Alfredas Girdziušas; "Pranelis" - pasakojimas apie Praną Naruncą, kurį rusai 1940 metais vos nesušaudė Katyneje. Pasisekė pabėgti kai varė sušaudyti.

Alfredas Girdziušas Paliesius

Pranelis

(Pranas Naruncas 2004 metais mirė būdamas 94 metų. Vilniuje)

...Tėvai visą dieną lakstė po apylinkę ieškodami keturmečio sūnaus Pranelio. Pagaliau pavakariop rado jį ant... arklio tarp kaizerio kariuomenės kavaleristų.
Pranelis sėdėjo kaip tikras vyras balne ir juokino vokietukus demonstruodamas “aukštąjį pilotažą”. Tądien jam pasisekė – romus arklėnas buvo arba šauniai išjodinėtas ir klausė negudrių vaiko komandų, arba mirtinai pervargęs, vilkdamasis gurguolės dulkėse...
1910 metų kovo 20 dieną, šeštadienį, Valkininkų spirito varyklos darbininko Narunco Juozo ir Teresės šeimoje gimė trečias vaikas, berniukas. Šeima gyveno Kudlų kaime netoli Tetėnų, Eišiškių apylinkėje. Šeimos galva nesiskundė nepriteklium, tad ilgai atsisakinėjo grįžti gyventi pas savo tėvą į Inturkes netoli Molėtų. Pagaliau ryžosi, metė darbą, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas viską sujaukė – teko likti vietoje. Pranelis paaugęs pritapo prie žąsų piemenuku, o vėliau ir prie kiaulių. Kažkur toli Rusijoje bolševikai po perversmo valdžią užgrobė, o į Dzūkiją atslinko Lietuvos nepriklausomybės atgarsiai. Iš piemens tapęs pusberniu 1919 metais palaidojo abu tėvus ir “įsirašė” į bernų kastą pas ūkininkus, teko mesti mokslus. Bet knygas skaitė lakstydamas paskui galvijus arba vėlai, pervargęs po ūkio darbų. Paskatintas vietinės mokytojos (................) išvyko į Trakus pas dekaną kleboną Klemensą Maliukevičių, kad šis padėtų. Pranelis ėjo pėsčias jau lenkų okupuota Lietuvos teritorija. Su kažkokiu pakeleiviu vingiuotais keliais, o kartais net kirsdamas miško plotus, prasimušė prie Aukštadvario, bet čia buvo sugriebtas kažkokio Zelenpolio pono Vladislavo Stanevič „sargybinių“. Klykavo „sargybiniai“ lenkiškai ir keikė kažkokius „litvinus“, neduodančius jiems ramybės iš anapus „sienos“. Palaikė visą naktį daržinėje , o ryte paleido net nieko nepaaiškinę kuo buvo nusidėję vaikai. Į Trakus Pranelis atkulniavo pavakare, bet... buvo gana šaltai priimtas ir išsiųstas atgal. Bet Pranelis atkako į Vilnių pas pažįstamą vaikiną, laikinai apsigyveno pas jį, įstojo į amatų mokyklą šaltkalvio specialybei įsigyti ir tuo pačiu mokinosi vakarinėje vidurinėje mokykloje. Mokėsi amato taip vadinamoje „Szkola Zaw.Dokszt.Tow. „Pomoc Pracy“ ir kuri buvo tuo metu Subačiaus g. 19. Pranelis įsiminė net tos mokyklos telefono numerį – 198. įsigijo šaltkalvio-remontininko specialybę. Tada ėjo 1930-ieji metai. Sukakus pilnametystei, tai yra 1933 metų balandžio 4 dieną buvo pašauktas į lenkų kariuomenę ir paskirtas šaltkalviu į ginklų remonto dirbtuvę. Tarnavo Lenkijos 5-ame legionierių Juzefo Pilsudskio vardo pėstininkų pulke. Jo tiesioginis viršininkas buvo kapitonas Karol`is Naleckis. Tarnavo neilgai – iki 1934 metų rugsėjo 17 dienos, bet išsitarnavo iki vyresniojo legionieriaus laipsnio. Pasibaigus tarnybai šio pulko pulkininkas M.Bialkovskis pasiūlė jam dirbti Vilniaus I-s brigados karininkų kazino padavėju. Aptarnavo karininkus šis padavėjas iki 1936 metų rugsėjo 15 dienos ir išsiskyrė su kazino savininku poručiku Michaliu Levinskiu kaip geriausi draugai. Čia dirbdamas, Pranelis baigė tos pačios amatų mokyklos vakarinį skyrių ir išlaikė visus egzaminus – tai buvo 1937 metai Pinigų buvo, bet Pranui, nors visi jį vadino mažybiniu vardu Praneliu, vėl pasisekė – tam pačiam pulkininkui tarpininkaujant, buvo išsiųstas dirbti šaltkalviu į garvežių depą Breste. 1938 metų rugsėjo 5 dieną Pranelis gavo oficialų garvežių depo iškvietimą 2-4/167 atvykti į Brestą - rugsėjo 9 dieną, penktadienį, 8 val. 30 min., kaip buvo įsakyta prisistatyti į Bresto apskrities garvežių depo mechanines dirbtuves ir pristatyti šiuos dokumentus: karinį bilietą,, gimimo liudijimą, autobiografiją, 2 fotonuotraukas ir rekomendaciją. Buvo net apmokėtas bilietas iš Vilniaus į Brestą. O jau rugsėjo26 dieną jis laikė specialybės egzaminus ir gavo garvežių mašinisto 3 kategoriją, t.y. jis tapo mašinisto padėjėju. (Už pažymą sumokėjo 4 zlotus).
Tuo metu Breste gyveno 55 tūkstančiai gyventojų. Tarp jų buvo ir būsimoji Pranelio žmona.
1939 metais rugpjūčio 31 dieną, sekmadienį,Vokietijai užpuolus Lenkiją, buvo vėl pašauktas į karinę tarnybą Lenkijos kariuomenėje. Pateko į rezervinį pulką ir buvo paskirti saugoti Bresto-Varšuvos tiltą per Būgą. Ir atsitik tu man – ginklų meistras Francišekas, t.y. Pranelis, sutaisė sunkųjį zenitinį kulkosvaidį ir išsitempė “šaunyką” išbandyti, o čia ir lėktuvas vokiečių kaip pagal užsakymą. Pagavo į taikiklį žvalgybinį lėktuvą ir paleido seriją, o tas, parazitas, tik krypt, krypt ir be jokio dūmo pradėjo leistis. Atlėkė kuopininkas. Kas be įsakymo šaudė? Ir dar nubeldė lėktuvą? Ruoškis, Francišekai, blogiausiam. Vyksta karas, o įsakymų nevykdymas – sušaudymas be tribunolo... Kitą dieną kapitonas pranešė, kad ginklininkas Francišekas rytoj 11 valandą prieš rikiuotę bus... apdovanotas. Buvo rugsėjo 16 diena, šeštadienis. Bet kitą dieną, sekmadienį, Breste prasidėjo pragaras – iš vakarų vokiečių lėktuvai pradėjo bombarduoti miestą, tilto prieigas, lenkų kariuomenės apkasus pagal upę, o iš rytų slinko rusų armija Bresto link. Lenkai pradėjo skubią rezervistų evakuaciją Kamenec Podolsko link, arčiau Rumunijos. Ešelonas, kuriuo vyko rezervistai, buvo puolamas iš viršaus: bombarduojamas ir apšaudomas rusų lėktuvų. Tai buvo ta „didžioji“ SSSR šventė, kai Maskva, susitarusi su Vokietija, 1939 metų rugsėjo 17 dieną užpuolė iš rytų Lenkiją. Pranelis, ešelonui sustojus dar bandė, iš kulkosvaidžio “pavaišinti” sovietus, bet pritrūkus šovinių, teko kniūbsčia ristis į krūmus. Ir čia, kaip Pranelis galvoja, įvyko stebuklas – gulint įsikniaubus veidu į žemę ir krūpčiojant nuo bombų sprogimų, pajuto, kad jį kažkas traukia už kojų. Pranelis dar paspyrė, bet, pasukęs galvą, pamatė, jog ten nieko nėra. Įsikniaubė, ir vėl traukia. Pasidavė tai traukai ir pasislinko penketą metrų atgal. Toje vietoje, kur prieš minutėlę gulėjo Pranelis, iškilo ugnies, žemių ir dulkių stulpas – sprogo bomba.
Subombardavus ešeloną rezervistai patraukė keliais į Rumunijos pasienį. Bet Rumunijos siena jau buvo uždaryta – rusų su vokiečių armijos susijungė ir uždarė žiedą. Rezervistų vadas davė įsakymą visiems išsiskirstyti po vieną ir brautis iš apsupimo žiedo po vieną. Netoli tespėjo nueiti. Buvo apsupti rusų kavaleristų ir nuginkluoti. Iki šiol Pranelis prisimena mažiukus kavaleristų arkliukus. Kai kurių raitelių kojos beveik vilkosi žeme.
Lenkų belaisviai buvo suvaryti į Kartuz Beriozovskyj kalėjimą, tikriau į aptvarą. (Šiame miestelyje gyveno 3600 gyventojų, bet lenkai turėjo iš rusų perėmę gerą kalėjimą). Kitą dieną rūšiuojami. Pagrindinis rusų saugumiečių rūšiavimo indikatorius, kaip atskirti eilinį lenkų kareivį nuo karininko, buvo delnai. Lygūs - kairėn, sudiržę – dešinėn. Pranelis pakliuvo kairėn. Po dviejų parų visus belaisvius grupėmis pradėjo varyti į rytus. Laimingo atsitiktinumo dėka (kaip galvoja Pranelis), kada sargybinis atsisuko atgal, kad paragintų koloną, Pranelis nėrė į dilgėlyną šalia kelio. Praslinkus kolonai Pranelis puolė į krūmus ir čia nusprendė nors šiek tiek atgauti jėgas. Iš tos pusės, kur nuslinko kolonos belaisvių, pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų papliūpos. Ginklininko Pranelio ausies neapgausi. Kalenimai su trumpomis pertraukomis tęsėsi labai ilgai. Iki pat vakaro. Pranelis suprato kas vyksta, trumpai pasimeldė ir, pasiekęs mišką, pasidavė į šiaurę, Bresto link. Jam reikėjo kirsti tuos miško plotus, kur girdėjosi šaudymas. Nors buvo beveik naktis, bet tai, ką Pranelis pamatė pakelėje, jam pašiaušė plaukus – šimtai žmonių kūnų su kareiviškais bei civilių drabužiais gulėjo tarp medžių. Ir nė vieno neatsirado gyvo, nors sužeisto – visus rusai sugebėjo „patikrinti“ kontroliniais šūviais į pakaušį. Vaizdas buvo kraupus, ore tvyrojo saldžiai aitrus kraujo skonis.
Pranelis puolė atgal, nerizikavo artintis prie kelio, galop pasimetė, pasiklydo. Iššoko prie sodybos, bet vietinis gyventojas, matyt, nekenčiantis lenkų (Pranelis dar buvo su Lenkijos kareivio uniforma), išvijo Pranelį. Nelaimėlis puolė į tualetą stovintį kieme, bet čia atsitrenkė į tokį patį pabėgėlį iš kolonos. Čia, pakalbėjęs su kareivėliu, susiorientavo pagaliau kur esąs. Palaukė kol visai sutems ir abudu patraukė toliau, bet greitai jų keliai išsiskyrė. Pranelis traukė į Brestą, pakeleivis turėjo savų planų. Ir taip Pranelis vėl vienas. Vėl rizikuodamas gyvybe, išdrįso pasirodyti pas kažkokį ūkininką ir čia pasisekė. Už drapanas atidirbo dvi dienas pjaudamas javus, gavo kelionei duonos lašinių ir patraukė namolei. Vieną pavakarę pasiekė geležinkelio liniją ir, pats nežinodamas ar teisinga kryptimi eina, vidurnaktį pasiekė geležinkelio prižiūrėtojo namelį. Šeimininko nebuvo. Iš priestatėlio išsitraukė dreziną, pastatė ant bėgių ir... nuriedėjo į nežinią. Toji nežinia ryte pavirto pažįstamais Bresto vaizdais.
Brestas Pranelį pasitiko grėsminga tyla. Gatvėse nesimatė nė vieno žmogaus – visi bijojo išlįsti, bijojo rusų kareivių. Miestas buvo kaip išmiręs. Pranelis skersgatviais ir kiemais atbėgo pas savo buvusį šeimininką. Šeimininkas nežinojo ką daryti, bet priėmė bėglį. Pirmiausia Praneliui kilo mintis traukti į Lietuvą, į Dzūkiją, bet taip pat nieks nelaukė... Šeimininko dukra seniai dairėsi į Pranelį, juolab kad simpatizavo lietuviams – net iš mokyklos buvo pašalinta, kada mokykloje atvirai pareiškė, jog lenkų numylėtinio Juzefo Pilsudskio giminės šaknys iš Lietuvos – jo mama tai lietuvė...
Pranelis jau kelinta diena gyveno pas vaišingą šeimininką ir negalėjo apsispręsti ką daryti. Oficialiai - jis lenkų armijos kareivis, pabėgęs iš nelaisvės, neoficialiai – garvežių depo mašinisto padėjėjas. Ir staiga stebuklas – rusai pradėjo rinkti geležinkelio darbuotojus, nes geležinkelis Breste praktiškai buvo paralyžuotas. Buvo kviečiami geležinkelio darbuotojai grįžti į darbą. Pranelis nuėjo ir iškart pradėjo dirbti. Ir net mokėjo padoriai. Daugiausiai teko važinėti į tas vietas, kur rusai kirto medžius, traukė prie geležinkelio sankasų, kraudavo į vagonus ir varydavo gilyn į Rusiją. Pranelio ekipažo užduotis buvo atvilkti vagonus su rąstais iki Bresto, o iš čia juos išveždavo jau kiti garvežiai. Ir taip iki pat lemtingos 1941-ųjų metų birželio 22 dienos. Brestas virto pragaru. O ypač smarkiai buvo bombarduojamas geležinkelio mazgas – čia buvo prigrūsta gausybė rusų armijos kareivių, tankų, patrankų, kažkodėl pilni vagonai geriausių odinių aulinių batų, lyg rusai būtų planavę atidaryti didžiausią batų parduotuvę, maisto, kareiviškos aprangos, spirito cisternos, ir žemėlapių pilni vagonai. Rusiški Lenkijos, Rumunijos, Vokietijos ir kitų šalių kariniai žemėlapiai su grėsmingu grifu „Severšenno sekretno“. Sako žmonės prisirinko tų popiergalių ir net kūreno krosnis. Pranelis irgi vėliau prisirinko žemėlapių, bet nebuvo kur juos panaudoti – sudegino pakuroms. Vokiečių okupacinė valdžia taip pat pirmiausia pakvietė geležinkeliečius grįžti į tarnybą, tad Pranelio darbo stažas buvo nenutrauktas – vėl kaip mašinisto padėjėjas vykdavo į netolimus reisus, kurie siekdavo iki 200-300 kilometrų. Karo metu išmoko ganėtinai gerai kalbėti vokiškai, mokėjo rusų, lenkų ir lietuvių kalbas. Iki liepos vidurio prie Bresto tvirtovės vyko susišaudymai tarp vokiečių ir apsuptų toje tvirtovėje rusų kareivių. Pagaliau liepos 20 dieną vokiečiai rusus išrūkė. Dar daug jų, kaip belaisvių, atvarė į geležinkelio stotį, kažkur vežė. Kareivėliai atrodė labai apgailėtinai – juodi kaip kipšai, sužeisti kai kurie, kruvini, vos vos bestovintys ant kojų ir alkani. Vietiniai žmonės, patys neturėdami maisto, nešė nabagams duoną, gėrimo ir net spirito... Kur vokiečiai juos išvežė, Pranelis nežino, bet, mano, kad visi buvo patalpinti į koncentracijos stovyklas, ir į tą patį Kartuz Beriozovsky kalėjimą, kur rusai grūdo lenkus. Pranelis tuo metu dar nežinojo, kad dauguma jo pulko kareivių bei karininkų buvo sušaudyti netoli nuo Smolensko, taip vadinamojoje Katynėje. Nežinojo, kad jo pulko draugų kraują SSSR enkavedistai dar nuo1940 metų pradžios iki vidurio laistė ne tik toje pakelėje, bet ir Starobelsko, Kozelsko, Ostaškovo koncentracijos lageriuose. Tūkstančius. Nežinojo, kad SSSR NKVD „darbštuoliai“ išskerdė daugiau kaip 20 tūkstančių lenkė karininkų ir tuos, kurie buvo priverstinai paimti tarnauti į Lenkijos okupacinę kariuomenę iš Lietuvos, Baltarusijos bei Ukrainos teritorijų. Nežinojo, kad tai buvo rusų atsakas lenkams už tai, kad jie, lenkai, sutriuškino Raudonosios armijos gaujas prie Varšuvos ir dalį karininkų bei kareivių paprasčiausiai išskerdė. Bet ten buvo skerdžiami užpuolikai ir visų užpuolikų, okupantų likimas turi būti panašus...
...
...
Vokiečių armijai traukiantis į vakarus, labai daug traukinių sąstatų buvo paruošti ne tik kariuomenės, bet ir civilių žmonių evakuacijai. Į Vokietiją, Lenkijos teritoriją ir toliau į Vakarus traukėsi šimtai šeimų. Net ir civilių prikimštus traukinius lydėdavo vokiečių kareiviai. Lenkijos teritorijoje mažai ką išleisdavo – visus grūsdavo toliai, į Vokietiją. Pranelio šeima taip pat nutarė vykti gyventi į Lenkiją, nes tenai gyveno jo žmonos sesuo. Sesers vyras buvo kažkoks apskrities viršininkas, gyveno pasiturinčiai ir žadėjo priglausti pabėgėlius, o gyvent galės vokiečių paliktame ūkyje, nes vokiečiai taip pat traukėsi į Vakarus. Visi, kas tik sugebėjo, traukėsi nuo tos sovietinės armijos, kaip nuo rusiškojo maro. Keliai ir geležinkelis buvo užkimštas gurguolių, žmonių, gyvulių ir karinės technikos. Pranelis paskutinį kartą grįžo iš reiso, naktį susirinko negudrią mantą, paėmė žmoną, vaikus ir prisistatė į stotį – jo tenai jau laukė pažįstamas vokietis garvežio mašinistas. Vagonai buvo pilnutėliai, bet Praneliui vėl pasisekė – jį priglaudė pirmame vagone, kuris skirta buvo geležinkelio specialistų evakuacijai. Pranelio šeima buvo „nelegaliai“ išvykstanti. Kol laukė pajudant sąstatui, Pranelis pastebėjo besiblaškančią 8-10 metų mergaitę. Ji verkė ir šaukė rusiškai – kažko ieškojo vagonuose, bet nuo jų mergaitę nuvydavo kareiviai. Neišlaikė Pranelio širdis, pagriebė mergaitę ir atsitempė į vagoną, o į žmonos klausimą atsakė, kad kelionės metu mergaitė susiras tėvus, o jeigu nesusiras, tai prie savo keturių vaikų burnų galima būtų priglausti ir penktą...


Bus daugiau...