Nepaprastas vaikų likimas

Alfredas Girdziušas

Vogtas, pirktas, dovanotas

Yra toks vaikų žaidimas – nuskini ramunę ir buri žiedlapiais: „Vogtas, pirktas, dovanotas“. Kada paskutinį kartą mačiausi su Lina ir Neringa Stoškutėmis, dukromis tos pačios Genės Stoškienės iš Rykantų sąvartyno, pagalvojau apie ramunę. Ir kurį aš žiedlapį beimčiau, šioms mergaitėm tiktų – buvo ir vogtos, buvo ir pirktos, ir dovanotos...
Per užgavėnes, kada Trakų policijos komisariatas organizavo reidą į Rykantų sąvartyną, vykau ne padėti gaudyti tų bėdžių, bet turėdamas viltį pamatyti G.Stoškienę. kaip atrodys žvilgsnis “mamos“, atsisakiusios savo sūnaus, atidavusios ar pardavusios čigonams savo dukras. Deja, susitikti neteko...

Žeminėje dega ugnis

...Gerai užmaskuota žeminė buvo surasta atsitiktinai. Kas ten gyvena nebuvo nustatyta. O įsikūrė „aborigenai“ gana „padoriai“ – du gultai, „buržuika“, sienos, apmuštos kartonu. Virtuvės rakandai purvini ir apskretę maisto likučiais. Ir knyga! Žinoma, pakuroms. Laužas, kad neišduotų „bunkerio“, dega toliau, prie pat apleistos Genės Stoškienės palapinės. Palapinė apsnigta, viduje viskas sujaukta. Kažkur gyventojai išsikėlė gyventi. Gal į žeminę? Jų ir ieškojo policija. Už plėšimą. Ieškomas ir jos sugyventinis Albinas Pocius. Nežinojome, kai pirmąkart lankėmės sąvartyne (apie tai rašė „Galvė“), kad jų ieško, patikėjome, jog mirus jos vyrui, liko su dviem vaikais, „susidėjo“ su A.Pocium, kad lengviau būtų gyventi, bet...
Tada du murzini vaikučiai, išsigandę nepažįstamų dėdžių, verkė prie skurdaus laužo. Deimantukui tik ketveri, o jos sesutei Linai – vienuolika. G.Stoškienė prisiekinėjo Trakų rajono nepilnamečių teisių apsaugos ir globos tarnybos viršininkui S.Ravinskui, jog pagalbos ieškojo Prienų rajono savivaldybėje, Sąjūdyje, norėjo vykti net į Aukščiausiąją Tarybą, bet „kas ten mane įleis“! Gyveno kaime, turėjo valdišką butą Lapių tarybiniame ūkyje, bet per tą sugyventinį teko susipykti su kaimynais. Vėliau gyveno prie Kalvių, rinko grybus.
Net patsai S.Ravinskis nustebo, ten susitikęs tą „nelaimingąją“. Ieškojo, kad atvyktų į teismą – jai bus atimtos motinystės teisės į sūnų, kurį pagimdė Trakų ligoninėje. O pati pabėgo.
GENĖ STOŠKIENĖ „ABORIGENU“ TAPO NE TODĖL, KAD JĄ KAIMAS IŠVIJO. Išvijo už gėrimą , skandalus, amoralų elgesį bei vagystes. Paaiškėjo visa tai vėliau, o tada...
Tada verkė vaikai, verkė mama. Lina, sužinojusi, kad juos nori paimti ir išvežti į internatą, pradėjo dar graudžiau raudoti. „Nenoriu į internatą. Noriu su mama likti!“ deimantukas šnirpštė įsikniaubęs į sesutės nugarą. Mama aiškino, kad su vaikais nenori skirtis, nenori ir to vaiko prarasti, kurį paliko ligoninėje. Parašė pagaliau S.Ravinskiui pareiškimą, kad sutinka, jog vaikus laikinai priglaustų internate ir vaikų namuose. Atrodė, kad viskas pasibaigs gerai.

O viskas, kas bus, kas bus...

Vėliau vėl teko lankytis sąvartyne. G.Stoškienės laužas dar buvo šiltas, o sniege pėdos vedė į kelią. Lina su Deimantuku gyveno Trakų ligoninėje. Vaikų skyriaus vedėja Ona Vaškevičienė nė nesiskubino vaikų išrašyti – karkalai plaučiuose, niežai. Mama, sakė gydytoja, lanko gana dažnai. Net patėvis atvažiuoja. Gydytojai nutarė vaikus persiųsti į Valkininkų vaikų sanatoriją „Pušelė“. Dar Kūčių vakarą teko aplankyti Liną ir Deimantą ligoninėje. Mergaitė buvo liūdna, bet sakė, kad ligoninėje daug geriau, kaip prie laužo. Maniau, kad išsiskyrimas su mama liūdina, bet vėliau supratau, ji saugojo savo didelę paslaptį – tą dieną buvo jos... vyresniosios sesutės Neringos gimtadienis,
NERINGA STOŠKUTĖ gimė 1979 m. per Kūčias. Gamta nepagailėjo jai, kaip ir jos sesutei Linai, grožio. Tik likimas pašykštėjo mamos meilės.
Šių metų sausio mėnesį į Vievio policijos komisariatą atėjo mergaitė ir paprašė pagalbos. Pasakė, jog pabėgo nuo čigonų, kurie buvo išsivežę į Baltarusiją. Tai buvo Neringa. Buvo sužinota jos mamos gyvenimo miškuose „paslaptis“. Vievio policininkai priglaudė mergaitę nakvynės namuose, o vėliau atsiuntė į Trakų internatinę mokyklą, kadangi čia turės mokytis ir jos sesutė Lina. Neteko Neringos susitikti internate. Ją pasigydyti taip pat išsiuntė į Valkininkų sanatoriją , kur sesutė ir broliukas. Teko vykti į Valkininkus. Sanatorijos vyriausiasis gydytojas Artūras Audickas, tą dieną budėjęs, padėjo surasti Neringą. Nereikėjo nė klausinėti – pamačiau iš tolo. Išdavė didelės akys kaip Linos. Mergaitė pasimetė. Išsigandusi paklausė ką darysime su ja. Paprašiau nuraminęs, kad pasikalbėtų su manimi. Skyriaus gydytojo kabinete ir susėdome: Neringa, vyriausiasis gydytojas ir aš...

Gyveno žmonės

...Gyveno Genė ir Stasys Stoškai kaip ir daugelis.tik, Stasys, sako, pagerdavo dažniau. Ir išsiskyrė šeima. Mergaitės liko su mama, vėliau, prieš ketverius metu atsirado ir berniukas. Tėvas išvyko gyventi pas savo mamą į Raseinių rajoną, Rutkiškių kaimą, o nemirė prieš ketverius metus, kaip visus tikino G.Stoškienė sąvartyne. Susirado gyvanašlė sugyventinį Albiną Pocių. Pati pradėjo gerti, sugyventinis gėrė, muštynės, pradėjo vogti. Ir išvijo kaimas sukilęs prieš juos. Apsigyveno Vievyje pas senuką Veterinarijos gatvėje Nr.3. vėl girtavimai ir... apiplėšimas. Apiplėšė savo šeimininką, išnešė viską, ką tik galėjo išnešti ir „nusileido į dugną“ – pasislėpė. Prieš pabėgdama su savo sugyventiniu ir išsiveždama tik Deimantą, G.Stoškienė 1992 m. pradžioje palieka (padovanoja, parduoda?) Neringą ir Liną pas čigonę Zemfirą Kolesnikovą, gyvenančią Vievyje, Vilniaus g. Nr.40-5. vasaros viduryje Lina, sužinojusi kur mama slapstosi, pabėga į Kalvių miškus. Neringa pas čigonus. Neringą Zemfira nusprendžia nukišti toliau, kad nebūtų noro pabėgti. Ji grasinimais priverčia mergaitę važiuoti į Baltarusiją. Išveža Zemfiros sesuo Dora Brežinskienė, kuri gyvena kaime netoli nuo Borisovo. Neringa įsiminė, jog tas kaimas nuo Borisovo yra tik per vieną traukinio sustojimą. Visą laiką, kol ten gyveno, nebuvo išleidžiama į gatvę viena. Gatvės pavadinimą įsiminė: Panfilovo 180. pas tą čigonę turėjo prižiūrėti namus, gaminti valgyti. Doros vyras Dimitrijus Brežinskas, apie 35 m. amžiaus, užsiiminėjo perpardavimais. Turėjo du sūnus: Ruslaną 18 metų ir Arūną 16 metų. Arūno ieškojo Vievio policija už automobilių ratų vogimą... Toliau, kaip toje pasakoje: aš tave parduosiu, o tu pabėk! Taip Dora ir pareiškė Neringai. Tiesiai šviesiai! Kad mergaitė nepersigalvotų, suorganizavo „pagrobimą“. Einat į parduotuvę su kasdienine palyda, Doros sūnumi, Neringą čigonė įstūmė į lengvąjį automobilį ir išvežė į kitą kaimą, kaip vėliau mergaitė sužinojo, esantį netoli Minsko. Dabar gyveno pas čigonę Fotą ir jos vyrą Mišą. Ir vėl keldavosi 5 valandą ryto, ruošdavo valgyti (kaip didžiausioms puotoms), prižiūrėdavo jų šešiametę Sandrą ir keturmetę Jolantą. Durys užrakintos, niekur neišeisi. Šeimininkai pardavinėdavo pūkines striukes. Fotai – 40 metų, o Mišai apie 32 metai. Fota kilusi iš Lietuvos, jos mama kažkur prie Jonavos gyvena. Pas pagrobėjus (ar slaptus pirkėjus) Neringa gyveno vieną mėnesį. Nusprendė pabėgti. „Pasiėmiau vieną tūkstantį rublių iš lovos, kur pinigai buvo sukrauti, ir pasislėpiau. O pinigų ten – kalnai! – prisimena Neringa. – traukinys į Vilnių atvažiavo tik ryte. Nakvojau traukinių stotyje. Ten susitikau Doros sūnų Ruslaną, kuris, pavogęs iš mamos 4 megztinius, pabėgo iš namų. Aš, pamelavusi, kad laukiu tetos, greitai išbėgau laukan. Atvažiavau į Vilnių, po to į Kauną, pagaliau pakliuvau pas Zemfirą. Ta jau žinojo, kad aš pabėgusi. Užrakino, keikė, grasino. Kažko laukė. Po savaitės vakare pabėgau ir nuėjau į policiją. Prašiau, kad leistų į namą Veterinarijos gatvėje, nes ten mano drabužiai turėtų būti. Bet policijoje paaiškino, jog šeimininkas miręs ir durys užantspauduotos. Buvau nuvažiavusi ir pas tėvą į Rutkiškių kaimą, bet močiutė nepriėmė. Sakė, kad iš savo pensijos negalės trijų išlaikyti. Su jais gyvena ir mano tėvo brolis. Tėvelis traktorininkas, bet uždarbiai dabar prasti. Buvau nuvažiavusi ir pas motinos tėvą bei pamotę Nemakšių kaime, Kryžkalnio 5, Petras Laucius, mano senelis, ir kiti net nesiteikė kuo nors padėt likau viena...“.

Kas tų vaikų širdyse?

Neringa kalbėjo, kalbėjo, lyg norėdama atsikratyti prisiminimų, lyg ieškodama užuovėjos. Gydytojas tylėdamas klausėsi. Tik vėliau pasakė, kad kartais net nenutuoki, kas šalia gyvena, kas kuo alsuoja, kas tų vaikų širdyse. Neringa daktarui pasiguodė, kad prieš tris dienas atvažiavusi girtutėlė mama su patėviu pavogė Deimantą iš sanatorijos. Įvyniojo į antklodę ir išsivežė.
Visą laiką, kol mes kalbėjomės su Neringa, Lina net nėjo gultis pietų miego. Laukė. Kada įėjome į jos kambarį, mergaitė pravirko. Ir vėl pas mamą prašėsi. Jau vieną kartą atduota ar parduota, pabėgusi. Vaiko širdyje mama ir liko mama. Vaiko širdis troško šilumos. O vėliau išėjome nusifotografuoti lauke. Dvi sesutės. Dvi mergaitės, parduotos, dovanotos ar tik „paskolintos“ čigonams.

O, ramunėle, pasakyk...

Neringa, jau paragavusi daugiau gyvenimo kartumo, pasakė mamai, kad mestų gerti, išsiskirtų su tuo baisiu žmogumi Pocium. Veltui. Mama, atvažiavusi į sanatoriją, net vengia pas Neringą užeiti. Liną aplanko. Sako, kaltininkai bijo ir nekenčia tų, kuriems yra prasikaltę. G.Stoškienė niekada net nepasiteiravo apie savo mažiausiojo sūnaus likimą. Kokį ramunės žiedlapį dar kartą nuskins Neringai, Linai, Deimantu? Pagalau sau kokį nuraus?