Alfredas Girdziušas. 1991 m. sausis dalyvio akimis. Tų dienų aidai... 2012 Sausio 13, Penktadienis

Mūsų Ignalina - 1991 m. sausis dalyvio akimis. Tų dienų aidai...

www.mignalina.lt/.../175-1991-m-sausis-dalyvio-aki... - „Google“ kopija

2012 Sausio 13, Penktadienis: Alfredas GIRDZIUŠAS. Tos sausio dienos daug vardų turi. Bet tos kruvinos kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą ...

Istorija

1991 m. sausis dalyvio akimis. Tų dienų aidai...

2012 Sausio 13, Penktadienis

Alfredas GIRDZIUŠAS

Tos sausio dienos daug vardų turi. Bet tos kruvinos kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji. Kada ji prasidėjo? Gal 1987 m. rugsėjį prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų, rugsėjo 28 d. buvusiame Puškino skverelyje, kai OMON‘ininkai guminėmis lazdomis talžė susirinkusius vilniečius, gal 1990 m. per „didžiojo spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingai“ ir „nenugalimai“ „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurinio miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilnojo dar nesukruvintas letenas?..
Prieš pat Naujuosius 1991 m. Vilniaus Šiaurinio miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragų. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 d. taip vadinamos Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F. Kuzminas Lietuvos Vyriausybei praneša, kad SSSR gynybos ministro D. Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėėsesininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau, susišaudymą. Tai bandymas iškelti lozungą „lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus“. Jų karštį „atšaldė“ vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus...
Sausio 9 d. lekiame prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto. Po bemiegės budėtos nakties matau pavargusius kolegas žurnalistus. Čia aplinkui sukiojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku – tai „lietuvių propagandos lizdai, kurstantys nacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir... rusų“...
Sausio 10 d. ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje – labai daug žmonių. Sausio 11 d. apie pietus sužinome, kad užimtos Alytaus Krašto apsaugos patalpos ir Vilniaus Krašto apsaugos rūmai. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie Spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos...
Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižerglioję kareivos. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis, nuleidęs į tarpkojį kumštį, suka jį ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas.
Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio mazgą. Oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos g., o už valandos – kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis milicininkų tapo judais – su savo „vadu“ švenčioniškiu Makutinovičium persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl „tarpnacionalinis“ gestas – persimeta lenkai ir rusai.
Su keliais fotografais gaudome mašiną – norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori važiuoti. Laukiama, kada puls Parlamentą. Didžiulė įtampa. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį „Laisva Lietuva“.
Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal bolševikai skerdikai jokių akcijų tądien nenumato?.. Vilniaus–Kauno plente už miesto – du šarvuočiai. Vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto.
Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio g. Po tankų vikšrais ir nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos nepriklausomybės gynėjai.
...Visgi sekmadienį! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika – užpulti sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius. Hienų taktika. Vokietija 1939 m. užpuola Lenkiją prieš šventines dienas, po 17 dienų, sekmadienį, SSSR užpuola Lenkiją, Vokietija sovietus taip pat puola sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?..
Už poros valandų Trakų miesto gatvėse (ten tuomet gyvenau) per garsiakalbį pasigirsta raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos Nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į „Galvės“ redakciją. Durys visur atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos. Nieks netiki.
Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio, dega daug žvakučių...
9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virginijus Martišauskas...
Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių.
Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. Gauname „Respublikos“ laikraštį. Keista labai – šio laikraščio sovietai nekliudė. Nekliudė, nors jis ir skelbė kai kuriuos KGB slaptus (lyg tai) dokumentus. Susitarimas ar aplaidumas kai kurių? Net labai keista. Po pusiaudienio atvyksta SSSR Federacijos Tarybos nariai: B. Oleinikas, A. Ter-Petrosianas ir N. Demntejus. Jie vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią. Kelią skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Borisas Jelcinas atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus.
Nuvažiuojame prie televizijos bokšto – vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragiškis parodo, kur žuvo žmonės. Visur kraujas. Šovinių tūtelės ir pėdos...
Vielinėje tvoroje – sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs pripuola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas atsikerta „mat tvaju“...
Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai... Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas Grigas laiko mišias. Paskelbta visoje šalyje trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.
Ryte pasigirsta užgrobtų radijo stočių balsas – svetimas, su rusišku akcentu. Karksi kolaborantai.
Gedimino prospekte prie Mokslų Akademijos mūsų policininkai su automatais – pastate vyksta SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacijos susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros ir meno atstovais. Koks tikslas? Tempti laiką „kultūringai“? Pafotografuoju ir nešdinuos – iš tuščio į kiaurą pilstymas.
Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia.
Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijum Druskiu, Darium Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius – Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė.
Trylika aukų sausio tryliktąją!
Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 m. sausio 15 d. nutarimu Nr.1-952, už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme, ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami trylika žuvusiųjų (po mirties).
Vasario 18 d. nutarimu Nr.1-1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro.
Nuo autoriaus
Tos dienos man prisimena, kaip pačios aktyviausios – kada fotografuoji žmones prie laužų aplink Parlamento pastatą, kada fotografuoji vaikinus „mirtininkų“ zonoje tarp dviejų barikadų priešais Parlamentą, kada fotografuoji tankus, desantininkus. Baimės tikrai nejaučiau, nes tada nesuvokiau, visi nesuvokėme, koks pavojus gresia bet kuriam, esančiam šalia tos SSSR žudymo mašinos – gyvenome euforija. Ir tie įvykiai įrodė dar ir dar kartą, kad sovietinė žudymo mašina veikė, veikia ir veiks visada, kur tik jos palikuonys įkels savo leteną.
Mes gyvenome euforija. Ir ta keturiolikos nužudytų žmonių auka dar mažai kam visiškai suvokiama. Atsiranda anų laikų „vertintojų“, sakančių, „o ko jie ten lindo“. Mat jis, žinia, kiurksojo namuose ir laukė, kada jam bus galima išlįsti ir tarti savo „genialią“ mintį, arba net pasiskelbti aktyviu Nepriklausomybės gynėju. Arba SSRS gynėju, juk nežinia, kas nugalės. Ir dauguma tokių „gynėjų“ krovėsi turtus sąskaita tų, kurie buvo barikadose...
Nuo redakcijos
Alfredas Girdziušas, gimęs Paliesiuje (šalia Mielagėnų) vadinamas Atgimimo laikų metraštininku. Iš savo asmeninio fotoarchyvo leido Seimo archyvams pasidaryti virš 8,5 tūkst. kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš užfiksuotų 1988–1994 m. politinių įvykių Lietuvoje. Apie 10 tūkst. kadrų dar kopijuojama (pradėta 2009 m. gegužę). Iš šių fondų Seimas kasmet panaudoja dalį fotografijų parodoms bei leidiniams, skirtiems atminti 1988–1991 m. politinius įvykius Lietuvoje. Parodos eksponuojamos Lietuvoje bei užsienio šalyse. Labai daug archyvinių nuotraukų iš 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje A. Girdziušas davė išspausdinti Juozo Girdvainio dokumentinėje knygoje „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ (išleista 2011 m.). 1993 m. apdovanotas „Sausio 13-osios medaliu“.