Kernavė
(Kernavė - klampynė ar Kernius?)
Traukiantis į šiaurę paskutiniam ledynmečiui ir formuojantis Lietuvos landšaftui, dabartinės Neries kranto salpinėje terasoje, paįvairintoje išgraužto dešiniojo kranto likučiais, prie vingio atėjo žmogus. Iš ten, kur saulė leidžiasi – srauni upė, kur pateka – statūs šlaitai. Ir patiko tam žmogui ši vieta – ir saugu, ir ramu. Ir klampynės neatbaidė – patikimiau atrodė...
Taip prieš dvylika tūkstantmečių, kur Kernavė ir Pajautos slėnis šiandieną, atėjo mūsų protėviai ir apsigyveno. Žemiau įsikūrė, o ant kalvų laužus, aukurus uždegė, pastatė pilaites, vėliau pilis, kad apgintų save ir kraštą tą, kuriame gyveno... Lietuviai, baltai - seniausi indoeuropiečiai, kuriuos krikščioniškas pasaulis su panieka vadino barbarais, saracėnais, kuriuos neįstengė sunaikinti nei su kalaviju, nei su kryžiumi, lietuviai, šimtmečius gynę savo pagoniškus dievus nuo kryžiuočių ir mongolų-totorių jungo, daug kartų byrėjusi senoji Lietuva ir vėl išsiplėtusi nuo jūros iki jūros, parduota ir atkovota, pagaliau pavargo ir buvo suskaldyta, bet nesunaikinta klastingų priešų... Tad liko Lietuva su sava istorija, kurią mes atkasame, kurią mes skaitome senovės raštuos.
Kernavė. Čia, penkių piliakalnių papėdėj, jau XII-XIV a. gyveno arti 3 tūkstančių lietuvių, kurie „gadino“ kraują Livonijos kryžiuočiams. Ir ne tik... Ir paskutinis židinys Pajautos slėnyje užgeso tik 1390 metais, po galingo kryžiuočių antpuolio. Židinys užgeso, bet priešai traukėsi. O pilys jau nebuvo atstatytos. Ir tik legendos apie Palemono vaikaitį Kernių šiandien sklando, kaip Kernavės valdovą... Ir dar ne vienas Kernavėj, Traidenio žemėj, valdovas Lietuvos buvojo, net didysis kunigaikštis Gediminas, išvykęs „..iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių už Vilijos upės...“ surado naujai sostinei nuostabią vietą ir įkūrė Trakų miestą. Dabar mes juos vadiname Senaisiais Trakais.
Nuo akmens amžiaus iki nūdienos Kernavė klostė sluoksnį ant sluoksnio ne tik savo, bet ir Lietuvos istoriją. Ši vietovė – neįkainojama Lietuvos archeologinė, kultūrinė vertybė, pripažinta 2004 metais ir įrašyta į UNESCO saugomų pasaulio paveldo sąrašą.. Tai lyg Lietuvos Troja, tai lyg pagoniškosios Lietuvos valstybingumo simbolis. Čia, po pelkėjančiais žemės sluoksniais, palaidota paskutinės Europoje pagoniškosios valstybės kultūrinis palikimas – Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate, kaip itin svarbioje visos baltų istorijos pažinimui vietovėje, ištirta vos 2 procentai jo ploto, čia atrasta 3 istorinės ir 15 archeologinių vertybių, o archeologijos bei istorijos muziejaus saugyklose sukaupta per 16 tūkstančių eksponatų. Mindaugo sosto piliakalnyje, kur stovėjo gynybinė pilis, rasta moliu apdrėbtų gynybinių sienų, apdegusių pastatų rąstų, žiestos keramikos, ginklų,, darbo ir buities rakandų, papuošalų. Kitose vietose – daug metalo dirbinių. Pjautos slėnyje, Žemutinės Kernavės mieste surasta amatininkų dirbinių iš kaulo, juvelyrinių dirbinių, liejinių iš metalo bei jų formų bei darbo įrankių – rėžtukų, kaltų, skaptukų, grąžtelių...
Senovės Kernavė – amatininkų ir pirklių miestas pro kurį driekėsi prekybiniai keliai nuo Vakarų Europos iki Artimųjų Rytų.
Šiandieninį žmogų Kernavė vilioja ne tiek kaip archeologinių atradimų Lietuvoje Meka, bet, greičiau etnografinis palikimas – ir padavimai, ir dainos, ir legendos jau nuo 1967 metų sukviesdavo ant piliakalnių Rasos šventės, kaip pagonybės aido, puoselėtojus, kurie net sovietiniais laikais sustoję prie aukuro ir, nusiėmę kepures, giedodavo „...graži tu mano, brangi Tėvynė...“. Atgaivintos pagoniškos Saulėgįžos apeigos davė galimybę jaunimui susipažinti su etniniu paveldu, pajusti tautinio bendrumo dvasią, o nuplukdytas Nerimi žolynų vainikas tapdavo simboliu tarp praeities, dabarties ir ateities... Nors šiandien folklorinis palikimas gana skurdokas (dvikalbystė turėjo vis gi įtakos ir, kaip savotiškas „konservantas“ - lenkinimas, suteikė autentiškumo lietuviškoms apeigoms), bet praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tose šiaudais dengtose medinėse trobose, buvo dar gyvas. Su aštuoniasdešimtmečiais Anapilin išeina ir dalis mūsų istorijos, bet labai daug yra surinkta bei išleista rašytinių prisiminimų.
Labai daug prie senoviškų papročių ir net lietuvybės šiame krašte išsaugojimo prisidėjo ir kai kurie Kernavėje dirbę kunigai – Kernavės istorijos puoselėtojas ir propaguotojas kunigas-rašytojas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, vėliau – monsinjoras Česlovas Krivaitis, 1987 metais senosios klebonijos pastate atidaręs bažnyčios reliktų muziejų.
Anksčiau, dar 1930 metų pabaigoje Kernavės pradinės mokyklos patalpose mokytojo Juozo Šiaučiūno iniciatyva buvo atidaryta pirmoji Kernavės muziejinė ekspozicija.
Kiekvienais metais liepos mėnesio pradžioje Pilies kalno piliakalnyje bei Pajautos slėnyje Kernavės svečius supažindina su praėjusių šimtmečių bei tūkstantmečių gyvenimu (amatais, karyba, muzika) Lietuvos bei kaimyninių šalių eksperimentinės archeologijos meistrai, senųjų kovų bei muzikos klubai, kolektyvai. Svečias ne tik pamato bei išgirsta, bet ir patsai gali „sugrįžti“ į praeitį – nužiesti puodą, lanku pašaudyti, monetą nukaldinti ar net seniai užmirštų valgių paskanauti. Ištisus metus į Kernavės kultūrinį rezervatą iš visos Lietuvos ir užsienio vyksta moksleivių grupės susipažinti su „Gyvosios archeologijos“ kūrėjų edukacine programa – kada dalyviai gali tiesiogiai dalyvauti archaiškos gamybos procese.
Nedaug žmonių šiandieną gyvena Kernavėj – apie 300, bet miestelis tvarkosi gražiai. Kaip daugelis čionykščių sako – Vilnius yra mūsų priemiestis. Iš „priemiesčių“ pradėjo Kernavėn traukti šiandieniniai „amatininkai“ – meno kūrėjai ir net biznieriai.O tai jau atgimstančio miesto rodiklis. O tam akstiną davė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos atliktas bei atliekamas milžiniškas darbas ne tik mokslinėje tiriamojoje srityje, bet ir pastangos, kaip tą archeologinį, istorinį, etnografinį stebuklą, UNESCO saugomą archeologinę vietovę, pateikti pažintine prasme, priartinti prie šiandieninio žmogaus bei išsaugoti ateinančioms kartoms...
Jonas Vitkūnas (ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas):
-...kaip mes galime pažinti praeitį? Mes darome archeologinio darbo procesą visą, taip vadinamas archeologinio darbo pakopas – nuo vietovės paieškojimo iki archeologinio tyrinėjimo viso pristatymo - kaip vyksta kasinėjimas, kas yra kultūrinis sluoksnis, kaip viskas fiksuojama, kai daroma ir, trečia, - yra eksperimentas, pažinimas - atkuriamas procesas... Nuo daikto, kaip istorijos šaltinio, iki eksperimento. Atsimenu vieną džiaugsmą, kurį patyrė vaikai. Lauko sąlygomis,kai neturi jokių indų,yra tik laužavietė, odos ir kaip jiems užvirinti vandenį? Visi svarsto, o vienas su džiaugsmu šoka į viršų ir sako: „..įkaitinam akmenį ir odiniame maiše užvirinsim vandenį!..“
Saulius Vadišis (Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius): 2002 metai... kaip gi tą unikalią teritoriją saugom? Buferinių apsaugos zonų reglamentą, kuris nustato kas galima, kiek galima, kur galima... Mūsų pagrindinis uždavinys –rezervatas –UNESCO objektas, ir muziejus, kuris yra už rezervato ribų. Kas gerai, kad baigtas detalusis planas – saugoti kraštovaizdį, kad statybos neužgožtų perspektyvų... Kernavėje infrastruktūra labai silpna, jos Kernavėje, galima sakyti, visai nebuvo, nebuvo sutvarkyta jokio žmonių aptarnavimo struktūrų, o srautai turistų labai didėja. Ir užsienio ir vietinis turizmas labai populiarėja. Esame netoli Vilniaus, čia per mūsų renginius labai išpopuliarėjome tad ir savaitgaliais atvyksta labai daug žmonių... Bet po truputį jau atsiranda. Ir nakvynės namai, ir viešbutukai atsiranda... Esame įtraukti į Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo programą. Turėsime muziejų, gal vienintelį Lietuvoje specializuotą archeologinį muziejų. Modernų, didžiulį su naujom technologijom...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą