MANO MIESTAS/MY CITY - Verslas Kultūra Pramogos
Alfredas Paliesius. Ką galima parašyti apie žmogų viename žurnalo lape? Manau, tiek pat, kiek telpa storiausioje romano knygoje. Tik skirtumas gal toks, ...
www.mano-miestas.com/kulturaLT.htm - 23k - Papildomas rezultatas - Google kopija - Panašūs puslapiai
MANO MIESTAS/MY CITY - Verslas Kultūra Pramogos
Alfredas Paliesius. Kiekvienam Lietuvos piliečiui Vilnius – legendinis miestas, gimęs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino sapnuose. ...
www.mano-miestas.com/vilniusLT.htm - 10k - Papildomas rezultatas - Google kopija - Panašūs puslapiai
Verslas Kultūra Pramogos
---------------------------------
Business Culture Entertainment
2006 m. spalis
Elis
Alfredas PaliesiusKą galima parašyti apie žmogų viename žurnalo lape? Manau, tiek pat, kiek telpa storiausioje romano knygoje. Tik skirtumas gal toks, jog tame lape teks kalti žmogaus biografijos kuolus taip, kad tarpų nebeliktų. Bet juk žmogaus gyvenimas ne siena…
…Maestro Elegijus Bukaitis…
Kur kalti pirmą kuolą? Miške, laukymėje ar plynėje? Elegijaus biografijos pirmasis kuolas bus įkaltas… dykumoj. Tą dykumą vadinsim NEŽINIA. Nežinia, paglemžusi iš vaiko brangiausią turtą – žinojimą, kas jo tėvai. Ir nuotrupos vaizdų vaikystės, tikriau – dar kūdikystės, lig šiol vis primena tą dieną, kai jį, Elegijų, mama (?), o gal ir ne, vienuolėms dovanojo… Gal tai sukurtas vaiko vaizdinys? Viltis? Gal tai gynyba? Juk mes visi ne „iš švento pradėjimo“ sukurti, juk turim pradžios pradžią – mamą, tėtį…
…Maestro Elegijus:
– Žmogus yra Dievo tvarinys. Ir aš visiems aiškinu: esu tas pat kaip ir tu – iš milijardo molekulinių junginių moters įsčiose sukurtas homunkulas po dviejų priešingybių žaismo. Devynis mėnesius atbuvojau mikrokosme ir kai plėtėsi mano gimdytojos, arba mamos, klubai ir pasruvo krauju, atsiradau aš, o kada šleptelėjo man per minkštą vietą, prabilau. Balsas buvo minorinis… Gimiau Vilniuje, kažkur tarp Onos bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno. Ir liko vaizdinys – verkdama moteris atiduoda mane kitai moteriai, apsirengusiai abitu, į rankas. Vadinasi, vienuolei. Ji ir atvedė mane į didelį vaikų būrį. Man buvo metai, gal metai ir du mėnesiai…
Tada Elegijus dar nesuvokė, kad jo statusas nuo tol – NAŠLAITIS.
Įkaltas pirmas kuolas. 1941 metų sausio 17 diena tapo atskaitos tašku. Prie šio kuolo po daugelio metų Elegijų „pririšo“ – Lietuvos našlaičių brolija jį išrenka savo prezidentu.
O prieš tai… Prieš tai Elegijui Bukaičiui likimas, atėmęs tėvų šilumą, davė krūvą išbandymų – gyvenimą vaikų namuose: Juodšilių, Laurų (buvusiame vienuolyne), Byrų (prie Antavilių), Gelgaudiškio ir Kauno Mervelės 5-uose vaikų namuose. Byrų bažnytėlėje Elegijų krikštijo – buvo specialus direktoriaus kunigo Kazimiero Žemaičio įsakymas. Kunigas K. Žemaitis vėliau klebonavo Rumšiškėse ir mirė 96 metų. Kalbėdamas su šiuo kunigu, Elegijus sužinojo, kad jį, mažą vaikutį, bažnyčia „eksploatavo“ – pasodindavo į ėdžias kaip ką tik gimusį Jėzų, o aplinkui eidavo dvylika apaštalų…
Našlaičių gyvenimas vaikų namuose pokario metais buvo, švelniai tariant, nepavydėtinas. Veltui sovietinė valdžia duoti jiems nieko nesiruošė – pirmas ir pagrindinis reikalavimas – tapti mankurtu, tapti ideologine kempine. Stalino vaikai dažniausiai buvo tik „mėsa“ formuojant negalvojančius, paklūstančius komunistinei komandai degeneratus, o ypač tiko represinėms struktūroms papildyti. Ir tik nedaugeliui nusišypsojo laimė ištrūkti iš tos sovietinės kadrų kalyklos.
– Užtat pakliuvau į Mervelės vaikų, tikriau pasakius, pataisos namus, nes 1953 metais mirus Stalinui visi verkė, o aš juokiausi… Tai buvo nesveikų ir psichiškai atsilikusių vargdienių namai.
Būdamas imlus, Elegijus pramoko groti fortepijonu (kad išgyventų ir prasimaitintų, berniukas patarnavo bažnyčioje, o ten ir vargonai…). 1954 metais Elegijus patenka į Vilniaus 3-iuosius vaikų namus, o čia prie 10-osios muzikos mokyklos buvo choreografijos skyrius, kuriame dėstė J. Jovaišaitė-Olekienė. Į tą mokyklą atvažiuodavo padirbėti balerinos ir iš tuometinio Leningrado: Natalija Topčevskaja, Tamara Tiulikova. 1955 metais iš ten atvyko ir Marina Borisovna Strachova rinkti gabių baletui vaikų. Jų atrenkama 10: L. Aškelovičiūtė, G. Samaitytė, G. Žvikaitė, R. Šimėnaitė, R. Baranauskaitė, P. Pelurytis, V. Sinkevičius, R. Minderis, A. Belikevičius, E. Judina, ir jaunesni – P. Sargūnaitė ir E. Bukaitis. Peterburgo dvasia, miesto didybė, choreografijos mokykloje abipusė pagarba...
Tai antras biografijos kuolas, žymesnis. O paskui prasidėjo. Kaip lavina.
1962 metais baigė Sankt Peterburgo šokių akademiją, 1971 metais Sankt Peterburgo konservatoriją (baleto režisieriaus specialybę). 1962–1964 metais buvo Lietuvos operos ir baleto teatro baleto solistas, M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus dėstytojas, 1964–1971 metais – Sankt Peterburgo konservatorijos Baletmeisterių skyriaus, Mažojo operos ir baleto teatro baleto solistas, 1971–1973 metais Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteris, o 1973–1978 metais vyriausiasis baletmeisteris. Nuo 1978 metų – laisvas baletmeisteris choreografas…
Elegijus, arba kaip jį Sankt Peterburge vadina – Elis, kuolus dykumoje kalė be atodairos, jie suvešėdavo, nuo kai kurių net iki šios dienos skinami vaisiai, – sukūrė 14 baleto spektaklių, 120 choreografinių kompozicijų, prisidėjo prie 13 kino filmų kūrimo, šoko Lietuvos operos ir baleto teatre J. Pakalnio balete „Sužadėtinė“, A. Chačaturiano „Spartake“, P. Čaikovskio „Spragtuke“, L. Delibo balete „Silvija“, A. Rekašiaus „Aistrose“, P. Čaikovskio „Gulbių ežere“, L. Minkaus „Don Kichote“, E. Balsio „Eglėje žalčių karalienėje“, sukūrė dar daug vaidmenų Kauno muzikiniame teatre, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Kemerovo muzikiniame teatre, Klaipėdos muzikiniame teatre, Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų bazėje…
Dešimtys spektaklių, dešimtys vaidmenų.
Ką galima parašyti apie Elį viename žurnalo lape?
Lietuvos Nacionalinis operos ir baleto teatras – tai… „Titanikas“. Taip mano choreografijos magistras maestro Elegijus Bukaitis. Jo triumuose jau vanduo, o denyje dar trykšta fejerverko ugnys. „Titanikas“ grimzta. O „ledkalnis“ – neprofesionalus lietuviškas baletas. Pasak maestro, tai matyti atlikus kaimyninių kraštų – Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, Minsko – baleto raidos analizę. Prieškario ir sovietiniais laikais Lietuvos baletas „maitinosi“ imigrantais iš Rusijos baleto. Bet tai buvo tik uždarbiautojai arba atvykę startuoti į kitas Europos šalis, o Lietuva… Lietuviai nėra gimę šokiui. Sovietinio laikotarpio baletas – tai ditirambai komunistinei dvasiai, tai „baletas“ su kerziniais batais, tai, pagaliau, socialistinis realizmas. 1971 metais Elegijus stato Antano Rekašiaus „Aistras“ – jo nesupranta. Nesuprato jo ir po 16 metų. Vilniaus teatre buvo rodomi „Eglė žalčių karalienė“, „Spragtukas“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Ana Karenina“ – repertuaras neatitiko artistų fizinio pasirengimo, akys krypo vėl į Rusiją ir Lietuvos žiūrovui buvo brukama į sąmonę, jog tai „lietuviškas“ baletas. Statant „Eglę žalčių karalienę“, „Spragtuką“, „Žydrąjį Dunojų“ buvo pateikta tiek naujovių, bet… nieks nepastebėjo. Nieks nepastebėjo maestro Elegijaus Bukaičio įdiegtų naujovių A. Rekašiaus balete „Aura“, o „Gulbių ežeras“ savo estetika, šiuolaikiška mąstysena tapo pavyzdžiu, kaip išlaikyti klasikinį stilių ir dirbti pasitelkus šiuolaikines technologijas. Tad maestro kredo – klasikinis baletas kaip pagrindas, bazė, nacionalinis – kaip struktūra, šiuolaikiškas – kaip žaidimai, kad atitiktų dvasios tėkmę. Taigi „Titanikas“ sminga žemyn, nes baleto teatras neturi, kaip mano maestro, jokios koncepcijos…
Gal todėl vienu metu choreografijos magistras maestro Elegijus Bukaitis dirbo kapinėse duobkasiu. Juk vienus jo pastatymus sunaikino, kitus sudarkė. Net dekoracijas supleškino. Simboliška!
Bet kuolai kalami. Kažkada maestro Elegijus pasakė:
– Visada turėjau begalę idėjų, viena iš brangiausių – pastatyti baletą „Viršūnių spindesys“, skirtą M. K. Čiurlioniui. Dar nuo 1967 metų su poetu Jonu Jackevičiumi parašėme libretą, nupiešiau apie dešimt tūkstančių eskizų.
– Dievas man leido gyventi, o žmonės mane išpuoselėjo, tad esu skolininkas. Per 21 metus mano Ritmo plastinės improvizacijos studijoje EKB bandoma pasėti baleto sėklą. Dygsta nauji baleto daigai. Tikiuosi, jie suvešės, nereikės… laidoti. O skolas aš noriu grąžinti. Ir būtinai scenoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą