Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2007-11-04

Paskutinė medžioklė. Alfredas GIrdziušas

Alfredas Girdziušas Paliesius
Paskutinė medžioklė
Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti, kad nušoviau stambų žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau, jog tai buvo kaip tik laimė. Teko vienu laiku gaudyti gyvus žvėris. Naudojome specialias kulkutes su paralyžiuojančiais preparatais.
Tris žiemas teko dirbti šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinti su tenykščiais medžiotojais. Medžiojo retsykiais su mumis ir vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų veislės kalę, dalydavosi su ja maistu, nešdavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama visada būdavo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukdavo kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo ir prasidėjo elnių gaudymas. Prieš pat Naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu nuvykome pas senuką medžiotoją. Norėjome pakviesti jį mangutų pamedžioti, nes, besivaikydami žvėris miške, iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą. Nuvažiavome gana vėlai ir iš toli pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka tos šviesos, pagalvojau. Tik prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir šalia kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusįjį, o drauge sužinoti, kas mirė. Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių. Priėjo senutė prie mūsų ir, sunkiai atsidususi, paklausė, gal norėtume išgerti karštos arbatos. Mes padėkojome ir pasakėme, kad greitai važiuosime. Senutė apsidžiaugė mūsų apsilankymu ir, atsisėdusi šalia vyriausiojo iš mūsų, pradėjo godoti savus vargus. Aš stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius, prisiminiau paskutinius susitikimus su šiuo medžiotoju. Šiluma ir eglių šakelių vainiko kvapas svaigino ir kartu migdė, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą atėjo kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti į šią neįprastą lovą. Žibalinė lempa degė prie pat lango šalia giesmininkų ir tik dvi žvakės galvūgalyje. Aš stebėjau išplėtęs akis neapšviestas velionio kojas. Taip ir yra. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trūkti oro. Jaučiau, kaip lašai ritasi nugara žemyn. Prisiminiau visokias pasakas, legendas ir pasakojimus apie palaidotus gyvuosius. Žvilgtelėjau į senutę. Ji ramiai sau porino, kiti buvo palinkę prie jos ir visai nekreipė dėmesio į mirusįjį (?). giesmininkai traukė savo giesmę. Norėjau atsistoti, bet bijojau ir neturėjau jėgų. Mano žvilgsnis buvo prikaustytas prie medžiotojo kojų. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia. Nedaug, per pirštą, bet prisiekiau visais šventaisiais, kad jos kilojosi, judėjo. Senis buvo gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pagalvojau, kad kraustausi iš proto, bet susivaldžiau ir ėmiau analizuoti, kas čia darosi. Užkampis, šalia miškas, pusnys, senutėlis namas, senutis, senutė... kažkokia mistika! Raganavimas dvidešimtojo amžiaus pabaigoje! O kojos vis kilojosi. Vienu metu pastebėjau, kad jos virpa. Nutilo giesmininkai ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip gulintysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą iš karsto. Įsikibau į kėdutę. Pažliugę delnai slydo. Įsignybau į šlaunį. Per storą vatinį kombinezoną nepajutau nieko. Nebuvau iš bailiųjų, bet, matydamas, kad karste guli gyvas žmogus, o niekas iš aplinkinių nė nemėgina to pastebėti, ėmiau panikuoti. Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo lygiai vidurnaktis. Nejaugi mes čia sėdime jau dvi valandas! Lyg per miegą pagaliau užgirdau senutės balsą:
-Ir nieko negalim padaryti! Dieve, Dieve,ką reiks daryti, kai vešime į kapines?
Man ėmė šiurpti oda. Dabar žvelgiau į malonų senutės veidą ir įsivaizdavau, kaip bus kišamas į duobę gyvas žmogus, o ši apsimetėlė verkšlens. Norėjau šokti ir pasakyti savo draugams, kad mūsų gerasis medžiotojas dar gyvas, o čia vaidinamas kažkoks klaikus spektaklis. Įtraukiau oro ir, kildamas, kad galėčiau perspėti saviškius, netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip gulintysis sulenkė per kelį koją...
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį. Prie manęs buvo pasilenkusi eigulio žmona ir keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
-Tvanku buvo, o čia dar kvapai. Ir neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Mano galvoje siautėjo audra – mintis vijo mintį. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo besilenkianti numirėlio koja. Ne nuo kvapų ir šilumos netekau sąmonės. Nors ir tamsoka buvo, nors trukdė vainikas, bet aiškiai mačiau kaip kilo koja! Netikėjau vaiduokliais ir visokiais prietarais...
Teko “prisipažinti” draugams, kad jie teisūs – šiluma ir kvapai įveikė mane...
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėjome, kad parduotų ar atiduotų kalę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama papasakojo liūdną ir tragišką šuns istoriją.
-Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę tada nukėlėme ją nuo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau ją pašerti vakare, o ryte jau neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį radau ją. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje aš pati atsigulsiu... nepyks gal Dievulis už šią nuodėmę...
Išvykome. Iki pat Vilniaus visi tylėjome. Tik dabar aš supratau, kad tada ant savo šeimininko kojų be garso verkė ir krūpčiojo ištikimiausias medžiotojo draugas,pasiryžęs keliauti į paskutinę medžioklę, iš kurios nebegrįžtama...

Komentarų nėra: