Alfredas Girdziušas
Pasakojimas apie menininką Antaną Čebatariūną
Gumbų drožėjas...
Kada matai gyvį susuktą baisios ligos, – galvoji –nabagą nubaudė už blogį Dievas. Bet juk plaukelis nenukrenta be Jo žinios, tad pagalvoji, ar buvo Jis teisus...
Medelis irgi gyvas. Jam irgi skauda kada šakelę lauži. Karelijos beržo medienos raštais grožimės, bet tai jo „vizitinė kortelė“. Žvelgiam su nuostaba į milžiniškus raitytus gumbus ant seno medžio – ligos ir medžio ilgos kovos už gyvastį produktą. Už ką Jis nubaudė medelį. Ne ten išdygo?
Antanas jau seniai į medžio negalią žiūri kaip chirurgas – suranda ir mato raizgalyne ne parastą medelio ligą, bet dovanotą jam gamtos stebuklą. Nuvalo žievę, paryškina jam linijas, grakštumo jam suteikia ir rankose... gyva paukštelio statulėlė, vėžliukas, varlė, bekylanti pirmajam skrydžiui gervė, arba dubuo, vaza, arba pelėda ant šakos...
Antanas Čebatariūnas, dabar jau pripažintas meno dirbinių iš medžio kūrėjas (kaip jį draugai vadina šmaikščiai – Dievo dovanų drožėjas), atkako į Vilnių nuo Ignalinos ir Zarasų rajono „rubežiaus“, netoli nuo Salako. Mokinos čia............. , nors pamokas, kaip teigia pats Antanas, pradinėje mokykloje ruošdavo ne suole, o ant kelmo – sužinodavo iš bendraklasių kas buvo ten užduota, prisėsdavo čia pat palaukėj, ir spręsdavo, rašydavo. Namo jau grįždavo kaip rimtas mokinys. Kam laiką pamokoms ten gaišti, jei galima pažaisti... Ir taip formavosi Antano savotiškas charakterio bruožas – nepripažinti viršesnių, įsakymų neboti, daryti tai, kas širdžiai miela. Net ir dabar, bebūdamas tarp savo bendraminčių, partiečių, išrėžia savo „bosams“ tokias tiesas, jog tie, neturėdami argumentų savoms „tiesoms“ apginti, paprasčiausiai meta savą argumentą – tava kalba, Antanai, pripažink, prasta – štai AŠ, galiu jau Lietuvą pravirkdyt, pakeisti ją...
Ir mato jau Antanas tą didelę bedugnę tarp to, ką jis išdrožia, ir to, ką „drožia“ partijų „drožėjai“...
Gyvena menininkas seniai jau Vilniuje. Dabar su mama vieno kambario bute glaudžiasi. Čia jis gyvena ir čia jis dirba. Gaudamas mažytę invalidumo pensiją, turi suktis kaip išmano tame kainų kilimo chaose. Ir aukštaitis surado išeitį - balkone atidarė... dirbtuves. Ir čia, į penktąjį aukštą, atkeliauja beveik iš visos Lietuvos kelmai, gumbai, raitytos šakos. Balkone gimsta pas Antaną tie šedevrai, kuriuos iš užsienio atkakę piniguočiai palaiko gipso liejiniais. Sunku juk jiems suvokti, kad pas mus čia, Lietuvoj, dar medžai auga, kad medį galima išdrožti, kad Lietuvoj lig šiol ant kapo statomi dar drožti kryžiai. Granito luitai neseniai paminklais tapo...
Antanas:
-Kada aš paimu į rankas iš miško atvilktą apsamanojusį gumbą ar grybais aplipusia šaką, pavartau, nuvalau ir iškart pamatau ką iš jų padarysiu. Ir kol aš neįgyvendinu savo minties realybeje, kol nepamatau, kad darbas yra užbaigtas arba nors maksimaliai priartėjau prie to kūrinio linijų išbaigtumo, neišeinu iš savo „dirbtuvių“ - balkono. Kartais tai buna paryčiai. Būnu apdulkėjęs, aplipęs drožlėmis, pavargęs, bet laimingas. Ir sapnuose kartais pamatau tai, ką balkone nepastebiu – kaip kūriniui įdiegti dvasią, ką ten pakeist, nudrožt, paryškinti, kaip liniją pakeisti. Sunku, labai sunku su jais man skirtis, bet reikia juk gyventi. Mama jau amžiuje. Ir aš ligotas, bet priverčiu save užmiršti tai. Kiek daug darbų pasaulin iškeliavo, kiek daug darbų aš dovanom daviau. Pradėjau juos aš fotografuoti, kaupiu archyvą tų darbų, kurie yra patys išraiškingiausi, vertigiausi. Nenoriu minėti tų valdžios vyrų vardų, kurių namuose darbai manieji atsidūrė...
Ir prisiminiau 1980 metų Respublikinę dainų šventę, kai „Žalgirio“ stadione LSSR kompartijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, gavęs nuostabų gėlių vainiką, iškiūtinęs iš stadiono, dovaną įgrūdo į rankas savo „kūnsargiams“, o tie švystelėjo į krūmus prie pat išėjimo...
Šiandieniniai lietuviškieji partiečiai, kurie yra gavę Antano drožtus kūrinius, ar nesudegino savo vilų židiniuose „medgalį“ – jie labai kaitriai dega...
Bet ar galima sudeginti Antano ryžtą kurti? Tuo pačiu nieks neužgesins kūrybinės ugnies, žaizdro, rusenančio penktojo aukšto balkone, rusenančios vilties, kuria Antanas gyvena.
Viltis miršta paskutinė, bet lieka meno kūriniai...
Medžiaga skirta žurnalui „Mano miestas“ – „My city“
2007 m. lapkritis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą