„Giružis“ 2005 m. vasario 4 d. 5p.
Fotografijoje – jaunų žmonių sielų maištas
Aldona Raugalaitė
Merkinės kraštotyros muziejaus direktorė
Merkinės kraštotyros muziejuje surengta nauja fotoparoda. Šį kartą garbaus amžiaus autorių pakeitė jaunimas ir šioje matome meninę fotografiją. Fotografijose užfiksuotos Vilniaus miesto Bernardinų kapinės. Tai nėra atsitiktinumas, kad ši paroda atkeliavo į Merkinę. Juk Merkinė – aštuonerių kapinių miestelis...
Alfredas Girdziušas
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys
Žvelgiant į dviejų jaunų autorių, buvusių Vilniaus licėjaus abiturientų Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno, fotoparodoje pateiktus lakštus, užplūsta labai prieštaringos mintys. Pirmas įspūdis, kurį sukelia fotografijose pavaizduota veiksmo aplinka ir priešstata tai aplinkai, - tai lyg nebyli kalba, protestas, o tikriau – skausmas, išreikštas judesiu ir statiškais vaizdais, - simboliu prieštaros – gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos. Neatsitiktinai autoriai pasirinko nespalvotos fotografijos didžiausią privalumą – sugebėjimą perteikti tiek šviesos, tiek šešėlių žaismą. Kita vertus, autoriai švelnina tą prieštarą ir įtempimą palaipsniu perėjimu nuo šviesesnio epizodo tamsesnio kadro link, bet pasakojimo pabaigoje pasiduoda pagundai truputį užaštrinti konfliktą. Sakau „pasakojimo“, nes šiame darbe jaučiamas nuoseklumas, vienas kadras gimdo kitą, pirmas posmas prašo tęsinio. Antras įspūdis – tai vieno veikėjo, herojaus dominavimas, o antrasis, esantis už kadro, tik numanomas, nors visuose kadruose jaučiamas gerai „susistygavęs“ tandemas. Tai gal net ryškiausias, nors ir stropiai slepiamas, šio darbo akcentas. Tračias įspūdis – judesio bei ryškiai fiksuoto vaizdo santykis – autorių noras perteikti ginčo su savimi , su pasauliu, nepasitenkinimo ar protesto aktą ir pabrėžti neišvengiamybę, tikriau – gyvenimo pabaigos tašką. Būtent „pasinėrimą į amžinybę“ ir simbolizuoja paskutinis diptikas. Reikia pripažinti, kad tai gana pasyvus ginčo sprendimas, daugiau kvepiantis susitaikėliškumu, o ne muštynėmis.
Daugeli atvejų fotografijos atlikimo ir pateikimo sėkmę lemia ne tiek spalvos ar šešėlių žaismas, o paprasčiausias „neįprastas“ vaizdas – parodyti žiūrovui tai, ko jis nesugeba arba negali pamatyti. Šio darbo vizualinis „arkliukas“ – nuostabiai laike užfiksuoti išplaukę kūno judesiai ir multiplikavimas, nors norėtųsi pamatyti ir kitų išraiškos priemonių, leidžiančių perteikti konflikto esmę, - rakursas, perspektyva, kadravimas ir vaizdo „centro“ stumdymas būtų padėję autoriams efektyviau parodyti pasakojimo mintį.
Meninę, o gal lyrinę vertę padidina eilės, užrašai po fotografijomis. Bet, reikia pripažinti, autorių sukurtos eilės čia įgauna lyg atskirą, lygiagretų pasakojimą, lyg hipodrome lekiančius ta pačia kryptimi žirgus, kurie, neaplenkę vienas kito, sustos pasakojimo gale. Įvyko klonavimas?
Autoriai neatsitiktinai pasirinko senąjį fotografijų apdorojimo būdą, kvepiantį retro. Šis retrinis stilius – lyg praeities aidas. Tikriau – seno egzistavimas šalia jauno. Čia, lakštuose ir eilėse, - ne tik kapų, lyg Juodosios Skylės, negrįžtamai sugeriančios ne tik tai, kas sena (materija) ir atgyventa (papročiai), vaizdinys, bet ir to senumo kitos išraiškos – progreso amplitudės staigus virsmas (bet ne išnykimas!) kita dimensija – patyrimu, atgimimu ir tobulėjimu. Čia autoriai kuria „kitą dimensiją“ - pati autorė per save, per judesį, liniją išreiškia šviesą, atgimimą ir įsitvirtinimą dar vienai gyvenimo „kadencijai“, gyvenimo tęstinumui įrodyti. O tai jau konfliktas. Tai jau ginčas ir drąsa...
Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno „Tristis est Anima mea“ pateiktas žiūrovų kritikai ne atsitiktinai. Tai savojo „ego“ pristatymas negailestingiausiems kritikams – žiūrovams. Žiūrovų kvietimas polemikai. O tai jau dviguba drąsa...
P.S. Aš manau, kad mes matome jaunų žmonių sielų maištą. Ieškojimų ir praradimų, laukimų ir nusivylimų pasakojimą...
DIXI.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą