Alfredas Girdziušas Paliesius
Karaimai – Trakų senbuviai
Kaip tolimai ir paslaptingai Bachčisarajus skamba mūsų ausiai. O pamatai jo dulkinas gatves ir, net garsiųjų jo fontanų neberadęs, brendi toliau į pietus pro stūksančias numulitinių* klinčių uolas į dar didesnę paslaptį Čufut Kale. Iš dešinės, ant stačios uolos, apgriuvęs vienuolynas, dar freskos mėlynuoja, bet jas palieki – pakyli stačiu keliu, per šimtmečius padalintu arbų* ratais, kol tave sulaiko geležim išpinti vartai. Už jų – lopšys, karaimų protėvynė, dabar ten buvusių namų tuščiom duobėm tave sutinka. Griuvėsiai. Įžengi vidun ir buvusia gatve prieini prie vidinės gynybinės sienos vartų, surandi akmenyje iškaltą ženklą – Gedimino stulpus. Taip toli nuo Lietuvos? Tenai, kur kažkada chazarai* valdė, po jų gyveno karaimai – seniausia tiurkų* giminė. Tauta, beskaitanti Senąjį Testamentą (“Karaim” – skaitąs). Stovėdamas prie nuostabaus grožio mauzoliejaus, pastatyto ant Tachtamyšo*, totorių chano, dukters Nondedžan kapo, galvoji, kokie įvykę kataklizmai net Lietuvon išvarė dalį tos tautos, kurią ir priglaudė Trakai, Vilnius, Panevėžys...
III-IV šios eros amžiuje, Krymo priekalnės priklausė Skitų* valstybei, kuri vėliau labai nukentėjo nuo hunų* antpuolių, privertusių vietinius gyventojus į kalnus pasitraukti. Čia maišėsi su kitomis gentimis, o dar vėliau chazarai nuo Pavolgio ir Šiaurinio Kaukazo šviežio kraujo davė. 735 metais pro Kaspijos sąsmauką įsiveržė arabai ir nugalėjo chazarus. Vakarinėje chazarų kaganato dalyje gyveno tiurkai. Po Kijevo kunigaikščių puolimo prieš chazarus, tiurkų tauta – karaimai pasiliko gyventi Krymo pusiasalyje.
Daugelis mokslininkų, atlikę antropologinius tyrinėjimus, nustatė, jog karaimai, tiurkų palikuonys, artimiausi... čiuvašams (lenkų prof. M.Reicher; italų prof. Korrodo Džini). Karaimų kalbų šakai priklauso azerbaidžaniečių, uzbekų, turkmėnų, kazachų, kirgizų, totorių, karačiajų* kalbos.
Karaimų tikyba – judaizmo atmaina susiformavo VIII a. Mesopotamijoje. Ši tikyba yra patyrusi didelę islamo bei arabų filosofijos įtaką. Kaip reakcija prieš talmudinį judaizmą paplito ir Krymo chazarų ir polovcų* tarpe.
Plečiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, lietuvių pulkai dalyvaudavo karo žygiuose prieš Aukso ordą. 1380 metais Kulikovo mūšyje buvo gerokai sumušti totoriai.
Vakarų Europos metraščiuose pranešama, jog 1362 metais LDK kunigaikštis Algirdas sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė Kijevą ir į sostą pasodino savo sūnų Vladimirą, vėliau iš totorių buvo atimta Podolė, o 1396 metais lietuviai sutriuškino tris Krymo pusiasalio chanus – Manlop, Kerkelio ir Krymo. Manoma, kad tuo metu Lietuvos kariai savo pergalei pažymėti Čufut Kale ant senovinių vartų akmens arkos iškalė Gedimino stulpus.
1398 metais, kai totorių chanas Timūras Kutlukas* nuvertė Tachtamyšą*, kuris pabėgo į Riazanę, o vėliau į Lietuvą, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas surengė žygį prieš ordą, pasiekė Krymo emyratą iki pat Kafos (dabar Feodosija) ir iš ten atsivežė į Lietuvą totorių bei karaimų, 383 Tachtamyšo šalininkų šeimas, ir apgyvendino Trakuose, Panevėžyje, Vilniuje, Biržuose, Ukmergėje, Kaune, Pasvalyje, Saločiuose, Krekenavoje ir Pumpėnuose.
Karaimams ir totoriams Lietuvoje buvo suteiktos labai didelės privilegijos ir sudarytos labai palankios sąlygos savanoriams emigruoti iš Aukso ordos bei Krymo, todėl 1426 iš Krymo į Lietuvą persikėlė taip pat apie 400 karaimų šeimų.
1414 metais Prancūzijos pasiuntinys Žiliberas de Lenua*, atvykęs į Vytauto dvarą, savo kelionės dienoraštyje rašė, jog važiuodamas dvi paras pakelėse nematė nė vienos gyvenvietės. Matys Vytautas norėjo apgyvendinti savo šalies neaprėpiamas platybes, neįžengiamus miškus. Vytautas kūrė karaimų karinius garnizonus, kuriuos bazuodavo pasienyje su vokiečių riteriais.
Karaimai buvo apgyvendinti ten, kur buvo pilys. Jie sudarė du luomus – karių ir žemdirbių. Kariai rūpinosi pilių apsauga iki pat 1522 metų. Trakuose taip pat jie ėjo sargybą – laikė save Didžiojo kunigaikščio karužomis ar pulkininkais, naudojosi kariškių luomo teisėmis. 1441 m. kovo 27 d. Didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis suteikė karaimams Magdeburgo teises. Jų savivaldas patvirtindavo kiti Lietuvos kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai iki 1776 metų, t.y. iki paskutiniojo karaliaus Stanislavo Augusto. Tai rodo, kad karaimai į Lietuv1 buvo atvežti ne kaip karo belaisviai, kaip teigia kaip kurie autoriai.
Visa administracinė ir juridinė valdžia iki LDK panaikinimo, buvo sutelkta karaimų vado rankose, o jis atsiskaitydavo ir buvo pavaldus tik Didžiajam kunigaikščiui. Už tai, kaip teigia įžymus orientalistas prof. Michlinskis, karaimai “...šventai gerbė Vytauto vardą ir savo knygose rytietiškai pridėdavo: “Ir tebūnie su juo taika”. Iki pat šių laikų seni karaimai beveik dievino Vytautą – Vatatbijų (“vatat”- muša, veja, triuškina priešus; “bij”- kunigaikštis, teisėjas, karalius). Išliko daug legendų ir medžiagos karaimų folklore apie patį Vytautą ir jo “stebuklingąjį arklį”. Beje, karaimai tarnavo ne tik Didžiajam kunigaikščiui, bet ir Radvilų dvare. Kada Lietuva ir Lenkija prarado valstybingumą, Lietuvos karaimai 1837 metais atiteko Krymo karaimų religinei valdybai. 1857 metais tokia religinė struktūra buvo sukurta ir Lietuvoje, t.y. Trakuose.
Lietuvos karaimų tautos istorija neatsiejama nuo Lietuvos istorijos. 1710 metais siautėjusi Lietuvoje maro epidemija nunešė į kapus labai daug Trakų gyventojų, labai daug išmirė ir karaimų. Vl.Sirokomlės knygoje “Kelionės po Lietuvą iš Vilniaus” minimi Trakai: “Namai daugiausia seni, apgriuvę. Mažuose pušinių rąstų apgriuvusiuose nameliuose įsikūręs teismas ir gyvena valdininkai su šeimomis, o karaimų varguomenė glaudžia tokiose senose, taip vaizdingai sukrypusiose lūšnose, jog baisu darosi, kad jos visai nesugriūtų. Pagrindinis šios doros izraelitų genties pragyvenimo šaltinis daržai, visų pirma agurkai, kuriuos jie pardavinėja Vilniuje. Trakų seliavos, kurių gausiai sugaudavo didžiuliuose ežeruose, uždarbio jiems neduodavo, nes ežerai priklauso iždui ir jo išnuomoti. Todėl vietos gyventojai gali tik meškere ar nedideliu tinklu keletą žuvų sau maistui pagauti. Pašto kelias, kuris Trakus jungia su Vilniumi, toliau nebeeina ir nė kiek nepagyvina krašto užkampyje stovinčio miestelio. Dar karalius Žygimantas Augustas, supratęs, kad reikia atgaivinti nuskurdusius Trakus, įsakė pirkliams, vykstantiems iš Kauno į Vilnių ir atgal, važiuoti būtinai pro Trakus...” Bet nebuvo jokios kontrolės ir pirkliai įsigudrindavo kuo tiesiausiai...
I Pasaulinis karas išvijo iš Lietuvos beveik visus karaimus. 1915 metais visa bendruomenė evakavosi į Krymą ir tik 1923 metais per Bulgariją grįžo atgal į Lietuvą. Kaip tik tada labai suaktyvėjo kultūrinis karaimų gyvenimas – pradėjo kurtis Vakarų karaimų bendruomenė Trakuose, Vilniuje, Lucke, Galicijoje ir Panevėžyje. Kiekviena iš jų turėjo šventiką ir kinesą*. Buvo leidžiamos knygos, atidaromos mokyklos, gyvavo religija. Per amžius kova už būvį, savitumo išsaugojimas, išugdė tarp karaimų daug žymių žmonių, davusių naudos ne tik karaimų tautai, bet ir viso pasaulio mokslui.
Senuose Trakų karaimų kapinėse, kur buvo laidojami nuo maro mirę žmonės, baigia susmegti nuo laiko naštos į žemę kuklus paminklas – grubiai tašytas akmuo, kuriame hebrajų kalba parašyta,jog čia palaidotas Ezra Nisono sūnus, gimęs 1595, miręs 1666 metais. Ezra buvo iš pradžių Radvilų, vėliau karaliaus Jono Kazimiero rūmų gydytojas.
Trakuose Karaimų gatvėje kažkada gyveno garbingas karaimas Abraomas Firkovičius, žinomas pasaulyje archeologas, mokslinių draugijų narys, Vilniaus universiteto komisijos narys, buvęs Eupatorijos sinagogos jaunesnysis hachanas*. Būdamas Peterburgo ir Odesos mokslinių draugijų nariu, A.Firkovičius 1840 metais tyrinėjo Krymo, Kaukazo ir Mažos izraelitų praeitį. Aprašinėjo senus kapus, rinko senas rankraštines knygas ir pateikė pasauliui neginčijamus įrodymus, kad izraelitai Kryme įsikūrė labai seniai – tiek rabinistai, tiek karaitai.(Beje, žodis “karaitai” yra naudojamas ne religijai, bet karaimų tautybei įvertinti).
Trakų karaimų kultūros savitumą išsaugoti labai padėjo lietuvių liaudies ir karaimų švietėjas, folklorininkas, poetas ir dramaturgas Simonas Firkovičius, parašęs legendą apie Didįjį kunigaikštį Vytautą – “Stebuklingas Didžiojo kunigaikščio žirgas”. S.Firkovičius mirė 1982 metais ir palaidotas naujose Trakų karaimų kapinėse.
Bene pats įžymiausias tarp Lietuvos karaimų, įdomaus likimo žmogus – Sarajus Šapšala. Tai filologijos mokslų daktaras (orientalistas – profesorius), gimęs 1873 metais Bachčisarajuje, senoje patriarchalinėje šeimoje, kurios proseneliai gimė ir mirė Čufut Kale. 1899 metais baigė Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete studijas ir liko ten pat dirbti, o 1901 metais išvyko į Tebrizą (Persiją) dėstyti rusų kalbos. Vėliau grįžo į Rusiją, buvo išrinktas Archeologijos ir Geografijos draugijos nariu, o per I Pasaulinį karą – Krymo karaimų hachanu. 1927 metais spalio 27 dieną Trakuose įvyko Lietuvos ir Lenkijos karaimų suvažiavimas. Suvažiavime S.Šapšala buvo išrinktas Trakų karaimų bendruomenės hachanu ir pakviestas gyventi į Lietuvą, į Vilnių. 1940 metais S.Šapšala pasisakė už Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai. Rinkdamas po visą pasaulį knygas, rankraščius, karaimų buities padargus, sukaupė milžinišką kolekciją, kurią vėliau norėjo atiduoti Trakų karaimų muziejui, statomam už karaimų surinktas lėšas.
Okupavus rusams (sovietams) Lietuvą, muziejus buvo uždarytas ir tik 1967 metais atidaryta istorinio muziejaus karaimų etnografinė ekspozicija. Nuo 1940 metų S.Šapšala atsisakė hachano pareigų ir atsidėjo moksliniam darbui. 1961 metų lapkričio 18 dieną S.Šapšala mirė, palaidotas Vilniaus totorių ir karaimų kapinėse Liepkalnyje. Pirmą kartą jo mirties 30-metis buvo paminėtas 1991 metais Vilniuje ir Trakuose.
Trakai šiandien – administracinis ir dvasinis karaimų centras. Čia prieš karą veikė karaimų mokykla, įsikūrusi prie kinesos bendruomenės namuose, kur vykdavo paskaitos, susirinkimai, saviveiklos vakarai, net šokdavo vestuves. Seniau pusę Trakų vadindavo “karaimšizna”, o šalia pilies esanti sala net iki šių dienų vadinama “karaimka”. Totoriškių ežero pavadinimas irgi susijęs su karaimais – seniau žmonės neskirdavo totorių nuo karaimų dėl kalbos panašumo.
Karaimų kinesa mažai kuo skiriasi nuo nedidelių katalikų bažnytėlių – altorius ant paaukštinimo, papuoštas kolonomis ir išrašais iš Senojo Testamento, o ciberijoje* sudėti brangūs sidabro ir aukso daiktai su šventų knygų nuorašų ritinėliais.
Anksčiau labai iškilmingai vykdavo Derliaus šventė – Orach Toju (“orach” – pjautuvas; “toj” – puota, šventė). Į šią šventę suvažiuodavo ne tik iš šio krašto, bet ir kitų šalių karaimai. Visos šventės apvainikavimui, užbaigimui nupindavo nuostabaus grožio javų vainiką. 1938 metais vykusios Derliaus šventės vainikas dar iki šiol kabo Trakų kinesoje. Per vestuves ir laidotuves kalbėdavo tik karaimiškai. Deja, dabar vis mažiau žinomi tikrieji papročiai.
Trakuose dabar gyvena apie 40 karaimų. Pačioje Karaimų gatvėje beliko gyventi 7 šeimos. Bene daugiausia žino apeigų, giesmių, papročių – “vaikščiojanti karaimų enciklopedija” Michailas Firkovičius, išmokęs iš savo dėdės, karaimų dvasininko Simono Firkovičiaus.
1988 metais prie Lietuvos Kultūros fondo ėmė kurtis tautinių bendrijų kultūros rėmimo grupės. Tais metais gegužės mėnesį susikūrė karaimų kultūros rėmimo grupė, kurios pirmininke tapo Halina Kobeckaitė.
1989 metais Trakuose įvyko karaimų sueiga – Karai Birgli. 1990 metais vasario 11 dieną – Karaimų diena, kurios programoje buvo karaimų apeiginiai renginiai – jaunojo palaiminimas, puodo daužymas, atamano išrinkimas, lazdos perdavimas, simbolinis pyrago išvežimas, jaunosios atsisveikinimas ir vestuvinė daina.
Lietuvos totoriai savo kalbą prarado jau XVII amžiuje, o karaimai sugebėjo išsaugoti iki šių dienų. Trakų karaimų kalba yra archaiškiausia iš tiurkų kalbų, savotiškai užsikonservavusi lietuvių kalbos, taip pat pačios archaiškiausios iš indoeuropiečių kalbų, apsuptyje – šios bendruomenės kalbos praktiškai nepaveikė vėlesni karaimų kalbos kitimai, vykę Krymo pusiasalyje. Net ir istorijos Lietuvos ir Krymo karaimų skirtingos.
Ar kalba Trakuose šiandien karaimai sava kalba? Deja, reikia pripažinti,kad laikas ir ypač sovietinė politika, padarė savo. Po karo, okupavus rusams Lietuvą, bandymai atkurti mokyklą, kursus, baigėsi tik gerais norais. “Nacionalizuotoje” karaimų mokykloje buvo apgyvendinti žmonės. Mokytis dabartiniams karaimams savo tėvų ir prosenelių kalbos – tolygu mokytis užsienio kalbos. Nėra vadovėlių, metodikos, mokytojų. Pavienių žmonių entuziazmas išblėsdavo ir gyvenimas tekėdavo ramia vaga...
Dabar stengiamės karaimus matyti kaip... egzotus. Manoma, kad jie kasdien valgo karaimiškus patiekalus, vaikus augina ir čiūčiuoja dar karaimiškose lovytėse, kurių čiužinėlyje išmoningai yra įtaisytas “naktinis” puodukas. Deja, jie, kaip ir mes, lietuviai, ne kasdien verda cepelinus – didžkukulius, kemša vėdarus ir net kibinus (visai nepanašius į Trakų “Kibininės”) ne kasdien kerta. Tik laidotuvės, vaiko krikštynos, vestuvės skiriasi. Retsykiais, didelių švenčių proga, kinesoje susirenka savo Dievui pasimelsti. Dideliu įvykiu Trakų karaimų gyvenime 1992 metų spalio mėnesį tapo Švedijos karaliaus Jo Didenybės Karlo XVI Gustafo ir jo žmonos Silvijos apsilankymas Trakų kinesoje. Sako, Švedijos karaliaus proseneliai, siųsdami savo pasiuntinius pas Vytautą Didįjį, sužinojo, kad Trakuose gyvena kažkokia tiurkų gentis. Jo didenybė Karlas XVI Gustafas su žmona Silvija panoro susitikti su karaimais. Pėsti iš Trakų Salos pilies atėjo prie karaimų maldos namų – kinesos, kur juos sutiko karimų moterys ir vaikai, pasipuošę tautiniais apdarais ir nešini vestuviniu pyragu bei druska. Kinesoje karaimų bendruomenės pirmininkas ir karaimų dvasinis vadovas Michailas Firkovičius karališkajai šeimai papasakojo apie Lietuvos Karaimų šiandieninį gyvenimą.
Šiandien gidas, žavėdamas Trakų svečiams savo “žinojimu” apie tris langus tos trobos, kurioje gyvena karaimai, porina, kad vienas langas Dievui skirtas, kitas karaliui, o trečias svečiui. Gal ir teisybė, nes ši garbinga ir darbšti tauta, jau 600 metų gyvenanti Lietuvoje, pasižymi ypatingu svetingumu, atvėrusi ne tik langą, bet ir savo sielą žmogui...
Arba- dengtas medinis dviratis vežimas, traukiamas daugiausia dviejų jungu kinkytų jaučių arba buivolų.
Chazarai- tiurkų klajoklių gentys, V-X a. gyvenusios Šiaurės Kaukaze, Žemutiniame Pavolgyje, prie Dono ir Azovo.VII a. sukūrė Chazarų kaganatą. VIII a. priėmė judaizmą. X a. suirus kaganatui, susiliejo su kitomis tiurkų gentimis: Kryme su polovcais ir sudarė karaimų branduolį.
Ciberija-
Hachanas- karaimų šventikas.
Hunai- klajoklių genčių sąjunga, susiformavusi II-IV a. Pauralės ir Pavolgio stepėse iš tiurkų chunų, atklydusių iš Centrinės Azijos, ir vietinių ugrų bei sarmatų genčių.
Karačiajai- tauta, gyvenanti Rusijos Stavropolio srities pietvakariuose.
Karuža- karaimų aukšto rango kariškis.
Kinesa- karaimų maldos namai su sale ir puošniu altoriumi prie pietinės sienos vyrams melstis ir chore - uždara patalpa moterų galerija.
Numulitinės klintys- (nummulites), vienaląsčių pirmuonių kriauklių nuogulos.
Polovcai- klajoklių tauta, gyvenusi X a. dabartinės Kazachijos šiaurinėje dalyje.
Skitai- šiaurės iranėnų kalbomis kalbėjusios gentys, besiverčiančios klajokline gyvulininkyste, VII pr.m.e. – III m.e.a. gyvenusios Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje.
Tachtamyšas- Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas, prašęs pagalbos atgauti sostą pas Vytautą Didįjį, mainais atsisakyti nuo Rusijos. Vytautas vėliau diplomatijos keliu į ordos sostą pasodino Tachtamyšo sūnų Soldaną.
Tamerlanas – Timūras, Kutlukas.
Timūras Kutlukas- Timūras Tamerlanas, Timurlengas (1336-1405.11.18) Vidurinės Azijos karvedys, Timūridų valstybės (1370-1507) įkūrėjas. Emyras (nuo 1370), iš sutiurkėjusios barlasų genties, tapęs Maveranachro emyru, valdęs Čingischano palikuonių vardu.
Tiurkai- pasivadinusi tokusogūzų genčių sąjunga, susidariusi Altajuje iš vienos hunų genties, kurią klajokliai žužanai ( ) atkėlė iš Rytų Turkestano, ir vietos genčių.
Žiliberas de Lenua- (Ghillbert de Lannoy) (1386-1462) flamandų keliautojas, diplomatas, 1413-14 metais lankęsis Lietuvos pajūryje, Vilniuje, Trakuose, Kaune prie Nemuno žemupio ir vidurupio. 1421 metais kaip Anglijos karaliaus pasiuntinį priėmė jį Jogaila prie Lvovo, o Vytautas Volynės Kremenece. Pirmasis aprašęs Vilniaus, Kauno ir Trakų pilis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą