Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2007-11-01

Alfredas Girdziušas; medžiaga apie fotonovelę "Ūla"; Ištrauka iš "Biografija arba biologinė rašliava"

Gal nuostabiausias mano širdžiai darbas – fotonovelės „Ūla“ sukūrimas. Šia fotoparoda buvo atidarytas 2005 metų rugsėjo 6 dieną Vilniaus rotušės festivalis. Nustebino viskas – žmonių dėmesys ir svečių gausumas. Šią parodą jau seniai svajojau padaryti, bet nebuvo medžiagos. Ir ją rinkau septynis metus, jeigu ne daugiau. Ir šiai parodai gimti buvo didelis akstinas – prisiminimai. Prisiminimai apie Dzūkijos upę Ūlą, pačią Dzūkiją, pušynus ir šiltus rudenio vakarus...

Alfredas Paliesius

Dzūkija

Dzūkija, Dzūkija, Dzūkija –
Smėlio kalvos, pušynai ir kloniai,
Ten Ūlos išsiraičius gija
Prisiglaudžia prie Merkio maloniai...
Rymo amžiai tarp vingių Grūdos,
Cimakavo krantų, Kludzo brado,
Prie Žiūrų, Musteikos, Matalyno būdos –
Lyg sau amžiną vietą atradę...
Pasiklydę kaimeliai miškuos,
Dzūkų šnektą nuplugdo Strauja,
Dzūkų dainą dainuoja visa
Dzūkija, Dzūkija, Dzūkija...

1994
***********************************************************************************

Aušra Ramoškaitė

Fotonovelė apie mergaitę Ūlą
(medžiaga buvo paruošta spaudai)

Rugsėjo 6 dieną Vilniaus rotušės festivalį atidarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Alfredo Girdziušo fotonovelė „Ūla“. Paroda veiks iki rugsėjo 25 dienos.
Autorius, Lietuvoje ir užsienio šalyse žinomas kaip aktų žanro atstovas, nustebino daugelį žiūrovų neįprasta tema – fotonovele apie vaiką. Bet, pasak A.Girdziušo, tai tęsinys to, ką jis rodė žiūrovams savo ankstesnėse „Apšvietimo etiudai, aktai“ parodose: juk „...gyvosios gamtos piramidės apačioje – amebos beplaukioja, viduryje – varliagyviai, o jos viršūnėje – žmogus! Kad žmogus pratęstų savo egzistenciją, o ne išnyktų kaip dinozauras, moteris privalo būti nors per pusę plauko aukščiau už vyrą grožiu, protu, elegancija, švelnumu ir visomis žmoniškomis dorybėmis. Kitaip koks vyras prieis prie jos, pamils ją, susilauks vaikučių. Tad aš fotografuoju grožio piramidės viršūnę, tad ši paroda – išdava ankstesniųjų parodų, tęsinys pasakojimų apie moteriškumą, išdava šio proceso galutinio rezultato – vaikučio gimimas, jo, kaip žmogiškosios giminės pratęsimo tarpinės grandies, gyvenimo pradžia!..“- taip šmaikštavo autorius rotušės pilnoje svečių Pilkojoje salėje.
A.Girdziušo fotonovelę galima įvardinti kaip triptiką: pirmoji dalis – mergaitės Ūlos gimimas, kuris turi jos vardo atsiradimo literatūrinę priešistorę, antroji dalis – ikimokyklinis gyvenimas ir trečioji, pati išraiškingiausia – pasiruošimas mokslui Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje (choreografijos bei baleto pamokos pas maestro Elegijų Bukaitį) ir mokslo pradžia mokykloje.
Baletmeisteris maestro Elegijus Bukaitis

Tai fotonuotraukų ciklas nuo pat Ūlos gimimo iki šių dienų, kai jai sukako septyneri metukai. Autorius parodą į fotonovelės rūbą „įvilko“savo (pasirašo literatūriniu pseudonimu Alfredu Paliesium) poetiniais tekstais ir, galbūt, kai kuriuos mergaitės gyvenimo tarpsnius šie eiliuoti pastebėjimai ypač išryškino: pirmasis bendravardžių Ūlų, upės ir mergaitės, susitikimas –„...Ūla pamils gal Ūlą, gal Ūlą išbučiuos Ūla...“. Ypač autorius pabrėžė adaptacinį laikotarpį prasidėjus mokslams menų mokykloje. Tai ir mokslas klasėje, namų ruoša, fortepijono pamokos – tas fizinis bei psichologinis krūvis vaikui, pasiryžusiam mokytis... baleto.Gal autorius tuo norėjo pabrėžti, jog už gražaus baleto šokio fasado slypi sunkus, varginantis darbas. Čia kulminacija pabrėžiama užmigusios su drabužiais Ūlos nuotrauka. Bet vaikas yra vaikas – nauja diena ir vargai užmiršti. Vėl šėlsmas su bendraklasiais, dūkimas su draugais. Skrydis sūpynėmis ir lėkimas keliu, kuriuo eina kanonų sukaustyta procesija. Taip parodyta priešstata tarp dogmų ir vaikiškos laisvės.
Berutuliuodamas fotonovelėje ne tik fotografinį bet ir literatūrinį pasakojimą, Alfredas Girdziušas parodo kaip formuojasi vaikučio pasaulio pažinimas nuo pat gimimo iki tos dienos, kai jis simboliškai tampa savarankišku savojo „aš“ šeimininku.
Tai ypač ryšku pačiose paskutinėse dvejose nuotraukose: Ūla važiuoja traukiniu ir žvelgia pro langą tolyn, į nežinią, o mintys jos lenkia patį sąstatą – koks likimas jos laukia ten, tolumoje. Ir paskutinėje nuotraukoje pavaizduota Ūla, beeinanti tolyn vingiuotu keliu – „...nešuosi savyje šviesiausią viltį...“.

Taip autorius optimistiškai savą viltį atiduoda nešti savajai... dukrelei Ūlai.
********************************************************************



Alfredas Paliesius

Pasakojimas apie Ūlą

Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Buvo rugsėjo mėnesio pats vidurys. Basčiausi miškuose netoli Zervynų ir rankiojau grybus. Deja, negausus derlius ar grybingų vietų nežinojimas vijo ir vijo tolyn, kol pagaliau iššokau prie upės. Tai buvo Ūla.
Retokai apaugusi alksniais salpinė terasė nedideliu vingiu išrietė upę ir baigėsi neaukštu skardžiu. Čia ir nutariau perkąsti, tuolab, kad pastebėjau dar vieną grybautoją, kurstantį varganą lauželį. Pasilabinau. Lauželio šeimininkas maloniai atsakė ir pakvietė patogiai įsikurti. Mūsų bendrą stalą paįvairino tik mano paguldyta gertuvė su naminiu obuolių vynu. Saulė glamonėjo spinduliais, svaigino čiobreliai ir laužo dūmai. Įsikalbėjome. Apie grybus, apie Lietuvoje kvepiančias permainas, vėl apie grybus. Ir aš, žvelgdamas į jauno pašnekovo žilus plaukus, nelabai gudriai pabandžiau atspėti jo amžių. Vyras surimtėjo ir giliai atsidusęs papasakojo nutikimą, kurio dalyvis buvo jis pats. Tada, per naktį, jis ir pražilo...


-…Esu iš Vilniaus ir į šias vietas pirmą kartą pakliuvau, kai turėjau dvidešimt metų. Mėgstu gamtą ir dažnai mano grybavimai pasibaigia nakvyne miške ar prie vandens. Įmantraus nieko nesitampau – įsikuriu ten, kur užklumpa vakaras. Ir tada, kai aš dar nepažinojau šių vietų ir nežinojau prie kokios upės pavakary atlapnojau, nieko neturėjau: įkūriau laužą, pasitiesiau neperšlampamą kilimėlį ir savo nuolatinį palydovą - kareivišką katiliuką. Jį ir užkaičiau su vandeniu. Pradėjo kilti rūkas. Išbariau save, kad pasirinkau labai jau atvirą vietą nakvynei. Bet po sočios vakarienės greit užmigau.


Pabudino ne drėgmė ar šaltis, o keistas jausmas, kad kažkas mane stebi. Laužas degė skaisčiai, lyg ką tik užkurtas. Aplinkui buvo šviesu nuo pilnaties bet, už keliolikos žingsnių rūkas jau tirpdė medžių siluetus. Tuo metu visai netoli pasigirdo gūdus vilko staugimas. Nesu bailys, bet kailis pašiurpo, tad peilį prisitraukiau arčiau. Pašokau, atsigręžiau, kad žvigtelėčiau į mėnulį ir... vos į laužą neįvirtau – priešais mane stovėjo basa ilgais plaukais mergina. Na, galvoju, arba vietinė viliokė, arba iš tų poilsiautojų, atsibasčiusių savaitgaliui prie upės. Ir tikrai, tolėliau pamačiau jų visą ratelį. Visos basos ir, keisčiausia, visos panašios lyg būtų seserys. Nei palapinių, nei mantos nesimatė. Sumanė mat, galvoju, šmaikštuolės iš manęs pasišaipyti! – pakvietė į ratelį, kad vienas nešalčiau. Šokėjas aš menkas, bet tą naktį siautėjau – na ir šokom! Nežinau, dabar tikrai negaliu pasakyti, bet, atrodo, muzika skambėjo. Tai buvo kažkoks siautulys, kokio gyvenime daugiau nepatyriau – lėkėm ratu, sukomės, nardėm toms kvatoklėms krykštaujant į upės duburį, į pačius verpetus, vėl lėkėm ratu, kol pagaliau, prarasdamas nuovoką, sudribau prie savojo laužo. Akis užmerkiu ir aš vėl lekiu ratu - lyg pirmą kartą būčiau prisisiurbęs degtinės. Atsimerkiu – žvaigždės ratu skrieja, mėnulio pilnatis taip arti, kad net pro užmerktus vokus spigina akis. Laiko tėkmės nesuvokiau…

…Pramerkiu akis, o priešais mane vėl stovi toji mergina. Pati jauniausia iš tų basakojų. Ir čia vėl lyg vilkas užstaugia – Ū-Ū-Ū! Ir keistas aidas, lyg lojantis, lyg aikčiojantis – A-A-A… Dabar žinau šios upės vardą - Ūla. Gal ir tada tą merginą kažkas šaukė šiuo vardu – Ūla. Tik iškart aš to nesuvokiau. Gal tai tik sutapimas, bet, prisiekiu, aš girdėjau aiškiai tokį vardą ir tikiu, tai buvo Jos vardas, vardas tos merginos. Ir dar kas keisčiausia – aš stebėjau ją iš taip arti, kaip dabar patį matau. Įsiminiau visam gyvenimui jos veidą. Tada tik spoksojau išsprogdinęs veizolus, nes sąnariai nebeklausė, buvau lyg sustingęs. Gulėjau kaip sukaustytas. Mačiau, kaip Ūla nuėjo prie upės ir lyg ištirpo rūke. Laukiau sulaikęs kvapą ir skaičiavau savos širdies dūžius. Ar aš pabudau? Nežinau pirmiausia ar aš miegojau! Kai atsipeikėjau, laužas smagiai liepsnojo, o rūkas taip ir neišsisklaidė iki aušros. Prašvitus nusliūkinau besišaipydamas iš savo sapno ten, kur šėlau. Ir prisiekiu visais šventaisiais, kiek tik jų yra pasaulyje – pievelėje pamačiau ratą be rasos. Sausutėlį pievos plotelį! Pamaniau, jog kuoktelėjau. Nubridau upės link, kad apsišlakstyčiau įkaitusią galvą ir, kai pasilenkiau, vandenyje pamačiau save tokį, kokį matote dabar – visai žilą. Truktelėjau kuokštą ir iš tarpupirščių į vandenį barsčiau žilus plaukus...
Daugelį metų lankausi čia, pramyniau, galima sakyti, taką. Sėdžiu kartais nuo vakaro žaros iki ryto aušros, kuriu didžiausius laužus, bet dvasios tyli. Geriu šios upės vandenį, neriu į šaltą kaip ledas duburį, klausiu vos ne kiekvienos pušies, alksnio kur Ūla, bet visi tyli. Tyli ir upė. Tos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją šaukiu...
...Žilagalvis vyras nutilo ir, panarinęs galvą, su vytele pradėjo laužo pelenuose braižyti mįslingus hieroglifus. Nubraižo, išlygina ir vėl kuria naujus. Tik daug vėliau, kai į rankas pakliuvo japonų-lietuvių kalbų mokomasis žodynas, suradau vieną labiausiai įstrigusį, labai panašų į vieną ženklą – tai buvo žodis “moteris”. Nežinau, ar tik atsitiktinai sutapo tie rašmenys, ar prie Ūlos tądien žilvičio vytis anos Ūlos mintis ar prašymą, o gal kvietimą ar šauksmą norėjo išsakyti, priminti anam vyrui – aš tau rašau tavo ranka iš praeities, tik skaityk, suprask. Gal toji patrakėlė mergina vytį vedžiojo? Sunku paaiškinti, dar sunkiau suvokti tuos atsitiktinumo dėsnius, kurie, anaiptol, ne atsitiktinai, o pasirinktinai valdo mus...
**********************************************************

Kvietimas į“Ffotonovelė „Ūla“ parodą
Apie fotoparodą „Ūla“ taip pat buvo parašyta 2005 spalio 8 dienos laikraštyje „Voruta“ ir paskelbta internete.
„Voruta“, 2005 m. spalio 8 d. Nr. 19(589)
Fotonovelė „Ūla“ – odė dukrai
Vilniaus Rotušėje, kur daugelis menininkų eksponuoja savo darbus, rugsėjį veikė žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo fotoparoda. Autorius ją pavadino fotonovele „Ūla“. Tai labai asmeniškas pasakojimas apie jo septynmetės dukrelės gyvenimą nuo pat jos gimimo, kuris anaiptol neatrodo vaikiškas. Fiksuodamas esminius momentus, menininkas bando mus supažindinti su vaiko žingsniais į pasaulį.

Autorius aiškina, kaip kilo mintis duoti dukrai Ūlos vardą. „Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Grybaujant teko atsidurti prie Ūlos krantų. Paveiktas subtilaus gamtos grožio, o gal suvalgyto netinkamo grybo, susapnavau sapną, supintą iš mistinių ženklų. Sapne regėtos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją vadinu…“ – rašo A. Girdziušas. Fotomenininkas šalia kiekvienos nuotraukos pateikia po minimalistinį aprašymą, o jo dukrelė kai kuriuos jų padailino piešinėliais. Darbuose perteikti svarbiausi momentai: žmona Aušra su sūnumi Pijumi laukia mažojo žmogeliuko atėjimo į šį pasaulį, intymūs gimimo džiaugsmai, Ūlos ir Ūlos upės susitikimas mėnesienoje. Paminėtas krikšto Trakų bažnyčioje momentas, kada mons. V.P.Rūkui paklausus, kokį šventą vardą duos kūdikiui, Alfredas atsakęs, „jog nėra lietuviui šventesnio vardo negu upės Ūla vardas“.Toliau perteikiamas mergaitės baleto mokymasis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Menininkas fotonovelę pateikia reportažinėmis nuotraukomis, taip pabrėždamas, jog ta akimirka jau nebepasikartos. A. Girdziušas sąmoningai pasirinko nuotraukų eiliškumą. Akcentuodamas darbo pabaigą dviem ypatingom nuotraukomis, kuriose – mergaitės žengimas iš vaikystės į dar nežinomą pasaulį. Autorius palieka galimybę kurti kitą fotonovelę plėtojant šią temą.
Menininko biografijos preliudija
Įdomi ne tik fotomenininko biografija, bet ir jo šeimos šaknys Lietuvoje. Pasak A. Girdziušo, kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta išknisti šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu.
Alfredo Girdziušo giminės šaknys Ignalinos rajone, Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime. Ten jis gimė ir augo. Visas kaimas pažinojo jo senelį (tėvo tėvą) Krištopą Girdžiušą – „čierauniką“ (raganių). Mokslų Krištopui teko semtis Rusijoje. Domėdamasis savo protėviais fotomenininkas sužinojo, jog Krištopui teko Peterburge „padirbėti“, o savam kaime senelis visus stebino originaliais fokusais. 1996 metais išleistoje Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ A.Girdziušas rado gana įdomią informaciją, patvirtinančią jo pasakojimus: „…1883 metais iš Peterburgo į tėviškę grįžo K Girdžiušas (1858–1936), pramintas Belecku. Jis parsivežė daug įvairaus rekvizito, magijos knygų. Ignalinos apylinkių klojimuose Girdžiušas demonstruodavo skraidantį rutulį. Žmonės pasakojo, kad jis galėjęs užtvindyti pirkią vandeniu. Greičiausiai tai buvo masinės hipnozės seansai.“
Alfredas Girdziušas puikiai atsimena knygą „Juodoji magija“, iš kurios teko mokytis slaviškų raidžių. „Tačiau to krašto žmonės nesidavėme nei sulenkinami, nei sugudinami: dzvylika miedzinių kaciliukų paciltėn pliumpc… Taigi lyg ir dzūkai. Rytų dzūkai pagal kalbininkus,“ – rašo fotomenininkas.
Mama Jadvyga kilusi iš Stasio Černiausko šeimos, kurie 1938 metais ketino emigruoti į Prancūziją, tačiau Liudvikui Girdžiušui (Alfredo tėvui) pasipiršus Jadvygai, tai neįvyko. Alfredas gimė Girdžiušų šeimoje, o pasų poskyrio darbuotojos dėka, tapo Girdziušu. Kaip ir daugeliui tokios tvarkos nuskriaustųjų, Alfredui giminystę teko įrodinėti teisme. Šeimoje buvo penki vaikai, Alfredas vienas iš dvynių brolių. Tėvo jie neprisimena, nes jis 1949 metais prieš pat šv.Velykas buvo nušautas bolševikų kariuomenės kareivių. Mamos Jadvygos šeimoje taipogi būta žudymų, kurie paliko kartų pėdsaką kiekvieno iš jų širdyje.
Vėliau Jadvyga Girdžiušienė ištekėjo už Martyno Katkausko, pagimdė dar keturis vaikus. Dviems ilgai negyvenus, liko septyni vaikai. Kadangi šeimyna buvo gausi, vaikams teko uždarbiauti ganant karves. Naudingas buvo ne tik natūrinis darbo mokestis – bulvės, grūdai, bet ir laisvu laiku perskaitytos knygos.
Teko A. Girdziušui bei jo broliui mokytis Molėtų mokykloje-internate. Atsidūrusiems toli nuo artimųjų jiems reikėjo išmokti savarankiškumo, disciplinos, buities darbų – adyti kojines, valgį gaminti, pasitaisyti elektros prietaisus ir kt., kurie praverčia ir šiandien. Baigę aštuonias klases broliai nutarė mokslus tęsti Vilniuje. Čia jų keliai išsiskyrė – Alfredas, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto inžinerinės geologijos ir hidrogeologijos specialybės studijas. Čia ir prasidėjo įdomus fotomenininko gyvenimas. Teko jam dirbti taigoje (Rusijos Kemerovo šiauriniuose rajonuose), daug keliauti po Rusiją, Vidurinę Aziją, Užbaikalę, Altajų, Pamyrą, Užkarpatę, Užkaukazę. 1998 metais su būsima žmona Aušra Gruzdzevičiūte organizavo daug kur skelbtą ir daug kur aptarinėtą pirmą ekspediciją į Pamyro kalnus ieškoti sniego žmogaus. Visi žygiai, žinoma, buvo fiksuojami
fotojuostose. Fotoaparatas į jo rankas pakliuvo, kai jam sukako 19 metų. Nuo to laiko jis sugebėjo savo negatyvus išsaugoti, archyvuoti, aprašyti.
Fotojuostose įamžino 1988–1991 metų įvykius,organizavo fotoparodas, ir už tai Alfredas Girdziušas buvo apdovanotas „Sausio 13-osios atminimo medaliu“. Viena paroda apkeliavo Lietuvą, pabuvojo Lenkijoje.
Paaiškėjus, kad geologija neturi jokių perspektyvų, fotomenininkas bandė reikštis žurnalistikoje. Dirbo žurnale „Mūsų žodis“, laikraščiuose „Lietuvos aidas“ ir „Respublika“, kartu su bendraminčiais įkūrė spalvotą rajoninį laikraštį „Trakiečių rūpesčiai“ (vėliau – „Senoji Sostinė“), fotokorespondentu dirbo „Dienoje“. Po trečio kurso teko atsisakyti mokslų dėl darbo, šeimos, kūrybos.
Pirmąją viešą fotoparodą 1984 metais surengė „Vilniaus“ kino teatre ir vadinosi „Apšvietimo etiudai, aktai“. Šis pavadinimas iki šiol nekinta. Kinta tik turinys. 1989 metais tapo Fotomenininkų sąjungos nariu. Šiuo metu Alfredas
Girdziušas, talkinamas žmonos Aušros (H. Sinkevičiaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, rašanti straipsnius), kasmet surengia 5–6 personalines fotoparodas skirtingų žanrų, tačiau tradicinė fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ išlieka. Moka užsidirbti iš fotografavimo, todėl turi nuosavą fotostudiją. Nuo 2003 metų Vilniaus licėjuje dėsto fotografijos meną ir organizuoja mokinių parodas. Galima sakyti, jog fotomenininkas Alfredas Girdziušas yra labai veikli, daug mačiusi
ir išgyvenusi, daug pasiekusi ir dar siekianti asmenybė. Beje, Aušra ir Alfredas gyvena Lentvaryje.
Nuotraukas rasite laikraštyje „Voruta“ Nr. 19 (589), 2005 m. spalio 8 d.
Dana Buinickaitė, "Voruta", Nr. 19 (589), 2005 m. spalio 8 d.


*************************************************************

„Galvė“ 2005 m. rugsėjo 9 d. Nr.36
Aktualijos

Sigita Nemeikaitė

Poema apie Ūlą

Vilniaus rotušėje antradienį atidaryta žinomo šalies fotomenininko, „Galvės“ laikraščio bendradarbio lentvariečio Alfredo Girdziušo fotonovelės paroda „Ūla“. Fotografijos vaizdais A.Girdziušas pasakoja labai intymią ir asmenišką – savo mažosios septynmetės dukrytės Ūlos – istoriją nuo pat pirmosios jos gimimo dienos.
Nuotraukose matome mažo žmogaus gyvenimo preliudiją. Pirmiausia besilaukiančią mažylės Alfredo žmoną Aušrą su sūnumi Pijumi, kuris bando išgirsti sesutės beldimąsi į pasaulį, jos įstabų gimimo momentą, paaugusios Ūlos žaidimus ir sunkias baleto pamokas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Ekspozicija baigiasi simboliniu kadru – mažoji mergytė keliauja tolyn vingiuojančiu vieškeliu. Jos gyvenimas tik prasideda, jai tik pradeda atsiverti pasaulis. „Nešuosi savyje šviesiausią viltį“, - tokius Alfredo parašytus žodžius perskaitome po šia nuotrauka.
Ši paroda – tai labai poetiškas ir kartu žemiškas pasakojimas apie besiformuojančią vaiko asmenybę. Ir ne tik tai. Alfredas ne tik įamžino vaizdus, bet ir pats parašė eiliuotus tekstus nuotraukoms, kuriuose apmąsto ir savąjį žmogiškąjį bei kūrybos kelią. Šį išbaigtą, su didele meile padarytą kūrybinį darbą galima vadinti ne tik fotonovele, bet ir fotopoema.
Paroda „Ūla“ veiks visą mėnesį. Įdomu, kad ji pradeda fotoparodų ciklą Vilniaus rotušėje.

V.Kasperavičiaus nuotr.

Trakų rajoniniame laikraštyje „Galvė“ šiltai atsiliepė apie fotoparodą „Ūla“

**********************************************************************

„Lietuvos žinios“

Paroda

Mindaugas Klusas

Nuotraukose tilpęs vaikystės žavesys

Beveik visą mėnesį Vilniaus rotušėje Pilkojoje salėje bus spalvingiausia, vaikystės žavesį spinduliuojanti erdvė – čia atidaryta fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda – fotonovelė „Ūla“

Ekspozicijoje – septynmetės fotografo dukrelės Ūlos vaizdinė biografija, papildyta autoriaus literatūrinio pseudonimo Alfredo Paliesiaus poetiniais tekstais, taip pat mergaitės piešiniais.
Fotonovelė prasideda „Pasakojimu apie Ūlą“. Mįslingi jo įvykiai kuria savitą mergaitės gimimo priešistorę. Nakties užkluptas keliautojas sutinka viliokes paupio dievaites ir per gaivališką jų šėlsmą išgirsta Ūlos vardą. Būsima gyvybė dar tvyro išsisklaidžiusi gamtoje, bet vyriško ir moteriško prado susiliejimas šokio kvaituly pranašauja, kad ji ateina.
Pirmuosiuose fotonovelės vaizduose įamžintas Ūlos atėjimas į šį pasaulį, mamos apkabinimas, pasisveikinimas su broliu ir dviejų bendravardžių – upės ir mergaitės – susitikimas. Kitos fotografijos pasakoja istorijas apie iškritusį dantuką ir pelytę, mergaitę ir skėtį. Vaikų darželyje užfiksuotas dviejų mažylių pokalbis pažymi naują – draugystės, mokymosi gyventi bendruomenėje – tarpsnį.


„Lietuvos žinios“ taip pat parašė labai lyrinį atsiliepimą apie „Ūlą“

Ateina laikas įsigyti ir kitokių įgūdžių – Ūla ima lankyti choreografijos, baleto pamokas. Nuotraukose matyti, kaip susikaupusi ji lavina judesių grakštumą. Šokio ir lankstumo mokyklą keičia pradinės klasės vaizdai, susitikimas su pirmąja mokytoja. Menininkas fiksuoja namų darbų ruošą, nuovargį ir neįveikiamą, bet labai saldų miegą, Pegaso ratais nešantį mergaitę į nežinomus tolius.
Atskirą fotografijų ciklą sudaro fortepijono pamokos. Tačiau užtenka laiko ir šėlionėms su draugais – ant didžiulės kaip visas pasaulis lovos ar tėčio fotostudijoje. Pas tėvelį, žinoma, smagiausia. Juolab, kad čia paišdykauti ateina ir maestro Elegijus. Ūla atsiduria persirengėlių ir ateivių iš praeities apsuptyje. Kartais bičiuliai taip įsidūksta, kad sugeba vienu metu atsidurti keturiuose kambario kampuose.
Paskutinėse novelės nuotraukose – Ūlos vasara kaime. Tupint medyje smagu pamąstyti apie dienos įvykis. Arba skriejant sūpynėmis negalvoti visai.
Alfredas Girdziušas paminėjo kelias fotografijas, kuriomis jis ypač patenkintas. Vienoje menininkui pavyko sugauti gležno, bet laisve, gyvybe trykštančio vaikelio ir sustingusių, procesijoje išsirikiavusių figūrų kontrastą. Antroje nuotraukoje matyti, kaip Ūla keliauja traukiniu ir susimąsčiusi žvelgia pro langą. Jos veidas toks tikroviškas, kad, regis, tuoj pasuks galvą ir mirktelės mums visiems.
Autorius, pasakojimą pradėjęs Ūlos atėjimu į šį pasaulį, paskutinėje fotonovelės nuotraukoje tarsi išlydi ją, išeinančią tėviškės takais – į ateitį.
Dauguma šioje parodoje eksponuojamų nuotraukų – portretinės. Čia labai svarbus judesys, fiksuojama fotonovelės veikėjos nuotaika, vidinio pasaulio atspindys veide.
Kol tėtis pasakojo apie parodą, Ūla su savo draugėmis lakstė po rotušės sales - visai kaip tos paupio dievaitės.

Paroda Vilniaus rotušėje veiks iki rugsėjo 25 dienos

Autoriaus nuotrauka (Ramūno Danisevičiaus): fotomenininko Alfredo Girdziušo fotonovelės herojė – dukra Ūla

Komentarų nėra: