Monika. Alfredas Girdziušas "Monika"; Pasakojimas apie pirmąją autoriaus mokytoją Moniką Kuodienę, gyvenusią ir dirbusią Mėčionių kaime Ignalinos rajone.

Alfredas Girdziušas – Paliesius

Skiriu savo pirmajai mokytojai Monikai Kuodienei
Monika
Jau visa savaitė saulė kepino laukus, bronzinius vyrų pečius pradalgėse, berišančių pėdas moterų susilenkusias nugaras. O šiandien taip šutino, jog, atrodė, nebuvo kuo alsuoti.
-Bus lietaus.- kalbėjo vyrai pustydami dalgius ir braukdami čiurkšles nuo veido. – Reikia nors šį gabaliuką baigti.
To “gabaliuko” galas rėmėsi toli į Meros upę. Vyrai pabaigę pradalgę su visais drabužiais šokdavo į vandenį, o moterys sušlapindavo baltas skarutes , vos vos pagręždavo, apsigobdavo galvas ir vėl stodavo rišti ir statyti pėdas į gubas. Jaunimas ir vaikai pirmutiniai sušokdavo į upę ir paskutiniai išlįsdavo iš vandens.
Į vakarą visai nelauktai pūstelėjo vėjas ir išblaškė visas lietaus prognozes. Jaunimas liko prie upės ir dūko atsigriebdami už visą varganą dieną.
-Monika-a-a!- pasigirdo toli toli balsas.
Upėje vanduo tiško fontanais nuo bešėlstančiųjų.
-Monika-a-a-a!
-Monika, tave mama šaukia. Bėk namo.- kažkas paragino smulkutę mergaitę.
Krante Monika pašokinėjo ant vienos kojos, iškratė vandenį iš ausies, užsitempė ant šlapio lieso kūnelio suknutę ir nenoromis nubėgo namų link. Iki namų, Naujojo Strūnaičio, nuo upės visai netoli, bet mergaitė trumpino kelią – pasileido tiesiai per ražienas basomis kojytėmis.
Namuose seserys ir broliai žvelgė į ją su nuostaba, lyg pirmą kartą ją matydami.
-Monika,- kažkaip iškilmingai prabilo mama,- tave toliau mokytis leisime, važiuosi į Vilnių.
Išsiplėtė mergaitės akutės, o širdukę suspaudė lyg replėmis. Jinai nežinojo – džiaugtis jai ar ne...
...1922 metais Švenčionių apskrityje, Naujojo Strūnaičio dvare, kurį valdė savininkas Maslauskas, valstiečio Mykolo Matkevičiaus šeimoje gimė šeštas vaikutis. Tai buvo mergaitė. Tėvas, bevartydamas “Ūkininko patarėją”, surado jai vardą – Moniką, nė neįtardamas, jog šis vardas reiškia “vienišumą”. Nors ūkis buvo nemažas, bet šeima gyveno nepasiturinčiai. Vyresnieji vos paaugę dirbo jau su tėvais, kad išmaitintų save ir jaunėles sesutes. Apie mokslus teko vaikams tik svajoti. Ypač sunku pasidarė 1920 metų pabaigoje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą. 1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencijai pripažinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, iš esmės pasikeitė Lenkijos valdžios požiūris į šiame krašte veikusias lietuviškas mokyklas. Jau 1923/24 mokslo metais Vilniaus apygardos švietimo kuratorija pareikalavo, kad visi mokytojai įrodytų Lenkijos pilietybę, pristatytų politinio lojalumo Lenkijos valstybei, vadinamo moralybe, pažymą, kurią išduodavo miesto bei apskrities storastų įstaigos.
...Nors ir kaip sunku buvo, bet Matkevičiai nutarė leisti jauniausiąją dukrytę Moniką į pradžios mokyklą. Toli nereikėjo vaikščioti – čia pat, Strūnaityje. Ir štai Monika rankutėse laiko Geručio “Rūtelę” – pirmojo skyriaus elementorių. Vėliau gauna M.Vasiliausko “Žibutę”. Monikai mokslai prasideda ne rugsėjo pirmąją. Ji gano gyvulius iki pat “visų šventųjų” dienos. Broliai išvyko ieškoti uždarbio svetur. Monikai ėjo vienuolikti metai kai mirė tėvelis. Negandos užgriuvo šeimą. Pagaliau 1938 metais Monika su pertraukomis baigia Strūnaičio pradžios mokyklą ir tų pačių metų vasaros pabaigoje mama išveža ją mokytis į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Lenkų okupacijos metais švietimo lietuvių kalba sistemoje pagrindinė vieta priklausė “Ryto” švietimo draugijai. Ji buvo pagrindinė lietuviškųjų mokyklų juridinė laikytoja. Jos žinioje buvo privatinės ir vidurinės lietuvių mokyklos, įvairūs kursai, mokytojų seminarija, skaityklos ir kitos kultūros-švietimo įstaigos. Dalį pinigų draugijos gaudavo iš įvairių šaltinių – aukų, rinkliavų, valstybinių subsidijų. Ir lietuvių mokykloms, veikusioms Vilniuje, didelę dalį skirdavo Lietuvos valdžia. Tai buvo daroma neoficialiai, prisidengiant įvairių organizacijų ir privačių asmenų vardu.
Tuo metu, kai Monika atvyko į Vilnių, mieste veikė tik vienintelė lietuviška gimnazija.
Iš geležinkelio stoties pėsčiomis su nedideliu ryšulėliu rankose, Monika kartu su mama atėjo iki miesto centro. Gimnazijoje jau buvo daug vaikų, o į raštinę ėjo ir ėjo nauji vaikai su tėvais. Kada Monikai pranešė, kad priimamas tik jos prašymas, o mokytis teks gal tik kitais metais, ji apsidžiaugė ir... pravirko.
Metai slinko lėtai. Suaugusieji kalbėjo apie artėjantį karą su vokiečiais. 1939 metų rugsėjo pirmąją Monika sutiko jau gimnazijoje, Vilniuje. Jinai, kaip ir visos gimnazijos mergaitės, vilkėjo mėlyna lenkų gimnazisčių uniforma, nešiojo beretę. Per pirmąją mokslo metų pamoką mokiniams pranešė apie prasidėjusį karą. Po septyniolikos dienų Sovietų sąjungą užpuolė Lenkiją iš rytų. Vilniuje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Jie atrodė varganai, bet linksmi ir balsingi. Monika su kitomis gimnazistėmis kartais prasiblaškydavo eidamos atnešti duonos iš “Ryto” draugijos komiteto į gimnazijos bendrabutį. Gal vienintelis, ryškiausias tų laikų prisiminimas – duonos kvapas. Mergaites pagarbiai praleisdavo siaurose gatvelėse...
1940/41 mokslo metais Vilniuje veikė jau 58 pradinės ir 15 vidurinių mokyklų. Skyriai pavadinti klasėmis, gimnazijos – vidurinėmis mokyklomis, panaikintas mergaičių ir berniukų atskiras mokymas.
1941 metų pavasaris! Atostogos. Monika važiuoja į namus. Nereikšmingos “miestietės” paslaptys tarp draugių, vogčiomis stebimos gegužinės, maudynės Meroje, kaimo darbai... Kas dėjosi aplinkui, vaikai suvokdavo tik per suaugusius. Karas į šias vietas įslinko tyliai, vogčiomis. Naujuosius mokslo metus Monika pradėjo jau Švenčionyse. Čia buvo atidaryta gimnazija. Namai arčiau ir, atrodė, saugiau.
Kada kelyje Švenčionys-Lentupiai sovietiniai partizanai sušaudė Švenčionių apskrities kreiskomisara Beką, vokiečiai sušaudė daug nekaltų vietinių gyventojų. Įsiminė Monika matematikos pamoką, kada už gimnazijos langų pasigirdo šūvių papliūpos. Mokytojas Miklaševičius paprašė visus mokinius atsistoti ir pagerbti žuvusius, o po to sunkiai atsidusęs tęsė pamoką...
1944 metais Monika baigė gimnaziją ir galvojo važiuoti mokytis į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, bet likimas, o gal sovietinė valdžia, pasielgė savaip – papuolė dirbti į žemės ūkio skyrių. Tvarkė pabėgėlių pareiškimus. Vėliau rusai pasiuntė Moniką mokytis išminuotoja. Trims mėnesiams praslinkus ji nepapuolė nei į frontą, nei išminuoti vietinius objektus – buvo pakviesta mokytojauti į savo gimnaziją. 1945 metų pavasarį ji perkeliama dirbti į Miečionių pradinę mokyklą (dabar Ignalinos rajonas). Mokykla buvo įkurta pas našlę Adelę. Ten ir gyveno jauna mokytoja. Mokytoja Monika.
Pokario metai. Sunkūs, alkani, pilni nerimo, mirčių, trėmimų. Pokario vaikai. Apdriskę, basi, be knygų ir sąsiuvinių. Visi aplinkinių kaimų vaikai, pradedant 1945 ir baigiant 1977 metais, išmokyti jos. Darbas po dvi pamainas. Klasėse iki 40 vaikučių. Kambaryje dvi klasės: pirmokai – trečiokai, antrokai – ketvirtokai. Ir visiems reikėjo duoti savo žinių, meilės, šilumos...
1948 metais Monika išteka. Neakivaizdžiai pradeda mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir ją baigia 1956 metais.
Štai ir viskas apie Moniką, tikriau apie mokytoją Moniką. Mykolas Matkevičius apsiriko rinkdamas vardą savo dukrai – ji nebuvo vieniša. Ji buvo mokytoja! Jos kitaip ir nevadina vietiniai gyventojai. Vėliau šiame kaime pastatė naują mūrinę mokyklą, bet ji... tuščia. Ir ne todėl, kad daugelis mokytojos Monikos mokinių išsivažinėjo svetur. Mažai, oi kaip mažai liko papurgalvių tuose kaimuose, kur Monika ne tiek rašto, kiek gyvenimo tiesos mokė... Prisimena man, kada Monika pavasarį melioracijos griovyje surado savo mokinio portfelį su knygomis bemirkstantį. Tris kilometrus be dvasios per neištirpusias pusnis pamiškiais pas to vaiko tėvus bėgo. Tris kilometrus su nežinia nešė šlapias knygas, tris kilometrus nešė siaubą ir viltį širdyje... Tas vaikiščias tik kojas besušlapęs buvo...
Bėga laikas. Viskas keičiasi. Tik, atrodo, nesikeičia jinai – PIRMOJI MOKYTOJA...