Vadinamieji „lenkai“ Lietuvoje
Situacija iki 1840 m.
Lietuvos Statutas, kuris galiojo
Lietuvoje nuo 1529 m., po Lietuvos karalystės nukariavimo ir Abiejų respublikų
(Lietuvos ir Lenkijos) caro valdžios buvo panaikintas rusų okupuotoje Lietuvos
teritorijoje.
Taigi, Lietuvos teritorijoje nuo
Uralo kalnų iki Vengrijos ir nuo Juodosios Jūros iki Baltijos jūros pagal
Lietuvos Statutą nuo 1529 metų lenkams nebuvo leidžiama įsigyti žemės ar eiti
valdiškas pareigas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.
Tai buvo lenkams įmanoma tiktai
santuokos keliu ir tai tik „indigenato teise“. Žmogus galėjo įsigyti Lietuvos
pilietybę „indigenato teise“, jeigu jo lietuviškasis senelis buvo bajoras (arba
jeigu jis pats buvo kovojęs už Lietuvą trijuose karo žygiuose). Šitų griežtų
apribojimų dėka, labai mažai lenkų galėjo apsigyventi Vilniaus vaivadijoje.
Vėliau, jau XVIII amžiuje per
rusų okupaciją, lietuviškai kalbančių žmonių skaičius vidurio Lietuvoje pradėjo
mažėti, dauguma bajorų buvo dvikalbiai. Lenkų kalba ypač plito per
sulenkėjusius dvarus, bažnyčia ir mokykla.
Dėl pagonybės tapatinimo su
lietuviškumu imta kovoti prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą kaip priešingybę
„katalikiškai“ lenkų kalbai. Tokia pažiūra (katalikas tegali būti lenkas)
padarė didžiausią žalą lietuvių kalbai ir tautai, ypač vidurio Lietuvoje, kur
lietuvių kalba buvo sparčiai stumiama iš daugelio bažnyčių.
Tačiau dar 1860 m. caro geografas
Mikalojus Lebedkinas (rusiškai: Nikolai Lebedkin) Vilniaus apskrityje surado
tiktai 10% lenkiškai kalbančiųjų (reiškia iš tikrųjų lietuvių, kurie suprato
lenkiškai, nes lenkai dvasininkai Lebedkinui perdavė suklastotą vadinamą
„tautybių statistiką“. Vis dėl to vidurio Lietuvos lietuviai buvo ir toliau
sulenkinti per lenkus dvasininkus, per sulenkintus bajorus, per mokyklas. Tikri
lenkai praktiškai negyvendavo Lietuvoje. Apie 1857 m. daugelis miestiečių, net
bajorai ir prekybininkai žydai, be kitų kalbų, mokėjo ir lietuviškai.
Situacija nuo 1860 iki 1920 m.
Iki 1920 m. gal 15% vidurio
Lietuvos lietuvių suprato lenkiškai, dažnai ir kalbėjo lenkiškai, tačiau etnografiniu
požiūriu - išliko lietuviais. Lenkų dvasininkų spauda suaktyvėjo, jie teigė,
kad lietuvių kalba, tai pagonių kalba, o lenkų kalba - katalikų kalba.
Sulenkėjusių dvarininkų ir kunigų tyčiojimasis iš lietuvių kalbos vertė žmones
viešai jos nevartoti. Jie gėdijosi savo lietuviškos kilmės. Buvo tvirtinama,
kad visa, kas lietuviška, yra žema, negražu, o kas lenkiška - kilnu, puiku.
Išplautais smegenimis sufanatinti
lenkuojantys asmenys užpuldinėdavo lietuviškai kalbančius ar dainuojančius
keliuose, turguose, bažnyčiose.
Pradėjus atlietuvinti sulenkintas
bažnyčias, vidurio Lietuvoje susidurta su dideliais sunkumais. Trukdė lenkiška
Vilniaus vyskupystės vadovybė. Žmonių sąmonėje buvo giliai įsišaknijusi šimtmečiais
varyta intensyvi propaganda prieš lietuvių kalbą.
Parapijos, kuriose į bažnyčią
nebuvo įsileista lietuvių kalba, daug greičiau sulenkėjo, pvz. Eišiškių, Asavos
ir kt. Situacija 1920 m. 1
920 m. liepos 12 d. Rusija taikos
sutartimi su Lietuva „amžinai“ pripažino Lietuvai visą vidurio Lietuvos kraštą
nuo Breslaujos per Naručio ežerą iki Meldėnus (gudiškai: „Molodeczno“), pro
Nalibokus paliekant Lietuvos pusėje Lydą ir Gardiną.
Tačiau 1920 m. spalio 8 d.
generolo Želigovskio vadovaudami Lenkijos kariuomenės daliniai (apie 15500
fanatizuotų „legionierių“) pagal Pilsudskio paliepimą puolė Lietuvą ir užėmė
Vilnių ir vidurio Lietuvą.
Lietuvių kariuomenės sėkmingas
kontrpuolimas ties Širvintų ir Giedraičių išvijo lenkų „legionierius“, tačiau
vadinama „Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija“, iš tikrųjų tiktai saujelė
lenkuojančių karininkų iš Prancūzijos, „sustabdė“ karo veiksmus, reiškia,
sustabdė lenkų kariuomenės dalinių visišką panaikinimą - o tautos išdavikai
Kaune paklusniai įvykdo prancūzų karininkų „įsakymą“.
Tuo būdu vidurio Lietuva su
Vilniumi buvo lenkų kariuomenės okupuota ir vėliau Lenkijos neteisėtai
aneksuota (1923 m.) Situacija nuo 1923 m. iki 1939 m. Nuo neteisėto aneksavimo
atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“).
Iš tikrosios Lenkijos į okupuota
Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tūkst. lenkų kolonistų
(lenkiškai: „osodniku“), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios
atrama.
Okupuotoje Lietuvos dalyje
prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Į ta darbą buvo įtrauktos
valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda. Lietuvius prievarta asimiliuojant
tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t.y. „įrodyti“, jog čia jų nesama, jog
čia „nuo amžių “ gyvena vien lenkai.
Lietuvybės slopinimo principus
Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y.
labai slaptoje instrukcijoje. Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo
uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta
panaikinta apie 50 lietuviškų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija. Iki 1932 m.
uždarytų mokyklų skaičius nepaprastai išaugo. Likusios buvo persekiojamos. To
persekiojimo apogėjus pasiektas 1938 m., kada panaikinta „Rytas“ ir kitos dar
iki tol veikusios lietuvių organizacijos.
Visame okupuotame krašte tada
buvo paliktos iš viso tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė
Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta.
Didelio lenkintojo Vilniaus
arkivyskupo R. Jalbžykovskio (lenkiškai: Jalbrzykowski) pastangomis buvo
sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški
pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas
parapijas, o lietuviams atkėlė dvasininkus lenkus. Daug vilties netekusių
žmonių pasidavė nutautėjimui, kuris nesulaikomai vis labiau plito.
Okupantams daug kur pavyko
įteigti žmonėms lenkiška savimonę, net daliai tokių, kurie šeimose tebekalbėjo
lietuviškai. Daug gyventojų, ypač jaunimas, tapo Lenkijos „patriotais“.
Prievarta „lenkais“ užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Pasuose dažnai
nesiklausę tiesiog įrašydavo „lenkas“. Situacija nuo 1939 m. spalio iki 1944 m.
rugpjūčio 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo antras pasaulinis karas.
Hitlerinės Vokietijos sąjungininkė
SSSR rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, greit ir buvusia lenkų okupuotą vidurio
Lietuvą, kur pradėjo kurti „socializmą“. Spalio 10 d. sutartimi Lietuvai buvo
sugrąžintas Vilnius ir pasienio juosta - daugmaž tiktai penktadalis
okupuotosios teritorijos.
Didžioji dalis - pažeidžiant 1920
m. liepos 10 d. taikos sutartį - prijungta prie Baltarusijos SSR, joje ir
tirštai lietuvių gyvenamos Švenčionių, Daugėliškio, Tverečiaus, Adutiškio,
Mielagėnų, Gervėčių, Pelėsos, Marcinkonių, Druskininkų bei kitos apylinkes.
Vokiečiams užėmus etnografinę
Lietuvą ir sudarius vadinamąją „Lietuvos sritį“, prie jos buvo prijungtos
Ašmenos ir Svyrių apskritys.
Vienur kitur pavyko įsteigti
lietuviškas mokyklas, bažnyčiose atsirado lietuviškų pamaldų. Lietuvybė pradėjo
atsigauti, kiek tai įmanoma esant vokiškam režimui. Dėja, vis tai niekais vertė
šovinistinis lenkų pogrindis. „Armija krajova“ teroru ir žudynėmis naikino
viską, kas lietuviška. Mirtinai įbauginti žmonės nedrįso prašnekėti šią kalbą.
Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio
Grįžus sovietinei kariuomenei ir
„atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti
pietryčių Lietuvoje tautinę sąmonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras,
žudynės, lageriai.
Tie, kurie save laikė lenkais, atsidūrė
geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją.
Tuo pasinaudojo apie 200 tūkst.
gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių. Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes
lenkai emigravo į Lenkiją. Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir
aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško
nusiteikimo asmenis. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia,
po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama
kiekvieną lietuvybės pasireiškimą.
Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos
nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui
vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas, Švietimo ministro
pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta čigonė
Višnevskaja), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas), Vilniaus
srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis). J
ie atliko pietryčių Lietuvos
krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos
net 367 mokyklos.
Tiek jų nebuvo ir lenkų
okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje
nepriklausomos Lietuvos teritorijoje - Trakų vakarinėje dalyje ir kituose
rajonuose.
Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir
ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais. Vilniaus rajone tada iš viso buvo
palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime. Šalčininkų rajono
vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje - tik
Mistūnų ir Gėlūnų pradinės.
Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta
tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos.
Daug mokyklų paversta neva
„lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas
pedagoginis institutas. Iš Lvovo į Vilnių perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta
prieš lietuvius nukreipta agitacija. Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m.
susigrąžinti viena kita lietuviška mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas
klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko.
Greit vėl imta uždarinėti
lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška
kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grasino valstiečiams,
pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų
ir pan.
Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį
lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas
smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi
vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas
mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie esą ir turi likti lenkais.
Paneigiamas gimtojo krašto
tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai
savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.
Daugumas pietryčių Lietuvos
gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno
Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi
lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos.
Tačiau krašte išliko lietuviški
papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėlėmis, naminiai tautiniai
audiniai, rankšluosčiai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs
ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos
nuotrupos. Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių.
Juk čia, o ne kur kitur buvo
lietuvių tautos ir valstybės lopšys.
Išvada: vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra,
tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti,
lenkuojantys lietuviai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą