Rūta Drąsutytė Čepienė. Apie fotoparodą "Proveržis"

Naujienos - dcnegalia.lt www.dcnegalia.lt/naujienos‎ Rūta Drąsutytė Čepienė,. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga,. Vilniaus neįgaliųjų dienos centras. Fotonuotraukos Alfredo Girdziušo, profesionalaus fotografo,.    „Pati pačiausia“ nuotrauka Vos man įžengus į „Žinijos draugijos“ salę, kur vyko neįgalių žmonių jungtinės fotoparodos „Proveržis“ atidarymas, mane pasitiko jauniausia, vos penkerių sulaukusi parodos lankytoja Salvija. Ji jau buvo spėjusi išsirinkti labiausiai patikusią vieno iš šešių autorių nuotrauką. Joje – ramus, pūkuotas miauklys, aukštai iškeltas ant stiprios vyriškos rankos. Kačiukas iš Rūtos Kupčinskaitės nuotraukos „Pelės dar nepuola“ Salvijai priminė jos pačios katytę Pucę. Aš taip greitai kaip Salvija „pačios pačiausios“ nuotraukos neradau. Iš pradžių man tokios buvo keturios. Po ilgų svarstymų pasirinkau vieną, Kristinos Briling, pavadintą „Ilgas kelias“ – įsivaizduokite vienišą sraigelę, „kuprotą“ savo nameliu, šliaužiančią aptrupėjusių senamiesčio plytų siena. Sraigės beviltiškai lėtos kelionės sumūrytomis plytomis akimirka, atrodo, net ir nebuvo sustabdyta footoparato; bežiūrint į nuotrauką, pasivaideno, kad padarėlis atkakliai juda toliau, ta kelionė tęsiasi ir tęsis amžinai. Gyvenimas nesustoja, žmogui tapus neįgaliu ... Ar ne tokia potekstė? Paprašiau Salvijos apibūdinti jos mamai Nijolei labiausiai patikusią nuotrauką, taigi sustojome ties Aleks Leskovskij kūriniu „Draugai: Saulė ir Bokštas“. Prieš mūsų akis – aukštyn veržliai stiebiasi Arkikatedros varpinės bokštas, kurio viršūnė, atrodo, siekia saulę, pražydusia vaiskiais spindulių žiedlapiais... Nuostabu, rastas įspūdingas rakursas kadrui atlikti.  Pavadinimas kaip kūdikiui – vardas Žvelgdama į parodoje eksponuojamas nuotraukas mąsčiau, kodėl jos man kelia tokį stiprų įspūdį. Atrodo, negali atitraukti žvilgsnio. O juk prieš mane kabančios fotografijos – mėgėjiškos, nors suvokiu, esu įsitikinusi, kad fotografija – tai ta meno rūšis, kur riba tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo dažnai būna beveik ištirpusi. Pagaliau supratau: didelė dalis fotografijos magijos glūdi tinkamame pavadinime. Taip taip, būtent pavadinimas yra fotonuotraukos „cheminėje formulėje“ kaip vienas iš svarbesnių komponentų. O fotoparodos autorių šešetuko Mokytojas sustiprino mano mintį sakydamas, kad taiklus pavadinimas keliomis dešimtimis procentų pagerina fotonuotraukos įsiminimą. Ar sunku sukurti nuotraukos pavadinimą? Aleksej Leksovskij tvirtina, kad jis atsiranda savaime: „Reiškinys, kurį ketinu fotografuoti, turi mane dominti, todėl koncentruotas žodinis būsimo kadro apibūdinimas natūraliai gimsta mano galvoje. Vaizdo suvokimas ir jo pavertimas žodžiais yra savaiminis dalykas. Fotografuodamas jau maždaug žinau, kaip nuotrauką pavadinsiu.“ Aleksej nuotrauka, kurioje užfiksuotas „chruščiovkės“ daugiabučio langų ir didžiulės, ką tik buvusios gyvos, dabar – nulūžusios medžio šakos pomirtinis bučinys, pavadinta „Gamta veržiasi“. Sukrečia mintis, kad Augalija jaučia taip pat, kaip Žmogus, ir apie savo sąmoningą gyvumą praneša Aleksej nuotraukoje užfiksuota forma. Kito autoriaus Mariaus Bernoto nuotrauka, pavadinta „Pataluose“, kurioje įamžinta į sausus nukritusius lapus įsiraususi, užsimerkusi autoriaus mažametė dukrytė Neda, gimė jam su vaikais linksmai siaučiant rudenėjančioje gamtoje. Tikra tiesa, jaukesnį patalą, kaip nukritę auksaspalviai medžių lapai, būtų sunku ir įsivaizduoti. Ar Rūta Kučinskaitė, fotografuodama patikusį kadrą, jaučia būsimą nuotraukos pavadinimą? „Fotografuodama jaučiu, kaip pavadinsiu nuotrauką. Niekada nefotografuoju veltui. Fotografuoju tai, ką šiuo momentu išgyvenu, ir ką noriu perteikti nuotraukoje. Pavyzdžiui, lapas, įstrigęs vielos tinkle, yra nufotografuotas tuomet, kai aš ieškojau savęs, savo paskirties gyvenime. Tuomet man buvo labai sunku, ir aš jaučiausi kaip įstrigęs vielos tinkle lapelis: nežinojau, kurioje pusėje norėčiau atsidurti“ – paaiškina Rūta. Atkreipkite dėmesį: visos Rūtos nuotraukos padarytos iš neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio žmogaus (maždaug 120 cm aukščio) perspektyvos. Paspėliokite, ką reiškia kiti pavadinimai, pvz., Kristinos „Rudens palikimas“,  Rūtos „Amžinybės rasa“, „Senoji Pilaitė: nepaliesti modernizacijos“, „Vienatvė“ – vienas krūmas, viena palėpė, vienas suoliukas ir vienas rūkas, gaubiantis armiją kiparisų... Viskuo – tiek vaizdais, tiek pavadinimais prašoma Žmogaus neskubėti, įsijausti į Gamtos apraiškos akimirkas. „Amžina ugnis“ – aišku, ji tikrovėje seniai užgesusi, tačiau stambiu planu užfiksuotoje akimirkoje ji išliko amžiams kaip šilumos, ramybės, susikaupimo simbolis: „Linksmieji akmenukai“ – šventės įspūdis: jūros vandens purslų apsupti akmenys tarytum šoka, ant vieno iš jų, nekreipdamas dėmesio į jūros dušą, ramiai tupi stambus vandens paukštis. Kristina, prie kurios nuotraukos „Išgyvenimas“ sustojame, sako, kad bet koks kitas žmogus, žvelgdamas į nuotrauką, kuriai autorius įskiepijo potekstę, matys savo temos versiją, pajus nuotrauką per savuosius išgyvenimus, mintyse savaip pavadins. „Pasaulis vienas, bet kiekvienas į jį žiūri iš savo taško“ – sako Kristina. Inga Subačiūtė siūlo atkreipti dėmesį į nuotrauką, pavadintą „Kitu rakursu“ – jai ta nuotrauka atrodo stebuklinga. Iš Mariaus Bernoto nuotraukų jai labiausiai patinka pavadinta „Aš galiu“ – nors ir surūdijusi, tačiau stipri vinis, prieš daug dešimtmečių įkalta į senamiesčio sieną, gali būti, kad simbolizuoja ligos pažeisto, tačiau nepalūžusio žmogaus dvasios ilgaamžiškumą. Svetlana Rybakienė sukūrė nuotraukas „Dangaus laikrodis“ ir „Gražuolės“. Ji tvirtina, kad pavadinimą sukuria po to, kai pamato ką tik įamžintą vaizdą“. Nuotrauka, kurioje matome besišypsančią Svetlaną, pavadinčiau: „Laimę sėjanti Moteris“.   Apie save ir kitus arba kūrėjų „virtuvių“ paslaptys Sakoma, Dievas viena ranka atima, o kita – duoda. Tas pats ir gyvenime: užklumpa liga, prireikia neįgaliojo vežimėlio, protezų, ramentų ar „baltųjų“ lazdelių, skirtų akliesiems, klausos aparatų, kuriais naudojasi kurtieji ... Tampame luoši kūnu, tačiau tada stiprėja siela, prasiveržia kūrybingumas, veriasi gebėjimai įžvelgti meno vertę, justi kūrybinio proceso gydomąją galią. Autoriaus Aleksej Leksovskij kūriniai išsiskiria savo itin gilia mintimi, siužetu. Net sutrinku akimis užkliuvusi už „aštrų kabliuką“ turinčios nuotraukos: šviežias nupjauto medžio kelmas, paties medžio nebėra, tačiau ten, kur turėtų tysoti jo kamienas – susirietęs guli miegantis žmogus, šalia jo – didokas darbinis agregatas. Aha, suprask, žiūrove, kaip nori: darbininkas dirbo, dirbo ir nuvargęs krito užmigęs; o gal nukirstas medis virto mistiniu miegančiu dvikoju padaru? Arba tiesiog pasilinksminti mėgstantis žmogelis pavargo nuo darbo bei suvartotų „velnio lašų“ ir užmigo netoli šviežio kelmo, o šalia ramiai užtilo pailsusi didžiulė, neaiškios paskirties (gal šiukšlių rinkimo?) mašina... Daug peno pamąstymams. Pirmosios parodos nuotraukos atspindi komandos nuotaikas: akmenys, mūrai, vielinės surūdijusios tvoros, o ten – įstrigę, gyvybe pulsuojantys akcentai: vijoklio lapai, smulkutės pienės, kurios gyvybė užsimezgė mūro plyšyje įstrigusiame žemės grumste, trapumas; surūdijusi, tačiau nepalaužiamai tvirta senovinė vinis, nežinia kieno prieš daug laiko įkalta į senovinį mūrą – visa tai deklaruoja siekį gyvuoti bet kokiomis sąlygomis. Mano supratimu, sukurti tokius kadrus dažnai paskatina begalinis siekis nugalėti negalią ... Rūta Kupčiskaitė sako, kad eksponuojamose nuotraukose atsispindi gyvenimas: rūdys, kerpės ir samanos nuotraukose dažnai simbolizuoja negalią, ligą, niūrią nuotaiką. Kitas Rūtos rakursas – nuotrauka „Kitu rakursu“: Arkikatedra ir netoliese – neapsakomo grožio neįgali mergina Kristina, palikusi savo neįgaliojo vežimėlį, su fotoaparatu rankose bando rasti optimaliausią būsimojo kadro kampą. „Ir man ta nuotrauka, kurioje matome Kristiną ir Arkikatedrą, atrodo kaip stebuklas: paliktas neįgaliojo vežimėlis, o iš jo išlipusi neįgali gražuolė, tarsi stebuklingai atgavusi galimybę vaikščioti, ieško būdų kuo patraukliau nufotografuoti Dievų šventovę“ – sako Rūta. Beje, visi parodos autoriai, paklausti apie labiausiai sukrėtusį kolegų fotokūrinį, nurodo būtent šią Rūtos Kupčinskaitės nuotrauką. Kristina Briling negali pasakyti, kuri jos daryta nuotrauka jai atrodo pati geriausia: „Kiekvienas kūrinys yra savaip patrauklus, ir man, kaip autorei, reiškia vis ką kitą. Negaliu pasakyti, kuri kitų autorių nuotrauka man labiausiai patinka, nes seniai esu išmokusi visame kame įžvelgti tik ką nors labai labai gero“. Kristina net neįsivaizduoja, kad didžiausią emocinį krūvį turi nuotraukos, kuriose pavaizduota ji pati: „Mergina iš kosmoso“, „Aelita“, „Neįveikiama mergina“... Tai aš jai suteikiau tokius vardus. Juos išgirdusi, Kristina tik linksmai nusijuokia... Jurgita Subačiūtė iš savo mėgiamų darbų išsirinko „Nidos vėtrungę“ – ją žavi tai, kad pavyko išgauti senovinės ryškiaspalvės vėtrungės ir neįtikėtinai žydro dangaus, kuris tarnauja kaip fonu, kontrastą. „Ramybės uostas“ – prieplauka, laivas, vakarėjantis dangus ir ramut ramutėlė jūra... Mane užbūrė šios nuotraukos kerinčiai rami nuotaika, švelniai persipynę spalvos ir atspalviai. O pasirodo, autorė Jurgita liko šia nuotrauka nepatenkinta. Kiek žmonių, tiek nuomonių... Po fotokursų vieni kitų nebepaleido Praėjusį rudenį Vilniaus neįgaliųjų dienos centre vykę fotografų mėgėjų kursai baigėsi tuo, kad mokiniai ir mokytojas Alfredas nebegalėjo paprastai išsiskirti. Buvo taip smagu mokytis, mokyti ir drauge mėgautis kūryba, kad abi pusės „pasirašė“ dėl fotoparodos „Proveržis“ surengimo. Tiesa, pasirodo, mokytojas Alfredas Girdziušas į tokią „balą“, krito nebe pirmąsyk. Profesionalus fotografas, apsigimęs pedagogas dažnai savo mokinius priverčia nueiti iki galo – surengti parodą, įkurti kūrybinę įmonę ir t.t. O tai dažnai reiškia kažkokios naujos kūrybinės ar net profesinės pakopos pradžią. Nuoširdžiausius žodžius Alfredui skyrė autorė Rūta Kupčinskaitė. Ji padėkojo Mokytojui už tai, kad mokydamas neįgalius žmones, neišsigando jų luošumo, už tai, kad būdami su juo, mokiniai pamiršdavo, kad yra „šiek tiek kitokie“. Parodos atidaryme dalyvavusi Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadovė Nijolė Zenkevičiūtė priminė naujai „iškeptiems“ fotografams, kad iki jų talento pripažinimo laukia dar ilgas kelias. Ji paskatino neįgaliuosius nelaikyti fotokūrinių kompiuteriuose, stalčiuose ar kur kitur, o siųsti jas, nesitikint atlygio, į neįgaliųjų leidinius, tinklalapius, kur labai trūksta įdomių, prasmingų iliustracijų. Kaip neįgalių  fotografų kūrybinės iniciatyvos krikštamotė, Nijolė pažadėjo, kad sieks pratęsti parodos „Proveržis“ gyvavimą, ją eksponuodama įvairiuose Lietuvos miestuose ten, kur tikėtinas susidomėjimas neįgalių žmonių kūrybiniais pasiekimais. Rūta Drąsutytė Čepienė, Lietuvos žmonių su negalia filialo, Vilniaus neįgaliųjų dienos centro socialinė darbuotoja