Alfredas Girdziušas Paliesius
Daugų centrinis šulinys
Miestai ir miesteliai pasipuošę gėlėmis – rugsėjo 1-oji vaikučių rankomis žiedus mokytojams įteikia.
. Daugų miestelis saule apipiltas taip pat naujųjų mokslo metų šurmuliu gyvena. Pačiame centre, anksčiau turgaus aikšte vadinta, irgi sujudimas. Prie buvusio Balkaus namo, pokario metais tapusio kraupiausia miestelyje vieta, kur siautėjo stribai, jau penktas šeštadienis susirenka žmonės, pasiryžę bene humaniškiausiai akcijai – surasti ir atkasti nužudytų Lietuvos partizanų palaikus ir palaidoti. Jau penktas šeštadienis atvyksta čia ir mokytoja Zofija Kudrešovienė į susitikimą su savo praeitim, gal savo sesers Anelės Dusevičiūtės , mokytojos, nušautos stribų, palaikus suras...
Sunku rašyti ir dar sunkiau matyt. Iki kokio nužmogėjimo laipsnio nusiritę buvo tie, kas vertė savo aukų kūnus į šulinį prie savo irštvos, kas kišo kūnus į tualeto duobes, arklidėje po mėšlu kasė, kas jauną geltonkasę merginą išdrįso pakišt po namo slenksčiu?!
Šiame kieme surasta apie 60 žmonių palaikai. Pirmoji atkasta Anelė, nes girtas stribas, sargavęs būstinėj savoj, neiškentė pasakęs, jog „žargsto virš mergos“. Iš šulinio žmonių dviejų likučiai iškelti. Tik nerasta galvų. Pajuodę griaučiai tarp srutų ir mėšlo. Suskaldytom galvom. Tiesiog nušauti. O šuliny, kad tilptų kuo giliau – su kirviu sukapoti. Nekęsti taip, bijoti ar mėgautis, kad net šešias kulkas į galvą suvaryti!
Ir guli tarp visų čia broliai Daugirdai – Adomas, Gailiumi miške vadintas, o Jonas – Kovu. Plecidas Jeruševičius – Dainius; Petras Leibauskas, Lietuvos savanoris – Kalavijas, kurį sūnus sužeistas, kankinamas stribų įkaitintu strypu, yra išdavęs. Adolfas Gecevičius - Karžygys. Visi Kazimieraičio vyrai, „Šarūno“ būrio.
Prie šulinio matau Kaziulionio brolį Vytautą, buvusį politinį kalinį, Norilsko 1953 metų gegužės 28 dienos sukilimo dalyvs. Jų seserį Bronę Daugirdienę. Kaulus ji mazgojo. Kitų čia užkastų – ar brolis, ar sesuo, ar ginklo draugas. Rinko duobėje kas liko...
Ir visas kiemas iškastas. Kas metras. Toliau garažas pastatytas. Anais laikais, kai Daugų miestelį valdė Janina Pocevičienė, vėliau tapusi Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministre, rausiant pamatams tranšėją, lavonai dar visai sveiki ten buvo atkasti.
Kalbuos su buvusiu kasėju Gaveliu. Arti devynios dešimtys jau jam. Gyvena Dauguose, prieš buvusį saugumo pastatą, tikriau <......> namą, Vytauto gatvėje, kur žuvusius partizanus sodindavo prieš saulę, kad kuo greičiau prismirstų. Gavelis ir Šilanskas iš Andriūnų kaimo atkasę kūnus, toliau nedirbo. „Ko bijot! Šunų kaulų?“ – tuomet pasakiusi Pacevičienė ir vertė dirbt. Viena dar moteris lyg tai atpažinusi toje tranšėjoje savo dukrytę ilgom kasom. Dukros ten kasos buvo. Suriko, neišlaikė. Po to ją mušė ir tampė saugumas. O garažą Pacevičienė pastatė. Ant žmonių lavonų.
Dabar Daugų galva – Marytė. Merė Rimkevičienė. Tame stribų kieme kartu su buvusiais partizanais, tremtiniais ir politiniais kaliniais Lietuvos partizanų palaikus atkasinėja, valo nuo srutų kaulelius. Su buvusiais „liaudies gynėjais“ susitinka, vis prašo, kad jie tik pasakytų, kur vertė, užkasė savas aukas. Visų stribų, visų be išimties atmintis „sušlubavusi“ arba net atvirai pasakoma niekšybė – palikti šitą darbą, juk tu esi pati dukra stribo. Dieve! Palikta to „tėvo“, išgarmėjusio paskui savus į Kaliningrado sritį ir ten tarnavusio saviems „dievams“. Išaugusi varge Marytė, penkis vaikus auginanti, savus ir svetimus vaikus daržely prausė. Sanitare ji dirbo. Šiais metais nuo birželio žmonės ją išrinko miesto mere. Matyt ne veltui tik geru žodžiu ją mini. O „krikšto“ gavo gana greit – birželio 24 dieną nuo stribų būstinės buvo nuplėšta „memorialinė“ lenta, bylojusi, jog čia „gynėjų“ štabas. Saugumas net domėjosi, o Daugų irklavimo bazės direktorius Bronius Barauskas per miesto deputatų sesiją apkaltino merę už lentą tą. Taip, direktorius labai nenori būti pavaldžiu vaikų šiknų prausėjai, kaip sakėsi žmonėms. Bet žmonės, aš manau, ir rinko ją todėl, kad jų vaikus žiūrėjo kaip savus. Direktoriaus nerinko.
Su mere mes nueinam ir tenai, kur tarp uosių didelių penki vyrai ir dvi moterys užkasti. Prie buvusio „garnizono“ pastato. Atvežti iš Aukštadvario. Nurengti plikai, išmatuoti, nufotografuoti ir įversti į duobę. O „garnizono“ skalbėja tuomet tarnavo Veronika Aleksandravičiūtė, kuri tiktai dabar išdrįso pasakyti ką mačiusi: „...lenciūgais už rankų vilko juos į duobę. Po savaitės vėl atkasė, vėl matavo, fotografavo. O grasino, kad ten supūsiu, jei netylėsiu.“.
Dabar tie uosiai ir mūriniais, ir lentų tvarteliais apstatyti.
O žmonės kalba dar, kad prie buvusio kalėjimo, kur prie bažnyčios netoli, į šulinį vertė partizanus. Nėra jau to šulinio. Kaimynė mums parodė tik vietą tą – laipteliai ėjo link kapų. Ir viskas. Kalėjimą uždarė ir pardavė saviems – jį stribas Baliukonis nusipirko. Po to kitiems jis pardavė.
„Atmink,- man porino beveik visi kartu,- bjauriausi ir žiauriausi budeliai stribai čia buvo broliai Ščiglinskai Jonas ir Bronius, po to Bolius ir Vitas Kilmoniai. Ir Valentas Dobrovolskas. Grinkevičius.“ Tatulas Danius dabar gyvena priešais buvusį „garnizoną“, Ežero gatvėje, Nr.15. atmintis ir jo „bloga“. Tai jis prisprogęs vis gyrėsi draugams: „Kam mums terliotis! Už kojų ir šulnin!“
Tų išgamų paradui dirigavo patsai Surkovas – NKVD kapitonas.
Dauguose užkasė stribai ir enkavedistai apie du šimtus žmonių. Visur išbarstė. Vis slėpė, nors tuo metu jie viešpačius vaidino. O gal žvėries instinktas diktavo kaip ten elgtis – paslėpti savo auką, nesvarbu, kad neės. O gal žinojo, kad bus diena, kai reiks „ataskaitas“ rašyti, tik ne saviems. Lietuviai, tapę kraugeriais, kolaborantais sovietinio režimo.
Atminkit dar – jie nekasė šulinių, pagirdyti save, paduot kitam šlakelį. Jie vertė į šulinius (juk gilūs šuliniai pas mus!) savuosius lietuvius už tai, kad Lietuvą tie gynė. Tingėjo galvažudžiai net duobę jiems iškasti – į šulinį, kad tik greičiau. Ir gavę „specdavinį“ už kruvinąjį darbą, ir sočiai prisiriję, jie tūpdavosi virš skylės atlikti kitą „darbą“, o apačioje dar kyšo rankos, dar akys kai kurių...
Galvokit, žmonės!
Galvokit, žmonės – tiek daug tokių dar šulinių. Visus juos reikia rasti ir atkasti. Gal net ne kryžius ar akmuo paminklu gali būti. Juo gali būt skaidrus vanduo.
Šalia Daugų buvusio centrinio šulinio iškastas naujas. Bet negilus. Čia gruntinis sruvena. Pro palaikus, pro kaulus ir, sako, neskanus. Bet žmonės geria.
Gal kartais taip stiprybės galim semtis?
Daugų centrinis šulinys
Miestai ir miesteliai pasipuošę gėlėmis – rugsėjo 1-oji vaikučių rankomis žiedus mokytojams įteikia.
. Daugų miestelis saule apipiltas taip pat naujųjų mokslo metų šurmuliu gyvena. Pačiame centre, anksčiau turgaus aikšte vadinta, irgi sujudimas. Prie buvusio Balkaus namo, pokario metais tapusio kraupiausia miestelyje vieta, kur siautėjo stribai, jau penktas šeštadienis susirenka žmonės, pasiryžę bene humaniškiausiai akcijai – surasti ir atkasti nužudytų Lietuvos partizanų palaikus ir palaidoti. Jau penktas šeštadienis atvyksta čia ir mokytoja Zofija Kudrešovienė į susitikimą su savo praeitim, gal savo sesers Anelės Dusevičiūtės , mokytojos, nušautos stribų, palaikus suras...
Sunku rašyti ir dar sunkiau matyt. Iki kokio nužmogėjimo laipsnio nusiritę buvo tie, kas vertė savo aukų kūnus į šulinį prie savo irštvos, kas kišo kūnus į tualeto duobes, arklidėje po mėšlu kasė, kas jauną geltonkasę merginą išdrįso pakišt po namo slenksčiu?!
Šiame kieme surasta apie 60 žmonių palaikai. Pirmoji atkasta Anelė, nes girtas stribas, sargavęs būstinėj savoj, neiškentė pasakęs, jog „žargsto virš mergos“. Iš šulinio žmonių dviejų likučiai iškelti. Tik nerasta galvų. Pajuodę griaučiai tarp srutų ir mėšlo. Suskaldytom galvom. Tiesiog nušauti. O šuliny, kad tilptų kuo giliau – su kirviu sukapoti. Nekęsti taip, bijoti ar mėgautis, kad net šešias kulkas į galvą suvaryti!
Ir guli tarp visų čia broliai Daugirdai – Adomas, Gailiumi miške vadintas, o Jonas – Kovu. Plecidas Jeruševičius – Dainius; Petras Leibauskas, Lietuvos savanoris – Kalavijas, kurį sūnus sužeistas, kankinamas stribų įkaitintu strypu, yra išdavęs. Adolfas Gecevičius - Karžygys. Visi Kazimieraičio vyrai, „Šarūno“ būrio.
Prie šulinio matau Kaziulionio brolį Vytautą, buvusį politinį kalinį, Norilsko 1953 metų gegužės 28 dienos sukilimo dalyvs. Jų seserį Bronę Daugirdienę. Kaulus ji mazgojo. Kitų čia užkastų – ar brolis, ar sesuo, ar ginklo draugas. Rinko duobėje kas liko...
Ir visas kiemas iškastas. Kas metras. Toliau garažas pastatytas. Anais laikais, kai Daugų miestelį valdė Janina Pocevičienė, vėliau tapusi Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministre, rausiant pamatams tranšėją, lavonai dar visai sveiki ten buvo atkasti.
Kalbuos su buvusiu kasėju Gaveliu. Arti devynios dešimtys jau jam. Gyvena Dauguose, prieš buvusį saugumo pastatą, tikriau <......> namą, Vytauto gatvėje, kur žuvusius partizanus sodindavo prieš saulę, kad kuo greičiau prismirstų. Gavelis ir Šilanskas iš Andriūnų kaimo atkasę kūnus, toliau nedirbo. „Ko bijot! Šunų kaulų?“ – tuomet pasakiusi Pacevičienė ir vertė dirbt. Viena dar moteris lyg tai atpažinusi toje tranšėjoje savo dukrytę ilgom kasom. Dukros ten kasos buvo. Suriko, neišlaikė. Po to ją mušė ir tampė saugumas. O garažą Pacevičienė pastatė. Ant žmonių lavonų.
Dabar Daugų galva – Marytė. Merė Rimkevičienė. Tame stribų kieme kartu su buvusiais partizanais, tremtiniais ir politiniais kaliniais Lietuvos partizanų palaikus atkasinėja, valo nuo srutų kaulelius. Su buvusiais „liaudies gynėjais“ susitinka, vis prašo, kad jie tik pasakytų, kur vertė, užkasė savas aukas. Visų stribų, visų be išimties atmintis „sušlubavusi“ arba net atvirai pasakoma niekšybė – palikti šitą darbą, juk tu esi pati dukra stribo. Dieve! Palikta to „tėvo“, išgarmėjusio paskui savus į Kaliningrado sritį ir ten tarnavusio saviems „dievams“. Išaugusi varge Marytė, penkis vaikus auginanti, savus ir svetimus vaikus daržely prausė. Sanitare ji dirbo. Šiais metais nuo birželio žmonės ją išrinko miesto mere. Matyt ne veltui tik geru žodžiu ją mini. O „krikšto“ gavo gana greit – birželio 24 dieną nuo stribų būstinės buvo nuplėšta „memorialinė“ lenta, bylojusi, jog čia „gynėjų“ štabas. Saugumas net domėjosi, o Daugų irklavimo bazės direktorius Bronius Barauskas per miesto deputatų sesiją apkaltino merę už lentą tą. Taip, direktorius labai nenori būti pavaldžiu vaikų šiknų prausėjai, kaip sakėsi žmonėms. Bet žmonės, aš manau, ir rinko ją todėl, kad jų vaikus žiūrėjo kaip savus. Direktoriaus nerinko.
Su mere mes nueinam ir tenai, kur tarp uosių didelių penki vyrai ir dvi moterys užkasti. Prie buvusio „garnizono“ pastato. Atvežti iš Aukštadvario. Nurengti plikai, išmatuoti, nufotografuoti ir įversti į duobę. O „garnizono“ skalbėja tuomet tarnavo Veronika Aleksandravičiūtė, kuri tiktai dabar išdrįso pasakyti ką mačiusi: „...lenciūgais už rankų vilko juos į duobę. Po savaitės vėl atkasė, vėl matavo, fotografavo. O grasino, kad ten supūsiu, jei netylėsiu.“.
Dabar tie uosiai ir mūriniais, ir lentų tvarteliais apstatyti.
O žmonės kalba dar, kad prie buvusio kalėjimo, kur prie bažnyčios netoli, į šulinį vertė partizanus. Nėra jau to šulinio. Kaimynė mums parodė tik vietą tą – laipteliai ėjo link kapų. Ir viskas. Kalėjimą uždarė ir pardavė saviems – jį stribas Baliukonis nusipirko. Po to kitiems jis pardavė.
„Atmink,- man porino beveik visi kartu,- bjauriausi ir žiauriausi budeliai stribai čia buvo broliai Ščiglinskai Jonas ir Bronius, po to Bolius ir Vitas Kilmoniai. Ir Valentas Dobrovolskas. Grinkevičius.“ Tatulas Danius dabar gyvena priešais buvusį „garnizoną“, Ežero gatvėje, Nr.15. atmintis ir jo „bloga“. Tai jis prisprogęs vis gyrėsi draugams: „Kam mums terliotis! Už kojų ir šulnin!“
Tų išgamų paradui dirigavo patsai Surkovas – NKVD kapitonas.
Dauguose užkasė stribai ir enkavedistai apie du šimtus žmonių. Visur išbarstė. Vis slėpė, nors tuo metu jie viešpačius vaidino. O gal žvėries instinktas diktavo kaip ten elgtis – paslėpti savo auką, nesvarbu, kad neės. O gal žinojo, kad bus diena, kai reiks „ataskaitas“ rašyti, tik ne saviems. Lietuviai, tapę kraugeriais, kolaborantais sovietinio režimo.
Atminkit dar – jie nekasė šulinių, pagirdyti save, paduot kitam šlakelį. Jie vertė į šulinius (juk gilūs šuliniai pas mus!) savuosius lietuvius už tai, kad Lietuvą tie gynė. Tingėjo galvažudžiai net duobę jiems iškasti – į šulinį, kad tik greičiau. Ir gavę „specdavinį“ už kruvinąjį darbą, ir sočiai prisiriję, jie tūpdavosi virš skylės atlikti kitą „darbą“, o apačioje dar kyšo rankos, dar akys kai kurių...
Galvokit, žmonės!
Galvokit, žmonės – tiek daug tokių dar šulinių. Visus juos reikia rasti ir atkasti. Gal net ne kryžius ar akmuo paminklu gali būti. Juo gali būt skaidrus vanduo.
Šalia Daugų buvusio centrinio šulinio iškastas naujas. Bet negilus. Čia gruntinis sruvena. Pro palaikus, pro kaulus ir, sako, neskanus. Bet žmonės geria.
Gal kartais taip stiprybės galim semtis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą