Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2007-11-08

Moteris vyro fotografo akimis

Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=4090222

Justina Ragauskaitė, www.DELFI.lt
2004 balandžio mėn. 8 d. 11:10

Alfredo Girdziušo fotostudijos lentynos perkrautos gausybe negatyvų ir nuotraukų. Iš tiesų per keliasdešimt metų sukaupta milžiniška kolekcija daug ką primena, žadina smalsumą ar net savotišką ilgesį. Čia gali rasti politikų, žmonių iš televizijos ekrano ar net A. Sabonio vestuvių kadrus. Tačiau, ko gero, dažniausiai A. Girdziušas fotografuoja moteris.

- Fotografijos amatas Jums – tai pašaukimas, duona, pomėgis...?

A.Girdziušo nuotr

- Fotoaparatą dovanų gavau 1967 m. Išsaugoti visi negatyvai nuo pat tų dienų. Vilniaus universitete studijavau geologijos specialybę, bet mečiau ją ketvirtame kurse. Pradėjau dirbti žurnalų fotoreporteriu. Tapau fotografu su diplomu, taip pomėgis virto specialybe, darbu, ir didžiausiu hobiu.

- Tai visgi kodėl tapote fotomenininku? Papasakokite, kaip tobulėjote ir ko pasiekėte per visus tuos darbo metus?

- Nebuvau niekada “Paslaugos” įmonės darbuotoju – ten buvo gadinami fotografai, ten buvo mokoma tik “nulaižytai” nufotografuoti žmogų, be emocijų, be šešėlių, be dinamikos, be sielos. Ten paprasčiausiai buvo atliekamas konvejeris, darbas, fotografavimas. Taigi tapau fotomeninku, kad galėčiau padaryti daugiau. Kaip minėjau – dirbti fotografu pradėjau nuo 1967 m. žurnale “Mūsų žodis”. Savo studiją įkūriau 1989 m. Čia dirbu ir iki šiol. Oficialiai fotomenininku tapau 1989 m. – įstojau į Lietuvos fotomeninkų draugiją (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Galiu pasakyti, kad tada buvo labai sunku tapti jos nariu, buvo griežti reikalavimai. Dabar – tik sumokėk nario mokestį ir viskas... Pirmąją aktų parodą, kuri vadinosi “Apšvietimo etiudai, aktai”, atidariau Vilniaus kino teatro foje. Iki šios dienos esu surengęs jau apie 50 fotoparodų Lietuvoje ir visame pasaulyje: Estijoje, Lenkijoje, JAV, Prancūzijoje, Rusijoje.

- Ar turite kokią nors vienintelę išskirtinę nuotrauką, kurią ypatingai vertinate ir vis negalite ja atsidžiaugti?

A.Girdziušo nuotr.

- Kai kuriu, tikiuosi sukurti šedevrą, nepakartojamą kadrą, tačiau vėliau, jau gavęs rezultatą, pastebiu klaidas ir teigiu sau, kad kitą sykį jas ištaisysiu. Tad šedevras dar nesukurtas, ir manau, kad esu nelabai vykęs fotografas, nes darau klaidų ir daug klaidų, kurias aš pats puikiai pastebiu, nors kitiems žmonėms tie kadrai atrodo kuo puikiausi.

- Nemaloniausias atvejis jūsų darbo istorijoje?

- Nemalonu tada, kada kai kurie žmonės mano, kad visi fotografai, fotografuojantys nuogą žmogų, yra potencialūs prievartautojai. Dar šlykščiau, kai rimti žmonės pirštu parodo į nuotrauką ir paprašo supažindinti. Teko dirbti vienoje firmoje, o jos prezidentas, atvykdavęs į Lietuvą, vos ne įsakmiai reikalaudavo atvesti jam į viešbutį vieną ar kitą pozuotoją – atseit “pabendrauti”. Kai pareiškiau, jog tai ne prostitučių katalogas, o parodinės nuotraukos, susipykome, - pareiškia nepasitenkinimo intonacija.

- Kokius įžymius asmenis teko fotografuoti ir kuris iš jų buvo fotogeniškiausias?

- Nespekuliavau niekada “žymiais” žmonėmis. Menininko kapitalas neauga, jeigu fotografuoji kokį nors politinį ar meno veikėją. Vienodai fotografuoju ir žymius politikus, ir valkatas, ir prostitutes, ir šou žvaigždes, ir vagis. Seime girdėdavau dar daugiau keiksmažodžių ir turgaus pletkų negu bendraudamas su “bomžais”. Kariotiškių sąvartyne yra daugiau sielos šviesuolių negu mūsų valdžioje. Tai skirtingi žmonės – ne tiek turtine, kiek žmogiškąja prasme. Oi, kaip derėtų mūsų politikams ir “biznieriams” pagyventi Kariotiškėse nors metelius...

- Kokį neįprasčiausią dalyką ar įvykį teko užfiksuoti fotoaparatu?

A.Girdziušo nuotr

- Esu žurnalistas ir, žinoma, man yra nesvetimas sensacijos vaikymasis. Neįprasčiausias įvykis galėtų būti 1991 – ųjų metų rusų armijos agresijos veiksmai prieš Lietuvą. Tuomet aš stengiausi būti kiek įmanoma ten, kur “karščiausia”. Už 1991 – ųjų metų sausio 13 dienos reportažus buvai apdovanotas “Sausio 13 dienos” atminimo medaliu, - pasigiria pašnekovas.

- Nuo kada pradėjote fotografuoti aktus? Koks buvo tas pirmasis kadras ir, jei ne paslaptis, kas jame pozavo?

- Nuo 1979 m. Tais metais ir nufotografavau pirmąjį aktą. Tai buvo pienės pūkas, o antrame plane neryškus merginos biustas. Pozuotoja dabar gyvena Vilniuje, ištekėjusi, augina dukrytę. Susitinkame kartais, prisimename anuos laikus. O aktyviai fotografuoti aktus pradėjau dar po metų, kai dirbau “Mūsų žodis” redakcijoje ir turėjau gerą fotostudiją.

- Koks Jūsų žmonos požiūris į tokį užsiėmimą?

- Sunkus klausimas. Įsitikinęs tik, kad pasitikėjimas ar nepasitikėjimas yra kiekvieno žmogaus asmeninė nuostata. Gyvenimas parodė, jog tik abipusis supratimas gali duoti teigiamus rezultatus. Gydytojas į žmogų žiūri kaip i ligonį, policininkas – kaip į nusikaltėlį, sekso maniakas – kaip į auką, dailininkas – kaip į pozuotoją. Galbūt čia ir tiktų pasakymas: kiekvienas sprendžia pagal savo mato sistemą. Žmona dalyvauja parodose, mudu net kartu išleidome 2004-ųjų metų kalendorių “Apšvietimo etiudai, aktai”.

- Kaip drąsinate merginą, kuri atėjo fotografuotis aktui, tačiau vis varžosi ir “nepersilaužia”?

- Jeigu mergina atėjo ir nori fotografuotis apsinuoginusi, tai problemų nėra – sakau, kad aš esu veidrodis, galintis sukurti tokį jos portretą ar siužetą, kokio ji trokšta. Kita vertus, aš, įvedu korekcijas apšvietime, linijose, nes geriau matau, kas yra gražu, ką reikia paslėpti, ką išryškinti.

- Ar buvo kada tokių incidentų, kad po fotosesijos mergina gailėtųsi ir prašytų grąžinti negatyvus?

A.Girdziušo nuotr

- Vienintelis keistas atvejis buvo, kai mergina, besimokanti Dailės Akademijoje, po fotosesijos prabėgus dviems savaitėms pareikalavo, kad aš jai apmokėčiau už pozavimą. Nors ji atėjo pati ir fotografavosi savo valia, be prievartos ar kažkokių ilgų įtikinėjimų. Na, sumokėti tai sumokėti. Toje pačioje Vilniaus Dailės Akademijoje susižinojau “nuogo pozavimo” įkainius. Nesiekia penkių litų, - nusijuokia A. Girdziušas.

- Taigi didelę darbo laiko dalį praleidžiate matydamas nuogą moters kūną, todėl ir kyla klausimas, ar kada nors užsimezgė kažkas daugiau nei turėtų tarp fotografo ir pozuotojos?

- Turiu šlykščią savybę – manęs artimesnėms pažintims nesužavėdavo nei bendraklasės, nei bendrakursės, nei bendradarbės, o ypač pozuotojos. Aš nenufotografuočiau to, ką jau esu nufotografavęs, aš nesulaukčiau jų ateinant vėl ir vėl. Kažkuria prasme pas mane ateina kaip pas nuodėmklausį, kunigą. Man toks bendravimas priimtimas, ne vien todėl, kad aš vedęs, bet todėl, kad kiekviena mergina pirmiausia yra žmogus, o antra, kiekviena mergina turi savo gyvenimą. Aš, kaip jau sakiau, būnu veidrodis, kuris parodo, kokia jinai graži, nuostabi ir nepakartojama.

- Nesenai išleidote kalendorių, kurį puošia aktai. Ar sulaukėte kokios nors reakcijos?

- Kol kas vien šypsenos, nes aš juos dalinu tik savo draugams ir pažįstamiems. O kas dovanotam arkliui į dantis žiūri? - čia pat fotografas įbruka į rankas kalendorių.

- O kaip reaguojama į jūsų parodas?

- Labai įvairiai. Vienoje parodoje buvo paliktas įrašas: “Kodėl ši prostitutė slepia savo veidelį?”, kitoje buvo prašoma atnešti telefono numerį ir adresą vienos merginos, kuri patiko. Tai tik keli tokie kazusai. Ir dabar, kai nieko nebenustebinsi nuogo kūno fotonuoraukomis, atsiliepimai dažniausiai būna labai šilti.

-Ar yra kokia nors riba fotografavime?

A.Girdziušo nuotr.

-Tai, manau, dar tik pradžia. Ar gali būti ribos kūryboje? Čia vienas darbas gimdo kitą, vienas kadras prašo kito, geresnio ir geresnio.

- Jūsų dukrytė yra turbūt tas modeliukas, kurį fotografuojate dažniausiai. Ar neprieštarautumėte, jei ji užaugusi pozuotų aktams?

- Visi vaikai nuostabūs tuo, kad jie yra dar nesugadinti civilizacijos “standartų”. Kiekviena mergina, atėjusi pas mane fotografuotis, atėjo pati, niekeno neverčiama. Jos pasirinko. Ir tik jos nusprendė pozuoti ar ne. Gal kitos ir slėpė tai nuo tėvų, bet apsisprendė vis tik pačios. Manau, jog dukros apsisprendimas ar nuostata man bus priimtina iki tokio laipsnio, kol jai negrės nesaugumas. Jeigu bus pažeista nors viena jos, kaip žmogaus, laisvė, ar bus naudojamasi ja, jos patiklumu, atsakymas vienareikšmis – su nedorėliais bus pasielgta nedorai. Linkėčiau, kad jos kelyje neatsirastų tokių, - tvirtai atsako fotografas, pakišdamas šūsnį savo penkiametės dukrelės Ūlos nuotrakų.

- Ar būdamas fotografu turite pakankamai laisvo laiko? Kuo užsiimate dar?

- Gyvenu užmiestyje. Namelis, darželis, bulvytės, morkytės, plūgelis, akėčios, grėbliukas, kastuvėlis ir t.t. , - garsiai nusijuokia pašnekovas.

- Gal prisimenate kokią komiškiausią situaciją savo darbe?

- Kartą viena moteris, “įgriuvusi” į fotostudiją iškart prišoko prie nuotraukų, kabančių ant sienos. Tai buvo kadrai iš parodos “Apšvietimo etiudai, aktai”. Ji su pasišlykštėjimu rusiškai išrėžė, kad tai yra “gadast” ir pareiškė, kad net prieš vyrą taip neišsirengia. Tuomet aš maloniai atsiprašiau, paėmiau ją už rankos, privedžiau prie veidrodžio ir pasakiau, kad išties nepavydžiu jos vyrui. Moteris išsinešdino įsiutusi. Ko gero, buvo kokia davatka arba šiaip nepilnavertė moteris, - spėja A. Girdziušas.

- Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar vis vien pasirinktumėte fotografo profesiją?

- Norėjau tapti geologu. Būčiau keliavęs, tyręs, ieškojęs. Bet tai tik iliuzija. Geologija šiandien ne romantiška – greičiau kabinetinė. Ir tą supratau jau būdamas kevirtame kurse. Širdis linkusi buvo ne konvejeriniui darbui, bet kūrybai. Priimtiniausias pasirinkimas tuomet buvo žurnalistika. Šito nesigailėjau ir nesigailėsiu. Gaila tik, kad žurnalistika taipogi tampa amatu, žurnalistai dirba tiem, kas moka. Kaip ir Lietuvos politinėse partijose vyrauja perbėgėliai, išverstaskūriai. Fotografas negali būti išverstaskūriu – jis parodo faktą, ne išgalvotą ar melagingą, bet objektyvų faktą. Ir būtent tai yra didžiausias šios profesijos privalumas, todėl nieko nenorėčiau pakeisti, mano pasirinkimas būtų toks pats.

- Kokie jūsų planai, svajonės ateičiai?

- Savam kaime pranašu netapsi – Vilniuje ir apskritai Lietuvoje ankštoka, reikia toliau ir toliau veržtis. Manau pakeliauti su parodomis po Europos šalis. Mes dar esame... egzotai. Ne paslaptis, kad mūsų lietuvių darbai labai skiriasi nuo vakariečių – čia dar nežuvo meninės raiškos atmosfera.

http://www.delfi.lt/

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Komentarų nėra: