Šiame numeryje:
Sausio 13-oji. (Ne?)blėstanti atmintis
Alfredo Girdziušo nuotrauka
Prieš 21-erius metus Lietuva atsisveikino su 13 žuvusiųjų, 1991 m. sausio 13-ąją sudėjusių savo gyvybes ant laisvės ir šalies nepriklausomybės aukuro. Dar du tą naktį sovietų kariškių sužeistieji mirė vėliau, vasario ir balandžio mėnesį. Ką mums šiandien reiškia ši auka? Tiems, kuriems dar nėra aštuoniolikos, sovietiniai laikai, okupantų agresija prieš beginklius žmones vis dažniau – jau tik tolima ir miglota praeitis, istorija ar baisi pasaka, kurios net ne visada norisi klausyti.
Tą naktį jų žuvo trylika. Loreta Asanavičiūtė, 23 m., Virginijus Druskis, 21 m., Darius Gerbutavičius, 17 m., Rolandas Jankauskas, 22 m., Rimantas Juknevičius, 24 m., Alvydas Kanapinskas, 38 m., Algimantas Petras Kavoliukas, 52 m., Vidas Maciulevičius, 24 m., Titas Masiulis, 28 m., Alvydas Matulka, 35 m., Apolinaras Juozas Povilaitis, 53 m., Ignas Šimulionis, 17 m., Vytautas Vaitkus, 47 m. Sunkiai sužeistas Vytautas Koncevičius, 49 m., mirė vasario mėn. 8 d., o Stasys Mačiulskas, 48 m., – balandžio mėn. Tai buvo penkioliktoji Sausio 13–osios auka.
„Tai diena, kai lietuviai bandė apginti Televizijos bokštą ir parlamentą. Tai diena, per kurią tikrai galvosiu apie Lietuvą ir kokie narsūs ir nepalaužiami buvo lietuviai, tai tikrai labai įsimintina diena tiems, kurie joje dalyvavo, ir net tiems, kurie girdėjo pasakojimus ir buvo jų įkvėpti.” Dominyka, 16 m., pagal Moksleivių mainų programą šiuo metu besimokanti Prancūzijoje.
„Prisimenu, kai mokiausi Jeruzalės mokyklos trečioje klasėje, mokykloje mums parodė filmuotų tos nakties vaizdų. Mane tai labai sukrėtė. Jaučiu didžiulę pagarbą šiai dienai.” Barbora, 15 m. Vilniaus licėjus.
„Žinau, kad kareiviai bandė užimti Televizijos bokštą, daug žmonių gynė, buvo žuvusių, prie parlamento buvo susirinkę... Tai vėliau lėmė Lietuvos Nepriklausomybę. Labai daug gal nereiškia šita diena. Pernai buvome uždegę žvakutę per pirmą pamoką, pagerbėme tylos minute.” Prieglius, 14 m., Jeruzalės mokykla.
„Sausio 13–oji? Šiais metais tai yra penktadienis. Gal tai Lietuvos Nepriklausomybės diena? Pernai mokykloje turbūt kažką pasakojo istorijos mokytoja. Aš painioju tas nepriklausomybės datas. Nelabai tuo domėjausi.” Emilija, 14 m., Šiuolaikinės mokyklos centras.
„Aš apie Sausio tryliktąją žinau, kad po jos Astrida Lingren rašė laišką Gorbačiovui apie visus Lietuvos vaikus ir būtinybę juos apsaugoti, o ne pulti, ar kažkas panašaus.” Akvilė, 16 m.
„Kai dar Daukanto mokykloje mokiausi, antroje klasėje, prieš pamokas išjungė šviesas ir uždegė žvakutes. Čia dėl mirusiųjų. Jie mirė, nes vyko karas.” Raimonda, 9 m., Vilniaus M.Daukšos mokykla.
„Man Sausio 13–oji nėra didelė šventė. Iš tėvų pasakojimų žinau, kad ir pati ta diena nebuvo tokia jau poetiškai patriotiška. Pusė prie bokšto buvusių žmonių atėjo tik pasilinksminti, nenutuokdami, kas ten vyko. Už žuvusiuosius, aišku, gaila.“ Evelina, 16 m., Vilniaus Užupio gimnazija.
„Tai labai svarbus Lietuvos išsivadavimo iš rusų okupacijos laikų įvykis, kadangi lietuvių tauta taikiai, bet pasipriešino rusų okupantams, parodė savo vienybę ir apsigynė nuo jų. Tą dieną daug jaunų žmonių pasiaukojo, kad mano karta galėtų gyventi laisvai ir nepriklausomai. Svarbu, kad šiuolaikinė karta apie tai žinotų, nes negalima pamiršti žmonių, kurie aukojo savo gyvybę, jėgas ir stengėsi dėl kitų.” Kristupas, 14 m., Vilniaus jėzuitų gimnazija.
„Žinau, kad Kaunas tą dieną atliko didelį ir taurų darbą. Jis pateisino Laikinosios sostinės vardą nepasiduodamas, kai atrodė, kad viskas sprūsta iš rankų, kai buvo užimtas Televizijos bokštas Vilniuje. Kauniečiai neleido žmonėms nuleisti rankų transliuodami televizijos laidą tiesiogiai daugiau nei parą. Kaunas palaikė viltį! Todėl jis dar ir yra vadinamas Lietuvos širdimi. „Tomas, 15 m., Kauno Saulės gimnazija.
„Kiekvienais metais sausio 12–ąją einame į renginius, prisimename, kas vyko tomis dienomis. Tėvas savanoris, mes kalbėdavomės ir apie tai. Gal tai irgi lėmė, kad pasirinkau studijuoti istoriją. Mokykloje vykdavo renginių, ateidavo savanoriai, įvykių dalyviai, pasakodavo. Manau, toji data labai svarbi, tai buvo lūžis Lietuvos istorijoje.” Vladas, 20 m., VU Istorijos fakulteto antrakursis, gimęs tomis lemtingomis sausio dienomis.
„Lietuvos žmonės šiuo momentu parodė beprotišką pasiaukojimą ir buvo pasirengę sumokėti bet kokią kainą už išsvajotą laisvę. Jie gynė svarbiausius Lietuvos, ypač Vilniaus, objektus – radijo ir televizijos komitetą, savanorių būstinę, Spaudos rūmus, TV bokštą ir, aišku, Aukščiausiąją Tarybą. Savo gyvybę paaukojo 13–a Laisvės gynėjų. 12 vaikinų ir 1 mergina. Juos sutraiškė tankai ar užmušė sovietų desantininkų kulkos. Sužeistų buvo apie 500. Kiek vėliau, pučo Maskvoje metu, žuvo dar vienas parlamentą saugojęs savanoris.“ Dovydas, 16 m., Vilniaus Užupio gimnazija.
Saulius Steponavičius, vienas iš tuometinių Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vyrų, kurį kiek vėliau, sausio 26–ąją, sovietų kariškiai sumušė ir sunkiai sužalojo, pasakoja: „Sausio 12–osios vakare Vyriausybės nariai, priklausę LDDP, paliko parlamento rūmus. Pro IV postą išėjo. Tada ten budėjau. Ir A.Brazauskas, ir K.Prunskienė, ir kiti. O visi sąjūdiečiai liko, nė vienas neišėjo. Tik šitie...”
Algis Andrašiūnas: „Nuėjome prie Televizijos ir radijo komiteto. Atvažiavo tanketės, pasirodė kareiviai. Susikabinome rankomis. Kareiviai pradėjo šaudyti į orą. Kai pavarė seriją trasuojančių ir jos atsimušė į sieną, pasidarė visai nejuokinga, buvau ne taip seniai grįžęs iš armijos, supratau, kad šaudo tikrais. Kareiviai ėjo ir buožėmis skynėsi kelią per žmones, mėtė vadinamuosius faustpatronus, jie triukšmingai sprogsta ir paleidžia dūmus, vienas toks sprogo man po kojomis. Jie išstumdė visus, taip ir praėjo kiaurai. Kai sulindo į vidų, pasitraukėme, ėjome tada prie Parlamento.”
Sigitas Andrulevičius: „Buvome apsupę bokštą. Juodai apsirengę kariūnai prasiveržė pro mus, buožėmis išmušė stiklus ir suėjo į vidų. Virš galvų švilpė kulkos. Paleido kulkosvaidžio seriją į bokšto sieną mums virš galvų, ėmė kristi didžiuliai tinko gabalai ant galvų. Kilo sąmyšis. Mes traukėmės. Mačiau, kaip nešė sužeistuosius. Stovėjau gal keli metrai nuo tanko, kuris pervažiavo Loretą, tačiau buvo tiek tiršta žmonių, kad paties vaizdo matyti negalėjau. Girdėjau klyksmus, ją bandančių gelbėti riksmus. Tankai šaudė tuščiais šoviniais, gąsdino garsu ir smūgio banga. O kulkosvaidžiai šaudė tikrais šoviniais.”
„Jums buvo šalta. Viduje buvo šilta, bet aš vis išeidavau laukan, – pasakoja Rasa Jusionienė, tuo metu dirbusi Apsaugos skyriuje. – Kagėbynas kažkaip mus matydavo. Mūsų skyriaus ryšininkai buvo pagavę jų kanalus, ir mes girdėdavome, ką jie šneka. Kraujas stingdavo, kai išgirsdavau įrašus. Visi langai uždengti, maišų pridėta, o jie sako: „Baba sidit v uglu, k babe prišiol kto–to – (Boba sėdi kampe, pas bobą kažkas užėjo)... Atsistoji, pereini kambarį, ir jie jau komentuoja, kad štai, „baba” eina per kambarį... Mano kabinetas buvo virš centrinio įėjimo, priešais parduotuvę, jie, matyt, stebėjo iš to namo... Išėjus prie Aukščiausiosios Tarybos, tarp žmonių, buvo kažkaip ramiau. Apimdavo jausmas, kad, kai žmonių daug, labai blogai nebūna.”
„Sunkūs buvo laikai, bet labai atviri ir dori, – pasakoja signataras Vladimiras Jermolenka. – Įtampa buvo tokia, kad trūko oro. Nenoriu dar kartą pergyventi tokį užribinį jausmą. Vienas mano kolega, nusivylęs gyvenimu, visai neseniai man pasakė: „Gailiuosi, kad aš tada nežuvau... Buvo taip lengva ir paprasta būti nukautam. Būčiau buvęs didvyris. Dabar būtų buvę paprasčiau, man būtų vis tiek...“ Tada aš su tokia mintimi nesutikau, nors supratau ir jaučiau, apie ką mes kalbame... Taip, tai buvo pavojaus, žiaurumo, pasiaukojimo jausmo ir ramybės dienos. Taip, vidinės ramybės. Todėl, kad pasiryžai ir esi pasiruošęs. Aštru ir ramu – tu pasiruošęs. Mes visi ruošėmės, kaip mokėjome, ginti Lietuvą. Nepriklausomą Lietuvą.”
Ar mokame dabar aukotis Tėvynei Lietuvai? Mylėti ją? Visi. Ir tie, kurie išėjo laimės į svetimus kraštus ieškoti. Ir tie, kurie ją rado savo šalyje. Taip pat ir tie, kurie nepasitiki kitais ir savimi, suirzę, išvargę, pavydūs, renkantys ir vis dejuojantys, kad gal ne taip ar ne tuos pasirinko, tvirtos rankos pasiilgę, trokštantys, kad gal kitas turi jais pasirūpinti, kaip kokiais nesuaugėliais ar nebrendylomis...
Kažkas man pasakojo, kad žydai turį tokį paprotį. Per šeimos šventes vyriausias šeimoje klausinėja jauniausiąjį, ką jis žino apie šeimos, giminės, tautos istoriją. Jei mato, kad žinių mažyliui trūksta, pasakoja. Ir jis, ir kiti. O kodėl mes bijome savo istorijos? Kodėl nepasakojame Sausio 13–osios – Lietuvos gedulo ir jos dvasios triumfo – istorijos? „Aš bijau, kad bus amžina byla, amžinai niekas neparašys visos istorijos apie Sausio 13–ąją ir kitus įvykius, taip pat ir Medininkus“, – nuogąstauja kunigas Tomas Šernas, sušaudytas omonininkų kartu su kitais septyniais muitinės darbuotojais ir vienintelis, likęs gyvas...
Esame laisvi! Patys sprendžiantys, kaip gyventi savo gyvenimą. Auginantys vis labiau savimi pasitikinčius vaikus, laisvus, galinčius rinktis, kur jiems mokytis, čia ar bet kuriame pasaulio krašte, turinčius svajonių, siekiančius savo tikslų. Ir jiems turime pasakoti mūsų piliečių, žmonių „iš gatvės”, laisvės gynėjų, drąsos ir ryžto istoriją apie tas lemtingas dienas. Taip pat ir apie tuos valdžios vyrus ir moteris, kurie sausio 12–osios vakare paliko Aukščiausiosios Tarybos rūmus, apie kai kurių bailumą, klastą, godumą ir net išdavystes. Ir apie tuos, kurie padėjo savo gyvybę ant laisvės aukuro. Kad mūsų vaikai suaugtų. Ir kad suaugtumėme patys. Nes, kaip žinoma, nepažįstantys savo istorijos taip ir lieka vaikais...
Ką apie Sausio 13–ąją žino laisvoje Lietuvoje gimusi karta
„Sausio 13–oji man, kaip patriotei, yra svarbi diena, primenanti apie didžius žmones, jų pasiaukojimą ir meilę tėvynei. Manau, daugeliui jie turėtų būti pavyzdys.“ Saulė, 15 m., Šakių „Žiburio” gimnazija.„Tai diena, kai lietuviai bandė apginti Televizijos bokštą ir parlamentą. Tai diena, per kurią tikrai galvosiu apie Lietuvą ir kokie narsūs ir nepalaužiami buvo lietuviai, tai tikrai labai įsimintina diena tiems, kurie joje dalyvavo, ir net tiems, kurie girdėjo pasakojimus ir buvo jų įkvėpti.” Dominyka, 16 m., pagal Moksleivių mainų programą šiuo metu besimokanti Prancūzijoje.
„Prisimenu, kai mokiausi Jeruzalės mokyklos trečioje klasėje, mokykloje mums parodė filmuotų tos nakties vaizdų. Mane tai labai sukrėtė. Jaučiu didžiulę pagarbą šiai dienai.” Barbora, 15 m. Vilniaus licėjus.
„Žinau, kad kareiviai bandė užimti Televizijos bokštą, daug žmonių gynė, buvo žuvusių, prie parlamento buvo susirinkę... Tai vėliau lėmė Lietuvos Nepriklausomybę. Labai daug gal nereiškia šita diena. Pernai buvome uždegę žvakutę per pirmą pamoką, pagerbėme tylos minute.” Prieglius, 14 m., Jeruzalės mokykla.
„Sausio 13–oji? Šiais metais tai yra penktadienis. Gal tai Lietuvos Nepriklausomybės diena? Pernai mokykloje turbūt kažką pasakojo istorijos mokytoja. Aš painioju tas nepriklausomybės datas. Nelabai tuo domėjausi.” Emilija, 14 m., Šiuolaikinės mokyklos centras.
Tai buvo pavojaus, žiaurumo, pasiaukojimo jausmo ir ramybės dienos. Taip, vidinės ramybės.
„Kai dar Daukanto mokykloje mokiausi, antroje klasėje, prieš pamokas išjungė šviesas ir uždegė žvakutes. Čia dėl mirusiųjų. Jie mirė, nes vyko karas.” Raimonda, 9 m., Vilniaus M.Daukšos mokykla.
„Man Sausio 13–oji nėra didelė šventė. Iš tėvų pasakojimų žinau, kad ir pati ta diena nebuvo tokia jau poetiškai patriotiška. Pusė prie bokšto buvusių žmonių atėjo tik pasilinksminti, nenutuokdami, kas ten vyko. Už žuvusiuosius, aišku, gaila.“ Evelina, 16 m., Vilniaus Užupio gimnazija.
„Tai labai svarbus Lietuvos išsivadavimo iš rusų okupacijos laikų įvykis, kadangi lietuvių tauta taikiai, bet pasipriešino rusų okupantams, parodė savo vienybę ir apsigynė nuo jų. Tą dieną daug jaunų žmonių pasiaukojo, kad mano karta galėtų gyventi laisvai ir nepriklausomai. Svarbu, kad šiuolaikinė karta apie tai žinotų, nes negalima pamiršti žmonių, kurie aukojo savo gyvybę, jėgas ir stengėsi dėl kitų.” Kristupas, 14 m., Vilniaus jėzuitų gimnazija.
„Žinau, kad Kaunas tą dieną atliko didelį ir taurų darbą. Jis pateisino Laikinosios sostinės vardą nepasiduodamas, kai atrodė, kad viskas sprūsta iš rankų, kai buvo užimtas Televizijos bokštas Vilniuje. Kauniečiai neleido žmonėms nuleisti rankų transliuodami televizijos laidą tiesiogiai daugiau nei parą. Kaunas palaikė viltį! Todėl jis dar ir yra vadinamas Lietuvos širdimi. „Tomas, 15 m., Kauno Saulės gimnazija.
Tą dieną daug jaunų žmonių pasiaukojo, kad mano karta galėtų gyventi laisvai ir nepriklausomai.
„Lietuvos žmonės šiuo momentu parodė beprotišką pasiaukojimą ir buvo pasirengę sumokėti bet kokią kainą už išsvajotą laisvę. Jie gynė svarbiausius Lietuvos, ypač Vilniaus, objektus – radijo ir televizijos komitetą, savanorių būstinę, Spaudos rūmus, TV bokštą ir, aišku, Aukščiausiąją Tarybą. Savo gyvybę paaukojo 13–a Laisvės gynėjų. 12 vaikinų ir 1 mergina. Juos sutraiškė tankai ar užmušė sovietų desantininkų kulkos. Sužeistų buvo apie 500. Kiek vėliau, pučo Maskvoje metu, žuvo dar vienas parlamentą saugojęs savanoris.“ Dovydas, 16 m., Vilniaus Užupio gimnazija.
Ką prisimena laisvės gynėjai
„Giedojome „Marija, Marija”. Kažkas pasakė, kad važiuoja tankai. Susikabinome rankomis į grandinę. Tokių gyvų grandinių kelios juosė parlamentą. Pati galvojau mintyse – jei žūsiu, tai už Tėvynę. Nebuvo baisu. Jaunai merginai sakėme, eik, vaikeli, mes jau senos, o tau gyvent ir gyvent. Ta nuėjo kažkur, o paskui, žiūrim, grįžta. Sako – aš būsiu čia. Viena moteris sako – turiu šokolado kišenėje, suvalgom prieš smertį. Tuo metu šokolado nelabai buvo parduotuvėse. Padalijo visom, kurios arčiau stovėjo. To šokolado nesuvalgiau. Kitą dieną įdėjau į voką ir parašiau ant jo: „Brangiausias suvenyras iš sausio įvykių 1991 m.” Iki šiol saugau tą šokolado šmočiuką”, – kalba aštuoniasdešimtmetė Elvyra Mikšienė.Savo vaikams turime pasakoti mūsų piliečių, žmonių „iš gatvės”, laisvės gynėjų, drąsos ir ryžto istoriją apie tas lemtingas dienas.
Algis Andrašiūnas: „Nuėjome prie Televizijos ir radijo komiteto. Atvažiavo tanketės, pasirodė kareiviai. Susikabinome rankomis. Kareiviai pradėjo šaudyti į orą. Kai pavarė seriją trasuojančių ir jos atsimušė į sieną, pasidarė visai nejuokinga, buvau ne taip seniai grįžęs iš armijos, supratau, kad šaudo tikrais. Kareiviai ėjo ir buožėmis skynėsi kelią per žmones, mėtė vadinamuosius faustpatronus, jie triukšmingai sprogsta ir paleidžia dūmus, vienas toks sprogo man po kojomis. Jie išstumdė visus, taip ir praėjo kiaurai. Kai sulindo į vidų, pasitraukėme, ėjome tada prie Parlamento.”
Sigitas Andrulevičius: „Buvome apsupę bokštą. Juodai apsirengę kariūnai prasiveržė pro mus, buožėmis išmušė stiklus ir suėjo į vidų. Virš galvų švilpė kulkos. Paleido kulkosvaidžio seriją į bokšto sieną mums virš galvų, ėmė kristi didžiuliai tinko gabalai ant galvų. Kilo sąmyšis. Mes traukėmės. Mačiau, kaip nešė sužeistuosius. Stovėjau gal keli metrai nuo tanko, kuris pervažiavo Loretą, tačiau buvo tiek tiršta žmonių, kad paties vaizdo matyti negalėjau. Girdėjau klyksmus, ją bandančių gelbėti riksmus. Tankai šaudė tuščiais šoviniais, gąsdino garsu ir smūgio banga. O kulkosvaidžiai šaudė tikrais šoviniais.”
„Jums buvo šalta. Viduje buvo šilta, bet aš vis išeidavau laukan, – pasakoja Rasa Jusionienė, tuo metu dirbusi Apsaugos skyriuje. – Kagėbynas kažkaip mus matydavo. Mūsų skyriaus ryšininkai buvo pagavę jų kanalus, ir mes girdėdavome, ką jie šneka. Kraujas stingdavo, kai išgirsdavau įrašus. Visi langai uždengti, maišų pridėta, o jie sako: „Baba sidit v uglu, k babe prišiol kto–to – (Boba sėdi kampe, pas bobą kažkas užėjo)... Atsistoji, pereini kambarį, ir jie jau komentuoja, kad štai, „baba” eina per kambarį... Mano kabinetas buvo virš centrinio įėjimo, priešais parduotuvę, jie, matyt, stebėjo iš to namo... Išėjus prie Aukščiausiosios Tarybos, tarp žmonių, buvo kažkaip ramiau. Apimdavo jausmas, kad, kai žmonių daug, labai blogai nebūna.”
Aš bijau, kad bus amžina byla, amžinai niekas neparašys visos istorijos apie Sausio 13–ąją ir kitus įvykius, taip pat ir Medininkus.
Ar mokame dabar aukotis Tėvynei Lietuvai? Mylėti ją? Visi. Ir tie, kurie išėjo laimės į svetimus kraštus ieškoti. Ir tie, kurie ją rado savo šalyje. Taip pat ir tie, kurie nepasitiki kitais ir savimi, suirzę, išvargę, pavydūs, renkantys ir vis dejuojantys, kad gal ne taip ar ne tuos pasirinko, tvirtos rankos pasiilgę, trokštantys, kad gal kitas turi jais pasirūpinti, kaip kokiais nesuaugėliais ar nebrendylomis...
Kažkas man pasakojo, kad žydai turį tokį paprotį. Per šeimos šventes vyriausias šeimoje klausinėja jauniausiąjį, ką jis žino apie šeimos, giminės, tautos istoriją. Jei mato, kad žinių mažyliui trūksta, pasakoja. Ir jis, ir kiti. O kodėl mes bijome savo istorijos? Kodėl nepasakojame Sausio 13–osios – Lietuvos gedulo ir jos dvasios triumfo – istorijos? „Aš bijau, kad bus amžina byla, amžinai niekas neparašys visos istorijos apie Sausio 13–ąją ir kitus įvykius, taip pat ir Medininkus“, – nuogąstauja kunigas Tomas Šernas, sušaudytas omonininkų kartu su kitais septyniais muitinės darbuotojais ir vienintelis, likęs gyvas...
Esame laisvi! Patys sprendžiantys, kaip gyventi savo gyvenimą. Auginantys vis labiau savimi pasitikinčius vaikus, laisvus, galinčius rinktis, kur jiems mokytis, čia ar bet kuriame pasaulio krašte, turinčius svajonių, siekiančius savo tikslų. Ir jiems turime pasakoti mūsų piliečių, žmonių „iš gatvės”, laisvės gynėjų, drąsos ir ryžto istoriją apie tas lemtingas dienas. Taip pat ir apie tuos valdžios vyrus ir moteris, kurie sausio 12–osios vakare paliko Aukščiausiosios Tarybos rūmus, apie kai kurių bailumą, klastą, godumą ir net išdavystes. Ir apie tuos, kurie padėjo savo gyvybę ant laisvės aukuro. Kad mūsų vaikai suaugtų. Ir kad suaugtumėme patys. Nes, kaip žinoma, nepažįstantys savo istorijos taip ir lieka vaikais...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą