Ši fotoparoda susilaukė didelio susidomėjimo Švenčionių mieste. Šią parodą lankė daugelio mokyklų mokiniai, kad parašytų filosofinius pamąstymus apie gamtos, žmogaus, kaip gamtos kūrinio, ir daiktų, kaip žmogaus kūrinio, santykį šiame pasaulyje. Tai, manau, didelė garbė būtų net žymiems dailininkams, menininkams, rašytojams...
Gamta žmogus daiktai
Gerbiami parodos lankytojai, šiandien jums pristatoma jaunos fotografės, Vilniaus licėjaus 3 klasės mokinės Augustės Zebuolytės darbai. Jūsų kritikai pateikta 10 triptikų (30 lakštų), atspindinčių autorės požiūrį į ją supantį pasaulį, jos filosofiją apie gyvenimo pradžią, gyvenimo vyksmą ir to gyvenimo įsikūnijimą, arba to gyvenimo prasmę, to gyvenimo virtimą, galbūt, materialia išraiška, kad po vieno gyvenimo pabaigos egzistuotų palikimas, užuomazga kitų gyvenimų pradžiai.
Kiekvienas autorės triptikas tai lyg atskiras pasaulis arba gyvenimas, turintis savo pradžią gamtą, gyvenimo kulminaciją - žmogų ir pabaigą – ką žmogus paliko po savęs. Tai ne atskiri pasakojimai, tai ne atskiri vaizdai, o dalys ištiso pasakojimo, jungtys arba sakinio žodžiai, be kurių net nuostabiausias pasakojimas prarastų grožį, neišgirdus, o čia nepamačius, to ar kito fragmento. Bet tų triptikų visuma sudaro vientisinį pasakojimą, Augustės pasakojimą apie… jos gyvenimą.
Kiekvienas Augustės triptikas prasideda gamtos etiudu. Gamta – idealus, išbaigtas, bet tuo pačiu besivystantis, kintantis pradas, turintis griežčiausius, negailestingus įstatymus. Ir čia autorė mato greičiau gležną, pažeidžiamą, trapią terpę, kurioje prasideda gyvybė, pradžią tiek pažeidžiamą, kad Augustei su kiekvienu užfiksuotu gamtos vaizdeliu norisi mums priminti – nežaiskime savų pačių likimais.
Augustės ŽMOGUS kiekviename triptike pateikiamas kaip tos gamtos dalis, tos gamtos naudotojas, kūrėjas, kaip tos gamtos gyvosios piramidės viršūnė. Autorė nesistengia žmogų parodyti “atviru tekstu” – tam ji naudoja kitas išraiškos formas, detales, rakursus bei šešėlių ar spalvų žaismą, patį žmogų dažnai įprastina per pačios gamtos etiudus, jos žmogų atspindi greičiau ta aplinka, kurioje jis gyvena. Jos žmogus žiūrovui greičiau suprantamas kaip simbolis, turintis galią ir tuo pačiu bejėgis, turintis daug ir esantis vienut vienutėlis šiame pasaulyje. Jos žmogus tai žmogaus darbai – geri ar blogi, tai žmogaus aktyvus arba pasyvus dalyvavimas tame gyvenime. Kaip ne keista, bet tas gyvosios gamtos valdovas, žmogus, yra tik... tarpinė grandis tarp gamtos ir... daiktų. Daiktų, kuriuos jis sukūrė, kuriuos jis paliks kitiems.
Tie sukurti žmogaus daiktai yra lyg pagalbinė priemonė, lyg papildoma pakopa ateičiai, ateinančioms kartoms. Bet autorė nesureikšmina daiktų, neįvardina jų kaip žmogaus egzistencijos galutinio tikslo. Augustė dažnai daiktuose mato, kaip ne paradoksalu, žmogaus atotrūkį nuo gamtos. 8-ame ir 9-ame triptikuose medelio, išaugusio pamatų apsupty, likimas aiškus. Bet jis auga, tiesiasi į saulę... Ar tai ne potekstė? Ar ne simboliškai parodytas pačio žmogaus gyvenimas? Ar ne čia parodytas kai kurių žmonių gyvenimo tragizmas - tu gimei ne laiku, ne vietoje ir nelaukiamas.
Savo trumpoje autobiografijoje autorė paminėjo šios parodos preliudiją:
Augustė Zebuolytė
Vilnius, 2006 m. vasaris
Gimiau 1988 metais Vilniuje karštą liepos mėnesį…Esu pats vyriausias vaikas šeimoje, nes po manęs gimė dar trys seserys. Paaugusi ėjau į vaikų darželį, ir kaip ir visi vaikai, nemėgau pietų miego. Po to ėjau į pirmą klasę ir, tiesą sakant, nė nemąsčiau apie tokį keistą dalyką kaip fotografija. Svajojau būti labai daug kuo, norėjau tapti teisininke ir taip padėti žmonėms. Vėliau įstojau į Vilniaus licėjų, kur dabar ir mokausi vienuoliktoje Tarptautinio Bakalaureato klasėje ir kol kas esu tuo labai patenkinta. Tebegyvenu ten pat, kur ir gimiau – Vilniuje. Fotografuoti pradėjau būdama penkiolikos. Man jau seniai reikėjo kokio nors užsiėmimo, kur galėčiau save išreikšti. Be to, kaip tik tuo metu pamačiau įdomų prancūzų filmą „Amelija iš Monmartro“. Tame filme mažoji Amelija gavo iš savo mamos nukainotą „Kodaką“ ir fotografavo meškiuko formos debesėlius. Tai įkvėpė fotografuoti, savo nuotraukas parodyti kitiems, parodyti tai, ką aš pastebėjau galbūt kitaip nei kiti...Ir iš viso fotografija man – tai ne tik akimirkų fiksavimas, bet ir bandymas kažką pasakyti ta nuotrauka. Dėl to daugumoje mano nuotraukų yra šis tas būtent mano. Mano žvilgsnis ir mano nuotaika, kuria galiu su kuo nors pasidalinti...
Kai pabaigsiu mokyklą, norėčiau studijuoti fotografiją, norėčiau tobulėti šioje srityje ir...daryti tokias nuotraukas, kurios šlovintų Dievą, nes Jam esu dėkinga už viską, kas vyksta mano gyvenime.
Negaliu ir nenoriu būti griežtas kritikas – ši paroda, tai lyg Augustės išpažintis sau, savo Dievui, tai, galbūt, jos autobiografijos pradžia, gražios autobiografijos pradžia...
Ir norisi žiūrovams pristatyti dar vieną labai kuklią vizitinę kortelę – Augustė Zebuolytė mokosi Vilniaus licėjaus 3-ioje klasėje, licėjaus, kur puoselėjamas bet koks mokinio sugebėjimas kurti, mąstyti, reikštis. Čia, kaip niekur kitur, mokiniai suvokia, kam reikalingas mokslas. Bet jie - ne tie trileriniai moksliukai, matomi šiuolaikiniuose filmuose, tai mokiniai, kurie mokosi gyvenimo neužmiršdami kūrybos. Ir aš laimingas pristatyti Jums vieną Vilniaus licėjaus mokinę... Augustę Zebuolytę!
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Alfredas Girdziušas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą