Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2009-08-15

Algis Jakštas, Išsaugoti tai, kas dar išlikę, kad laikas negrįžtamai nenušluotų


Algis JAKŠTAS


Ekspedicijos dalyviai. Guli pirmas iš dešinės Vytautas Kardelis. Su fotoaparatu - Gaudentas Kurila


Į kurią pusę pasiduoti?..

„Laikas yra vienintelis dalykas, kurio net ir labai dėkingas būdamas niekas negali susigrąžinti“ – rašė žymus antikos filosofas ir poetas Seneka. Iš tiesų, užversdamas nugyventos epochos puslapį, laikas į nebūtį nusineša ne tik žmonių likimus, bet ištisų kartų papročius, patirtį ir jeigu nespėjame įamžinti, išsaugoti to, viskas išnyksta, viskas dingsta laike. Šaunu, kad yra pasišventusių žmonių, kurie ir bando išsaugoti, užfiksuoti dar išlikusius papročius, kalbos niuansus, tarmes. Su vienu iš tokių žmonių, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto baltistikos katedros docentu, mokslų daktaru Vytautu Kardeliu, kuris su ekspedicija rinko medžiagą Švenčionių ir Ignalinos rajonuose, mane supažindino kolega fotografas Alfredas Girdziušas. Susitarėme susitikti ir pasikalbėti apie ekspedicijos tikslus, apie, ko gero, paskutinę galimybę dar suspėti įrašyti nykstančios šio krašto tarmės savitumą, papročius. Visa tai išsineša į nebūtį išeidami senoliai. Ažušilės kaime, Prano Zubricko kaimo sodyboje, šnekamės su ekspedicijos dalyviais. Savo įspūdžiais dalinasi ne tik docentas Vytautas Kardelis, bet ir ekspedicijoje dalyvavę studentai, fotografai. Be jau mano minėto Alfredo Girdziušo ekspedicijos dalyviams talkino fotografas Gaudentas Kurila.

Gaudentas nesiskiria su fotoaparatu net valgydamas...


- Šio darbo pradžia buvo apie 2000 metus. Kadangi šios teritorijos, kuri pagal tarmę vadinama rytų aukštaičiais vilniškiais, ir užima plotą nuo Dieveniškių (Šalčininkų r.) iki Turmanto (Zarasų r.), pietinė dalis buvo nemažai tyrinėta, o šiaurinė dalis, į kurią įeina ir Švenčionių bei Ignalinos rajonai, buvo mažai tyrinėti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija po truputį pradėjo remti įvairius projektus ir skyrė finansavimą tarmių ir vietovardžių saugojimo programai. Taip ir prasidėjo darbas. Iš pradžių išvažiuodavome gal porą kartų per metus ir grupės buvo nedidelės – 5-6 žmonės. Nuo 2003 metų gavome didesnę paramą ir ekspedicijose dalyvauja jau daugiau žmonių. Štai šiemet mūsų buvo 15, o ir publika įvairi, yra ir studentų antrakursių, ir trečiakursių, ir magistrantų, ir doktorantų. Visi šie jauni žmonės važiuoja savanoriškai, dirba be atlygio. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi tokiu jaunimo požiūriu. Prisiliesdami prie savo senelių ir prosenelių dvasinio palikimo, jie rinkdami medžiagą padės visa tai išsaugoti ateities kartoms. Aš dažnai sakau, kad tai, ką mes dabar darome, ko gero, bus svarbu po 100 ar 200 metų. Mūsų tikslas yra surinkti kuo daugiau medžiagos. Pokalbius ne tik įrašinėjame į diktofonus, bet ir filmuojame. Smagu, kad šiais metais prie mūsų prisijungė fotografai Alfredas Girdziušas ir Gaudentas Kurila. Turėsime puikių fotografijų. Tai irgi išliks, - pradėdamas pokalbį sako docentas Vytautas Kardelis.

Ekspedicijos štabas...
V.Kardelis ir G.Kurila įamžina ir ekspedicijos dalyvius.

- Ar daug vietovių Švenčionių rajone šiemet aplankėte?

- Plotą nuo Šutų (Švenčionių r.) iki Turmanto (Zarasų r.) jau buvome apvažiavę, tik ne visur vienodai buvo pavykę įrašyti, bet bendra situacija daugmaž buvo aiški. Šiemet pradėjome nuo Strūnaičio apylinkių. Įdomiausia, kad čia vilniškių tarmė šiek tiek skiriasi. Pasirodo, kad ir rytų aukštaičius vilniškius reikia dalinti į dvi dalis. Tai, beje, irgi paaiškėjo ekspedicijų metu. Pavyzdžiui, keli kaimai, tarkime Sariai, Petruškos, Laužėnai, Grybai. Pereini per kelią, ir tarmė jau kita. Labanoro pusėje, deja, nieko reikiamo nepavyko rasti. Ten ir riba neaiški, prasideda lenkiški kaimai. Tyrinėjome teritoriją ir nuo Švenčionių iki Švenčionėlių bei Kaltanėnų seniūnijos teritoriją. Vėliau dirbome jau Ignalinos rajono ribose. Švenčionių rajone dar liko mažai tyrinėtos Adutiškio apylinkės, - apie ekspedicijos aplankytas vietoves pasakoja doc. Vytautas Kardelis, o kai paklausiau, ar dar yra kaimuose vietinių žmonių, kalbančių rytų aukštaičių vilniškių tarme, į pokalbį įsijungusi ekspedicijos dalyvė Akvilė pasidalino savo pastebėjimais:

- Būna ir taip, kai kaime nėra likusio nė vieno vietinio žmogaus, arba, tarkim, 3-4 namai nupirkti, o viename dar gyvena viena močiutė. Liūdna, bet tokia realybė.

Net avytė norėtų pakeliauti kartu...

Pratęsdamas jos mintį doc. Vytautas Kardelis sako:

- Pavyzdžiui, unikali ir įdomi kalbiniu atžvilgiu vietovė – Švenčionių rajono Melagėnų kaimas. Čia, kaip ir kai kuriose Anykščių krašto vietose, rotininkuojama, t.y. vietoj ratai sako rotai, čia suradome tik vieną močiutę, kalbančią vietine tarme, tas pats Laužėnuose, Kisieliškėje. Tendencija aiški - vietinių žmonių mažėja ir vargu ar ką čia galime pakeisti, reikia tiesiog suspėti bent surinkti ir išsaugoti tai, ką dar galime. Medžiagos surenkame labai daug. Paskui ją reikės sutvarkyti ir, žinoma, išsaugoti. Mes renkame ne tik kalbinę medžiagą, bet ir istorinius faktus, etnografinę ir etnologinę medžiagą, tautosaką. Kai kuriais atvejais žmonių gyvenimų istorijos vertos filmo scenarijų. Čia tiek gyvenimiškų dramų ir likimų. Džiaugiuosi, kad dar randame įdomių pasakotojų, kad dar galime išsaugoti išlikusias vertybes, - sako doc. Vytautas Kardelis.


Paskui su ekspedicijos dalyviais žiūrėjome fotografijas, o jie dar prisiminė žmonių svetingumą, kai nepažįstami žmonės įsileidžia ekspedicijos dalyvius ir tokių yra apie 70 proc., tik apie 30 proc. kaimo žmonių bijodami neįsileidžia.


Tokia yra realybė, kai kaimo žmonės bijo pašaliečių, o mums belieka pasidžiaugti tuo, kad po tokių ekspedicijų vis daugiau vertingos medžiagos bus išsaugota ateities kartoms.

Ekspedicijos dalyviams savo kūrybą pristatė fotografas bei poetas Gaudentas

pagalbininkais mums buvo ir vaikučiai...

















Ir vėl ieškoti... praeities...

1 komentaras:

Maryte rašė...

Pasakyta tikra tiesa, bet KĄ TĄ... Juk visko neišsaugosi - vietos neužteks.