Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2007-12-09

"Poema apie Ūlą" Sigita Nemeikaitė ; "Galvė" Nr.36; 2005 09 09; Tai straipsnelis apie fotoparodą fotonovelė "Ūla"

„Galvė“ 2005 m. rugsėjo 9 d. Nr.36
Aktualijos

Sigita Nemeikaitė
Poema apie Ūlą
Vilniaus rotušėje antradienį atidaryta žinomo šalies fotomenininko, „Galvės“ laikraščio bendradarbio lentvariečio Alfredo Girdziušo fotonovelės paroda „Ūla“. Fotografijos vaizdais A.Girdziušas pasakoja labai intymią ir asmenišką – savo mažosios septynmetės dukrytės Ūlos – istoriją nuo pat pirmosios jos gimimo dienos.
Nuotraukose matome mažo žmogaus gyvenimo preliudiją. Pirmiausia besilaukiančią mažylės Alfredo žmoną Aušrą su sūnumi Pijumi, kuris bando išgirsti sesutės beldimąsi į pasaulį, jos įstabų gimimo momentą, paaugusios Ūlos žaidimus ir sunkias baleto pamokas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Ekspozicija baigiasi simboliniu kadru – mažoji mergytė keliauja tolyn vingiuojančiu vieškeliu. Jos gyvenimas tik prasideda, jai tik pradeda atsiverti pasaulis. „Nešuosi savyje šviesiausią viltį“, - tokius Alfredo parašytus žodžius perskaitome po šia nuotrauka.
Ši paroda – tai labai poetiškas ir kartu žemiškas pasakojimas apie besiformuojančią vaiko asmenybę. Ir ne tik tai. Alfredas ne tik įamžino vaizdus, bet ir pats parašė eiliuotus tekstus nuotraukoms, kuriuose apmąsto ir savąjį žmogiškąjį bei kūrybos kelią. Šį išbaigtą, su didele meile padarytą kūrybinį darbą galima vadinti ne tik fotonovele, bet ir fotopoema.
Paroda „Ūla“ veiks visą mėnesį. Įdomu, kad ji pradeda fotoparodų ciklą Vilniaus rotušėje.

V.Kasperavičiaus nuotr.

Naktigonė. Alfredas Girdziušas "Naktigonė";- verta paskaityti apie keistus nutikimus šiame gyvenime. Skiriu šviesios atminties kraštiečiui arklininkui Bladukui
















Alfredas Girdziušas Paliesius

Naktigonė

Skiriu šviesios atminties “konikui” Bladukui

1956 metais ruduo Lietuvoje buvo šaltas ir lietingas. Ypač daug ir dažnai lydavo rytiniuose rajonuose. Nuo darganos dažniausiai kentėdavo piemenys, ganantys arklius naktimis. Nebūdavo tos apdainuotos romantikos naktigonėse. Reikėdavo ne tik žiūrėti, kad arkliai neįlįstų į kolūkio pasėlius, bet ir įsigudrinti, kaip sušilti, kada šlapios malkos nedega. Ir kokios ten malkos – prisirenki krūmuose apdžiūvusių šakų, nes į mišką su kirviu neįeisi – viskas “liaudies”, kolchozo, “bendra”...
...Pasibaigė bobų vasara. Neteko net tų voratinklių matyti. Šalta, nyku. Vieną šeštadienio naktį, kada kaimiečių pirtys dar buvo neataušusios arba net karštos ir jų nieks nerakindavo, mes, naktigonininkai, nusprendėme lėkti į artimiausio vienkiemio pirtį ir tenai šildytis, o arklius suvaryti į tvora aptvertą brūzgyną. Arklių buvo nedaug, apie dvidešimt, tad greitai ir suginėm. Mūsų buvo trejetas – du vaikigaliai ir “etatinis” “konikas”. Dėdulė buvo mažo ūgio, su kuprele ir amžinai papsintis pypkę – “liulką”, kaip mes ją vadindavome. Jis pirmasis nuėjo pirties link, o mes dar vargome su arkliais. Baigę gainioti gyvulius pasileidome ir mes tiesiai per lauką svajodami apie šilumą. Jau buvome nukakę ganėtiną kelio gabalą kai pastebėjome nakties apgaubtu lauku tiesiai į mus belekiantį kažkokį padarą – lyg šerną, lyg kumeliuką. Šmėklos siluetas pralėkė pro šalį taip greitai, kad nesuvokėme nieko, tik sustingę iš siaubo klausėmės šlepsinčių šuolių. Aš pagalvojau, jog geriau būtų, jei grįžtume prie arklių – bus saugiau, bet ten, pirtyje, laukė šiluma. Permirkusios burkos buvo sunkios ir pirtyje svajojome jas išsidžiovinti. “Kolega” bakstelėjo man į pašonę ir, drebančiu iš susijaudinimo, o gal nuo šalčio, balsu, paragino bėgti į pirtį. Kai priartėjome prie pirties, supratome, kad kažkas čia atsitiko, nes durys buvo atviros, mažas langelis išmuštas, o viduje ir aplinkui nė gyvos dvasios. Nebuvo ir “koniko”. Uždegėme žiebtuvėlį ir pašvietėme priepirčio vidun. Nuo to, ką pamatėme, mums net pagaugai stuburkauliu nusirito – grindys buvo kruvinos. Kraujas, susimaišęs su vandeniu, dar tekėjo į grindų plyšius. Neobliuotų lentų paviršiuje aiškiai matėsi basų pėdų šlapios dėmės, kurios, retokai išmėtytos, jungė abu tarpdurius. Lauke, įmirkusioje žemėje, pėdos tiesiu taikymu nudrožė į artimiausius krūmus. Mes pradėjome šaukti dėdę “koniką”. Į pirtį nelindome ir po kelių akimirkų puolėme prie arklių. Puskilometrį įveikėme greičiau, nei tikėjomės. Šlapios burkos pečių neslėgė, o lauke temperatūra “šoktelėjo” vos ne dešimčia laipsnių – pasidarė karšta. Prilėkėme prie dviejų alksnių, kur buvo atkabinama spygliuota viela arkliams išginti, ir vėl pradėjome šaukti “koniką”. Jis išdygo kaip iš po žemių. Pašvietėme jam į veidą, “koniko” akys buvo išsprogusios, o pypkė dantyse net šokinėjo. Dėdė išsitraukė savo nedegančią smarvę iš burnos ir paklausė, ar mes buvom prie pirties. Mes linktelėjome galvas ir pašnibždomis paklausėme kas ten įvyko.














Išgirdome padriką pasakojimą apie jo nuotykį...
...Naktigonininkas jau iš toliau pamatė , kad pirtyje dega šviesa. Nustebo, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio ir kaimo žmonės paprastai tokiu metu jau nesimaudo. Jį pagavo smalsumas – o gal kas naminę degtinę suka, tad paspartino žingsnį ir, atsargiai priėjęs prie sąsparos, pasieniu pasiekė langelį. Stiklas iš vidaus buvo aprasojęs ir kas vyko viduje, sunku buvo įžvelgti. Trukdė ir žvakė, deganti ant palangės. Staiga viduje sujudėjo šešėlis, nuo palangės dingo žvakė ir apšvietė vaizdą, kurio seniokas nesitikėjo pamatyti. Pamėlusi ranka ilgais pirštais graibė nuo palangės auksinius žiedus ir papuošalus. Pirštai pranykdavo ir vėl atsirasdavo prieš pat “koniko” nosį anapus stiklo. Papuošalų, matyt, buvo daug. Net silpnoje žvakės šviesoje matėsi tų brangenybių dydis. Begraibant auksą nuo palangės, ranka netyčia brūkštelėjo per rasotą stiklą ir naktigonininkas pagaliau pamatė per tą plyšelį ir papuošalų savininkę. Tai buvo labai sena moteris. “Konikas” galėjo prisiekti, kad niekada šiose apylinkėse tokia moteris negyveno ir net neatvažiuodavo. Ilgi žili senės plaukai buvo šlapi ir lipo prie šlapio kūno. Išdžiovintos laiko krūtys kabėjo kaip tušti sūrmaišiai. Akys buvo didelės ir juodos , jose atsispindėjo žvakės liepsna ir, atrodė, jog akys kibirkščiuoja. Senės kūnas buvo toks kaulėtas, kad naktigonininkas per tas akimirkas spėjo dar pagalvoti, kaip išvis šis skeletas vaikščioja. Ir tik tada senioką pagavo siaubas – naktis, auksas, sena ragana, pirtis... Tik nelabasis ar nelaboji tokiu metu pirtyje auksą gali skaičiuoti! Atšoko nuo lango, nubraižė priešais save kryžių, peržėgnojo langelį ir tuo metu po kojomis pajuto iškilimą. Pagraibęs purvą užčiuopė akmenį. Dar kartą persižėgnojo ir iš visų jėgų trenkė į langelį. Su dūžtančio stiklo skambėjimu susiliejo nežmoniškas klyksmas, šviesa užgeso ir pasidarė tylu. Akimirką vieną kitą seniokas dar stovėjo, bet iš juodos kiaurymės nieko nesigirdėjo. Ši tyla dar labiau išgąsdino kuprių. Sudrebėjo senio širdis ir jis puolė atgal prie arklių. Pakėlęs burkos skvernus sulig kupra, “konikas” kaip niekad gyvenime greitai skuodė tiesiai laukais. Gal būt ir tikėjosi mus susitikti, bet, nepastebėjęs mūsų laukymėje ir neradęs prie arklių, nesiryžo grįžti prie pirties...
...Ta naktis buvo mums labai sunki – kažkur dar stūgavo vilkai, arkliai pasidarė neramūs, o mes net nekurdami ugnies, aušros sulaukėme bestypsodami tarp trijų alksnių. Su tamsa traukėsi ir baimė. Išginėme arklius į pievą. Atėjo pamaina. Mes tylėdami išsiskirstėme į namus. Reikėjo eiti pro tą pačią pirtį, bet kiekvienas prisigalvojo sau kokią nors priežastį, kad nereiktų eiti tuo takeliu. Aš nukulniavau prie ežero. Nor susidarė lankas kelio, bet mestelėjau draugui, kad einu patikrinti bučiaus prie ištekanšio upelio.
Jau iš toli pamačiau čigonų taborą – jie kasmet rudeniop atkanka čia ir rengia kažkokias šventes. Sako vestuves kelia, bet per tas „vestuves“ jie dažniausiai pliekdavosi ilgais botagais. Vyras prieš vyrą, pasilenkę tampo ilgus ir storus botagus, šokinėja, erzina viens kitą ir staiga šeria kitam. Retai pataikydavo – vikrūs buvo tie čigonai, išsisukdavo nuo smūgio. Tada pasigirsdavo lyg pistoleto šūvis ir vėl prasidėdavo viskas iš naujo. Kažkoks ritualas. Čigonės sėdėdavo prie laužų ir nekraipdavo dėmesio. Ir net viens kitas vyras, atsirėmę į dideliais ratais vežimus, atsainiai traukdavo kažkokius rūkalus, ir besikaunančius padrąsindavo ar kritikuodavo gerkline nesuprantama mums kalba. Nieks nesiartindavo prie jų, vaikai bijojo kaip ugnies tų ateivių tik brigadininkas su jais susitikdavo ir nurodydavo kuriame plotelyje čigonai galėjo savo arklius paganyti. Paprastai jau ankstyvą rytą čigonės sukdavosi prie ugniakurų ir ruošdavo vyrams valgyti. Dabar juos pamačiau beveik visus pakirdusius, riksmai liejosi, plaikstėsi ilgi čigonių sijonai, o vyrai su raudonomis liemenėmis kažką aiškinosi tarpusavyje.
Teko kirsti kampą ir kulniuoti namo tiesiai per šlapią ražieną.
Po kelių dienų išgirdome, kad tos pirties šeimininkas keikė piemenis už išdaužtą langą, akmenį įmestą į vidų, išpiltą vandenį ir išterliotas krauju grindis. Apylinkėje nesigirdėjo, kad būtų sužalota kokia nors senyva moteris. Tik sakė, kad čigonų taboras prie ežero norėjo vestuves kelti. Sakė, kad ruošėsi čigonai tekinti barono dukrą, bet kažkas nepatiko ir, visos apylinkės laimei, išsinešdino nežinoma kryptimi. Net vagiliauti ar burti iš rankos ar kortomis pas nieką neužsuko. Kiti sakėsi matę ir pačią čigoniukę – labai jau nečigoniškai šviesiaplaukę mergaičiukę. Sklido gandai, kad tai šviesiaplaukei čigoniukei jaunikio konkurentas sužalojo veidą. Kiti tikino, kad jinai pati persipjovė gražų veidelį, kad netekėtų. Supaisysi tuos čigoniškus įstatymus...
Aš įtariau, kad toje pirtyje, kur „konikas“ „pašventino“ raganą su akmeniu, buvo ne ragana, o... toji šviesiaplaukė čigonų nuotaka. Bet tai buvo tik mano spėlionė. Nesiderino Bladuko papasakotas raganos siaubingas vaizdas, matytas per langą, ir žmonių kalbos apie gražuolę nečigonišką čigonų nuotaką.
Dar dvi savaites ganėme arklius, bet prie pirties nesiartinome, nors ir žinojome, kad yra kūrenama. Temstant viens kitam prisiekinėdavome, kad matosi langelyje silpna švieselė. Jau žiemą pas tos pirties šeimininką buvo atvažiavusi nepažįstama moteris. Kalbėjo rusiškai. Lietuviškai vos vos suprato. Ieškojo lyg ir giminių toje apylinkėje, bet pas mus nei rusai, tuolab lenkai, negyveno. Vis kelio klausinėjo kaip prie ežero nukakt. Net į pirtį aną, žmonės apšnekėjo, buvo užsukusi. Vėliau žmonės sakė, kad prieš įeidama į pirtį moteris kažką paslaptingai murmėjo sau panosėje, viduje prie langelio lyg suklupo ir graibė pasieniais. Viešnia buvo dar visai jauna, tik veidas perrėžtas raudonu randu nuo kaktos iki smakro, o sužalotas vienas vokas keistai atverdavo didžiules juodas kaip anglis akis. Mačiau ją iš toli lipančią į “Pobedą”. Matyt labai turtinga buvo. Mačiau jos plaukus trumpus ir šviesius kaip linai. Veido nemačiau. “Konikas” mirė, tik neatsimenu ar prieš tos viešnios apsilankymą, ar vėliau. Pasakojo, kad labai sunkiai mirė – paralyžiavo. Prieš mirtį raganą vis keikė. Pusę kūno valdė, pusę ne. O per veidą atsirado raudonas raudonas ruožas nuo kaktos iki smakro. Bet tai, sako, nuo paralyžiaus. Prieš mirtį bandė kažką pasakyti apie kažkokį žiedą su briliantu, pirtį. Buvo žmogus neturtingas ir nieks nekreipė dėmesio į jo priešmirtinius paistalus...
Bėgo laikas užtušuodamas vaikystės prisiminimus.
...Lankydamasis gimtinėje užklydau į senas kapines. Už senos koplyčios guli mano protėviai. Šalia palaidotas ir “konikas”. Būčiau gal viską ir primiršęs apie naktigones, bet “koniko” kapo kryžius man keistai priminė ir tą naktį, ir viešnią, ir raudonus randus abiem ant veidų – viena pusė kryžiaus buvo supuvusi, o kita - lyg vakar obliuota. Net nukryžiuotasis kabojo ant vienos rankos. Pabūgau prisiliesti ir pataisyti – gal tai kerštas ar prakeiksmas tos raganos iš pirties...

Monika. Alfredas Girdziušas "Monika"; Pasakojimas apie pirmąją autoriaus mokytoją Moniką Kuodienę, gyvenusią ir dirbusią Mėčionių kaime Ignalinos rajone.

Alfredas Girdziušas – Paliesius

Skiriu savo pirmajai mokytojai Monikai Kuodienei

Monika
Jau visa savaitė saulė kepino laukus, bronzinius vyrų pečius pradalgėse, berišančių pėdas moterų susilenkusias nugaras. O šiandien taip šutino, jog, atrodė, nebuvo kuo alsuoti.
-Bus lietaus.- kalbėjo vyrai pustydami dalgius ir braukdami čiurkšles nuo veido. – Reikia nors šį gabaliuką baigti.
To “gabaliuko” galas rėmėsi toli į Meros upę. Vyrai pabaigę pradalgę su visais drabužiais šokdavo į vandenį, o moterys sušlapindavo baltas skarutes , vos vos pagręždavo, apsigobdavo galvas ir vėl stodavo rišti ir statyti pėdas į gubas. Jaunimas ir vaikai pirmutiniai sušokdavo į upę ir paskutiniai išlįsdavo iš vandens.
Į vakarą visai nelauktai pūstelėjo vėjas ir išblaškė visas lietaus prognozes. Jaunimas liko prie upės ir dūko atsigriebdami už visą varganą dieną.
-Monika-a-a!- pasigirdo toli toli balsas.
Upėje vanduo tiško fontanais nuo bešėlstančiųjų.
-Monika-a-a-a!
-Monika, tave mama šaukia. Bėk namo.- kažkas paragino smulkutę mergaitę.
Krante Monika pašokinėjo ant vienos kojos, iškratė vandenį iš ausies, užsitempė ant šlapio lieso kūnelio suknutę ir nenoromis nubėgo namų link. Iki namų, Naujojo Strūnaičio, nuo upės visai netoli, bet mergaitė trumpino kelią – pasileido tiesiai per ražienas basomis kojytėmis.
Namuose seserys ir broliai žvelgė į ją su nuostaba, lyg pirmą kartą ją matydami.
-Monika,- kažkaip iškilmingai prabilo mama,- tave toliau mokytis leisime, važiuosi į Vilnių.
Išsiplėtė mergaitės akutės, o širdukę suspaudė lyg replėmis. Jinai nežinojo – džiaugtis jai ar ne...
...1922 metais Švenčionių apskrityje, Naujojo Strūnaičio dvare, kurį valdė savininkas Maslauskas, valstiečio Mykolo Matkevičiaus šeimoje gimė šeštas vaikutis. Tai buvo mergaitė. Tėvas, bevartydamas “Ūkininko patarėją”, surado jai vardą – Moniką, nė neįtardamas, jog šis vardas reiškia “vienišumą”. Nors ūkis buvo nemažas, bet šeima gyveno nepasiturinčiai. Vyresnieji vos paaugę dirbo jau su tėvais, kad išmaitintų save ir jaunėles sesutes. Apie mokslus teko vaikams tik svajoti. Ypač sunku pasidarė 1920 metų pabaigoje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą. 1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencijai pripažinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, iš esmės pasikeitė Lenkijos valdžios požiūris į šiame krašte veikusias lietuviškas mokyklas. Jau 1923/24 mokslo metais Vilniaus apygardos švietimo kuratorija pareikalavo, kad visi mokytojai įrodytų Lenkijos pilietybę, pristatytų politinio lojalumo Lenkijos valstybei, vadinamo moralybe, pažymą, kurią išduodavo miesto bei apskrities storastų įstaigos.
...Nors ir kaip sunku buvo, bet Matkevičiai nutarė leisti jauniausiąją dukrytę Moniką į pradžios mokyklą. Toli nereikėjo vaikščioti – čia pat, Strūnaityje. Ir štai Monika rankutėse laiko Geručio “Rūtelę” – pirmojo skyriaus elementorių. Vėliau gauna M.Vasiliausko “Žibutę”. Monikai mokslai prasideda ne rugsėjo pirmąją. Ji gano gyvulius iki pat “visų šventųjų” dienos. Broliai išvyko ieškoti uždarbio svetur. Monikai ėjo vienuolikti metai kai mirė tėvelis. Negandos užgriuvo šeimą. Pagaliau 1938 metais Monika su pertraukomis baigia Strūnaičio pradžios mokyklą ir tų pačių metų vasaros pabaigoje mama išveža ją mokytis į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Lenkų okupacijos metais švietimo lietuvių kalba sistemoje pagrindinė vieta priklausė “Ryto” švietimo draugijai. Ji buvo pagrindinė lietuviškųjų mokyklų juridinė laikytoja. Jos žinioje buvo privatinės ir vidurinės lietuvių mokyklos, įvairūs kursai, mokytojų seminarija, skaityklos ir kitos kultūros-švietimo įstaigos. Dalį pinigų draugijos gaudavo iš įvairių šaltinių – aukų, rinkliavų, valstybinių subsidijų. Ir lietuvių mokykloms, veikusioms Vilniuje, didelę dalį skirdavo Lietuvos valdžia. Tai buvo daroma neoficialiai, prisidengiant įvairių organizacijų ir privačių asmenų vardu.
Tuo metu, kai Monika atvyko į Vilnių, mieste veikė tik vienintelė lietuviška gimnazija.
Iš geležinkelio stoties pėsčiomis su nedideliu ryšulėliu rankose, Monika kartu su mama atėjo iki miesto centro. Gimnazijoje jau buvo daug vaikų, o į raštinę ėjo ir ėjo nauji vaikai su tėvais. Kada Monikai pranešė, kad priimamas tik jos prašymas, o mokytis teks gal tik kitais metais, ji apsidžiaugė ir... pravirko.
Metai slinko lėtai. Suaugusieji kalbėjo apie artėjantį karą su vokiečiais. 1939 metų rugsėjo pirmąją Monika sutiko jau gimnazijoje, Vilniuje. Jinai, kaip ir visos gimnazijos mergaitės, vilkėjo mėlyna lenkų gimnazisčių uniforma, nešiojo beretę. Per pirmąją mokslo metų pamoką mokiniams pranešė apie prasidėjusį karą. Po septyniolikos dienų Sovietų sąjungą užpuolė Lenkiją iš rytų. Vilniuje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Jie atrodė varganai, bet linksmi ir balsingi. Monika su kitomis gimnazistėmis kartais prasiblaškydavo eidamos atnešti duonos iš “Ryto” draugijos komiteto į gimnazijos bendrabutį. Gal vienintelis, ryškiausias tų laikų prisiminimas – duonos kvapas. Mergaites pagarbiai praleisdavo siaurose gatvelėse...
1940/41 mokslo metais Vilniuje veikė jau 58 pradinės ir 15 vidurinių mokyklų. Skyriai pavadinti klasėmis, gimnazijos – vidurinėmis mokyklomis, panaikintas mergaičių ir berniukų atskiras mokymas.
1941 metų pavasaris! Atostogos. Monika važiuoja į namus. Nereikšmingos “miestietės” paslaptys tarp draugių, vogčiomis stebimos gegužinės, maudynės Meroje, kaimo darbai... Kas dėjosi aplinkui, vaikai suvokdavo tik per suaugusius. Karas į šias vietas įslinko tyliai, vogčiomis. Naujuosius mokslo metus Monika pradėjo jau Švenčionyse. Čia buvo atidaryta gimnazija. Namai arčiau ir, atrodė, saugiau.
Kada kelyje Švenčionys-Lentupiai sovietiniai partizanai sušaudė Švenčionių apskrities kreiskomisara Beką, vokiečiai sušaudė daug nekaltų vietinių gyventojų. Įsiminė Monika matematikos pamoką, kada už gimnazijos langų pasigirdo šūvių papliūpos. Mokytojas Miklaševičius paprašė visus mokinius atsistoti ir pagerbti žuvusius, o po to sunkiai atsidusęs tęsė pamoką...
1944 metais Monika baigė gimnaziją ir galvojo važiuoti mokytis į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, bet likimas, o gal sovietinė valdžia, pasielgė savaip – papuolė dirbti į žemės ūkio skyrių. Tvarkė pabėgėlių pareiškimus. Vėliau rusai pasiuntė Moniką mokytis išminuotoja. Trims mėnesiams praslinkus ji nepapuolė nei į frontą, nei išminuoti vietinius objektus – buvo pakviesta mokytojauti į savo gimnaziją. 1945 metų pavasarį ji perkeliama dirbti į Miečionių pradinę mokyklą (dabar Ignalinos rajonas). Mokykla buvo įkurta pas našlę Adelę. Ten ir gyveno jauna mokytoja. Mokytoja Monika.
Pokario metai. Sunkūs, alkani, pilni nerimo, mirčių, trėmimų. Pokario vaikai. Apdriskę, basi, be knygų ir sąsiuvinių. Visi aplinkinių kaimų vaikai, pradedant 1945 ir baigiant 1977 metais, išmokyti jos. Darbas po dvi pamainas. Klasėse iki 40 vaikučių. Kambaryje dvi klasės: pirmokai – trečiokai, antrokai – ketvirtokai. Ir visiems reikėjo duoti savo žinių, meilės, šilumos...
1948 metais Monika išteka. Neakivaizdžiai pradeda mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir ją baigia 1956 metais.
Štai ir viskas apie Moniką, tikriau apie mokytoją Moniką. Mykolas Matkevičius apsiriko rinkdamas vardą savo dukrai – ji nebuvo vieniša. Ji buvo mokytoja! Jos kitaip ir nevadina vietiniai gyventojai. Vėliau šiame kaime pastatė naują mūrinę mokyklą, bet ji... tuščia. Ir ne todėl, kad daugelis mokytojos Monikos mokinių išsivažinėjo svetur. Mažai, oi kaip mažai liko papurgalvių tuose kaimuose, kur Monika ne tiek rašto, kiek gyvenimo tiesos mokė... Prisimena man, kada Monika pavasarį melioracijos griovyje surado savo mokinio portfelį su knygomis bemirkstantį. Tris kilometrus be dvasios per neištirpusias pusnis pamiškiais pas to vaiko tėvus bėgo. Tris kilometrus su nežinia nešė šlapias knygas, tris kilometrus nešė siaubą ir viltį širdyje... Tas vaikiščias tik kojas besušlapęs buvo...
Bėga laikas. Viskas keičiasi. Tik, atrodo, nesikeičia jinai – PIRMOJI MOKYTOJA...

Tos sausio dienos daug vardų turi... Alfredas Girdziušas "Sausio 13 - 13 aukų"; www.laisve15.lt

Lietuva budi

Alfredas GIRDZIUŠAS, Vilnius

Fotografo ir žurnalisto straipsnis, rašytas 1993 metų sausio 13-ąją.

Tos sausio dienos daug vardų turi.
Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji. Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.
Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie šv.Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „didžiojo spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“, „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurės miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas...
Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurės miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 dieną vadinamosios Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F.Kuzminas Lietuvos vyriausybei praneša, kad SSRS gynybos ministro D.Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėesesinininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau būtų, susišaudymą. Tai bandymas iškelti „lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus“ lozungą. Jų karštį „atšaldo“ vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus.
Sausio 9 dieną lekiame prie Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto. Matau pavargusius kolegas žurnalistus po bemiegės budėtos nakties. Čia aplinkui sukiojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku – tai „lietuvių propagandos lizdai, kurstantys tarpnacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir... rusų“.
Sausio 10 diena ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje labai daug žmonių. Sausio 11 dieną apie pietus sužinome, kad užimtos Krašto apsaugos patalpos Alytuje ir Krašto apsaugos rūmai Vilniuje. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie Spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos.
Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižerglioję kareivos. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis nuleidęs į tarpkojį kumštį suka ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas.
Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę. Oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos gatvėje, o po valandos – kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis policininkų tapo judais – su savo „vadu“ Makutinovičium persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl „tarpnacionalinis“ gestas – persimeta lenkai ir rusai. Su keliais fotografais gaudome mašiną – norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori važiuoti. Laukiama kada puls Parlamentą. Labai didelė įtampa. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį „Laisva Lietuva“. Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal jokių akcijų nenumato bolševikai skerdikai...
Vilnius-Kaunas plente už miesto du šarvuočiai: vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto.
Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio gatvėje. Po tankų vikšrais, nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai.
Trakiečių miegą tą sekmadienio naktį nutraukė ne tankų šūviai. 2 valandą nakties nutrūksta televizijos transliacija – užgrobiamas radijo ir televizijos bokštas. Po kelių minučių per radiją anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis perduodamas nelaimės šauksmas...
...Vis gi sekmadienį!!! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika – užpulti sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius. Hienų taktika. Vokietija 1939 metais užpuola Lenkiją prieš šventines dienas, po 17 dienų SSRS užpuola Lenkiją sekmadienį, Vokietija užpuola sovietus sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?..
Už poros valandų Trakų miesto gatvėse pasigirsta per garsiakalbį raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į „Galvės“ redakciją. Visur durys atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos. Niekas netiki.
Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio dega daug žvakučių...
9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virgilijus Martišauskas...
Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių.
Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. Po pusiaudienio atvyksta SSRS Federacijos Tarybos nariai: B.Oleinikas, A.Ter-Petrosianas ir N.Demntejus. Vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią. Kelią skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Borisas Jelcinas atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus. Nuvažiuojame prie Televizijos bokšto – vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragietis parodo kur žuvo žmonės. Kraujo visur. Gilzių ir pėdų...
Vielinėje tvoroje sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs puola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas „mat tvoju“ atsikerta...
Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai... Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas Grigas laiko mišias. Visoje šalyje paskelbtas trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.
Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia.
Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijumi Druskiu, Dariumi Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius – Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė.
Trylika aukų sausio tryliktąją!
Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr.1–952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę apdovanojo (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu trylika žuvusiųjų.
Vasario 18 dienos nutarimu Nr.1–1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro.
Sako, skaičius 13 yra nelaimingas, tad gal keturioliktoji gyvybė buvo paimta, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų mūsų žemėje?
O kiek liko suluošintų, sužalotų? Kiek liko gedinčių... O per radiją „Litva Sovetskaja“ laikraščio „redaktorius“, aršus jedinstvenininkas A. Gelbach`as skelbia pilietinį karą. Va, ir atsakymas – lietuviai skriaudžia rusakalbius. (A.Gelbach - kokios tautos, nacijos šis "redaktorius" rodo ne tik pavardė, bet ir specifinis "r" raidės neištarimas). Iš „kaspervizijos“ liežuvį laužo išgama Edmund Kasperovič…
Gauta 2006 m. vasario 13 d.
Galerija:


Savaitinis krikščioniškos pasaulėžiūros žurnalas SVARSTYKLĖS ...Svečiuose - žurnalistas, fotomenininkas, aktyvus Sausio 13-ios įvykių dalyvis ir metraštininkas Alfredas Girdziušas. Apie viską. Trijų karalių dovanos ...
www.tevynesbalsas.lt/index.html - 80k - Google kopija - Panašūs puslapiai

Vytautas Žemaitis "Girdziušų šeimos kalendorius"; "Galvė" Nr.17(7074); 2004 04 30

Galvė“
2004 m. balandžio 30 d. Penktadienis Nr.17 (7074)

Vytautas Žemaitis

Girdziušų šeimos 2004 m. kalendorius

Fotomenininkai Aušra ir Alfredas Girdziušai išleido šių metų kalendorių. Jame yra 13 meninių fotonuotraukų iš ciklo „Apšvietimo etiudai, aktai“. Dvi iš šio ciklo nuotraukų yra „gimę“ Trakuose, kitos – Vilniuje Lvovo gatvėje esančioje Alfredo Girdziušo fotostudijoje.
Kone visas nuotraukas trakiečiai yra matę praėjusiais metais surehgtoje fotoparodoje Trakuose, verslininkų Mindaugo Neniškio ir Saulės Lementauskienės „Kodak“ firmos įmonės „Su Saule“ foto salone.
Aušra Girdziušienė gimė Trakuose, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, vėliau apsigynė socialinio darbo specialistės diplomą. Dirbo žurnalistinį darbą. Šiuo metu Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinėje mokykloje dėsto lietuvių kalbą. Beje, Aušra yra ir savo vyro fotomeno pirmoji analitikė ir kritikė.
Alfredas gimė Aukštaitijoje, gražiame Ignalinos krašte. Nuo 18 metų pradėjo fotografuoti. Yra išsaugojęs visus negatyvus.
Nuo 1980 m. dirbo žurnalistinį darbą įvairiuose leidiniuose. Taip pat dirbo ir „Galvėje“. Už 1991 m. sausio įvykius apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.
A.Girdziušas yra fotomenininkų sąjungos narys. Dalyvavo tarptautinėse parodose užsienyje. Savo nuotraukas publikuoja respublikiniuose žurnaluose „Moteris“, „Vyras ir moteris“, „Tik vyrams“, „Tavo vaikas“ ir kituose. Šiuo metu dirba meninės ir reklaminės fotografijos srityje.
Girdziušų šeima gyvena Lentvaryje. Augina sūnų Pijų ir dukrelę Ūlą.
Fotomenininko mintyse jau bręsta kitas nuotraukų ciklas apie žmogaus evoliuciją, tai yra, nuo gimimo iki Anapilin išėjimo.
2004 metų kalendoriaus rėmėjai „Stiklo linija“, „Šviesos studija“ ir „Diemedžio“ leidykla, kuri kalendorių išleido. Tai aukšto meninio lygio nuotraukos, puiki poligrafija.

Dorado raganos. Alfredas Girdziusas bando jėgas ir literatūroje

Jau pasirodė naujas, 41-asis „Dorado raganų“ numeris!

...kuriame rasite:

- Amerikiečių rašytojo Lawrence Person apsakymą „Nukryžiavimo variacijos“ (žmonės pagaliau išmoko žvilgtelėti į praeitį... tačiau pasirodė, kad istorija gali turėti kelis variantus...)

- Lenkų autorės Annos Brzezinskos, vienos populiariausių Lenkijos fantasy rašytojų, apie kurią sakoma, kad tai labiausiai pritrenkiantis debiutas po A. Sapkovskio, apsakymą „O mylėjo ją taip... net baisu“ (Šimelis panoro vesti, bet be Babytės Jagytės pagalbos bus sunku...)

- Justino Žilinsko kriptoistorinį apsakymą „Paskutinė užduotis“ (ar pavyks Lietuvos „saugumiečiui“ Domui sunaikinti paslaptingą vokiečių ginklą, kurį šie atsigabeno į Lietuvą?) bei trumputį proginį interviu su autoriumi, kuriame sužinosite, kaip gimė ir augo Gugis, girių kaukas, žmonių draugas.

- Alfredo Girdziušo, labiau pagarsėjusio kaip fotografas, tačiau bandančio jėgas ir literatūroje, apsakymą „Visraktis“ apie buvusį vagį profesionalą.

- Fiziko Erlando Volodkos (Lituaniconų Kaune lankytojai galbūt prisimena jo paskaitas, skaitytas konventuose) straipsnį „Laiko mašinų meistrų abėcėlė“ – kodėl laiko mašinos pagaminti... neįmanoma?

Mindaugas Klusas "Nuotraukose tilpęs vaikystės žavesys"; "Lietuvos žinios" 2005 rugsėjis. Apie fotonovelę "Ūla"

„Lietuvos žinios“

Paroda

Mindaugas Klusas

Nuotraukose tilpęs vaikystės žavesys

Beveik visą mėnesį Vilniaus rotušėje Pilkojoje salėje bus spalvingiausia, vaikystės žavesį spinduliuojanti erdvė – čia atidaryta fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda – fotonovelė „Ūla“

Ekspozicijoje – septynmetės fotografo dukrelės Ūlos vaizdinė biografija, papildyta autoriaus literatūrinio pseudonimo Alfredo Paliesiaus poetiniais tekstais, taip pat mergaitės piešiniais.
Fotonovelė prasideda „Pasakojimu apie Ūlą“. Mįslingi jo įvykiai kuria savitą mergaitės gimimo priešistorę. Nakties užkluptas keliautojas sutinka viliokes paupio dievaites ir per gaivališką jų šėlsmą išgirsta Ūlos vardą. Būsima gyvybė dar tvyro išsisklaidžiusi gamtoje, bet vyriško ir moteriško prado susiliejimas šokio kvaituly pranašauja, kad ji ateina.
Pirmuosiuose fotonovelės vaizduose įamžintas Ūlos atėjimas į šį pasaulį, mamos apkabinimas, pasisveikinimas su broliu ir dviejų bendravardžių – upės ir mergaitės – susitikimas. Kitos fotografijos pasakoja istorijas apie iškritusį dantuką ir pelytę, mergaitę ir skėtį. Vaikų darželyje užfiksuotas dviejų mažylių pokalbis pažymi naują – draugystės, mokymosi gyventi bendruomenėje – tarpsnį.
Ateina laikas įsigyti ir kitokių įgūdžių – Ūla ima lankyti choreografijos, baleto pamokas. Nuotraukose matyti, kaip susikaupusi ji lavina judesių grakštumą. Šokio ir lankstumo mokyklą keičia pradinės klasės vaizdai, susitikimas su pirmąja mokytoja. Menininkas fiksuoja namų darbų ruošą, nuovargį ir neįveikiamą, bet labai saldų miegą, Pegaso ratais nešantį mergaitę į nežinomus tolius.
Atskirą fotografijų ciklą sudaro fortepijono pamokos. Tačiau užtenka laiko ir šėlionėms su draugais – ant didžiulės kaip visas pasaulis lovos ar tėčio fotostudijoje. Pas tėvelį, žinoma, smagiausia. Juolab, kad čia paišdykauti ateina ir maestro Elegijus. Ūla atsiduria persirengėlių ir ateivių iš praeities apsuptyje. Kartais bičiuliai taip įsidūksta, kad sugeba vienu metu atsidurti keturiuose kambario kampuose.
Paskutinėse novelės nuotraukose – Ūlos vasara kaime. Tupint medyje smagu pamąstyti apie dienos įvykis. Arba skriejant sūpynėmis negalvoti visai.
Alfredas Girdziušas paminėjo kelias fotografijas, kuriomis jis ypač patenkintas. Vienoje menininkui pavyko sugauti gležno, bet laisve, gyvybe trykštančio vaikelio ir sustingusių, procesijoje išsirikiavusių figūrų kontrastą. Antroje nuotraukoje matyti, kaip Ūla keliauja traukiniu ir susimąsčiusi žvelgia pro langą. Jos veidas toks tikroviškas, kad, regis, tuoj pasuks galvą ir mirktelės mums visiems.
Autorius, pasakojimą pradėjęs Ūlos atėjimu į šį pasaulį, paskutinėje fotonovelės nuotraukoje tarsi išlydi ją, išeinančią tėviškės takais – į ateitį.
Dauguma šioje parodoje eksponuojamų nuotraukų – portretinės. Čia labai svarbus judesys, fiksuojama fotonovelės veikėjos nuotaika, vidinio pasaulio atspindys veide.
Kol tėtis pasakojo apie parodą, Ūla su savo draugėmis lakstė po rotušės sales - visai kaip tos paupio dievaitės.

Paroda Vilniaus rotušėje veiks iki rugsėjo 25 dienos

Autoriaus nuotrauka: fotomenininko Alfredo Girdziušo fotonovelės herojė – dukra Ūla

Daiva Budrikaitė "Kai žodžių nebereikia"; "Zarasų kraštas" Nr.82(8557) 8psl. Apie "Apšvietimo etiudai, aktai" fotoparodą

„Zarasų kraštas“
2005 m. spalio 21 d.Penktadienis; Nr.82(8557)
8 psl.
Parodos


Daiva Budrikaitė

Kai žodžių nebereikia


Fotografija – veidrodis, negalintis, nesugebantis, nenorintis meluoti. Į visiems gerai žinomą tiesą žvelgiama kitu rakursu. Jau ne pirmi metai Aušros ir Alfredo Girdziušų fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ keliauja po Lietuvą. Į Zarasus atvežtą parodą, eksponuojamą Zarasų kultūros rūmų parodų salėje, A.Girdziušas skyrė savo sesei Almai gražaus jubiliejaus proga.
Fotoparodos autorių teigimu, jie sąmoningai neperžengia tos ribos, už kurios prasideda... erotika. Girdziušai daugumoje savo lakštų net nesistengia parodyti modelio veido. „Atviras tekstas – banalokas darbas, - sako A.Girdziušas.- Moteris gyvosios gamtos piramidėje privalo būti už vyrą aukščiau bent per plauko storumą!“.
A.Girdziušas fotografuoti pradėjo būdamas 19-os ir, kaip pats teigia, tik vieną kartą buvo peržengta riba tarp meno ir pornografijos. Negatyvus fotografas tuomet sunaikino. Pasak A.Girdziušo, nuo 1967 metų yra išsaugoti visi fotolakštų negatyvai, sukaupti ištisi fotoarchyvai. „Neretai buvę mano modeliai sugrįžta, - sako Alfredas.- Pasipasakoja, kuri ištekėjo, išsiskyrė, žinau beveik visų savo modelių likimus“. Alfredo žmona Aušra lituanistė, primoji vyro darbų kritikė ir cenzorė.
Fotografijos menu užsiimantis menininkas sako, kad ne kartą buvo tikrinamas, ar neužsiima nelegalia veikla, nefotografuoja nepilnamečių. „Jei įtariu, kad mergina nepilnametę – prašau jos pateikti asmens dokumentą. Santykiai tarp modelių ir autoriaus – konfidencialūs, su visomis pasirašomos darbo sutartys“.
Anot A.Girdziušo, eksponuojami darbai – nepigūs. Praėjusiais metais 12 lapų kalendoriaus išleidimas autoriui kainavęs 13 tūkstančių litų. Beje, A.Girdziušas sako, kad po parodų neretai sulaukia skambučių su prašymais duoti modelių... telefono numerį, adresą. „Kiekvienas menininkas yra fotografavęs, o dailininkas tapęs aktus. Gerai, kad žmonės jau išmoko skirti erotiką ir meną“, - komentavo parodą Dusetų dailės galerijos vadovas Alvydas Stauskas. „Iš tiesų, šią parodą galime vertinti nevienareikšmiškai, kartais žodžiais negalime išsakyti vidinių jausmų, o kartais jų net nereikia...“ – fotoparodoje „Apšvietimo etiudai, aktai“ sakė Vasilijus Trusovas.

Vasilijaus KUKONENKOS nuotraukoje – fotomenininkas A.Girdziušas.

Alfredo Girdziušo aktų fotoparoda. Birutė Andrijauskienė.; 2005 10 17; Zarasų rajono savivaldybės inernetinis puslapis

(4)
Jau ne vieneri metai Alfredo Girdziušo fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ keliauja po Lietuvą. Šių metų spalio 6d. parodos atidarymas įvyko ir Zarasų kultūros rūmuose.
Autoriai daugelyje savo lakštų net nesistengia parodyti modelio veido- nefotografuoja „atviru tekstu“. Pasak Alfredo, „atviras tekstas“- banalokas darbas. Moteris, anot autoriaus, gyvosios gamtos piramidėje privalo būti už vyrą aukščiau nors per plauko storumą. Tai akstinas giminės tęsimui, pagaliau, atskaitos taškas grožiui, kuris yra ne paskutinėje vietoje santykiuose tarp vyro ir moters. Štai čia gyvenimo (o mene –ypač) gardėsis-PASLAPTIS...Net pirmoje fotonuotraukoje, kur A. Girdziušas parodė moters nuogo kūno grožį, priekiniame plane buvo...pienės pūkas, o toliau- neryškus siluetas. Autoriaus cenzorius ir pirmasis kritikas- žmona. O tarp kolegų ginčai įprastas reiškinys- kur du pešasi- fotografija laimi!
Autoriai taiko „kietą“ apšvietimą –gal tai suvienodina kai kuriuos darbus, bet įsigilinus pastebi, jog čia žaidžiama su detalėmis- jas šviesa tik išryškina. Moters kūnas tampa plastine medžiaga? Bet autoriai sąmoningai neperžengia tos ribos, už kurios prasideda erotika.
Į parodos atidarymą susirinko apie pusšimtis meninės fotografijos gerbėjų. Autorių sveikino Zarasų rajono savivaldybės vicemeras Algimantas Dumbrava, Dusetų dailės galerijos vadovas Alvydas Stauskas bei Zarasų kultūros rūmų direktorė Jovita Mikutavičienė
Susirinkusiems skambėjo Jono Vainiūno atliekama muzika, Vasilijaus Trusovo ir Rimo Vaitukaičio eilės. Lankytojai dalijosi įspūdžiais, apžiūrinėjo parodą.

Zarasų kultūros rūmų parodų kuratorė Birutė Andrijauskienė
VALERIJ BIČIUCHIN ZUBOV 2005-10-17

Fotonovelė "Ūla" -odė dukrai. Dana Buinickaitė, "Voruta", 199589), 2005 10 08

Fotonovelė „Ūla“ – odė dukrai
Vilniaus Rotušėje, kur daugelis menininkų eksponuoja savo darbus, rugsėjį veikė žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo fotoparoda. Autorius ją pavadino fotonovele „Ūla“. Tai labai asmeniškas pasakojimas apie jo septynmetės dukrelės gyvenimą nuo pat jos gimimo, kuris anaiptol neatrodo vaikiškas. Fiksuodamas esminius momentus, menininkas bando mus supažindinti su vaiko žingsniais į pasaulį.
Autorius aiškina, kaip kilo mintis duoti dukrai Ūlos vardą. „Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Grybaujant teko atsidurti prie Ūlos krantų. Paveiktas subtilaus gamtos grožio, o gal suvalgyto netinkamo grybo, susapnavau sapną, supintą iš mistinių ženklų. Sapne regėtos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją vadinu…“ – rašo A. Girdziušas. Fotomenininkas šalia kiekvienos nuotraukos pateikia po minimalistinį aprašymą, o jo dukrelė kai kuriuos jų padailino piešinėliais. Darbuose perteikti svarbiausi momentai: žmona Aušra su sūnumi Pijumi laukia mažojo žmogeliuko atėjimo į šį pasaulį, intymūs gimimo džiaugsmai, Ūlos ir Ūlos upės susitikimas mėnesienoje. Paminėtas krikšto Trakų bažnyčioje momentas, kada mons. V.P.Rūkui paklausus, kokį šventą vardą duos kūdikiui, Alfredas atsakęs, „jog nėra lietuviui šventesnio vardo negu upės Ūla vardas“.Toliau perteikiamas mergaitės baleto mokymasis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Menininkas fotonovelę pateikia reportažinėmis nuotraukomis, taip pabrėždamas, jog ta akimirka jau nebepasikartos. A. Girdziušas sąmoningai pasirinko nuotraukų eiliškumą. Akcentuodamas darbo pabaigą dviem ypatingom nuotraukomis, kuriose – mergaitės žengimas iš vaikystės į dar nežinomą pasaulį. Autorius palieka galimybę kurti kitą fotonovelę plėtojant šią temą.
Menininko biografijos preliudija
Įdomi ne tik fotomenininko biografija, bet ir jo šeimos šaknys Lietuvoje. Pasak A. Girdziušo, kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta išknisti šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu.
Alfredo Girdziušo giminės šaknys Ignalinos rajone, Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime. Ten jis gimė ir augo. Visas kaimas pažinojo jo senelį (tėvo tėvą) Krištopą Girdžiušą – „čierauniką“ (raganių). Mokslų Krištopui teko semtis Rusijoje. Domėdamasis savo protėviais fotomenininkas sužinojo, jog Krištopui teko Peterburge „padirbėti“, o savam kaime senelis visus stebino originaliais fokusais. 1996 metais išleistoje Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ A.Girdziušas rado gana įdomią informaciją, patvirtinančią jo pasakojimus: „…1883 metais iš Peterburgo į tėviškę grįžo K Girdžiušas (1858–1936), pramintas Belecku. Jis parsivežė daug įvairaus rekvizito, magijos knygų. Ignalinos apylinkių klojimuose Girdžiušas demonstruodavo skraidantį rutulį. Žmonės pasakojo, kad jis galėjęs užtvindyti pirkią vandeniu. Greičiausiai tai buvo masinės hipnozės seansai.“
Alfredas Girdziušas puikiai atsimena knygą „Juodoji magija“, iš kurios teko mokytis slaviškų raidžių. „Tačiau to krašto žmonės nesidavėme nei sulenkinami, nei sugudinami: dzvylika miedzinių kaciliukų paciltėn pliumpc… Taigi lyg ir dzūkai. Rytų dzūkai pagal kalbininkus,“ – rašo fotomenininkas.
Mama Jadvyga kilusi iš Stasio Černiausko šeimos, kurie 1938 metais ketino emigruoti į Prancūziją, tačiau Liudvikui Girdžiušui (Alfredo tėvui) pasipiršus Jadvygai, tai neįvyko. Alfredas gimė Girdžiušų šeimoje, o pasų poskyrio darbuotojos dėka, tapo Girdziušu. Kaip ir daugeliui tokios tvarkos nuskriaustųjų, Alfredui giminystę teko įrodinėti teisme. Šeimoje buvo penki vaikai, Alfredas vienas iš dvynių brolių. Tėvo jie neprisimena, nes jis 1949 metais prieš pat šv.Velykas buvo nušautas bolševikų kariuomenės kareivių. Mamos Jadvygos šeimoje taipogi būta žudymų, kurie paliko kartų pėdsaką kiekvieno iš jų širdyje.
Vėliau Jadvyga Girdžiušienė ištekėjo už Martyno Katkausko, pagimdė dar keturis vaikus. Dviems ilgai negyvenus, liko septyni vaikai. Kadangi šeimyna buvo gausi, vaikams teko uždarbiauti ganant karves. Naudingas buvo ne tik natūrinis darbo mokestis – bulvės, grūdai, bet ir laisvu laiku perskaitytos knygos.
Teko A. Girdziušui bei jo broliui mokytis Molėtų mokykloje-internate. Atsidūrusiems toli nuo artimųjų jiems reikėjo išmokti savarankiškumo, disciplinos, buities darbų – adyti kojines, valgį gaminti, pasitaisyti elektros prietaisus ir kt., kurie praverčia ir šiandien. Baigę aštuonias klases broliai nutarė mokslus tęsti Vilniuje. Čia jų keliai išsiskyrė – Alfredas, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto inžinerinės geologijos ir hidrogeologijos specialybės studijas. Čia ir prasidėjo įdomus fotomenininko gyvenimas. Teko jam dirbti taigoje (Rusijos Kemerovo šiauriniuose rajonuose), daug keliauti po Rusiją, Vidurinę Aziją, Užbaikalę, Altajų, Pamyrą, Užkarpatę, Užkaukazę. 1998 metais su būsima žmona Aušra Gruzdzevičiūte organizavo daug kur skelbtą ir daug kur aptarinėtą pirmą ekspediciją į Pamyro kalnus ieškoti sniego žmogaus. Visi žygiai, žinoma, buvo fiksuojami fotojuostose.Fotoaparatas į jo rankas pakliuvo, kai jam sukako 19 metų. Nuo to laiko jis sugebėjo savo negatyvus išsaugoti, archyvuoti, aprašyti.
Fotojuostose įamžino 1988–1991 metų įvykius,organizavo fotoparodas, ir už tai Alfredas Girdziušas buvo apdovanotas „Sausio 13-osios atminimo medaliu“. Viena paroda apkeliavo Lietuvą, pabuvojo Lenkijoje.
Paaiškėjus, kad geologija neturi jokių perspektyvų, fotomenininkas bandė reikštis žurnalistikoje. Dirbo žurnale „Mūsų žodis“, laikraščiuose „Lietuvos aidas“ ir „Respublika“, kartu su bendraminčiais įkūrė spalvotą rajoninį laikraštį „Trakiečių rūpesčiai“ (vėliau – „Senoji Sostinė“), fotokorespondentu dirbo „Dienoje“. Po trečio kurso teko atsisakyti mokslų dėl darbo, šeimos, kūrybos.
Pirmąją viešą fotoparodą 1984 metais surengė „Vilniaus“ kino teatre ir vadinosi „Apšvietimo etiudai, aktai“. Šis pavadinimas iki šiol nekinta. Kinta tik turinys. 1989 metais tapo Fotomenininkų sąjungos nariu. Šiuo metu Alfredas Girdziušas, talkinamas žmonos Aušros (H. Sinkevičiaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, rašanti straipsnius), kasmet surengia 5–6 personalines fotoparodas skirtingų žanrų, tačiau tradicinė fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ išlieka. Moka užsidirbti iš fotografavimo, todėl turi nuosavą fotostudiją. Nuo 2003 metų Vilniaus licėjuje dėsto fotografijos meną ir organizuoja mokinių parodas. Galima sakyti, jog fotomenininkas Alfredas Girdziušas yra labai veikli, daug mačiusi ir išgyvenusi, daug pasiekusi ir dar siekianti asmenybė. Beje, Aušra ir Alfredas gyvena Lentvaryje.
Nuotraukas rasite laikraštyje „Voruta“ Nr. 19 (589), 2005 m. spalio 8 d.

Laikrodis. Alfredas Girdziušas. Ignalinos rajono Paliesiaus kaimo dialektu parašytas kūrinėlis, skirtas įskaitai žurnalistikos studijoms

Alfredas Girdziušas PaliesiusLaikrodis
Šių namų siela buvo didžiulis juodas laikrodis. Stovėjo jis krikšte ir tyliai mušdavo savo muziką žemu žemu tembru, visada tyliai ir gaspadoriškai. Dieną per vaikų alasą jo beveik nesigirdėdavo, bet naktį, kai visi suguldavo, jo dūžiai skambėdavo vis garsiau, iškilmingiau. Ir užmigdydavo, užliūliuodavo šie „vargonai“ nepastebimai. Paryčiui, po antrųjų gaidžių, laikrodis vėl pradėdavo garsiau muzikuoti, išmušdavo šešis dūžius, pasi girsdavo už lentinės sienelės krenkštelėjimas, o po minutės kitos į laikrodžio monotonišką tiksėjimą įsimaišydavo slopus šnabždesys – keldavosi šerti gyvulius diedukas. Jis visada penkiolikai minučių palikdavo šiltame patale bobutę, uždegdavo lempą, nušlepsėdavo basomis kojomis prie durų, pasigirsdavo čiurlenimas, stenėjimas, kibiro žvangtelėjimas, atsidarydavo durys ir su tuo pačiu ibiru pradingdavo tamsoje.
-Da pusta. Tumsu. Dzienykų užpustė, kaip aš ci vartus užmiršau priverc. – diedukas jau su veltiniais ir kailiniais stoviniavo savo guolio kojūgaly.
-Šuplius un malkų. Pramėžk. Dabai, šienu neužverc lavialią. Atšlaimų prie šulinią taip pac pračyscyk.- iš po šiltos paklodės pasigirsdavo tylus atsakymas. – Kelsiuos i aš. Cilcienią reikia išvirc. Tu cik ti juškų atitrauk i undenią ceberkan pripilk. Gyvuliam sušils.
Bobutė taip pat stenėdama keliasi, žegnojasi nuleidusi basas pamėlusias kojas, pavirpina lūpas ir per galvą maunasi platų milinį sijoną, ant marškinių apsirengia berankovį, ant jo sutrintą megztinį. Besilaikydama medinės lovos galo, įbruka savo pėdas į nupjautų veltinių galvas ir eina prie krosnies. Paima žarsteklį, atidaro krosnies dangtį ir uždengia kitą krosnies angą, kur surenkami pelenai skalbiniams.
-Ūbašlaitė da karšta. Kap ti vaikai nesušunta un pešiaus. Kaminas suvis netraukia, a petelnia suodzių pribirėjus. Ližį išnešk pirkaitėn ir košikan bulbų prirink. Dzidesnių prirink – darysim dar pietums gal kliostus.
Bobutė su dieduku kalbėdavosi pusbalsiu, kartais net nežinodami, klausosi viens kito ar ne, bet kalbėdavo, kalbėdavo, nurodinėdavo kitam, sau, pamokydavo, patardavo, kartais nekeldami balso apsipykdavo, apsisukę vėl rokuodavosi su darbais, kuriuos reikia atlikti nuo šešių valandų ryto iki vakaro, kai per radijo tašką išmušdavo Vilniaus bokšto laikrodis devintą. Ta jų tarpusavio kalba nenutildavo visą dieną ir laikrodžio dūžiai tik papildydavo jų dialogus bei monologus. Ir jie, ir senasis laikrodis rodė vieni kitiems didžiausią pagarbą – mušant laikrodžiui valandas, seniai nutildavo, net ir tada, kai spręsdavo ypatingai svarbius gyvenimo klausimus. O laikrodis prieš pradėdamas mušti, visada taktiškai perspėdavo šnypštimu, džerzgesiu. Senukai ir laikrodis buvo taip susigyvenę, kad laikrodžio neįsivaizdavau be dieduko su bobute, o jų - be senojo laikrodžio. Jų ir amžius mažai skyrėsi.
Diedukas gyvulis pašerdavo gana spėriai, grįždavo į trobą, susėsdavo ant ilgo pasienyje stovinčio suolo , traukdavo iš stalčiaus tabokos mašną ir su pageltusiais nuo dūmų pirštais sukdavo seilėdamas „ožkos koją“.
-Švinta jau. Labu ragutėm nuvažiavo. Gal Vitolius?- diedukas užtraukia dūmą.
-Tai kad turgun vėlu jau. Duok balanas. Cilsienį su kuo valgysi? Bulbų, sakiau, atnešk.
Diedukas išeina ir už ketvirčio valandos grįžta su didžiuliu krepšiu bulvių. Bobutė su balanom užkuria perdžiūvusias malkas krosnyje ir griebiasi bulvių skutiklio. Jos gyslotos rankos vikriai apibėga su peiliu bulves, kočėlu jas kibire su vandeniu apgrūda ir suberia į katilą.
-Užkelk un pripečką i su čepely nustum pečiun. Užding su spatkeliu. Vasarą reikia kaptūrą maliu užlipdzyc. Rūksta.
-Tai, kad jau viskas byra. Ščitas pralaužtas. Anie gal linda.- diedukas linkteli galvą į mus, vaikus, begulinčius ant pečiaus.
-Kū ti. Tu spatkelį atnešk, sakiau. Sviestą per pietus sumušiu. Atvažiuos, gi. Gerai būtų iš tą ceberką agurkų. Taliau ti, prie girnų. Gal faršo atveš, padaryciau kliostų, a tudabar paucienės su cibuliais pakep. Ai, kad tik karvės neužtrūktų. Unksci da. Su pienu bulka vaikam ciktų.- bobutė bekalbėdama plakė dideliame moliniame puode kiaušinius.
-Ainu, arklų raikia pakinkyc, pasitiksiu prie statelės.
-Unksci da, kur da. A klemkų atlink, vaikai vakar čiuc nenulaužė. Iš sklepo priemenėn untempė dzykų ceberkų , unlindą i burzgia. Kų cik neprisimislija. Šibų mažesnis gankely išgrūdą. Su knygas apsadu uždingc reiktų kal stiklų gausim.
-Vaikai? Tai icliai!
-Icliai.- sutinka bobutė. –Sprončku pagrasink, rodos nėra.
Bobutė apskustas bulves suberia į geldą ir paima tarką.
-Brazdų labai nesunk, kliostai kieci būna. Pas Bladuką da virtų bulbų i krakmalą prikiša – minkštesni gaunas.
-Nu. Iš kuperką atplėšk marliaus, tas kaštuvas suplyša jau. Cik labai neacidaryk dungcią, zaviesai supuvi suvis.
Diedukas vėl stenėdamas keliasi, eina į priemenę kur stovi bobutės didžiulė kraitinė dėžė. Pro duris plūsteli šaltis. Jis atsirita jau pavasariniu kvapu net ant krosnies. Girdisi degančių malkų spragsėjimas, bobutės tylus šnabždesys - ko gero baigia pradėtą lovoje maldą. Ji visada taip elgiasi. Jos Dievas turbūt neužpyks – maldas, kiek priklauso atskaito visas ir darbą, taupydama laiką, padaro. Taupi bobutė. Net sviestuotą pirštą kruopščiai nulaižo, nors jis kartais būna ir suodinas. Mes nesuprasdavome, kodėl bobutė suodžius laikė švariais. Sakydavo, jog „visos kvarabos sudega cia“. Ji net nepripažindavo mūsų mamos atvežtų skalbimo miltelių – vandenį košdavo per pelenus. O skalbimo mašiną gerbė, nes jau jėgų rankose tiek neturėjo, kad apskalbtų mus visus. Patys senukai nuostabiai išsisaugodavo nesusitepę net tvarte prie gyvulių.
Laikrodis išmušė devynias. Diedukas jau seniai išvažiavęs pasitikti iš miesto mamos su tėveliu mes jų laukėm nekantriai. Bet, tikriau pasakius, laukėm kitko. Kaimiška rupi ruginė duona tik iš pradžių buvo labai skani, vėliau tapdavo skani, o į atostogų pabaigą pradėjome svajoti apie baltą pyragą, kurį Vilniuje trupindavome balandžiams.
-Vaikai, kalkicės i jūs. Mamutė su tatuku greit atvažiuos.
Mes nesikeliam, nors bobutė žino, kad nemiegam. Ji girdi mūsų tylų šurmulį, kikenimą. Šiuose namuose visada viskas vykdavo tyliai. Gal laikrodis reguliuodavo šių namų tokį tylų, monotonišką gyvenimo ritmą. Ir mes, vaikai, laikrodį gerbėm labiau kaip bobutę ir dieduką , nes ir jie taip pat pripažindavo vienintelę valdžią sau – tai laikrodžio dūžių galią. Mums atrodė, kad laikrodis pasako mūsų diedukams kada ir ką daryti, kada baigti. Jeigu mūsų amžini vėlavimai ir kaprizai juos išmušdavo iš šių tikslių, laikrodžio nustatytų vėžių, jie sutrikdavo, sunkiai sunkiai atsidusdavo, pasimetę priekaištingai žvelgdavo į mus, į laikrodį ir, atrodė, atsivers laikrodžio juodosios durys ir iš ten išeis kažkas paslaptingas, rūstus, kažkas, ko bobutė su dieduku taip bijojo. Mes susigūždavome, pasidarydavo tylu, pagarsėdavo laikrodžio tolygus tiksėjimas, kuris nuramindavo diedukus ir mus. Audra praslinkdavo pro šalį, bet laikrodžio mes... prisibijojom.
Ant krosnies pasidarė karšta gulėti. Mes nusliuogėm ant grindų ir basi pro bobutę lekiam į priemenę.
-Tai icliai! Padlogas šaltas! Siusiokit cia. Ai ai. Kaliošus paimkit na.
Priemenėje grindys šaltos, net degina padus. Atidarom duris į kiemo pusę ir, mindžiukuodami nuo kojos ant kojos, geltonom rievėm supjaustom nedidelį vėpūtinį šalia laiptų. Toliau jėgų neturėjome, nors pilvus buvome išvertę į patį lauką. Tai buvo savotiškos varžybos – kas toliau ir kas šauniau.
Įlekiam į trobą ir čia apsvaigstam nuo bulvinių blynų kvapo. Bet blynai guli už bobutės, ant „pripečko“.
-Aikit prauscis. Un viedras. Aš cik undenį iš pečiaus ištrauksiu.
Mes prausiamės šiltu, kvepiančiu dūmais, vandeniu ir rengiamės.
-Paskui gausit cilcienią, a cia blynų gausit, pakepiau trupucį. Sviestą iš lindriuką paimkit. Šiundzia mušiu šviežią.
Mes visada laukdavome sviesto mušimo, nes gaudavome iki valiai atsigerti „maslionkų“. O dabar kirtom blynus, laukėm „kliostų“ su „cilcieniu“ ir jau nesinorėjo, kad atvažiuotų diedukas su mūsų mamyte bei tėveliu. Tai reiškė, kad pasibaigė žiemos atostogos, pasibaigė viešnagė pas diedukus, laukė išsiskyrimas su laikrodžiu.
Jis dar ilgai mums sapnuodavosi diedukų laikrodis. Ilgai mes girdėdavome naktimis jo dūžius, nors namuose tik vienintelis bežadis elektroninis žadintuvas stovėdavo ant naktinio staliuko. Kartais neiškentę lėkdavome į laikrodžių parduotuvę, esančią prospekte, kur stovėjo panašus didžiulis laikrodis ir klausydavome jo dūžių. Bet dūžiai buvo ne tie, besieliai. Ne, jie visai neprilygo mūsų diedukų laikrodžio „vargonavimui“. Visai! Ir vargu ar surasime pasaulyje tokį laikrodį, nes jie visi, tikiu, besieliai, jie neturi to „kažko“, ko taip klusniai klausytųsi žmonės.

Paliesius, 1988 m. balandžio 23 d.


Kūrinėlio „Laikrodis“ tiesioginė kalba parašyta remiantis Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės Paliesiaus kaimo dialektu. Šios vietos dialektas pasižymi tuo, kad visi žodžiai tariami pabrėžiant balsį „a“. jis tariamas ilgai. Paliesinis „sėsk, pasėdėk“ ištartų „sac, pasadzy“.
Šios vietos dialektą nagrinėjant kilmės požiūriu, galima pasakyti, jog jis yra labai užterštas skoliniais, svetimybėmis (barbarizmais). Pavyzdžiui : cibulis, čystyti, viedras, ir kiti.
Prie tikrųjų skolinių, kurie yra visiškai asimiliavę lietuvių kalboje, galima priskirti žodžius: agurkas, blynas, katilas, bulvės, pečius, pyragas.
Šnekamojoje kalboje labai daug svetimybių (barbarizmų). Kadangi šis kraštas be ankstesnio rusinimo, Lenkijai užgrobus rytines Lietuvos žemes, patyrė smarkią polonizaciją, tad sutinkama labai daug žodžių, pasiskolintų iš lenkų kalbos: cibulis, ceberkas,juška, klemka, kliostai, košikas, kuperkas, padlogas, paucienė, petelnia, serčikai, spatkelis, sklepas, šiba, šuplis, zaviesai.
Rusų kalba paliko taip pat labai daug skolinių: čystyti, dzienykas, kaminas, maslionkos, myslyc, pripečkas , ščitas, viedras.
Visi šie skoliniai savaip interpretuojami, pritaikant savajai šnektai.
Šis dialektas vartojimo požiūriu, tarminės leksikos požiūriu, įdomus tuo, kad čia surandami žodžiai, būdingi tik šiai vietovei. Tai tikrieji tarminiai dialektizmai: atšlaimas, labas (loma, žemesnė vietovės dalis), dunkscis (stogas), lavis (lovys), merlius (marlė), ragutės, šulnys. Prie etnografinių dialektizmų priskiriami žodžiai: brazdai (tarkiai), cilcienis (virtų bulvių košė), šepelė (prietaisas keptuvei paimti), iclius (išdykėlis, neklaužada), kaptūras (krosnies šylanti priekinė dalis), lindriukas (mažas indelis), ūbašlaitė (krosnies angos dangtis), pirkaitė (čia kitas, neįrengtas trobos galas, skirtas maisto atsargoms laikyti).
Panaudota kalba Paliesiuje gyvenusio Martyno Katkausko, gimusio 1915 metais ir Jadvygos Katkauskienės, gimusios 1917 metais. Adresas: Ignalinos rajonas, Mielagėnų paštas, Paliesiaus kaimas.

Paliesius, 1988 m. gegužės 17 diena.

Kai kas apie Lietuvos "fašizmą", kurį paskalose bando eskaluoti bolševikinių, o ypač žydiškoji propoganda, Alfredas Girdziušas.

Alfredas Girdziušas

Kai kas apie Lietuvos „fašizmą“
(Ištrauka iš „Biologinės rašliavos“, remtasi vokiečių istoriko Chainco Chionės knyga „SS juodasis ordinas“, versta į rusų kalbą; 508-522 psl.; 2003 m.)



...Vokiečiams, okupavus šalį, Lietuvos vyriausybė siekė savivaldos. Kaip pavyko – gerai žinoma iš istorijos. Lietuvos vyriausybė, ko gero, vienintelė iš vokiečių okupuotų šalių NEORGANIZAVO IR NETURĖJO SS „NACIONALINIŲ“ DALINIŲ.
Galiu pateikti duomenis istorikų, kurie, anaiptol, neturėjo labai didelio noro pataikauti Lietuvai dėl vengimo bendradarbiauti su okupacine fašistinės Vokietijos valdžia.
Kaimyninės ir net toliau esančios nuo Lietuvos valstybės, įskaitant bolševikinę Rusiją, turėjo SS divizijas kurios susitepė krauju ne tik naikindamos bolševzmą, kaip pasaulio piktšašį, bet ir visai nekaltų žmonių krauju. Ypač žydų. Ir nereikia painioti žydų tautos tragedijos su žydiškąja pasaulio užkariavimo politika, su kuria nė viena tauta nesutiko, nesutinka ir nesutiks.
Tad kai kurie istorijos momentai:
Ukraina turėjo 14 pėstininkų SS diviziją, kurią sudarė 29; 3; 31 grenadierių pulkai, 14 artilerijos SS pulkas. Tai garsioji „Galicija“, suformuota 1943 balandžio mėnesį ir turėjo apie 30 tūkstančių ukrainiečių savanorių. Nuo 1944 metų liepos dalyvavo mūšiuose su sovietine armija. Ši divizija 1945 metų gegužės mėnesį pasidavė į nelaisvę. Kita ukrainiečių pėstininkų SS divizija „RONA“ buvo organizuota Italijoje iš šturmbrigados „Rona“. Divizijos vadas Bronislav Kaminsky. Šioje divizijoje tarnavo apie 6500 ukrainiečių savanorių, kurie dalyvavo kovose prieš sovietinę armiją vokiečių „Centro“ armijos užnugaryje. „RONA“ 1944 metais permesta ų Lenkiją, 1944 lapkričio mėnesį išformuota ir persiųsta į Vlasovo armiją – papildė 44 SS diviziją.
Baltarusiai turėjo 30 pėstininkų SS diviziją, kurios vadas buvo SS oberšturmbanfiureris Zeitling. 1944 metų lapkričio suformuota , kurią sudarė 75; 76; 77 grenadierių pėstininkų SS pulkai ior 30 artilerijos SS pulkas. Tų pačių metų gruodį divizija išformuota ir nusiųsta į Vlasovo armiją, papildyti 25 ir38 SS divizijas.
Latviai, kurių šauliai saugojo sifelitiką Bronšteiną, t.y. lyg ir Uljanovą Vladimirą Iljičių, taip meiliai pasivadinusį „len`“ – tinginiu, o tariamą Leninu, kovai su sovietais davė dvi SS divizijas: 15 pėstininkų SS divizija (latvių Nr.1) – ją sudarė 32; 33; 34 grenadierių pėstininkų SS pulkai ir 15 SS artilerijos pulkas. Vadas brigadenfiureris SS Chansen, vėliau – brigadenfiureris SS grafas fonReller-Burghausas, oberšturmbamfiurer SS Cheileman, oberšturmbamfiurer SS Aks, oberšturmbamfiurer SS Burk. 1943 metais lapkričio mėnesį ši divizija suformuota, dalyvavo prieš sovietus prie Nevelio, 1944 vasarą prie Narvos. Prie Dancingo dalis šios SS divizijos pasidavė rusams, kiti – amerikiečiams.
(Latvių Nr2) – 19 pėstininkų SS divizija. Ją sudarė 42 grenadierių pėstininkų SSpulkas „Voldemar Vaise“; 43 grenadierių pėstininkų SS pulkas „Henrik Šuldt“; 44 grenadierių SS pėstininkų pulkas; 19 tankų batalionas 19 artilerijos SS pulkas. Vadas brigadenfiurer SS Šuldt (iki 1944 metų kovo mėn.), vėliau grupenfiurer SS Šterenenbach.
1944 metų pradžioje iš latvių dalinių permesti į 2-sios pėstininkų SS brigadą. Dalyvavo gynybiniuse mūšiuose pajūryje, 1945 metais – Kurliandijoje ir čia pasidavė rusams prie Mitau.
Net ir estai suformavo 20 pėstininkų SS diviziją, kurioje buvo apie 20 tūkstančių estų. Vadas brigadenfiurer SS Augberg (iki 1945 kovo); obergrupenfiurer SS Maak; 1944 vasario mėnesį suformuota iš savanorių. Dalyvavo mūšiuose prieš sovietus prie Narvos (1944 m. balandis – lapkritis), kovėsi Silezijoje 1945 metų kovo mėnesį. 1945 metais gegužės 5 dieną pasidavė sovietinei armijai.
Tie, kurie pasidavė, buvo beveik visi sušaudyti konclageriuose arba be jokio teismo.

Aušra Girdziušienė. Tai pasakojimas apie mūsų keturkojus draugus katinus

Aušra Girdziušienė

Iš katinų gyvenimo...

Taip jau susiklostė, kad gyventi teko persikelti iš Trakų arčiau sostinės. Nors namas pačiame nemažo miestelio centre, tačiau visgi tai buvo “kaimas” – daržas, sodas, patalpos, kurias vadinome tvartu. O kiekviename “kaime” turi būti katinas. Todėl netrukus iš Kauno parsivežiau baltą angorinį pūkuotuką, o teta padovanojo dar vieną, pusiau baltą, pusiau rainą vietinės kačių veislės katinėlį. Mūsų penkerių metų sūnus pasipiktino: kaipgi katinas be pavardės, tik su vardu? Ir pats nutarė sutvarkyti šį reikalą. Taip mūsų namuose atsirado Mėlynakis Plėšikas Hocenplocas ir Rainis Svarainis.
Hocenplocas buvo tikras Kauno ponas – miegojo dieną naktį, ir tik ant pagalvės, tingėjo pats praustis, nėjo į daržą, be saiko rijo ir visus ginčytinus klausimus sprendė nagais ir dantimis. O Rainis bijojo visko, ypač pelių. Užtekdavo parodyti netgi negyvą, ir kačiuko nelikdavo nė kvapo. Senelis bambėjo: irgi mat katės! Palaukit, susirasiu aš virvutę, tabaluosit ant šakos!
Bet kačiukai augo, augo ir jų prigimtis. Netrukus jie griežtai pasidalijo teritoriją: Hocui priklausė namai, o Rainiui – laukas. Hocas greit apsišvarino ir, kai pelių nebeliko, nusprendė, kad svogūnų salotos ir virti burokėliai taip pat neblogai, taigi tapo “pusvegetariu”. Rainis nebesprukdavo nuo padvėsusios pelės, kartais parnešdavo namo parodyti sumedžiotą žiurkę, užpuldavo kaimynų vištas.
Katinai augo kaip tikri broliai, nors buvo labai skirtingų charakterių – vienas tikras namisėda, kitas – tikras laukinukas. Miegodavo susisukę į vieną kamuolį, lakdavo iš vienos lėkštės, dviese draskydavo šuniui akis, vienas kitą prausdavo ir šiaip jau turėjo vieną nuomonę. Nesidalijo tik dviejų dalykų – mėsos ir teritorijos.
Kartą Rainis dingo. Grįžo namo po trijų parų. Sulaužytas, persuktas, tarsi būtų išgręžtas. Jis negalėjo nieko – tupėti, gulėti, pasisukti, pasukti, palenkti galvos, nusiprausti. Žodžiu, laukėme, kol jis nusibaigs.
Bet Rainis nenusibaigė. Jam išsikapstyti padėjo Hocas, nes padarė tą, ko nesugalvojome ir nepamėginome mes, žmonės. Lepūnėlis Hocas atsisakė net savo pagalvės, savo maisto. Kadangi Rainis galėjo tik stovėti, Hocenplocas palįsdavo jam po pilvuku, galvą pakišdavo Rainiui po kaklu, tarsi padarydavo savotišką rėmą. Šitaip jis kentėdavo ištisas paras ant šaltų grindų, kad tik Rainis galėtų miegoti. Hocas atiduodavo jam savo maistą, prausdavo nuo galvos iki uodegos galiuko, saugojo nuo šuns ir nesitraukė nė per žingsnį. Katinas slaugė savo bičiulį kelias savaites, kol tas sustiprėjo ir vieną dieną net įsilipo į medį. Tiesa, išlipti pats nepajėgė, bet buvo aišku: Rainiukas pasveiks. Taip ir buvo, tik po ligos jis nebegalėjo kniaukti. Bet tai, atrodo, jam išėjo į naudą. Jis išmoko atkreipti dėmesį į save “tarnaudamas” – atsitūpdavo ant užpakalinių letenėlių, o viena priekine imdavo sukti ratus. Toks “numeris” suminkštindavo ne vieną širdį ir į Rainio nasrus patekdavo kur kas daugiau gardžių kąsnelių.
Pamažu viskas grįžo į savo vietas. Hocenplocas susirangė ant pagalvės ir storėjo toliau, O Rainis vėl patraukė į medžioklę. Bet jam, matyt, ne viskas buvo gerai. Pilve atsirado kiaušinio dydžio guzas. Netrukus oda praplyšo, iš žaizdos kelias savaides tekėjo pūliai. Žaizda užsitraukdavo ir vėl plyšo...
Vieną dieną Rainis parėjo namo, paėdė, palakė pieno, išsimiegojo ir, išėjęs į lauką, numirė. Pasiėmiau nuo daržo šiltą, švarų ir gražų. Šuo inkštė pamiršęs savo perplėštus vokus, Hocenplocas prisiglaudė paskutinį kartą ir mėgino sušildyti... O kitą dieną Hocas dingo. Na, maniau, arba tą gražuolį kas pavogė, arba jis, netikša, kojos už tvoros nekeldavęs, pasiklydo. Bet katinas kaip tik buvo “tikša”. Supratęs kas atsitiko, Hocenplocas perėmė visą Rainio “ūkį”. Dabar jis nekirmija dienas, nes turi daug darbo. Ir senelis nebeieško jam virvutės.
Kitą rytą po Rainio mirties prie durų tupėjo šiltas kamuoliukas – mažytė raina katytė. Į vidų ji įžengė nė neklausus ir kaip tikra šeimininkė: išlakė Hoco pieną, pašiaušė keterą prieš šunį ir, užšokusi man ant kelių, ėmė murkdama žįsti rankovę. Hocas jos nepjovė, tik aplaižė ir leido daryti ką nori. Išvyti jos nepasisekė, ji vis grįžta ir grįžta. Sūnus klausia: gal Rainiukas ją atsiuntė vietoj savęs? Gal. Nes gyvūnų pasaulyje daugiau tvarkos, proto ir užuojautos negu apie tai mano žmonės.
Dabar mūsų namuose vėl gyvena Mėlynakis Plėšikas Hocenplocas ir Rainė Svarainė.

Alfredas Girdziušas. Lietuvos Eduardo Andre klubas

Alfredas Girdziušas Paliesius

Eduardo Andre klubas

Tolima Prancūzija ir Lietuva, tolimas Paryžius ir... Lentvaris, Trakų Vokė, Užtrakis, Palanga. Kas artimo sieja Prancūzijos sostinę, Liverpulį Anglijoje, kitus Europos bei Pietų Amerikos miestus su Lietuvos miesteliais? Kokie saitai juos riša? Tie saitai atsirado dar XIX amžiaus pabaigoje ir pagrindinis to „kaltininkas“ – žymiausias Prancūzų parkų architektas Eduardas Fransua Andre (Edouard Fransua Andrė, 1840.07.17 – 1911.10.25), profesorius iš Versalio, o vėliau atkakęs net į Lietuvą ir suprojektavęs nedidelių peizažinių rūmų parkų su būdinga tobula erdvės, subtilia vandens, augalijos ir uolų kompozicija. Antrasis „kaltininkas“ – grafo Juzefo Tiškevičiaus sūnus Feliksas, susipažinęs per vokiečių architektą F.Švechteną su Eduardu Andre. Ir taip Lietuvoje, grafų Tiškevičių rezidencijose Palangoje (pradėtas kurti 1843 m , baigtas tvarkyti 1898 metais architekto E.Andre kartu su belgų dendrologu Beisensu de Kolonu. Apie 80 ha.), Lentvaryje (1898 metai, apie 12 ha) , Užtrakyje (1896 metai, apie 48 ha.), Trakų Vokėje (1900 metai, apie 20 ha.) atsirado žalieji gamtos stebuklai. Bėgo metai, keitėsi žmonių kartos, keitėsi šalių valdžios, sienos. Kartu keitėsi Eduardo Andre parkai. Kai kurie išnyko, kai kurie mažiau paliesti nyko savaime. Paradoksalu, bet Rusijai okupavus po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą, dendrologinių parkų nykimas greičiau tapo savaiminis, lėtas. Vyko savotiška konservacija, nes griovimo „kas sena“ mašina greičiausiai dorojo architektūrinius „vietinės reikšmės“ pastatus – dvarus, palivarkus. Visa paversdami sandėliais, tvartais, klojimais arba paprasčiausiai sulygindami su žemėmis – socializmo rojuje negalėjo būti dvarų. Gal užtat (mūsų pasididžiavimui) architekto Eduardo Andre sukurti parkai Lietuvoje šiandien pasaulyje liko autentiškiausi. Ypač Lentvario parkas yra unikalus, išsaugojęs pirminę struktūrą. Trakų Vokėje reiktų jau atsekti kai kuriuos parko elementus.
Kad būtų išsaugoti, ištirti architekto Eduardo Andre suprojektuoti parkai 1994 metais Prancūzijoje susikūrė Eduardo Andre Asociacija, kuriai ir vadovauja Eduardo Andre provaikaitė.
...1998 metais Palangoje vyko Palangos parko įkūrimo šimtmečiui paminėti konferencija. Konferencijoje dalyvavo ir Andre Asociacijos prezidentė. Ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą - norėjo susipažinti su prosenelio palikimu. Tada ir užsimezgė artimesni ryšiai tarp Prancūzijos ir Lietuvos Eduardo Andre sukurtų parkų išsaugojimo entuziastų. Nors Lietuvos Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Regimantas Pilkauskas buvo susipažinęs su prezidente gerokai anksčiau. 2002 metų balandžio 12 dieną Lietuvoje įsikuria Eduardo Andre klubas. Pačio klubo veikla, žinoma, prasidėjo gerokai anksčiau. Kaip pasakė Andre klubo pirmininkė landšafto architektė Vaiva Deveikienė - „po Lietuvos kraštovaizdžio Architektų sąjungos sparnu“. Jau steigiamajame susirinkime specialistai, bediskutuodami apie Eduardo Andrė sukurtų parkų likimą, pareiškia, kad užtenka tarpusavyje šnekėti, o reikia įtraukti į veiklą tuos žmonės, kurie konkrečiai dirba šioje srityje, kurie gyvena čia, kurie atsakingi už tuos parkus, kurie valo, prižiūri ir t.t. Klubą priglaudžia Trakų Vokės bendruomenė „Versmė“ kurios pirmininkė Liucija Almantienė yra taip pat šio klubo narė. Nariais tampa ir seniūno pavaduotojas Rimantas Skaistis, kiti pasišventėliai. Iš Lentvario aktyviausias seniūnas Leonardas Karnila. Užtrakį, Trakų nacionalinio parko darbuotojai – Gintaras Abaravičius, Algis Stankevičius. Na, ir kiti kolegos, kraštovaizdžio architektai, kurie dirba toje srityje. Net Vilniaus meras Kazimieras Zuoka. Viso klube yra 23 nariai, bet renkasi patys aktyviausi – apie dešimtį aktyvistų, kiekvieno mėnesio pirmo arba antro trečiadienio vakarą.
Besidžiaugdami Andre parkų palikimu, klubiečiai pažymi, kad geriausi poslinkiai yra Užtrakyje, kur darbams vadovauja Trakų nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius. Užtrakis jau įgauna parko, o ne sulaukėjusio, apleisto medelyno pavidalą. Pagaminti parko puošmenos krateriai, ruošiami postamentai, o skulptūrą, kuri stovėjo Užtrakyje, pagamins Luvre. Ir ne atsitiktinai, nes tiriant seną fotonuotrauką, kur yra nufotografuota skulptūra, stovėjusi prieškary Užtrakio parke, ir gretinant ją su paskelbtomis internete Luvro skulptūrų nuotraukomis, dėmesys buvo atkreiptas į tai, jog Užtrakio skulptūra identiška vienam Luvre esančiam kūriniui. Tai buvo, kaip paaiškėjo, kopija. Luvras geranoriškai imasi atkurti Užtrakio parko buvusią puošmeną... Beje, Lietuvos Seimo narė Dangutė Mikutienė, gal būt vadovaudamasi priešrinkiminėmis į Seimą ambicijomis, „įvertino“ G.Abaravičiaus triūsą ir apskundė Aplinkos apsaugos agentūrai, kuri ir yra pateikusi to parko tvarkymo projektą, leidimus. Žodžiu, buvo apskųstas to projekto vadovės Giedrės Pilipavičienės pats projektas.
Andre Asociacija pažymi, kad Palangos parkas yra gerai prižiūrimas ir gražiausias pasaulyje Eduardo Andre kūrinys. Įdomu tai, kad Palangos parko plano originalas nebuvo prarastas, o Lentvario parko planą surado neseniai Versalio archyvuose atsitiktinai išvynioję popierių ruloną. Gal šie du pavyzdžiai (plano ir skulptūros) akivaizdžiai parodo, kad senų parkų, ir ne tik parkų, restauracija vyksta etapais. Pirmiausia sunkiausias – dokumentų rinkimas, apdorojimas ir tik po to atgaivinimas.
Gal kas perskaitys tai, kas čia parašyta ir prisimins savam namų ūkyje užmestą seną dokumentą ar fotonuotrauką, gal prisimins pasakojimą, gal gandą. Kaip būtų nuostabu, kad toji paklydusi istorijos kruopelytė atkeliautų istorikams, kad šiandien ar rytoj virstų ateities duona...

A.Girdziušienė. Lentvario bažnyčios naujieji vargonai. 2005 metai Straipsnis Trakų rajono "Galvės" laikraščio redakcijai

Aušra Girdziušienė

Skambant naujiems vargonams giedojo profesorė Teresa Žylis-Gara


Praėjusį sekmadienį Lentvaryje įvyko šventė – buvo pašventinti miestelio Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčios naujieji vargonai. Skambant vargonams, padedant jungtiniam lietuvių bei lenkų bažnyčios chorui, akomponuojant profesoriui Viktorui Lyjak, giedojo „Ave Maria“ Lentvario viešnia, buvusi lentvarietė, naujųjų vargonų fundatorė profesorė ponia Teresa Žylis-Gara. Aidint plojimams solistė kartojo vėl ir vėl...
...Vargonų gausmas plito tarp šventyklos kolonų, kilo tarp arkų, pleveno prie šventų paveikslų ir veržėsi į pavasariu alsuojantį šventorių... Klausykit – atgimėme! Klausykit, mes persikūnijome, bet siela liko ta pati...
...1911 metų gegužės 2 dieną buvo padėtas Lentvario bažnyčios rentinis akmuo. 1919 metų rudenį aplanko Lentvario parapiją ir besistatančią bažnyčią nuncijus Achiles Ratti – būsimasis Romos popiežius Pijus XI-asis. Pagaliau 1926 metų rugpjūčio 8 dieną bazilikos tipo bažnyčia buvo pašventinta, o šventovės siela – vargonai, sugaudžia tik 1941-aisiais. (Projekto autorius inžinierius, architektas Stefanas Narembskis)... Bet nėra nieko amžino – vargonai, pergyvenę ne vieną žmonių kartą, patys paseno – reikėjo keist naujais, bet...
...Lentvario parapijos klebonas Tadas Aleksandrovič prisimena, kad naujųjų vargonų atsiradimas yra lydimas dvejų metų vargo ir nežinios. Naujų vargonų kainos yra pasakiškai didelės - nuo dviejų šimtų tūkstančių iki vieno milijono litų. Gal atsitiktinumas, o gal apvaizda surėdė taip, kad klebonui prieš keturis penkis metus teko susitikti su ponia Teresa Žylis-Gara, kuri aplankė savo gimtinę Lentvarį, parapiją ir pastebėjo, jog bažnyčiai trūksta gero instrumento – vargonų ir vietoj senųjų pneumatinių pažadėjo elektroninius vargonus padovanoti. Bėgo laikas. Klebonas kreipėsi į p.T.Žylis-Gara, bet pasiseke prisiskambinti tik vieną kartą ir išgirdo, kad ponia neužmiršo savo pažado. Ir vėl bėgo laikas - susisiekti vėliau nesisekė, gal pasikeitė telefonų numeriai. Tada buvo nuspręsta suktis savomis išgalėmis - gautas leidimas iš kurijos, tuolab, kad atsirado gera proga, susipažino su vienu nuostabiu žmogumi, vargonų meistru ponu Bernardu Termen, dirbančiu vienoje Lenkijos firmoje, kuri projektuoja, stato, suderina bei rekonstruoja vargonus. Ponas B.Termen pasiūlė optimalų įsigijimo variantą – atvežti senus iš Anglijos vargonus ir instaliuoti Lentvario bažnyčioje. Taip 2003 metais firmos „Anders“ vargonai atkeliavo į Lietuvą. Pradėjus vargonų instaliaciją, po poros mėnesių atsiliepė ir ponia Teresa Žylis-Gara. Gal ir Dievo apvaizda, kaip pasakė gerbiamas klebonas, bet parapija sulaukė jau finaninės pagalbos – šių metų sausio mėnesį ir prasidėjo...
...Skambant vargonams priešais altorių stovėjo garbingi svečiai: Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje patarėja, Lenkų instituto direktorė daktarė ponia Malgožata Kasner, Lenkijos Respublikos abasadorius Lietuvoje ponas Ježy Bahr, garbinga viešnia, vargonų fundatorė profesorė ponia Teresa Žylis-Gara ir jos brolis Romualdas Žylis. Tarp parapijos tikinčiųjų buvo išsislapstę dar daug garbingų Lentvario ir parapijos svečių, kurie ir pinigais ir darbais prisidėjo prie naujųjų vargonų atsiradimo. Aukštai, choristų apsuptas, žilagalvis Lenkijos Respublikos Kultūros ministro patarėjas iš Varšuvos profesorius ponas Viktoras Lyjak, iškilmingai spaudė vargonų klavišus. Ir kilo giesmė lyg aidas senųjų vargonų, kilo nauja giesmė, kviečianti maldai, susikaupimui ir padėkai...

Lietuvos Respublikos partizanai (duomenys išsaugoti iš 1991-95 m reportažų) Nuorašai atiduoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimų centr

Alfredas Girdziušas

Tai neoficialūs, žodiniai duomenys, surinkti iš žmonių rašant reportažus bei fotografuojant renginius, susijusius su Lietuvos gyventojų genocidu bei rezistencija. Už klaidas atsiprašau tų, kurių artimieji ar pažįstami čia paminėti ir informacija yra netiksli.

Duomenys surinkti 1991-1995 metais dirbant spaudoje:
***************************************************************************
Pavardė Vardas Slapyvardis
G. metai
Veikla
Gyvena/žuvo


Kalniškių mūšis
Kalniškių mūšis. Lazdijų r. 1945.05.16. Žuvo apie 27 partizanai

Vanagas
„Dainavos“ apygarda
Vievio miestas. Palaidoti (užversti) partizanų palaikai stribų būstinės kieme – (informacija J.Verbickas; B.Karandienė arba Marandienė (?))
Prie bažnyčios – Bažnyčios g X Trakų g. Anksčiau buvęs stribų štabas. Kasant garažus buvo rasti žmonių kaulai.
Kasė: Šapuraitis ir Pranckevičius –abu gyvena Vievyje

Serbentas
Lietuvos karininkas.Dirbo partiz. Būrio štabe.
Jį pažįsta Juozas Savickas gyv. Ukmergės r. Gimė Kaugonių k. Ir Genė Karandienė- Petkevičiūtė.
Minimas Genius- Kacevičius iš Gilučių kaimo – būrio vadas.
Nušautas artojas Lechovičius Adomas
Žuvo 1945 04 13 per mūšį su NKVD prie Tarbiškių k. Kartu su 7 partizanais. Užkastas netoli prie kelio Balceriškių (Bakeriškių?)k.ribose, netoli prie televizijos bokšto. Duomenys gauti iš Verbicko Juozo. Vievis Naujoji 20-1; tel.54569

Šernas
Marcinkonių apygardos partizanas.
Turi ryšį su Jurginu, Navicku-Kardu, Bielinsku Adolfu Vinco (1924m.g.)

Laputė
Žaliojo Velnio-Misiūno būrio (savisaugos) virėja. Agitavo vyrus eiti partizanauti 1945 09

Uosis
A rinktinės vadas

Lakūnas
Būrio vadas
Kalniniškės miške, Kuderninos valsč, Lazdijų r.
Lazdijų r.

Šauklys

Kunigas Jurbarke – žino daug apie partizanus
Čia – Lukša Antanas, Jakavonis Juozas

Aleksandriškių kaimas
Vyko mūšis. Mūšis vyko naktį, žuvo 12 partizanų. Suversti į šulinį . Žino(?) Juozas Verbickas - stribas

Bernatavičienė Aldona, Tomo
Kondrato Tomo – Briedžio dukra
Druskininkai, Čiurlionio 111-11, tel.51940

Bielinis Adolfas
Jurginas
1924

Bielinskas Adolfas Vinco
Jurginas
1924

Brazauskas Juozas
Nužudytas partizanų apie 1945m. Jis vežiojo gydyti milicininkų sužeistą Švenčionį

Bulovas (kaimas)
Kazimieraitis

Didžiosios kovos apygarda
Kaišiadorių ap.
1947m.
A rinktinės štabas – 5 partizanai
A Jurgino būrys – 7 partizanai
„Meškos“ būrys -4 partizanai
„Riešuto“ būrys
Štabą sekė 6 agentai ir informatoriai- Vytautas,Valstietis, Kavaleristas, Lilija, Jonas ir „A“
„Jurgino“ būrį sekė agentas Markevičius ir Jupiteris.
„Meškos“ būrį sekė –Malka ir Vladas

Geležauskaitė Julija Urbanavičienė
Vaidilutė
Žr. Remeika

Grušas
Siaubas

Siaubo būrys - Vaidilutė

Jakavonis Juozas Juliaus
Merkinės apskr.Kasčiūnų k.
Žino kur užkasti dokumentai
Lukša Antanas (brolis?)

Janavičius Pranas
Partizanavo su Kacevičium Zigmu
Su Kacevičium Z. Nužudė Brazauską Juozą (anoniminis skambutis)
Mirė apie 1990

Jestremskas
Įskundė Petkevičių stribams. Po to pats pakliuvo į Intos lagerius. Jestremskas liudijo Trakų KGB, jog Genė Petkevičiūtė-Karandienė išsiuvinėjo partizanams ženklus ant rankovių

Juozapaviąius Kostas
Lubinas
Žmona Juozapavičienė Monika

Juozapavičienė Monika Juozo
Ražanausko 7-28 Alytus
Turi Juozapavičiaus Kosto-Lubino dokumentus

Juozapavičius Kostas
Lubinas
Žmona Juozapavičienė Monika

Jurgelevičiai
Nušauti NKVD ar žaliųjų (žr.Pliopa)

Kacevičiai
Lingių k.(netoli Žikaronių) Kaišiadorių r.
Juozas-jauniausias (Irkutsko sr), Jonas-vyriausias, Zigmas-Genys-vidurinis, Veronika- mirusi, Birutė-gyv.Žąsliuose

Kacevičius Jonas
Iš Lingių k.prie Gilučių Kaišiadorių apyl.
Buvęs policininkas Lietuvos.
Jis yra Kacevičių Juozo, Birutės, Veronikos, Zigmo brolis
Žuvo nežinomomis aplinkybėmis apie 1942 m

Kacevičius Juozas Zigmo
Kacevičių Zigmo, Jono, Birutės, Veronikos brolis
Partizanauti pradėjo su Janavičium iš Gilučių k. – 3 metus.Užsiregistravo, gavo 4 metus kalėti. Kalėjo Vorkutoje, grįžo apie 1956. Išvyko gyventi į Irkutsko sr. Vaikai surusėję. Lietuvoje dirbo geležinkelyje.
Kaltina Kubilienė-Aleksejūnienė, kad jis (Kacevičius Z.) nužudė jos tėvą Brazauską Juozą
Irkutsko sr. Almaz, Kolchoznaja 8

Kacevičius Zigmas
Genys
Gilučių k.Kaišiadorių r.
Būrio vadas, žuvo 1945 04 13, užkasė enkavedistai prie kelio Balceviškių k. Lauke, netoli TV bokšto (300m)
Broliai: Jonas, Juozas, sesuo Veronika- Birutė
Žuvo Taboriškių mūšyje 1945 04 13 ir kartu 7 partiz. Tame tarpe Serbentas.
Duomenys gauti iš Juozo Verbicko. Vievis, Naujoji 20-1, tel.54569

Kacevičius Zigmas
Genys
Žr.Genys

Kacevičiūtė Birutė-Lešinskienė
Kacevičių Zigmo, Jono,Juozo, Veronikos sesuo
Žasliai, Vytauto 28, Kaišiadorių r.
Tel44383

Kacevičiūtė Veronika-Žygutienė
Kacevičių Zigmo, Jono, Juozo, Birutės sesuo
Dukra Valė Perednienė
mirus

Kamarūnas Albinas
Žr.Mazetis
Dainavos apygarda
Žino kur palaidotas partizanas, žuvęs prie užkardos mūšyje su sovietiniais pasieniečiais
Lazdijų vid.m-la, automobilininkas
51133d. 51167n.

Karandienė Genė-Petkevičiūtė
Vievis
Tel.54124
Vyras taksistas
-Tuo metu turėjau 14 metų. Partizanavo 3 broliai Žaslių miškuose
G.Karandienė pasakė Lionginui Vanagui kur užkasti žuvę 7 partizanai Tarbiškių lauke. Sužinojo iš stribo Juozo Verbicko.
G.K. pažinojo Serbentą, yra Genelio svainė, pažįsta Juozą Savicką
1948 metai G.K. žadėta išvežti į Sibirą, bet seniūnas buvo geras ir perspėjo. Stribai nieko neradę baldus sulaužė ir sumetė į šulinį. Po mėnesio areštavo ir išvežė į Lukiškių kalėjimą – 1948.08.
Seniūnas Povilonis.
Aguona-Andrius- G.K. brolis; broliai Vladas, Vincas; sesuo Marytė.
Jestremskas- įskundė ir liudijo prieš Genę Petkevičiūtę.

Karkliukas (?)
Karkliukas
Partizanas, kurį išgelbėjo (vežė į Kauną) Ona Kundrotaitė

Kavarskienė
Prokurorė Liet.TSR AT. Teisė Lionginą Vanagą – 10 metų

Kazimieraitis Juozas
Vitkus
Lietuvos karininkas. Kaimas Bulovas. Kazimieraičio štabas prie Marcinkonių. Kapiniškių kaimas.
K.J.-Vitkaus sekretorius Mulerskas Liudas –Naras.
Žino kur jo( K.J.-V.) kūnas užkastas Stankus Antanas iš Druskininkų: Šilo 5, tel.45616

Kondratas Tomas
Briedis
Žuvo prie Merkio. Kartu su juo žuvo Bielinis Adolfas-Jurginas, Vinco 1924
Jo maldaknygę surado prie Merkio Varėnos r. (sužinota Merkinėje per susitikimą partizanų)
Marcinkonių apyg. Vadas Švelkus
33 metų žuvo prie Merkio
Dukra Bernatavičienė Aldona, Tomo gyvena Druskininkuose Čiurlionio 111-11, tel.51940

Kundrotaitė Marijona
Apie 1937 Miegučionių k.Trakų r.
Sesuo partizanų ryšininkės Onos Kundrotaitės – Stirnos
Genelis – Benediktas Trakymas – sesers vyras

Kundrotaitė Ona
Stirna
Žr.Stirna

Kundrotaitė Onutė
Stirna
Partizanų ryšininkė. Marijonos Vanagienės sesuo, Vanago
Liongino svainė
Areštuota kada išdavė seserys iš Žebertonių k (Trakų r.) Olubaitės: Ona Kundrotaitė vežė sužeistą į ranką partizaną „Karkliuką“ į Kauną. Grįžusią areštavo. Nuteista 7 metams kalėti Intos lageryje. Vyras O.Kundrotaitės Benediktas Trakymas - Genelis

Lechovičius Adomas
Žuvo per mūšį prie Taboriškių k. –arė lauką. Kartu žuvo 7 partizanai: iš jų Serbentas Genius-Kacevičius iš Gilučių k. 1945 04 13

Leščinskienė Birutė-Kacevičiūtė

Lukša Antanas
(Jakavonis Juozas Julius –Šauklys kunigas)?-neatsimenu

Mazetis kaimas (???)
Kamarūnas Albinas
pranešė šias žinias
Dainavos apygarda. Ryšininkas. Sapiegiškių k. Lazdijų r.
Pranešė, kad 120 partizanų užpuolė Pavlovo užkardą pasienyje. 2 val. Vyko mūšis. Žuvo 1 partizanas, saugojęs gurguolę. Nušauta 11 SSSR kareivių.
1962m. buvo kapas. Močiutė Ona Kamarūnienė (82 metų) parodė partiz.kapą

Misiūnas

Žaliasis Velnias
1944.08. sukūrė būrį
1945.09 organizavo partizanų būrį. Vadas. (Trakimas Benediktas-Genelis – štabo viršininkas.)
Savigynos būrio viršila prie vokiečių.Saugojo prie Kaugonių prie Žaslių.Apygardos viršininkas
Žaliojo Velnio pirma žmona žuvo – palaidota Čiobiškio kapinėse. Ją išnešė Genelis su vyrais
ŽV kur palaidotas nežinoma

Miškinis Antanas
Poetas, kalėjo kartu su Lionginu Vanagu 1948-1952 Mordovijos lageryje

Mulerskas Liudas
Naras
Dainavos apygarda
Kazimieraičio sekretorius.
Fotografija prie vėliavos Merkinėje

Navarekienė Izabelė-Skliutaitė
Dainavos apygarda
1946m. areštuota už ryšius su Vanagu Ramanausku
Vanago mokinė
Druskininkai . Veisėjų 22-34, tel.53472

Navickas
Kardas
Marcinkonių apygard. partizanas

Navickienė Izabelė Skliutaitė
Žr.Ramanauskas

Perednienė Valė (buv. Žigutytė)
1939
Veronikos Kacevičiūtės- Žigutienes dukra
Gyvena Vievyje, L.Giros 1; tel.54489

Petkevičius Andrius
Žr. „Aguona“

Petkevičius Andrius
Aguona
Genės Karandienės brolis, partizanas
Broliai – Vincas, Vladas, sesuo Marytė
Žuvo 1945m.

Petkevičius Vincas
Genės Kondratienes brolis, taip pat Vlado Petkevičiaus ir Andriaus Petkevičiaus-Aguonos brolis
Tauragė 57965

Petkevičius Vladas
Karandienės Genės brolis. Petkevičių Marytės, Vinco, Andriaus-Aguonos
Kaišiadorys , 52758

Petkevičiūtė Genė-Karandienė
Vievis, 54424

Petkevičiūtė Marytė
Išvežta tremtin.
Petkevičių Andriaus-Aguonos, Vinco, Vlado sesuo

Pliopa
Tremtinys
Kažką žino kaip nišovė 2 Jurgelevičius(?)
Dirba nežinybinėje apsaugoje (1992.03)-63 metai, kilęs nuo Vievio, d.t. 51468

Povilonis
Seniūnas sovietinis (geras žmogus)- Genės Karandienės tėvus išgelbėjo nuo išvežimo

Ramanauskas
Daktaras
Žr.Siaubas, Vaidilutė

Ramanauskas
Daktaras
Dainavos apygarda

Remeika
Žr.Urbonavičienė Julija (?) medžiagą

Žr. 1989 m. „Nemunas“ Nr.10


Remeika Zigmas
Putinas

Remeika Zigmas Stasio
Putinas
1915, iš Einorių k. Alytaus r,
Vanago rinktinės būrio vadas.
Sesuo Geležauskaitė (yra Merkinėje daryta reprodukcija Remeikos)
Dainavos apyg.partizanas
Merkinės puolimas 1945012015
Žuvo Geležauskaitė- Urbanavičienė Julija-Vaidilutė
Žuvo prie Merkinės puolimo metu 1945 12 15

Savickas Juozas
J.Savickas pažinojo partizaną Serbentą – buvusį Lietuvos karininką, žuvusį prie Tarbiškių k. Trakų r. 1945.04.13.
Trakų r. Kaugonių k.

Skliutaitė Izabelė- Navickienė
Dainavos apygarda

Stankus Antanas Motiejaus
Žino kur užkastas Kazimieraitis
(partiz. Jenkevičius Vaclovas Adomo – Merkinės susitikimas . Sėdi kartu su Janavičium(Jurevičium), Stankum – tarp jų – moteris –foto)
Druskininkai, Šilo5. tel. 45616

Stolieriūnas Vytautas
MGB buvo užverbuotas kaip „Krasnov“ – neteikė jokių žinių saugumui

Šimonienė Marijona
Matė kaip nužudė Brazauską Juozą iš Gilučių – Kaišiadorių apyl.

Švelkus
Švelkus(?)
Marcinkonių apygardos vadas.
Čia minimas Šernas

Tarbiškių lauko mūšis
1945 04 13
Partizanai išvaryti iš miško į lauką susikovė su NKVD. Žuvo 7 žmonės(partizanai) ir vienas civilis Adomas Lechovičius (arė lauką)
Partiz.Serbentas ir Genius- Kacevičius
Užkasti prie kelio Balceriškių k.ribose netoli TV bokšto -300m
Duobėje gulėjo 9 užmušti partizanai (duomenys iš Perednienės Valės)
Duomenys gauti iš Juozo Verbicko , Vievis, Naujoji 20-1, tel.54569
Trakimas Benediktas
Genelis
Klaipėda(?)
Partizanavo prie Žaslių pas Žaliąjį Velnią – apygardos viršininką. Buvo štabo viršininkas. Kalėjo Intoje. Vedęs Ona Kundrotaitę. Išnešęs Žaliojo Velnio žmoną iš mūšio. Ji palaidota Čiobiškio kapinėse.

Trakimas Benediktas
Genelis
Žr.Genelis
Gyvena Klaipėdoje

Urbonas Viktoras
Varpas
Per Merkinės susitikimą pašė atsiliepti brolio draugus

Urbonavičienė Julija
Vaidilutė
Tauro apygardos. Tauro apygardoje įstojo ir priėmė priesaiką prie Punios (šile) po to perėjo į Siaubo būrį (Grušausko), buvo Daktaro (Ramanausko) ryšininkė.
„Respublikos“ 1990 01 19 straipsnis „Kur Julytė?“
Informacija
Taikos pr.105-41, Kaunas
755747 namų
--------------------
Merkinės 3-14, Druskininkai‘
51714 darbo

Vanagas Juozas
1922, Užugirio k. Ukmergės r.
Vanago Liongino brolis
Žuvo 1945 pradžioje.aplinkybės nežinomos

Vanagas Lionginas
1929 Užugirio k. (Taujėnai netoli) Ukmergės r
Bendravo vaikystėje su Antanu Smetona.1947-48 m mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje.1948m už nelegalios literatūros laikymą teistas: 1948-1951m-Mordovijos 10 ir11 lageriai,1951-1955 Karagandos m. Pažinojo Antaną Miškinį- poetą.Nuteistas 10metų Grįžo 1955m.
Teisė Lietuvos TSR AT(uždaras) Prokurorė Kavarskienė.
Žmona – Marijona Kundrotaitė
Broliai: Pranas, 1920 m.g.-lageryje Molotovo (Permės, Jekaterinburgo sritis) Grįžo 1956. Dingo be žinios
Medartyas- 1931 „Didžiosios kovos“ Vyčio apygardos partiz. Juozas-1922m.g. žuvo 1945
Trakų r.Abromiškės
Tel44625
Vanagą Lionginą pažįsta Ona Karandienė

Vanagas Medardas
Bijūnas
1931, Užugirio k. Ukmergės r.
Liongino Vanago brolis

Vanagas Medartas (Medartas?)
Bijūnas
1931
Užugirio k.Ukmergės r.
„Didžiosios kovos“, vėliau tapusios „Vyčio“ apygardos „Vygando“ būryje
Liongino Vanago brolis
Žuvo 1953m.Pivonijos miške.Perlaidotas 1989 07 29 iš apkasų su 49 vyrų palaikais
Žinutė Ukmergės „Aistuva“ sąjūdžio laikraštyje Nr.16; 1989 11 02
Padėjo surasti Ignatavičienė(nurodė vietą,pasakė pavardes

Vanagas Pranas
1920, Užugiriok. Ukmergės r.
Vanagų Liongino,Juozo,Medardo brolis
Teistas, buvo lageryje Molotovo sr.(dabar Jekaternaburgo- Permės sr.) Grįžo iš lagerių 1956 m. ir dingo be žinios. Kūnas nerastas

Verbickas Juozas
Stribas. Be rankos
Pasakė Genei Karandienei kur užkasti partizanai, žuvę Taboriškių lauke (keičia parodymus) Žino kur – šulinyje suversti 12 partizanų iš Aleksandriškių kaimo
Vievis, Naujoji 20-1,tel.54569

Vytautas Žukauskas
Putinas
A rinktinės 5 pulko vadas
Kaišiadorių apylinkė

Zagorskas
Polit.kalinys, tremtinys
Lentvaris, Naujosios Sodybos g 26(???)

Žigutienė Veronika (Kacevičiūtė merg.pav)
Kacevičių Juozo,Jono,Zigmo sesuo
Jos dukra Valė ir Ona

Žigutytė Ona
1934
Veronikos Žigutienės –Kacevičiūtės dukra
Vievis

Žukauskas Vytautas
Putinas
Kaišiadorių r. Lietuvos partizanu A rinktinės 5 pulko vadas

Žurauja Tomas
Rodukos k.Varėnos r. Marcinkonių link
Dainavos apygarda
Fotografija: su kepure Merkinėje