Ūla. Pasakojimas apie Ūlą - tikrais faktais paremtas pasakojimas.

Alfredas Girdziušas Paliesius

Pasakojimas apie Ūlą

Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Buvo rugsėjo mėnesio pats vidurys. Basčiausi miškuose netoli Zervynų ir rankiojau grybus. Deja, negausus derlius ar grybingų vietų nežinojimas vijo ir vijo tolyn, kol pagaliau iššokau prie upės. Tai buvo Ūla.
Retokai apaugusi alksniais salpinė terasė nedideliu vingiu išrietė upę ir baigėsi neaukštu skardžiu. Čia ir nutariau perkąsti, tuolab, kad pastebėjau dar vieną grybautoją, kurstantį varganą lauželį. Pasilabinau. Lauželio šeimininkas maloniai atsakė ir pakvietė patogiai įsikurti. Mūsų bendrą stalą paįvairino tik mano paguldyta gertuvė su naminiu obuolių vynu. Saulė glamonėjo spinduliais, svaigino čiobreliai ir laužo dūmai. Įsikalbėjome. Apie grybus, apie Lietuvoje kvepiančias permainas, vėl apie grybus. Ir aš, žvelgdamas į jauno pašnekovo žilus plaukus, nelabai gudriai pabandžiau atspėti jo amžių. Vyras surimtėjo ir giliai atsidusęs papasakojo nutikimą, kurio dalyvis buvo jis pats. Tada, per naktį, jis ir pražilo...
-…Esu iš Vilniaus ir į šias vietas pirmą kartą pakliuvau, kai turėjau dvidešimt metų. Mėgstu gamtą ir dažnai mano grybavimai pasibaigia nakvyne miške ar prie vandens. Įmantraus nieko nesitampau – įsikuriu ten, kur užklumpa vakaras. Ir tada, kai aš dar nepažinojau šių vietų ir nežinojau prie kokios upės pavakary atlapnojau, nieko neturėjau: įkūriau laužą, pasitiesiau neperšlampamą kilimėlį ir savo nuolatinį palydovą - kareivišką katiliuką. Jį ir užkaičiau su vandeniu. Pradėjo kilti rūkas. Išbariau save, kad pasirinkau labai jau atvirą vietą nakvynei. Bet po sočios vakarienės greit užmigau. Pabudino ne drėgmė ar šaltis, o keistas jausmas, kad kažkas mane stebi. Laužas degė skaisčiai, lyg ką tik užkurtas. Aplinkui buvo šviesu nuo pilnaties bet, už keliolikos žingsnių rūkas jau tirpdė medžių siluetus. Tuo metu visai netoli pasigirdo gūdus vilko staugimas. Nesu bailys, bet kailis pašiurpo, tad peilį prisitraukiau arčiau. Pašokau, atsigręžiau, kad žvigtelėčiau į mėnulį ir... vos į laužą neįvirtau – priešais mane stovėjo basa ilgais plaukais mergina. Na, galvoju, arba vietinė viliokė, arba iš tų poilsiautojų, atsibasčiusių savaitgaliui prie upės. Ir tikrai, tolėliau pamačiau jų visą ratelį. Visos basos ir, keisčiausia, visos panašios lyg būtų seserys. Nei palapinių, nei mantos nesimatė. Sumanė mat, galvoju, šmaikštuolės iš manęs pasišaipyti! – pakvietė į ratelį, kad vienas nešalčiau. Šokėjas aš menkas, bet tą naktį siautėjau – na ir šokom! Nežinau, dabar tikrai negaliu pasakyti, bet, atrodo, muzika skambėjo. Tai buvo kažkoks siautulys, kokio gyvenime daugiau nepatyriau – lėkėm ratu, sukomės, nardėm toms kvatoklėms krykštaujant į upės duburį, į pačius verpetus, vėl lėkėm ratu, kol pagaliau, prarasdamas nuovoką, sudribau prie savojo laužo. Akis užmerkiu ir aš vėl lekiu ratu - lyg pirmą kartą būčiau prisisiurbęs degtinės. Atsimerkiu – žvaigždės ratu skrieja, mėnulio pilnatis taip arti, kad net pro užmerktus vokus spigina akis. Laiko tėkmės nesuvokiau…
…Pramerkiu akis, o priešais mane vėl stovi toji mergina. Pati jauniausia iš tų basakojų. Ir čia vėl lyg vilkas užstaugia – Ū-Ū-Ū! Ir keistas aidas, lyg lojantis, lyg aikčiojantis – A-A-A… Dabar žinau šios upės vardą - Ūla. Gal ir tada tą merginą kažkas šaukė šiuo vardu – Ūla. Tik iškart aš to nesuvokiau. Gal tai tik sutapimas, bet, prisiekiu, aš girdėjau aiškiai tokį vardą ir tikiu, tai buvo Jos vardas, vardas tos merginos. Ir dar kas keisčiausia – aš stebėjau ją iš taip arti, kaip dabar patį matau. Įsiminiau visam gyvenimui jos veidą. Tada tik spoksojau išsprogdinęs veizolus, nes sąnariai nebeklausė, buvau lyg sustingęs. Gulėjau kaip sukaustytas. Mačiau, kaip Ūla nuėjo prie upės ir lyg ištirpo rūke. Laukiau sulaikęs kvapą ir skaičiavau savos širdies dūžius. Ar aš pabudau? Nežinau pirmiausia ar aš miegojau! Kai atsipeikėjau, laužas smagiai liepsnojo, o rūkas taip ir neišsisklaidė iki aušros. Prašvitus nusliūkinau besišaipydamas iš savo sapno ten, kur šėlau. Ir prisiekiu visais šventaisiais, kiek tik jų yra pasaulyje – pievelėje pamačiau ratą be rasos. Sausutėlį pievos plotelį! Pamaniau, jog kuoktelėjau. Nubridau upės link, kad apsišlakstyčiau įkaitusią galvą ir, kai pasilenkiau, vandenyje pamačiau save tokį, kokį matote dabar – visai žilą. Truktelėjau kuokštą ir iš tarpupirščių į vandenį barsčiau žilus plaukus...
Daugelį metų lankausi čia, pramyniau, galima sakyti, taką. Sėdžiu kartais nuo vakaro žaros iki ryto aušros, kuriu didžiausius laužus, bet dvasios tyli. Geriu šios upės vandenį, neriu į šaltą kaip ledas duburį, klausiu vos ne kiekvienos pušies, alksnio kur Ūla, bet visi tyli. Tyli ir upė. Tos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją šaukiu…

...Žilagalvis vyras nutilo ir, panarinęs galvą, su vytele pradėjo laužo pelenuose braižyti mįslingus hieroglifus. Nubraižo, išlygina ir vėl kuria naujus. Tik daug vėliau, kai į rankas pakliuvo japonų- lietuvių kalbų mokomasis žodynas, suradau vieną labiausiai įstrigusį, labai panašų į vieną ženklą – tai buvo žodis “moteris”. Nežinau, ar tik atsitiktinai sutapo tie rašmenys, ar prie Ūlos tądien žilvičio vytis anos Ūlos mintis ar prašymą, o gal kvietimą ar šauksmą norėjo išsakyti, priminti anam vyrui – aš tau rašau tavo ranka iš praeities, tik skaityk, suprask. Gal toji patrakėlė mergina vytį vedžiojo? Sunku paaiškinti, dar sunkiau suvokti tuos atsitiktinumo dėsnius, kurie, anaiptol, ne atsitiktinai, o pasirinktinai valdo mus...