atstatytos. Ir tik legendos apie Palemono vaikaitį Kernių šiandien sklando, kaip Kernavės valdovą... Ir dar ne vienas Kernavėj, Traidenio žemėj, valdovas Lietuvos buvojo, net didysis kunigaikštis Gediminas, išvykęs „..iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių už Vilijos upės...“ surado naujai sostinei nuostabią vietą ir įkūrė Trakų miestą. Dabar mes juos vadiname Senaisiais Trakais.
Nuo akmens amžiaus iki nūdienos Kernavė klostė sluoksnį ant sluoksnio ne tik savo, bet ir Lietuvos istoriją. Ši vietovė – neįkainojama Lietuvos archeologinė, kultūrinė vertybė, pripažinta 2004 metais ir įrašyta į UNESCO saugomų pasaulio paveldo sąrašą.. Tai lyg Lietuvos Troja, tai lyg pagoniškosios Lietuvos valstybingumo simbolis. Čia, po pelkėjančiais žemės sluoksniais, palaidota paskutinės Europoje pagoniškosios valstybės kultūrinis palikimas – Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate, kaip itin svarbioje visos baltų istorijos pažinimui vietovėje, ištirta vos 2 procentai jo ploto, čia atrasta 3 istorinės ir 15 archeologinių vertybių, o archeologijos bei istorijos muziejaus saugyklose sukaupta per 16 tūkstančių eksponatų. Mindaugo sosto piliakalnyje, kur stovėjo gynybinė pilis, rasta moliu apdrėbtų gynybinių sienų, apdegusių pastatų rąstų, žiestos keramikos, ginklų,, darbo ir buities rakandų, papuošalų. Kitose vietose – daug metalo dirbinių. Pjautos slėnyje, Žemutinės Kernavės mieste surasta amatininkų dirbinių iš kaulo, juvelyrinių dirbinių, liejinių iš metalo bei jų formų bei darbo įrankių – rėžtukų, kaltų, skaptukų, grąžtelių...
Senovės Kernavė – amatininkų ir pirklių miestas pro kurį driekėsi prekybiniai keliai nuo Vakarų Europos iki Artimųjų Rytų.
Šiandieninį žmogų Kernavė vilioja ne tiek kaip archeologinių atradimų Lietuvoje Meka, bet, greičiau etnografinis palikimas – ir padavimai, ir dainos, ir legendos jau nuo 1967 metų sukviesdavo ant piliakalnių Rasos šventės, kaip pagonybės aido, puoselėtojus, kurie net sovietiniais laikais sustoję prie aukuro ir, nusiėmę kepures, giedodavo „...graži tu mano, brangi Tėvynė...“. Atgaivintos pagoniškos Saulėgįžos apeigos davė galimybę jaunimui susipažinti su etniniu paveldu, pajusti tautinio bendrumo dvasią, o nuplukdytas Nerimi žolynų vainikas tapdavo simboliu tarp praeities, dabarties ir ateities... Nors šiandien folklorinis palikimas gana skurdokas (dvikalbystė turėjo vis gi įtakos ir, kaip savotiškas „konservantas“ - lenkinimas, suteikė autentiškumo lietuviškoms apeigoms), bet praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tose šiaudais dengtose medinėse trobose, buvo dar gyvas. Su aštuoniasdešimtmečiais Anapilin išeina ir dalis mūsų istorijos, bet labai daug yra surinkta bei išleista rašytinių prisiminimų.
Labai daug prie senoviškų papročių ir net lietuvybės šiame krašte išsaugojimo prisidėjo ir kai kurie Kernavėje dirbę kunigai – Kernavės istorijos puoselėtojas ir propaguotojas kunigas-rašytojas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, vėliau – monsinjoras Česlovas Krivaitis, 1987 metais senosios klebonijos pastate atidaręs bažnyčios reliktų muziejų.
Anksčiau, dar 1930 metų pabaigoje Kernavės pradinės mokyklos patalpose mokytojo Juozo Šiaučiūno iniciatyva buvo atidaryta pirmoji Kernavės muziejinė ekspozicija.
Kiekvienais metais liepos mėnesio pradžioje Pilies kalno piliakalnyje bei Pajautos slėnyje Kernavės svečius supažindina su praėjusių šimtmečių bei tūkstantmečių gyvenimu (amatais, karyba, muzika) Lietuvos bei kaimyninių šalių eksperimentinės archeologijos meistrai, senųjų kovų bei muzikos klubai, kolektyvai. Svečias ne tik pamato bei išgirsta, bet ir patsai gali „sugrįžti“ į praeitį – nužiesti puodą, lanku pašaudyti, monetą nukaldinti ar net seniai užmirštų valgių paskanauti. Ištisus metus į Kernavės kultūrinį rezervatą iš visos Lietuvos ir užsienio vyksta moksleivių grupės susipažinti su „Gyvosios archeologijos“ kūrėjų edukacine programa – kada dalyviai gali tiesiogiai dalyvauti archaiškos gamybos procese.
Nedaug žmonių šiandieną gyvena Kernavėj – apie 300, bet miestelis tvarkosi gražiai. Kaip daugelis čionykščių sako – Vilnius yra mūsų priemiestis. Iš „priemiesčių“ pradėjo Kernavėn traukti šiandieniniai „amatininkai“ – meno kūrėjai ir net biznieriai.O tai jau atgimstančio miesto rodiklis. O tam akstiną davė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos atliktas bei atliekamas milžiniškas darbas ne tik mokslinėje tiriamojoje srityje, bet ir pastangos, kaip tą archeologinį, istorinį, etnografinį stebuklą, UNESCO saugomą archeologinę vietovę, pateikti pažintine prasme, priartinti prie šiandieninio žmogaus bei išsaugoti ateinančioms kartoms...

Jonas Vitkūnas (ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas):
-...kaip mes galime pažinti praeitį? Mes darome archeologinio darbo procesą visą, taip vadinamas archeologinio darbo pakopas – nuo vietovės paieškojimo iki archeologinio tyrinėjimo viso pristatymo - kaip vyksta kasinėjimas, kas yra kultūrinis sluoksnis, kaip viskas fiksuojama, kai daroma ir, trečia, - yra eksperimentas, pažinimas - atkuriamas procesas... Nuo daikto, kaip istorijos šaltinio, iki eksperimento. Atsimenu vieną džiaugsmą, kurį patyrė vaikai. Lauko sąlygomis,kai neturi jokių indų,yra tik laužavietė, odos ir kaip jiems užvirinti vandenį? Visi svarsto, o vienas su džiaugsmu šoka į viršų ir sako: „..įkaitinam akmenį ir odiniame maiše užvirinsim vandenį!..“

Saulius Vadišis (Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius): 2002 metai... kaip gi tą unikalią teritoriją saugom? Buferinių apsaugos zonų reglamentą, kuris nustato kas galima, kiek galima, kur galima... Mūsų pagrindinis uždavinys –rezervatas –UNESCO objektas, ir muziejus, kuris yra už rezervato ribų. Kas gerai, kad baigtas detalusis planas – saugoti kraštovaizdį, kad statybos neužgožtų perspektyvų... Kernavėje infrastruktūra labai silpna, jos Kernavėje, galima sakyti, visai nebuvo, nebuvo sutvarkyta jokio žmonių aptarnavimo struktūrų, o srautai turistų labai didėja. Ir užsienio ir vietinis turizmas labai populiarėja. Esame netoli Vilniaus, čia per mūsų renginius labai išpopuliarėjome tad ir savaitgaliais atvyksta labai daug žmonių... Bet po truputį jau atsiranda. Ir nakvynės namai, ir viešbutukai atsiranda... Esame įtraukti į Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo programą. Turėsime muziejų, gal vienintelį Lietuvoje specializuotą archeologinį muziejų. Modernų, didžiulį su naujom technologijom...

Romualdas Razauskas; Pas Alfredą; Linksmos situacijos, kurias gerbiamas profesorius Romualdas Razauskas pritaikė man.


Romualdas Razauskas

PAS ALFREDĄ

- Ačiū už fotografiją. Jūs nufotografavote per vieną tūkstantąją sekundės!
- Iš ko sprendžiate?
- Fotografijoje mano žmona užsičiaupusi.


Alfredas:
- O dabar, berniuk, nusišypsok ir žiūrėk, kaip išskris paukščiukas.
- Įgriso man tos pasakėlės, - atsako šešiametis. – Geriau paimkite eksponometrą, patikrinkite apšvietimą ir teisingai nustatykite diafragmą…


Alfredas įkūrė savo ateljė prie upės. Neilgai trukus praturtėjo. Kolegos klausia, kaip jam tai pavyko.
- Paprastai. Pakabinau iškabą: „Žvejų dėmesiui. Jūsų laimikį didiname iki neribotų matmenų“.



Alfredas ilgai fotografuoja vestuves ir, pagaliau, sako:
- O dabar, pabaigai, leiskite įamžinti laimingą porą.
Vestuvininkai nesupranta: jau nufotografuota dešimtys kadrų.
- Jaunąją ir jos mamą, - paaiškina Alfredas.


Alfredas klausia moters:
- Jums reikia mažų ar didelių fotografijų?
- Mažų, - atsako klientė.
- Tai tada tokia plati šypsena nebūtina.


Alfredas ruošiasi fotografuoti verslininką su sūnumi.
- Jūs sėskite štai į šį krėslą, o sūnus tegul atsistoja šalia ir padeda ranką ant tėvo peties.
- O ar nebūtų natūraliau,- pertraukia verslininkas, - jei jis savo ranką laikytų mano kišenėje?



Alfredas vestuvėse:
- Jaunieji, dabar atsisukite į objektyvą, tuoj išlėks paukščiukas…
Jaunoji šypsodamasi į objektyvą jaunajam:
- Asile tu, turbūt ir vėl klyno neužsisegei.


Ant tilto stovi vyriškis su foto aparatu. Pribėgo susijaudinusi moteriškė:
- Greičiau...ten žmogus skęsta...
- Labai gaila, ponia, bet juosta baigėsi...


- Aš galiu vieno piršto paspaudimu subjauroti bet kieno fizionomiją!
- Jūs karatistas?
- Ne, aš fotografas!


Blondinei-manekenei Alfredas sako:
- O dabar padarykite giliai susimąsčiusią veido išraišką. Na, pabandykite! Gerai…Aš jums padėsiu: kiek bus trys kart keturi?..


Fotografijos dėsniai:
1. Galimybė padaryti geriausią nuotrauką atsiranda tada, kada sunaudojai paskutinį kadrą.
2. Geriausios nuotraukos paprastai padaromos uždaru objektyvu.
3. Geriausi kadrai prapuola, kai ryškinantys kažkas neatsargiai atidaro duris ir apšviečia negatyvą.


Fotografuokitės kasdien ir jūs įsitikinsite, kad Darvinas buvo teisus.
ALFREDAS


Fotografuotis vairuotojo pažymėjimui geriausia girtam. Jei policininkas sustabdys jus išgėrusį, atrodysite taip pat, kaip ir nuotraukoje.
ALFREDAS


Į foto studiją atėjo ne pirmos jaunystė ponia. Prašo nufotografuoti:
- Tik padarykite gerai! Na, jūs suprantate.
- Nesijaudinkite, ponia. Padarysime taip, kad pati savęs nepažinsite.


Iškaba prie Alfredo foto studijos:
“Skubios fotografijos: dokumentai,portretai, paminklai”.


Jei dama padovanojo tau fotografiją, kurioje šypsosi, vadinasi, šypseną ji padovanojo fotografui.
ALFREDAS


Japonijoje išrastas ypatingai greitai dirbantis foto aparatas, galintis užfiksuoti užsičiaupusią moterį.


Jeigu kas nors žada “išgražinti” jums veidą, dar nereiškia, kad jis chuliganas. Tai gali būti ir fotografas…
ALFREDAS


- Jūs man žadėjote savo nuotrauką. Tai kodėl iki šiol nenusifotografuojate?
- Gėdinuosi…Žmonės kalba, kad fotografas savo aparate visas merginas mato aukštyn kojomis…


Klientas – Alfredui:
- Tai ne mano fotografija!
- Kaip ne jūsų? Man atrodo, panašumas yra.
- O štai, žiūrėkite – nosis tai ne mano!
- Taip, lyg ir ne jūsų…
- O ši karpa! Aš iš vis neturiu karpų!
- Chm…Iš tikro, nėra…
- Ir pagaliau pažiūrėkite – šis guli grabe, o aš gyvas…


Moteris fotografui atnešė savo buvusio vyro nuotrauką.
- Ar galite ją padidinti?
- Taip ,ponia.
- O nuimti skrybėlę?
- Taip pat galime. Bet turite pasakyti, kokia buvo jo šukuosena.
- O kam? Kai nuimsite skrybėlę, patys pamatysite.


Moteriškė užsako fotoportretą.
- Kiek jis kainuos? – klausia ji fotografo.
- Šimtą litų, - atsako šis, - o kopija – penkiasdešimt.
- Tuomet padarykite man kopiją, - paprašo klientė.


Naujieji “Kodak” fotoaparatai pašalina ne tik raudonų akių, bet ir raudonos nosies efektą.
ALFREDAS


- Nepatinka man tos fotografijos. Atrodau kaip beždžionė.
- Ponia, - teisinasi Alfredas, - apie tai jums reikėjo pagalvoti prieš fotografuodamasi.


- Nesugadinkit nuotraukų! – įspėja jaunikis fotografą. – Vestuvės – tik vieną kartą!
- Nesijaudinkite! – nuramina fotografas. – Vieną kartą būna tik laidotuvės.



Norint ankščiau ar vėliau save išryškinti, jums nebūtina būti fotografu – pakanka elgtis negatyviai.
ALFREDAS


Pilietis atėjo pas Alfredą ir sako:
- Paklausykite. Štai medis, nufotografuokite mane.
- Prašau. O kaip, - ant medžio, prie medžio?
- Už medžio!
- Nesupratau.
- Aš pasiųsiu fotografiją savo merginai. Ji pažiūrėjusi ir pasakys: “O kur mano Petriukas?” O aš išeisiu iš už medžio ir pasakysiu: “Sveika, brangioji!”


Pirmaklasis ateina į fotoaparatų parduotuvę.
- Prašau, štai šito fotopopieriaus.
Pardavėjas:
- Šeši iš devynių?
- Penkiasdešimt keturi, - išpyškina berniukas


- Ponas fotografe, ar jūs aklus fotografuojate?
- O kam? Jiems aš turiu jau gatavas nuotraukas.


Skelbimas:
„Darau įvairias nuotraukas bet kokio tipo dokumentams, taip pat įvairius dokumentus bet kokio tipo nuotraukoms“.


Skelbimas foto studijoje:
“Jeigu jums reikia padidinti savo šeimą, mūsų fotografas padarys tai greitai ir be rūpesčių”.



- Tiesiog nuostabu! Jūsų ateljė fotografijose visi žmonės taip nuoširdžiai juokiasi…
- Taip nesistebėtumėte, jei pamatytumėte, kaip atrodo mūsų fotografas.



Užrašas ant nuotraukos;
“Iš kairės į dešinę. Sėdi: Petras Petraitis /5 metai/, Jonas Jonaitis /4 metai/ ir Juozas Juozaitis /3 metai/. Stovi: sargybinis”.


Vyriškis sako fotografui:
- Nufotografuokite mane didvyriu.
- O kaip man tai padaryti?
- Pastatykite ant stalo butelį degtinės, o aš nusisuksiu.

2008-02-07

Rima Dovydėnaitė Apie nuostabią ligą fotomaniją, nuo kurios vaistų nėra. "Galvė" 2005 m. sausio 21 d. Nr.3; 8 psl.

„Galvė“ 2005 m.sausio 21 d. Nr.3 8 psl.

Rima Dovydėnaitė

Apie nuostabią ligą fotomaniją, nuo kurios vaistų nėra

Naujas kūrybos etapas
Lentvaryje gyvenantis žymus fotografas Alfredas Girdziušas antradienį pakvietė į savo mokinių parodos atidarymą Trakų kultūros rūmuose.
„Fotografija gali tapti fotomanija. Tai nuostabi liga, kuria susirgęs nebegali nei pagyti, nei sustoti“ – sako Alfredas.
Parodoje, kuri vyks ne mažiau kaip mėnesį, pristatyti Vilniaus licėjaus abiturientų darbai. Savo žodžius apie nuostabią ligą fotomaniją Alfredas įrodo. Fotomenininkas beveik tuo pačiu metu atidarė net tris parodas.
Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose ką tik atidaryta jo paties darbų paroda ir jo auklėtinių, buvusių Vilniaus licėjaus mokinių, dabar – studentų – fotokūrinių ekspozicija Merkinės kraštotyros muziejuje.
Galima daryti išvadą, kad daugiau nei tris dešimtmečius skyręs fotomenui kūrėjas įžengė į naują savo kūrybinės biografijos etapą. A.Girdziušas perduoda savo turtingą patirtį ir realizuoja dar vieną saviraiškos būdą.
Ieškojimai viską atperka
Vilniaus licėjuje Alfredas fotografijos meno moko tik antrus metus. Tačiau jam jau pavyko atskleisti kūrybingas jaunuolių asmenybes. Ne jo mokinių nuotraukos buvo publikuotos spaudos leidiniuose. Fotografas tuo nuoširdžiai džiaugiasi: „Sugaištu daug laiko, kurį galėčiau skirti savai kūrybai, tačiau mano mokinių noras dirbti, ieškojimai ir nuoširdumas viską atperka“.
Alfredas stengiasi atverti kiekvieno autoriaus savitumą. Tai matyti ir iš Trakų kultūros rūmuose atidarytos parodos darbų. Pavyzdžiui, Artūras Sukovas mėgsta fotografuoti peizažus, fiksuoti kelyje vykstantį judėjimą, atskleisti dinamikos ir statikos bendrumus, darbams suteikti filosofinį atspalvį. Vladimiras Voitechovič bando dirbti kaip momentus gaudantis dokumentininkas, Ieva Grumbinaitė žavisi fotografikos galimybėmis.
Mokykla – menų kalvė
Alfredas prisipažįsta, kad nebūtų ant savo pečių užsivertęs nelengvos fotografijos mokytojo naštos, jei ne puiki, kūrybingumą puoselėjanti Vilniaus licėjaus aplinka. Šiame licėjuje rūpestingai ugdoma meninė raiška: vaikai mokomi šokio, dailės, dramos, meninio skaitymo ir kitų su menais susijusių dalykų.
Fotografijos pamokos ypač mėgstamos. Šiam užsiėmimui mokykla sudarė visas sąlygas ir skiria pakankamai lėšų.
Nauja paroda – „Šanchajus“
Nerimstantys, kaip ir Alfredas, jo mokiniai jau rengia naują parodą, kuri vadinsis „Šanchajus“. Parodoje bus įamžinti sparčiai besikeičiančio Vilniaus Kalvarijų gatvės rajono gyvenimas.
Jaunieji fotografai skuba įamžinti gyvenimą, kuris kasdien negrįžtamai nueina į praeitį. „Šanchajumi“ vadinami lūšnynai su jo margaspalviais gyventojais, jų skurdžia, nelinksma buitimi ir kasdienybe. Lūšnynai sparčiai griaunami ir jų vietoje iškyla modernūs, šiuolaikiški pastatai. Buvusias spalvas keičia stiklo, plastiko ir reklamų blizgesys.
„Su šia paroda gal net pavėlavome. Daug senų namų, įdomių užkaborių, kiemų jau nušluoti nuo žemės paviršiaus. Skubame įamžinti, kas dar yra, bet neilgam“ – pastebi fotomenininkas.
Pelnė valstybinį apdovanojimą
Savo kūrybinę autobiografiją Alfredas skaičiuoja nuo 18 metų. A.Girdziušas yra baigęs Vilniaus technologijos technikumą, kur įgijo fotografo specialybę. Vėliau studijavo Vilniaus universitete geologiją bei žurnalistiką.
Alfredas yra universalus fotografijos kūrėjas, galintis suderinti reporterio ir fotomenininko išraiškos galimybes. Jis yra dirbęs keliuose rajoniniuose laikraščiuose, šalies dienraščiuose „Diena“, „Respublika“, „Lietuvos aidas“.
Alfredas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio ir atgimimo laikotarpio gyvenime, yra užfiksavęs daugybę to laiko unikalių, jau istorija tapusių kadrų. Dirbdamas reporteriu, jis įamžino tragiškus 1991 metų Sausio įvykius, yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Tragiškų sausio mėnesio įvykių kadrai buvo iškeliavę ir į užsienį – Lenkijoje buvo suorganizuotos net trys šių darbų parodos, kurios žiūrovus tiesiog sukrėtė.
Įdomus ir netikėtas posūkis
Keletą pastarųjų metų Alfredas dirba savo fotostudijoje Vilniuje, Lvovo gatvėje, kur talkina ir jo žmona Aušra. Vis dėlto pati įdomiausia Alfredui yra fotomeno sritis. Jis yra pripažintas aktų kūrėjas.
Tačiau naujas, net netikėtas posūkis jo kūrybos kelyje – jaunosios kartos fotografų ugdymas dar tik pradeda atsiskleisti. Nė kiek nenustebčiau, jei Alfredo dėka netrukus išgirsime naujų, įdomių fotomenininkų vardus.

Alfredas Girdziušas; Gamta, žmogus, daiktai - Augustė Žebuolytė; fotoparoda

Alfredas Girdziušas;
Lieuvos fotomenininkų sąjungos narys

Gamta žmogus daiktai


Gerbiami parodos lankytojai, šiandien jums pristatoma jaunos fotografės, Vilniaus licėjaus 3 klasės mokinės Augustės Zebuolytės darbai. Jūsų kritikai pateikta 10 triptikų (30 lakštų), atspindinčių autorės požiūrį į ją supantį pasaulį, jos filosofiją apie gyvenimo pradžią, gyvenimo vyksmą ir to gyvenimo įsikūnijimą, arba to gyvenimo prasmę, to gyvenimo virtimą, galbūt, materialia išraiška, kad po vieno gyvenimo pabaigos egzistuotų palikimas, užuomazga kitų gyvenimų pradžiai.
Kiekvienas autorės triptikas tai lyg atskiras pasaulis arba gyvenimas, turintis savo pradžią gamtą, gyvenimo kulminaciją - žmogų ir pabaigą – ką žmogus paliko po savęs. Tai ne atskiri pasakojimai, tai ne atskiri vaizdai, o dalys ištiso pasakojimo, jungtys arba sakinio žodžiai, be kurių net nuostabiausias pasakojimas prarastų grožį, neišgirdus, o čia nepamačius, to ar kito fragmento. Bet tų triptikų visuma sudaro vientisinį pasakojimą, Augustės pasakojimą apie… jos gyvenimą.
Kiekvienas Augustės triptikas prasideda gamtos etiudu. Gamta – idealus, išbaigtas, bet tuo pačiu besivystantis, kintantis pradas, turintis griežčiausius, negailestingus įstatymus. Ir čia autorė mato greičiau gležną, pažeidžiamą, trapią terpę, kurioje prasideda gyvybė, pradžią tiek pažeidžiamą, kad Augustei su kiekvienu užfiksuotu gamtos vaizdeliu norisi mums priminti – nežaiskime savų pačių likimais.
Augustės ŽMOGUS kiekviename triptike pateikiamas kaip tos gamtos dalis, tos gamtos naudotojas, kūrėjas, kaip tos gamtos gyvosios piramidės viršūnė. Autorė nesistengia žmogų parodyti “atviru tekstu” – tam ji naudoja kitas išraiškos formas, detales, rakursus bei šešėlių ar spalvų žaismą, patį žmogų dažnai įprastina per pačios gamtos etiudus, jos žmogų atspindi greičiau ta aplinka, kurioje jis gyvena. Jos žmogus žiūrovui greičiau suprantamas kaip simbolis, turintis galią ir tuo pačiu bejėgis, turintis daug ir esantis vienut vienutėlis šiame pasaulyje. Jos žmogus tai žmogaus darbai – geri ar blogi, tai žmogaus aktyvus arba pasyvus dalyvavimas tame gyvenime. Kaip ne keista, bet tas gyvosios gamtos valdovas, žmogus, yra tik... tarpinė grandis tarp gamtos ir... daiktų. Daiktų, kuriuos jis sukūrė, kuriuos jis paliks kitiems.
Tie sukurti žmogaus daiktai yra lyg pagalbinė priemonė, lyg papildoma pakopa ateičiai, ateinančioms kartoms. Bet autorė nesureikšmina daiktų, neįvardina jų kaip žmogaus egzistencijos galutinio tikslo. Augustė dažnai daiktuose mato, kaip ne paradoksalu, žmogaus atotrūkį nuo gamtos. 8-ame ir 9-ame triptikuose medelio, išaugusio pamatų apsupty, likimas aiškus. Bet jis auga, tiesiasi į saulę... Ar tai ne potekstė? Ar ne simboliškai parodytas pačio žmogaus gyvenimas? Ar ne čia parodytas kai kurių žmonių gyvenimo tragizmas - tu gimei ne laiku, ne vietoje ir nelaukiamas.
Savo trumpoje autobiografijoje autorė paminėjo šios parodos preliudiją:


Augustė Zebuolytė
Vilnius, 2006 m. vasaris


Gimiau 1988 metais Vilniuje karštą liepos mėnesį…Esu pats vyriausias vaikas šeimoje, nes po manęs gimė dar trys seserys. Paaugusi ėjau į vaikų darželį, ir kaip ir visi vaikai, nemėgau pietų miego. Po to ėjau į pirmą klasę ir, tiesą sakant, nė nemąsčiau apie tokį keistą dalyką kaip fotografija. Svajojau būti labai daug kuo, norėjau tapti teisininke ir taip padėti žmonėms. Vėliau įstojau į Vilniaus licėjų, kur dabar ir mokausi vienuoliktoje Tarptautinio Bakalaureato klasėje ir kol kas esu tuo labai patenkinta. Tebegyvenu ten pat, kur ir gimiau – Vilniuje. Fotografuoti pradėjau būdama penkiolikos. Man jau seniai reikėjo kokio nors užsiėmimo, kur galėčiau save išreikšti. Be to, kaip tik tuo metu pamačiau įdomų prancūzų filmą „Amelija iš Monmartro“. Tame filme mažoji Amelija gavo iš savo mamos nukainotą „Kodaką“ ir fotografavo meškiuko formos debesėlius. Tai įkvėpė fotografuoti, savo nuotraukas parodyti kitiems, parodyti tai, ką aš pastebėjau galbūt kitaip nei kiti...Ir iš viso fotografija man – tai ne tik akimirkų fiksavimas, bet ir bandymas kažką pasakyti ta nuotrauka. Dėl to daugumoje mano nuotraukų yra šis tas būtent mano. Mano žvilgsnis ir mano nuotaika, kuria galiu su kuo nors pasidalinti...
Kai pabaigsiu mokyklą, norėčiau studijuoti fotografiją, norėčiau tobulėti šioje srityje ir...daryti tokias nuotraukas, kurios šlovintų Dievą, nes Jam esu dėkinga už viską, kas vyksta mano gyvenime.


Negaliu ir nenoriu būti griežtas kritikas – ši paroda, tai lyg Augustės išpažintis sau, savo Dievui, tai, galbūt, jos autobiografijos pradžia, gražios autobiografijos pradžia...
Ir norisi žiūrovams pristatyti dar vieną labai kuklią vizitinę kortelę – Augustė Zebuolytė mokosi Vilniaus licėjaus 3-ioje klasėje, licėjaus, kur puoselėjamas bet koks mokinio sugebėjimas kurti, mąstyti, reikštis. Čia, kaip niekur kitur, mokiniai suvokia, kam reikalingas mokslas. Bet jie - ne tie trileriniai moksliukai, matomi šiuolaikiniuose filmuose, tai mokiniai, kurie mokosi gyvenimo neužmiršdami kūrybos. Ir aš laimingas pristatyti Jums vieną Vilniaus licėjaus mokinę... Augustę Zebuolytę!


Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Alfredas Girdziušas

Ramona Staveckaitė; "Dėl Liudviko Girdziušo žūties" 2005 m. rugsėjo 23 d.

----- Original Message -----
From: "genoc009"
To:
Sent: Friday, September 23, 2005 9:47 AM
Subject: dėl informacijos
> Gerb. Alfredai Girdziušai,
>
> Peržiūrėjus LYA esančias NKVD-MGB Švenčionių aps.-r. sk. operatyvines
> bylas bei 1944 m. NKVD suvestines duomenų apie 1944 m. lapkričio 17 d.
> įvykius Ignalinos r. Radučių k. nerasta. Šis įvykis nėra užfiksuotas ir NKVD
> LSSR suvestinėse.
> Deja, daugumos 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje Lietuvoje įvykdytų
> sovietų karinių operacijų prieš Lietuvos partizanus ir civilius žmones
> archyvuose nėra užfiksuota.
> LYA taip pat nepavyko rasti jokios medžiagos apie jūsų tėvo Liudviko
> Girdziušo nuotraukų archyvo likimą. LGGRTC esančioje baudžiamųjų bylų
> kartotekoje nerasta jūsų motinos Jadvygos Girdziušienės-Katkauskienės
> pavardės. Gal būt jūs galėtumėte konkrečiau nurodyti kokiais metais jūsų
> motina buvo suimta (jei buvo) ir apklausta.
>
> Apie jūsų tėvo Liudviko Gridziušo žūties aplinkybes LYA yra šie duomenys:
> 949 m. balandžio 23 d. pas MGB Ignalinos vls. posk. viršininką atėjusi
> buvusi partizano Kosto Malikėno žmona Franė Šuminienė pranešė, kad Kostas
> Malikėnas pakvietė ją balandžio 25 d. naktį ateiti į Melagėnų vls. Rubelių
> k. gyventojos Anelės Dimbelienės sodybą.
> MGB Ignalinos vls. posk. operatyvinė grupė ir F. Šuminienė nurodytu laiku
> nuvyko į A. Dimbelienės sodybą. Prie sodybos buvo pastebėti trys partizanai.
> Prasidėjus susišaudymui du partizanai pabėgo, o trečias persekiojimo metu
> buvo nušautas. Žuvo LIUDVIKAS GIRDZIUŠAS, KRIŠTOPO, g. 1909 m. Melagėnų vls.
> Paliesiaus k. 1946 m. L. Girdziušas legalizavosi.
> PAGRINDAS. LYA. ap. 3, b. 1660, l. 159, 160, 172, 173.
>
>
> Pagarbiai,
> Ramona Staveckaitė

Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. lapkričio 11 d. įsakymas Nr. 9V-519 "Dėl Meno kūrėjo statuso suteikimo"

...
54. Girdziušas Alfredas
...

Alfredas Girdziušas; Fotografijose - netikėti vaizdai; "Sostinė" 2004 m. Nr.86; 7 psl. AFIŠA; Jonas Pivoriūnas; Agnė Vilkoicaitė,Tristis est anima mea

„Sostinė“ 2004 m. Nr.86, 7 psl. AFIŠA


Fotografijose – netikėti vaizdai

Sostinės Technikos bibliotekoje (Šv.Ignoto g.6) vakar atidaryta vilniečių moksleivių Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno fotografijos paroda „Tristis est anima mea“ („Liūdna mano siela“).
Nuotraukų autoriai – Vilniaus licėjaus abiturientai.
Su šiais fotografijos darbais jie jau supažindino savo bendramokslius ir pedagogus, surengė parodą „Skalvijos“ kino centro lankytojams.
Naujojoje ekspozicijoje - apie dvidešimt nespalvotų fotografijų. Jų meninę vertę papildo abiejų autorių poetiniai posmai.
Pasak Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Alfredo Girdziušo, šių nuotraukų atlikimo bei pateikimo sėkmę daugeliu atvejų lemia ne tiek šviesos ir šešėlių žaismas, kiek paprasčiausias, o kartu ir netikėtas vaizdas. Žiūrovui parodoma tai, ko jis pats nesugeba surasti ar negali pamatyti.
Paroda Technikos bibliotekoje veiks tris savaites.

„Sostinės“ informacija

Rimantas Šimkūnas;Subatėlės ilgai laukus Šviesos etiudai ir aktai;"Naujoji vaga" 1989 m. balandžio 15 d. Nr.45(5051)

„Naujoji vaga“; 1989 m. balandžio 15 d., Nr.45 (5051)
Subatėlės ilgai laukus
Rimantas ŠIMKŪNAS


Šviesos etiudai ir aktai
Šiandien Ignalinos centrinėje bibliotekoje (14 val.) pirmą kartą rajone atidaroma aktų meninės fotografijos paroda. Jos autorius – Respublikos meninės fotografijos sąjungos narys Alfredas Girdziušas.
Parodos atidarymo proga įvyks susitikimas su kūrinių autoriumi.


Mūsų rajone ir už jo ribų gerai žinomos meninės fotografijos mėgėjų A.Jakšto, R.Nasevičiūtės, V.Čiupačenkos, A.Karasiovo, N.Čiplienės, D.Rukšėno pavardės. Tai žmonės, kurie įvairiomis meninės išraiškos formomis fiksuoja mūsų gyvenimo akimirkas, įrašė reikšmingus puslapius rajono metraštyje. Iš visų paminėtųjų bene didžiausio pripažinimo pastaruoju metu susilaukė A.Jakštas, kurio nuotraukos eksponuojamos ne tik respublikos ir šalies, bet ir užsienio šalių parodose.
Visai neseniai mūsų krašto fotografijos mėgėjų šeimą papildė dar vienas meistras. Tai Alfredas Girdziušas.
Ilgą laiką Alfredas dirbo aklųjų draugijoje, vadovavo „Mūsų žodžio“ žurnalo iliustracijos skyriui. Tai labai darbštus ir kūrybingas žmogus. Jis fotografo specialybę įsigijo Vilniaus technologijos technikume, kurį baigė vien penketais.
A.Girdziušas fotografuoja daug metų. Iš pradžių labiau mėgo gamtovaizdžius, fotosiužetus, nemažai eksperimentavo. Išaugus meistriškumui, susižavėjo moters kūno gražiu.
Tai labai subtilus ir atsakingas dalykas, tuo labiau, kad apie aktų žanrą yra įvairių ir prieštaringų nuomonių. Ne vienas teigia, kad mūsų visuomenėje nebūdinga fiksuoti apnuogintą moters kūną, tai nepriimtina lietuvių santūriam būdui, netgi nedorovinga. Čia yra šiek tiek tiesos, vienok viskas priklauso nuo meistro, kuris imasi atskleisti moters kūno grožį, pats yra aukštos kultūros ir išsilavinęs žmogus. Respublikoje gerai žinomi šio žanro meistrai. Tai R.Dichavičius, R.Požerskis, V.Butyrinas, kurių kiekviena nuotrauka prilygsta geriausiems tapybos kūriniams. Jie niekuomet nevengia apnuoginto moters modelio, stengiasi jį išryškinti įvairaus žanro fotografijose.
Šiuo nelengvu keliu stengiasi eiti ir Alfredas. Jo kūriniai jau buvo eksponuojami įvairiose Respublikos parodose, susilaukė teigiamų įvertinimų ir pritarimų.
Artėjant rajono žemiečių šventei Alfredas Girdziušas mielai sutiko savo kūrybą pateikti ir ignaliniečių teismui