Donatas Januta. Lietuviai ir žydai.

(labai gaila, kad nesugebėjau susitikti su šio straipsnio autoriumi Vilniuje 2011 metų vasarą. Bet aš nors taip galiu atsidėkoti gerbiamam  Donatui už suteiktą galimybę pateikti skaitytojams jo surinktą medžiagą apie Lietuvos teritorijoje gyvenusius, bei gyvenančius žydus))

Sava Lietuva » Ištraukos » Praeitis » Partizanai » Nr. 303

Kauno žydo, sovietinio partizano, Jeruzalės profesoriaus istoriko liudijimai:
Žydų aktyvistai išdavė Lietuvą, vykdė okupacinę Stalino politiką —
Donatas Januta, 2010-12-01.

Lietuviai ir žydai

Tarp aklavietės ir tikrovės

Spaudoje vis iškyla diskusijos apie lietuvių ir žydų santykius 1940-1941 metais. Dažnai atrodo, kad diskusijose tarp lietuvių ir žydų vis prieiname aklavietę dėl lietuvių prisidėjimo prie žydų žudynių, dėl holokausto priežasčių ir kalčių Lietuvoje. Taip pat dažnas neranda tinkamo atsakymo, kodėl kai kurie kaimo bernai ne gelbėjo, o džiaugėsi, kai buvo žudomi žydai. Bet gal reikia susitaikyti su tuo, kad lietuviai ir žydai niekuomet nesutars ta klausimu 100 proc.
Su „holokausto prekybininkais“ (holocaust industry, pagal mokslininką Norman G. Finkelstein) kaip Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) niekada nesutarsime, nes tokie turi savo darbotvarkę, savo tikslą ir jie iš to sau duoną užsidirba. Bet lietuvių supratimas ir tų įvykių įvertinimas gali skirtis ir nuo geros valios žydų įvertinimo. Lietuviai ir žydai regėjo ir išgyveno 1940–1941 metų įvykius iš visiškai skirtingų perspektyvų. Abi tautos iškentėjo baisias nelaimes, bet kentėjo ne kartu, o atskirai, taip, kaip 600 metų lietuviai ir žydai Lietuvoje gyveno — greta, bet atskirai, susitikdami dažniausiai tiktai turguje, prekyboje.
Jeruzalės Hebrajaus universiteto žydų istorijos profesorius Levinas (Dov Levin) gimė 1925 metais Kaune, 1943 metais Kaune gete dalyvavo žydų pogrindyje. 1944 metais kovėsi Vilniaus krašte kaip sovietų partizanų gaujos „Mirtis užkariautojams“ narys. 1945 metais emigravo į Palestiną. Yra parašęs 12 knygų ir apie 350 straipsnių apie žydų istoriją ir žydų klausimais. 1995 metais buvo išleista jo 30 metų rengta knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ (The Lesser of Two Evils). Joje Levinas aprašo Lietuvos ir bendrai Rytų Europos žydų gyvenimą 1939–1941 metais sovietų okupacijoje. Paskaitykime iš tos knygos.

Raudonajai armijai įžengiant į Lietuvą

Tą dieną [1940 m. birželyje], kai Raudonoji armija įžengė į Vilnių, „Vilner Tog“ [žydų laikraštis] didžiausia pirmo puslapio antrašte paskelbė „Žydiškas Vilnius iškilmingai priima Raudonąją armiją“ ir išspausdino tokio pat nusiteikimo straipsnius.
Kai rusų tankai Vilniuje priartėjo, kažkas sušuko „Tegyvuoja sovietų valdžia!“, ir visi džiaugsmingai sušuko kartu. (…) Toje minioje kažin ar buvo matyti nors vienas nežydas („Gentile“).
Visoje Lietuvoje žydai, daugiausia jauni žydai, ypač ryškiai (conspicuously) dalyvavo tose miniose žiūrovų, kurios staugė (roared) iš pasitenkinimo, kai Raudonosios armijos voros artinosi prie miestų. (…) Ypač džiaugėsi Komunistų partijos ir kitų kairiųjų organizacijų, kuriose, kaip buvo minėta, žydų dalyvavimas buvo palyginti didelis, nariai. Nežydai lietuviai toje minioje, nekęsdami sovietų invazijos, graudžiai liūdėdami dėl prarastos savo nepriklausomybės, pastebėdavo tokį žydų elgesį.
Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip į priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atvyko sutriuškinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis. Žydai, atvirkščiai (…) neprijautė tokioms nuotaikoms.

Taigi Lietuvos žydas, Izraelio istorikas Levinas (Dov Levin), pats buvęs sovietų partizanas Vilniaus rajone, aprašo, kaip žydai, 600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę ir laisvai Lietuvoje kūrę savo turtingą kultūrą, viešai ir demonstratyviai pasirodė lietuviams baisiausios nelaimės dienomis. Bet skaitykime Levino knygą toliau.

Sovietų okupacijoje 1940–1941 metais

Per keletą dienų [Lietuvoje] šimtai politinių kalinių, daugiausia žydų, buvo išlaisvinti. Daug jų, kaip ir jų kolegos Latvijoje ir Estijoje, papildė svarbias (…) pareigas valdžios ir partijos biurokratijoje.
Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo (…) žydai buvo ypač aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai buvo žymūs savisaugos milicijose, revoliuciniuose arba laikinuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šitose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.
Žydai buvo skiriami į aukštas Lietuvos komjaunimo pareigas. (…) Pavyzdžiui, Vilniaus komitetuose balsavimui dėl Aukščiausiojo sovieto 46 iš 65 komjaunimo narių buvo žydai.
Sovietų karinėje administracijoje buvo plačiai ir teisingai manoma, kad žydų mažuma sudarė vieną iš patikimiausių elementų tuo metu. (…) Žydai buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD. (…) Žydai Lietuvoje, skirtingai negu kitose prijungtose teritorijose, užėmė aukštas pareigas valdžios ir partijos biurokratijose.
Jaunų žydų skyrimą milicijos viršininkais [nežydai] suprato kaip žydų nedėkingumą ir išdavystę, ypač, kai tie milicijos viršininkai areštavo ir deportavo žmones, kurie buvo pasižymėję ir praeitos valdžios laikyti patriotais. (…) Taip pat nėra sunku atspėti, ką lietuviai ūkininkai jautė, susitikę su žydų vyrukais ir merginomis, kurie lankė kaimus, platindami kolchozų steigimo propagandą ir aiškino ūkininkams pagrindinius ūkio darbų principus.

Išvados

Faktus, kuriuos pateikia istorikas Levinas (Dov Levin), randame ir kituose šaltiniuose. Bet Levino žodžiai ypač svarbūs ir svarūs, nes šie žodžiai nepriklauso žmogui, kurį Zurofas (Efraim Zuroff) gali pavadinti „fašistu“, „žydšaudžiu“ arba „istorijos klastotoju“. Levinas yra pasižymėjęs žydų istorikas, tuos įvykius pats išgyveno, buvo sovietų partizanas ir parašė knygą ne paskubomis, bet po 30 metų tyrimų ir faktų tikrinimo.
Levinas pripažįsta, kad pirmo sovietmečio metu lietuvių ir žydų santykiai buvo tokie prasti, jog net komjaunimo žurnalas jidiš kalba „Shtrain“ išspausdino straipsnį, kuriame redaktorius Garonas (Aaron Garon) kritikuoja to meto žydų šovinizmą ir apgailestauja, kad „kai kurie jauni žydai visiškai nededa jokių pastangų draugiškiems santykiams su lietuviais pasiekti“.
Daug rašyta apie „žydo – bolševiko“ įvaizdį. Tokį įvaizdį įsisąmonijo ne tik daugelis lietuvių, jį dar dabar turi daug ukrainiečių, lenkų ir baltarusių. Šis įvaizdis ligi šiol yra neigiamas, gana sėkmingai, naudojant skaičius ir statistiką. Sakoma, kad didžioji dauguma žydų nebuvo nei komunistai, nei NKVD’istai, nei panašūs. Teisybė. Kaip teisybė ir tai, kad negalima kaltinti visų žydų už kai kurių asmenų darbus ir veiklą.
Tačiau skaičiai ir statistika ne viską pasako. Grupėms ir tautoms atstovauja ne tie nariai, kurie ramiai ir taikiai gyvena tylų savo gyvenimą. Joms atstovauja žmonės, kurie viešai reiškiasi, viešai veikia. Ir iš istoriko Levino knygos, kaip ir iš kitų šaltinių, aišku, kad žydai svarbiai reiškėsi ne tik džiaugsmingai pasitikdami Raudonosios armijos okupaciją, bet ir vykdydami tos okupacijos žiaurius veiksmus. Todėl negalima kaltinti tų lietuvių — ar ukrainiečių, lenkų, gudų, — kurie priėmė „žydo – bolševiko“ įvaizdį. Įvaizdis, nors ir neteisingai buvo priklijuotas visiems žydams, nebuvo iš tuščio ir nebuvo lietuvių sukurtas, bet buvo sukurtas pačių žydų aktyvistų veiksmų.

1941 metais, kai vokiečiai įvedė savą Lietuvos okupaciją, lietuviai jau buvo išgyvenę vieną žiaurią okupaciją, per kurią Lietuva prarado ne tik daug savo gyventojų, bet ir beveik visą elitą — valdininkus, karininkus, mokytojus, veiklesnius dvasininkus, prarado savo valstybę. Daug kam nebuvo aišku, kaip gelbėtis, kas vadovaus kraštui, koks bus lietuvių likimas. Dar visai neseniai lietuviai buvo išgyvenę ir kitas tris kartus iš eilės patirtas žaizdas: lenkų ultimatumą, Klaipėdos praradimą ir 1939 m. sovietų kariuomenės įgulų įvedimą į Lietuvą („Vilnius mūsų, o Lietuva rusų“).
Šiais metais išėjo Jeilo (Yale) universiteto istorijos profesoriaus Snaiderio (Timothy Snyder) knyga „Kruvinos šalys“ („Bloodlands, Europe between Hitler and Stalin“) apie Lietuvą ir jos kaimynus pakartotinėse Hitlerio ir Stalino okupacijose. Joje profesorius pastebi, kad

„Viena okupacija sulaužo visuomenę kelioms ateities kartoms, o dviguba okupacija dar daugiau pažeidžia ir skaldo.“

Visuose šiuolaikiniuose teisiniuose įstatymuose pripažinta, kad psichologiškai palaužtas ir traumos būsenoje veikiantis žmogus neparodys tiek pat racionalumo, kiek galima tikėtis iš to, kuris gyvena normalų gyvenimą. Tokiame kontekste reikia suprasti ir vertinti tų laikų įvykius Lietuvoje. Ir tokiame kontekste reikia atsakyti į klausimą, kodėl, užuot gelbėję žydus, kai kurie kaimo bernai džiaugėsi jų nelaime.
Žydai ir lietuviai išgyveno baisias nelaimes. Buvo ir gerų, ir blogų žmonių abiejose pusėse. Didžioji dauguma abiejose tautose buvo geri žmonės. Bet taip, kaip per 600 metų abi tautos gyveno tame pačiame krašte atskirai, jų nelaimės irgi vyko atskirai. Žydai, kaip ir lietuviai, ukrainiečiai, lenkai ir gudai — visi turi teisę apraudoti ir išryškinti savo kančias atskirai nuo kančių, kurias patyrė kitos tautos.
Žydai į visa tai žiūri iš vieno taško, lietuviai — iš kito. Jeigu abiejų nuomonės nesutampa, tai nėra aklikelis, bet dažnai tik skirtingos tikrovės, nė viena jų ne menkesnė už kitą. Žydai tų įvykių supratimą iš savo perspektyvos labai sėkmingai skleidžia pasaulyje. Lietuviai, pirmiausia istorikai, valdiškos, visuomeninės įstaigos, — galėtų daug veiksmingiau taip pat tą daryti iš lietuvių perspektyvos.

— Donatas Januta, J. D. (San Francisco, CA, USA)

2010 m. gruodžio 1 d. paskelbta Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas“

Santrauka:

600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę ir laisvai čia kūrę savo turtingą kultūrą, žydai atvirai priešiškai pasirodė lietuviams baisiausios 1940 m. nelaimės dienomis. „Žydo – bolševiko“ įvaizdį buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautose ligšiol stengiamasi paneigti argumentu, kad aktyvistų nebuvo dauguma. Bet aktyvistų niekada nebūna dauguma, tačiau aktyvistai lemia. Jie rėmė Stalino okupaciją, stojo į bolševikų partiją ir miliciją, vykdė trėmimus, nusavino turtą, organizavo kolchozus, auklėjo komunistiškai ir mokė ūkininkus ūkininkauti. Lietuviai ir žydai regėjo ir išgyveno 1940–1941 metų įvykius iš visiškai skirtingų pusių. Abi tautos iškentėjo baisias nelaimes, bet kentėjo ne kartu, o atskirai, taip, kaip visus šešis šimtmečius lietuviai ir žydai Lietuvoje gyveno — greta, bet atskirai, susitikdami dažniausiai tiktai turguje, prekyboje.

Teiginys:

Žydų aktyvistai išdavė Lietuvą, vykdė okupacinę Stalino politiką.

Sritis:

Praeitis: Partizanai.

Raktažodžiai:

genocidas, tauta.

Asmenvardžiai:

Norman G. Finkelstein, Aaron Garon, Dov Levin, Timothy Snyder, Efraim Zuroff, Hitleris, Stalinas.

Pirminis šaltinis:

http://www.draugas.org/12-01-10januta.html

Nuosavybė:

leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.

Autorius:

Donatas Januta, 2010-12-01.