Balandžio 15-osios vakare, pro „Užupio Angelo" - Užupio rajono globėjo ir simbolio - skulptūrą (skulpt. R.Vilčinskas), simbolizuojančią šios miesto dalies atgimimą, to paties pavadinimo gatvele kilome į kalnelį. Praėję, jau Polocko gatvėje, ir, matyt, jau negrįžtamai apleistą Užupio bibliotekos pastatą, buvusį „Vilijos" trikotažo fabriką, sukome Žvirgždyno gatvele dešinėn, į įstabias Bernardinų kapines, nuo aukšto šlaito akylai testebinčias sraunios Vilnios srovenimą. Taip mes, partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus Senamiesčio skyriaus nariai, iš anksto (dar prieš visose Lietuvos seniūnijose rengiamą „Darom‘ 2010" šeštadienį) atsiliepėme į Senamiesčio seniūnijos kvietimą mėnesio laikotarpyje prisidėti švarinant Vilniaus senamiestį. Minėto ketvirtadienio vakaras glostė išskirtine pavasarine šiluma, o vaiskios saulės spinduliai apšvietė neįtikėtinai šiukšlėtą Vilnelės skardį nuo vieno kapinių krašto iki pat kito - tiltelio per Vilnią...
„Nueinu į Bernardinų kapines prie Antano Ramono kapo, kur rymo plonutė akmeninė Juozo Šikšnelio iškalta skulptūra, tokia graudi esybė, pasižiūriu į namą už kapinių tvoros, kur Antanas gyveno, tiesa, labai trumpai, paskui kažką labai juodai pajuokauju, grįžtu į Dzūkų gatvę, kur nėra, Viešpatie, nė tavo viržių kvapo..." (Ramūnas Kasparavičius)
Užupis yra Vilniaus miesto rytinė dalis dešiniajame Vilnios krante, kuri ribojasi su Senamiesčiu. Teritorija priklauso Senamiesčio seniūnijai. Jos dydis yra apie 0,6 kv. km, o tikslus gyventojų skaičius nenustatytas. Užupiui priskiriama ir Paupio teritorija kairiajame Vilnelės krante. Užupis reiškia vietą už upės, o Paupys yra priešingame Vilnelės krante. Tai vienas seniausių Vilniaus rajonų, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI amžiuje, kuomet per Vilnios tiltą prekybos kelias su Polocku vedė į Rusiją. Tuomet tai buvo vargingųjų gyventojų priemiestis, kurį vilniečiai dar ilgai stengdavosi aplenkti.
Ir iki pat Atkurtosios Nepriklausomybės tai išlikęs vienu labiausiai apleistų Vilniaus rajonų. XX a. viduryje viršutinėje šio įstabaus gamtovaizdžio kampelio dalyje pastatyti nauji menininkų butų ir dirbtuvių kvartalai, o apatinėje - nuolat jauna ir kurianti Vilniaus dailės akademija. Užupis seniai įgavo ypatingą reikšmę, pelnytai vadinamas Vilniaus Monmartru. Besiplečianti meninės orientacijos bendruomenė pasiskelbė Nepriklausoma Užupio Respublika su savo valdžia, konstitucija, himnu, tradicijomis ir šventėmis (Balandžio 1- oji - Užupio Respublikos gimtadienis). Užupis turi savo radiją, veikia interneto svetainė „Užupio žinios", „Užupio žurnalas". Rajonas tapo mėgstama menininkų ir bohemos gyvenimo vieta.
Antrosios pagal senumą Vilniuje yra Bernardinų kapinės, esančios ant Vilnios upės skardžio Užupyje. Jos įsteigtos Bernardinų vienuolyno šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu 1810 metais Vilniaus dūmai paskyrus 2.6 ha sklypą prie Polocko trakto ir Žvyro kalno. Bernardinų kapinės dėl unikalių paminklų įtrauktos į vertingiausių Europos kapinių sąrašą.
Iš pradžių čia buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai. Ir tik po 1832 m. kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones, o nuo XX a. septintojo dešimtmečio laidojama tik šeimų kapuose.
Kapinės pašventintos 1810 m. spalio 14 d., šia proga pastatytas laikrodis, centre - mūrinė klasicistinė įsteigimo koplytėlė su paminkline lenta ir medine Nukryžiuotojo skulptūra. Prie klasicistinių kalinių vartų šliejasi varpinė su trimis varpais...
XX a. antroje pusėje apleistose kapinėse dalyvaujant dviem kaimyninių šalių fondams vykdoma kapinių atstatymo programa. Prie įėjimo vartų atidengtos lentos įrašas byloja, kad Lenkijos ir Lietuvos prezidentai (A.Kvasnevskis ir V.Adamkus) įsipareigojo globoti kapinių restauraciją. Gaivinamose kapinėse restauratoriai atkuria sunykusias paminklų detales. Pagrindiniai Bernardinų kapinių statiniai išliko nepakitę ir jie liudija, kad kapinės Vilniuje buvo kuriamos atsižvelgiant į Europoje nusistovėjusias kapinių steigimo tradicijas. Vakarinė kapinių dalis buvusi aptverta nedegto molio plytų mūro tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu (išlikę 10-15 m tvoros liekanų). Kapinių vartai dvivėriai, viršuje turintys kaltus geležinius kryžius. Čia išlikusi ir Vilniui nebūdingų formų kapinių pašventinimo koplytėlė, kuri yra vienas reikšmingiausių meniniu ir istoriniu požiūriu paminklų Bernardinų kapinėse. Kapinėse galima pamatyti ir įvairių istorinių laikotarpių paminklų, keletą nuostabių austrų secesinio ir modernistinio stiliaus darbų.
Pagrindinė klasicistinio stiliaus Bernardinų kapinių koplyčia, dalijanti kapinių sienoje esantį kolumbariumą į dvi dalis, kurių viena restauruota XX a. pabaigoje, vienintelis tokio tipo statinys, išlikęs Lietuvoje.
Kapinėse daugiausia palaidoti mokslo, meno, kultūros žmonės, revoliucijų ir demokratinio judėjimo dalyviai.
Izabelos Paraka antkapinis paminklas - vienas seniausių Bernardinų kapinėse. Čia įsikūrę Kairiūkščių šeimos kapai (Vytautas Kairiūkštis - tapytojas, menotyrininkas; jo sesuo Halina Kairiūkštytė-Jacinienė - taip pat dailininkė, menotyrininkė, etnografė), kuriuos žymi pilko granito moters statula, prilaikanti atverstos knygos pavidalo antkapinę plokštę, kurios viršutinėje dalyje iškaltas Ovidijaus eilėraščio ketureilis lotynų kalba. Rausvo granito obeliskas stovi ant paties Vilnios slėnio šlaito, kur ilsisi Zdanavičių šeima, o jame iškaltos tėvų epitafijos ir ketureilis lenkų kalba. Ignotas Zdanavičius -1863 m. sukilimo dalyvis, Vilniaus miesto sukilėlių kasos iždininkas, vėliau komisaras, pakartas Lukiškių aikštėje.
Tyla ir ramybė suteikta čia Vilniaus universiteto retorikos ir poezijos profesoriui Leonui Borovskiui, rektoriui Johanui Andriui Lobenveinui, fotografui Juzefui Čechavičiui, Felikso Dzeržinskio motinai Geledai Dzeržinskajai, dailininkui ir fotografui Stanislavui Fleriui. Užmigta grafo Marijono Vandalino Stepono Broel-Pliaterio, rašytojo Antano Ramono, poeto Stanislovo Rosolovskio ir kitų.
Spėjama, kad Bernardinų kapinėse gali būti apie 15.000 palaidojimų. Tarp jų - per dvi dešimtys Vilniaus universiteto profesorių, Napoleono kariuomenės aukščiausio rango karininkų, muzikų, kunigų, žinomų miestiečių. Žvyro kalnas sulygino visus...
Šiais metais sukanka du šimtai metų nuo Vilniaus Bernardinų kapinių įkūrimo. Jos laikomos vienomis iš geriausiai išlikusių istorinių Europos kapinių, įtrauktos į gražiausių Europos kapinių sąrašą bei tarptautinį virtualių Europos kapinių projektą internete. Mums gera, kad išvalėme vaizdingą Vilnios šlaito atkarpėlę prie senųjų Užupio Bernardinų kapinių, savo rankomis prisiliesdami prie garbių jose besiilsinčiųjų istorijų.
Kapinėse, kad ir kokios senos jos būtų, nėra mirties. Jose visada esame mes patys, DABAR gyvenantys žmonės. Teatsispindi jose mūsų vidaus ir aplinkumos ŠVARA.
Juk kapinės yra ne tik artimųjų žmonių poilsio vieta, bet ir tautos kultūros bei istorijos atspindys.
„Laisvas laikraštis", 2010-04-24Nuotr. Alfredo Girdziušo
Raimonda Karosaitė,
Partios Tvarka ir teisingumas
Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininkė
--
Photographer; journalist;
ph.: +370 698 81744
studio: +37052758892
http://paliesius.photodom.com
http://agirdziusas.blogspot.com
http://girdziusas.wordpress.com
Skype: maurisijusalfredas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą