Fotonovelė „Ūla“ – odė dukrai
Vilniaus Rotušėje, kur daugelis menininkų eksponuoja savo darbus, rugsėjį veikė žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo fotoparoda. Autorius ją pavadino fotonovele „Ūla“. Tai labai asmeniškas pasakojimas apie jo septynmetės dukrelės gyvenimą nuo pat jos gimimo, kuris anaiptol neatrodo vaikiškas. Fiksuodamas esminius momentus, menininkas bando mus supažindinti su vaiko žingsniais į pasaulį.
Autorius aiškina, kaip kilo mintis duoti dukrai Ūlos vardą. „Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Grybaujant teko atsidurti prie Ūlos krantų. Paveiktas subtilaus gamtos grožio, o gal suvalgyto netinkamo grybo, susapnavau sapną, supintą iš mistinių ženklų. Sapne regėtos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją vadinu…“ – rašo A. Girdziušas. Fotomenininkas šalia kiekvienos nuotraukos pateikia po minimalistinį aprašymą, o jo dukrelė kai kuriuos jų padailino piešinėliais. Darbuose perteikti svarbiausi momentai: žmona Aušra su sūnumi Pijumi laukia mažojo žmogeliuko atėjimo į šį pasaulį, intymūs gimimo džiaugsmai, Ūlos ir Ūlos upės susitikimas mėnesienoje. Paminėtas krikšto Trakų bažnyčioje momentas, kada mons. V.P.Rūkui paklausus, kokį šventą vardą duos kūdikiui, Alfredas atsakęs, „jog nėra lietuviui šventesnio vardo negu upės Ūla vardas“.Toliau perteikiamas mergaitės baleto mokymasis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Menininkas fotonovelę pateikia reportažinėmis nuotraukomis, taip pabrėždamas, jog ta akimirka jau nebepasikartos. A. Girdziušas sąmoningai pasirinko nuotraukų eiliškumą. Akcentuodamas darbo pabaigą dviem ypatingom nuotraukomis, kuriose – mergaitės žengimas iš vaikystės į dar nežinomą pasaulį. Autorius palieka galimybę kurti kitą fotonovelę plėtojant šią temą.
Menininko biografijos preliudija
Įdomi ne tik fotomenininko biografija, bet ir jo šeimos šaknys Lietuvoje. Pasak A. Girdziušo, kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta išknisti šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu.
Alfredo Girdziušo giminės šaknys Ignalinos rajone, Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime. Ten jis gimė ir augo. Visas kaimas pažinojo jo senelį (tėvo tėvą) Krištopą Girdžiušą – „čierauniką“ (raganių). Mokslų Krištopui teko semtis Rusijoje. Domėdamasis savo protėviais fotomenininkas sužinojo, jog Krištopui teko Peterburge „padirbėti“, o savam kaime senelis visus stebino originaliais fokusais. 1996 metais išleistoje Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ A.Girdziušas rado gana įdomią informaciją, patvirtinančią jo pasakojimus: „…1883 metais iš Peterburgo į tėviškę grįžo K Girdžiušas (1858–1936), pramintas Belecku. Jis parsivežė daug įvairaus rekvizito, magijos knygų. Ignalinos apylinkių klojimuose Girdžiušas demonstruodavo skraidantį rutulį. Žmonės pasakojo, kad jis galėjęs užtvindyti pirkią vandeniu. Greičiausiai tai buvo masinės hipnozės seansai.“
Alfredas Girdziušas puikiai atsimena knygą „Juodoji magija“, iš kurios teko mokytis slaviškų raidžių. „Tačiau to krašto žmonės nesidavėme nei sulenkinami, nei sugudinami: dzvylika miedzinių kaciliukų paciltėn pliumpc… Taigi lyg ir dzūkai. Rytų dzūkai pagal kalbininkus,“ – rašo fotomenininkas.
Mama Jadvyga kilusi iš Stasio Černiausko šeimos, kurie 1938 metais ketino emigruoti į Prancūziją, tačiau Liudvikui Girdžiušui (Alfredo tėvui) pasipiršus Jadvygai, tai neįvyko. Alfredas gimė Girdžiušų šeimoje, o pasų poskyrio darbuotojos dėka, tapo Girdziušu. Kaip ir daugeliui tokios tvarkos nuskriaustųjų, Alfredui giminystę teko įrodinėti teisme. Šeimoje buvo penki vaikai, Alfredas vienas iš dvynių brolių. Tėvo jie neprisimena, nes jis 1949 metais prieš pat šv.Velykas buvo nušautas bolševikų kariuomenės kareivių. Mamos Jadvygos šeimoje taipogi būta žudymų, kurie paliko kartų pėdsaką kiekvieno iš jų širdyje.
Vėliau Jadvyga Girdžiušienė ištekėjo už Martyno Katkausko, pagimdė dar keturis vaikus. Dviems ilgai negyvenus, liko septyni vaikai. Kadangi šeimyna buvo gausi, vaikams teko uždarbiauti ganant karves. Naudingas buvo ne tik natūrinis darbo mokestis – bulvės, grūdai, bet ir laisvu laiku perskaitytos knygos.
Teko A. Girdziušui bei jo broliui mokytis Molėtų mokykloje-internate. Atsidūrusiems toli nuo artimųjų jiems reikėjo išmokti savarankiškumo, disciplinos, buities darbų – adyti kojines, valgį gaminti, pasitaisyti elektros prietaisus ir kt., kurie praverčia ir šiandien. Baigę aštuonias klases broliai nutarė mokslus tęsti Vilniuje. Čia jų keliai išsiskyrė – Alfredas, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto inžinerinės geologijos ir hidrogeologijos specialybės studijas. Čia ir prasidėjo įdomus fotomenininko gyvenimas. Teko jam dirbti taigoje (Rusijos Kemerovo šiauriniuose rajonuose), daug keliauti po Rusiją, Vidurinę Aziją, Užbaikalę, Altajų, Pamyrą, Užkarpatę, Užkaukazę. 1998 metais su būsima žmona Aušra Gruzdzevičiūte organizavo daug kur skelbtą ir daug kur aptarinėtą pirmą ekspediciją į Pamyro kalnus ieškoti sniego žmogaus. Visi žygiai, žinoma, buvo fiksuojami fotojuostose.Fotoaparatas į jo rankas pakliuvo, kai jam sukako 19 metų. Nuo to laiko jis sugebėjo savo negatyvus išsaugoti, archyvuoti, aprašyti.
Fotojuostose įamžino 1988–1991 metų įvykius,organizavo fotoparodas, ir už tai Alfredas Girdziušas buvo apdovanotas „Sausio 13-osios atminimo medaliu“. Viena paroda apkeliavo Lietuvą, pabuvojo Lenkijoje.
Paaiškėjus, kad geologija neturi jokių perspektyvų, fotomenininkas bandė reikštis žurnalistikoje. Dirbo žurnale „Mūsų žodis“, laikraščiuose „Lietuvos aidas“ ir „Respublika“, kartu su bendraminčiais įkūrė spalvotą rajoninį laikraštį „Trakiečių rūpesčiai“ (vėliau – „Senoji Sostinė“), fotokorespondentu dirbo „Dienoje“. Po trečio kurso teko atsisakyti mokslų dėl darbo, šeimos, kūrybos.
Pirmąją viešą fotoparodą 1984 metais surengė „Vilniaus“ kino teatre ir vadinosi „Apšvietimo etiudai, aktai“. Šis pavadinimas iki šiol nekinta. Kinta tik turinys. 1989 metais tapo Fotomenininkų sąjungos nariu. Šiuo metu Alfredas Girdziušas, talkinamas žmonos Aušros (H. Sinkevičiaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, rašanti straipsnius), kasmet surengia 5–6 personalines fotoparodas skirtingų žanrų, tačiau tradicinė fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ išlieka. Moka užsidirbti iš fotografavimo, todėl turi nuosavą fotostudiją. Nuo 2003 metų Vilniaus licėjuje dėsto fotografijos meną ir organizuoja mokinių parodas. Galima sakyti, jog fotomenininkas Alfredas Girdziušas yra labai veikli, daug mačiusi ir išgyvenusi, daug pasiekusi ir dar siekianti asmenybė. Beje, Aušra ir Alfredas gyvena Lentvaryje.
Nuotraukas rasite laikraštyje „Voruta“ Nr. 19 (589), 2005 m. spalio 8 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą