fotoparodos pristatymas Lietuvos Technikos bibliotekoje, Vilniuje
Alfredas Girdziušas
Fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Sielų maištas?
Žvelgiant į dviejų jaunų autorių, buvusių Vilniaus Licėjaus abiturientų Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno fotoparodoje pateiktus lakštus, užplūsta labai prieštaringos mintys. Pirmas įspūdis, kurį sukuria fotografijose pateikta veiksmo aplinka ir priešstata tai aplinkai, tai lyg nebyli kalba, protestas, o tikriau skausmas, perteiktas judesiu ir statiškais vaizdais – simboliu prieštaros - gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos. Ne atsitiktinai autoriai pasirinko nespalvotos fotografijos didžiausią privalumą - sugebėjimą perteikti tiek šviesos, tiek šešėlių žaismą. Kita vertus, autoriai švelnina tą prieštarą ir įtampą palaipsniu perėjimu nuo šviesesnio epizodo tamsesnio kadro link, bet pasakojimo pabaigoje pasiduoda pagundai truputį užaštrinti konfliktą. Sakau “pasakojimo”, nes šiame darbe jaučiamas nuoseklumas, vienas kadras gimdo kitą, pirmas posmas prašo tęsinio. Antras įspūdis, tai dominavimas vieno veikėjo, herojaus, o antrasis, esantis už kadro, tik numanomas, nors visuose kadruose jaučiamas gerai “susistygavęs” tandemas. Tai gal net ryškiausias, nors ir stropiai slepiamas šio darbo akcentas. Trečias įspūdis – judesio bei ryškiai fiksuoto vaizdo santykis –autorių noras perteikti ginčo su savimi, su visu pasauliu, nepasitenkinimo ar protesto aktą ir pabrėžti neišvengiamybę, tikriau – gyvenimo pabaigos tašką. Būtent “pasinėrimą į amžinybę” ir simbolizuoja paskutinis diptikas. Reikia pripažinti, kad tai gana pasyvus ginčo sprendimas, daugiau kvepiantis susitaikėliškumu, o ne muštynėmis.
Daugeliu atvejų fotografijos atlikimo ir pateikimo sėkmę lemia ne tiek spalvos ar šešėlių žaismas, o paprasčiausias “neįprastas” vaizdas - parodyti žiūrovui tai, ko jis nesugeba arba negali pamatyti. Šio darbo vizualinis “arkliukas” – nuostabiai laike užfiksuoti išplaukę kūno judesiai ir multiplikavimas, nors norėtųsi pamatyti ir kitų išraiškos priemonių, leidžiančių perteikti konflikto esmę: rakursas, perspektyva, kadravimas ir vaizdo “centro” stumdymas, būtų padėję autoriams efektyviau parodyti pasakojimo mintį.
Meninę,o gal lyrinę, vertę padidina užrašai, eilės po fotografijomis. Bet, reikia pripažinti, autorių sukurtos eilės čia įgauna lyg atskirą, lygiagretų pasakojimą, lyg lekiančius hipodrome ta pačia kryptimi du tokius pačius žirgus, kurie, neaplenkę viens kito, sustos pasakojimo gale. Įvyko klonavimas? Arba kas ką papildė – nuotraukos eiles, ar eilės šiuos nuostabius lakštus? Arba, kaip topografai sako – vieną “pririšo” prie kito? Būtent šis antrasis “tandemas” verčia žiūrovą tinginiauti, negalvoti, nemąstyti. Čia autoriai žiūrovui davė beveik sugromuluotą, nors labai savitą, patiekalą. Tik perskaityti (jei netingi) ir paspoksoti, bet nežiūrėti, neįsigilinti, neįsijausti. Palepino...
Autoriai ne atsitiktinai pasirinko “senąjį” fotografijų apdorojimo būdą, kvepiančio “retro”. Šis “retrinis” stilius lyg aidas praeities. Tikriau - seno egzistavimas šalia jauno. Čia, lakštuose ir eilėse, - kapų, lyg Juodosios Skylės, sugeriančios negrįžtamai ne tik kas jau sena (materija) ir atgyventa (papročiai), bet ir to senumo kitos išraiškos – progreso amplitudės staigus virsmas (bet ne išnykimas!) kita dimensija –patyrimu, atgimimu ir tobulėjimu. Čia, autoriai kuria „kitą dimensiją“ - pati autorė per save, judesį, liniją ir išreiškia šviesą, atgimimą ir įsitvirtinimą dar vienai gyvenimo „kadencijai“, gyvenimo tęstinumui įrodyti. O tai jau konfliktas. Tai jau ginčas ir drąsa...
Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno "Tristis est Anima mea” pateiktas žiūrovų kritikai ne atsitiktinai. Tai savojo “ego” pateikimas negailestingiausiems kritikams –žiūrovams. Žiūrovų kvietimas polemikai. O tai jau dviguba drąsa....
P.S. Aš manau, kad mes matome jaunų žmonių sielų maištą. Ieškojimų ir praradimų, laukimų ir nusivylimų pasakojimą... DIXI.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą