Alfredas Girdziušas Paliesius
Trogloditas
Aš rėkiau kiek tik leido jėgos. Neapsakoma baimė kaustė sąmonę, dairiausi paklaikęs aplinkui į milžiniškas aštriabriaunes uolas ieškodamas tamsiuose plyšiuose tįsančio Ūlos kūno, bet šešėliai ir krioklio sukeltas rūkas slėpė viską. Suskeldėjusi ledyno atbraila kybojo virš galvos ir rodėsi tuoj tuoj nugarmės žemyn nusinešdama beklykiantį mane. Panika didėjo su kiekvienu mano išsižiojimu, blaškiausi nuo vieno riedulio prie kito, bet, kaip užkeiktas, vėl ir vėl lėkdavau prie numestos kuprinės lyg vienintelio mano išsigelbėjimo. Vandens griaudėjimas ir uolų virpėjimas vis labiau gniuždė mane. Iš nevilties sudribau ant kietai prigrūstos kuprinės ir nukreipiau pastėrusį žvilgsnį į apačioje betįsantį cirką*, apjuostą stačių šlaitų ir kurumų**. Staiga tarp riedulių sublykčiojo balta dėmė – iš baltos burės siūta kuprinė. Ūla leidosi žemyn! Staigiau išsiblaiviau. Nežinios ir siaubo skraistė prasiskleidė, pašokau, čiupau savąją naštą, pakėliau ir...
...Stovėjo JIS ne toliau dvidešimties metrų. Po pat ledyno atbraila. Retsykiais krentančio vandens masė šydu uždengdavo nejudančią stovylą. Tai buvo JIS! Nors laukiau ir pats ieškojau susitikimo, bet šis netikėtumas dar labiau išgąsdino ir atėmė amą nei Ūlos dingimas. Prisiekiu visais šventais apaštalais - man pradėjo linkti kojos ir aš vos nesuklupau. Suvokiau, jog JIS, o ne aš JĮ sekėme visą laiką. Gal dešimt sekundžių apžiūrinėjau sustingusį atsiradėlį. Tai buvo milžiniškas padaras, panašus į beždžionę, murzinai rudu kailiu, plačiais pečiais ir ilgokomis rankomis. Pilvas pasirodė gana didokas šiam atletui. Juodos bedugnės akys buvo įsmeigtos į mane ir, atrodė, gręžte gręžė. Nei nosies, nei burnos ar veido bruožų nesimatė. Tik piktos juodos akys. Kailis nuo vandens purslų blizgėjo ir keitė spalvą. Supratau, kad tai vienintelis mano šansas nufotografuoti šio tarpeklio ar kalnagūbrio šeimininką. O fotoaparatas kuprinėje guli įvyniotas į megztinį. Pakelta sunki kuprinė traukė rankas ir aš staiga nuleidau ją prie kojų. Pasigirdo trekštelėjimas. Išsigandau, kad lūžo kuprinės rėmas ir akimirkai žvilgtelėjau žemyn. Kai pakėliau galvą už vandens šydo nieko nesimatė...
...Reliktinis hominidas***, arba taip vadinamas hominoidas? Kas jis? Fantazijos vaisius ar realybė? Sniego žmogus, jetis, almasty ar chun-guresas – daugiavardis gyvūnas ar mūsų, žmonių, artimiausias giminaitis? Tarpinė grandis tarp mūsų ir... primatų? Trogloditas**** ar protaujanti būtybė? Kodėl visa JO istorija tai tik “buvo”, “yra, bet...”, tai yra tik netiesioginiai įrodymai – paliktos grunte pėdos, kuokštai plaukų, neryškios nuotraukos ir liudininkų pasakojimai apie netikėtus susitikimus. Bet visi(!), kaip susitarę (nors gyvena įvairiuose pasaulio kampeliuose, skirtingų profesijų, išsilavinimų, požiūrių) pasakoja apie vieną ir tą pačią esybę. Skiriasi tik detalės – ūgis, plaukų spalva, elgesys ir susitikimo aplinkybės. Ir kodėl neturime JO skeleto? Juk jie taip pat mirtingi. Neužfiksuotas slapčiausiomis kino, fotokameromis...
1974 metais dirbau Rusijos Kemerovo srities šiaurėje, Anžero-Sudžensko rajone. Mūsų geologų bazė buvo įsikūrusi prie Jajos upės. Kasdieniniai maršrutai, taiga, uodai, mašalai. Pirmyn tuščias, tik su miegmaišiu bei sausu maisto daviniu, atgal – su grunto ir vandens pavyzdžiais. Velki iki 10-15 kilogramų, 25-40 kilometrų į abu galus. Taiga! Rugpjūčio mėnesį taiga darosi raudona nuo serbentų. Didžiulių, sultingų ir rūgščių rūgščiausių. Tuo metu raudonieji serbentai taip dantis “nušveisdavo”, kad net vėsokas oras dilgindavo burną. Uogaudavome ne tik mes. Dažnokai “užsirioglindavome” ir ant meškų, bebraukiančių tas pačias uogas. Apsiginti nuo žvėrių tampydavom su savim karabinus. Bet dažniau paprastą raketinį pistoletą - nubaidyti žvėrį. Eini, skubi, skiriesi pomiškį ir tau traukiasi iš kelio taigos šeimininkai – briedžiai, meškos. Kartais tik užgirsti, kartais pamatai. Bijodavai labiausiai susitikti su dvikojais “žvėrimis”- pabėgusiais kaliniais, kriminaliniais nusikaltėliais. Girdėdavai, jog tie žmogėnai užpuldavo geologus ar topografus iš pasalų, kad pagrobtų ginklą. Bet tai būdavo tik kalbos. Taiga buvo “prifarširuota” tų “KP Nr....” - tuščių, apleistų sovietinių konclagerių. Keliuose dažnai mūsų mašinas stabdydavo ir krėsdavo ginkluoti kareiviai ir milicininkai.
Į maršrutus eidavome poromis – technikas ir “RR”, t.y. “raznorabočy”, paprasčiausias darbininkas. Tądien su manimi ėjo Saša Spiridonovas iš Novokuznecko. Brovėmės į Zolotoj Kitat’o upės aukštupį. Serbentai ir serbentai. Praskiri ir neri. Praskiri ir... Priešais mus nuo žemės pakyla meška. Ne, ne meška. Žmogus apsirengęs išverstais kailiais. Ir ne žmogus. Beždžionė. Stambi, vos ne dviejų metrų ūgio. Ir ne beždžionė! Spiridonovas trenkiasi man į nugarą. Mūsų ir žmogaus-beždžionės akys susitinka. Jos rudos, giliai įdubusios, nosis plokščia, veidas pajuodęs ar apaugęs juodais šeriais, apsiaustas-kailis purvinai rudas. Kūnas gana proporcingas...
Tik kelios akimirkos ir šmėkla žmogaus-beždžionės pavidale pranyko – nėrė į tuos pačius serbentus.
-Tiuremščik...- pralemeno Saša ir nusitraukė vienvamzdį medžioklinį šautuvą.
Išgulėta žolė trenkė aitriu, panašiu į česnako, kvapu.
Bazėje po skuboto mūsų grįžimo buvo paskelbta “karinė” padėtis ir miegojome su užtaisytais karabinais.
Tik po gero dešimtmečio suvokiau, ką tada taigoje buvau susitikęs. Pradėjau domėtis, ieškoti medžiagos, liudininkų paskelbtų straipsnių, fotonuotraukų ar piešinių. 1987 metų liepos 9 dienos “Komsomolskaja pravda” laikraštyje perskaičiau didžiulį “Apvaliojo stalo” posėdžio protokolą “Reliktinio hominoido paieškos.” Laikraštyje buvo paskelbtas ir konkursas: “Smalsuolių klubas” kvietė skaitytojus organizuoti reliktinio hominoido – “sniego žmogaus” paieškas tuose rajonuose, kur dažniausiai buvo užfiksuota susitikimų. Mano surinktais duomenimis dažniausiai tuometinės Tarybų Sąjungos teritorijoje “sniego žmogus” buvo matytas Pamyro, Altajaus ir Kaukazo kalnuose. Ruošiausi visus metus. Laiškais “bombardavau” tuos laikraščius, kuriuose rasdavau informacijos apie reliktinį hominoidą. Laikraštyje “Trud” (1987.12.4) radau žurnalisto O.Kviatkovskio interviu su žinomu Kazachstano mokslininku, natūralistu ir rašytoju Pavlu Marikovskiu. Iš Alma-Atos laišką gavau gana greitai. Profesorius be žodinių palaiminimų rekomendavo susisiekti su Valentinu Balmočnych iš Ust-Kamenogorsko. Laiške Valentinas man patarė vykti į Pamyrą ir “iššukuoti” Garmo (Tadžikija) rajone esantį Komarobo tarpeklį. Šiame tarpeklyje bene dažniausiai vietiniai tadžikai ir uzbekai matydavo ječius.
Iš didelio debesies dažniausiai vos keli lašai nukrenta. Tad ir iš norinčių su manimi važiuoti liko keturiese – venas vilnietis biologas ir daktaras iš Kauno. Buvome susitarę susitikti Obi-Garme – pusiaukelėje tarp Tadžikijos sostinės ir Garmo miesto.Bet... jau man su Ūla nuvykus į Dušambe, gavome telegramą, kad nei vienas, nei kitas negali atvykti. Likau aš ir Ūla. Tik dviese. Kilti į kalnus ar grįžti? Obi-Garme, šiurpinant savo plikomis kojomis vietinius gyventojus ir besikaitinant karštose mineralinių vandenų versmėse, susipažinome su pašto, į kurį lakstydavome skambinti į Lietuvą, darbuotoju Šodi Kabilovu. Jis pakvietė pagyventi pas save, o per ilgus ir įdomius vakarinius pokalbius Šodi sužinojo mūsų kelionės tikslą. Šeimininkas patvirtino, jog tame tarpeklyje dažnai buvo matomi “sniego žmonės”, o vieną kartą ir jo tėvas, dirbęs penkiasdešimtaisiais geologinėje ekspedicijoje, gelbėjo nuo neprašyto svečio, ječio, kolegų “NZ”- neliečiamas maisto atsargas – didžiulį graikinių riešutų krepšį. Vagišius bei smaguris visgi nugvelbė krepšį, palikdamas ant tako tik milžiniškas pėdas. Geologai kitą dieną landžiojo po kalnus, bet pėdos pranyko prie stačios uolos, į kurią be alpinistų įrangos neįsiropšti. Šodi pergyveno, kad negali su mumis vykti, o mes irgi – neteksime vedlio.
Garme vėl pasisekė – sukarintos priešgaisrinės apsaugos leitenantas Ismailovas (vardo nepasisakė), kurio pasiteiravome kaip nukakti į Komarobo tarpeklį, mus ne tik nubogino su motociklu į tarpeklio žiotis, bet taip pat patvirtino, kad šiame tarpeklyje yra mūsų ieškomų “personų”. Kol ruošėmės žygiui, Komarobo tarybinio ūkio direktorius Zijorat Kalandorov pasikvietė į svečius arbatos ir papasakojo, jog 1950-1951 metais geologai, tyrę šį tarpeklį, prarado jauną merginą, technikę, kurią pagrobė “sniego žmogus”. Pagrobėjas merginą laikė oloje visą mėnesį ir maitino žalia mėsa bei vaisiais. Prieš išeidamas ieškoti maisto, olos angą užversdavo milžinišku akmeniu. Bet kartą liko didokas plyšys, pro kurį mergina išlindo lauk, pakabino ant medžio skarelę, kurią ir pamatė sraigtasparnio pilotai. Gelbėjant geologę atbėgo “sniego žmogus” ir įsiutęs pradėjo mėtyti milžiniškus riedulius į mašiną. Mergina buvo išgelbėta ir išvežta į Maskvą. Tolesnis jos likimas nežinomas.
Komarobo tarpekliu tekančios upės atkarpos vadinamos skirtingais vardais: žiotyse – Komarob, aukščiau, už 18-20 kilometrų, Sarkafo kišlako apylinkėse subėga dvi upės – Subadal ir Daštichirson. Ant dešiniojo Daštichirsono kranto ir įsikuriame pirmąją stovyklą. Ištempiame vieno kilometro ilgio signalizaciją – plonutį telefono laidelį su kontaktiniais davikliais. Nuo jų išvedžiojami paprasčiausi siūlai. Įtempk juos ir palapinėje jau pypsi imtuvas. Prasideda iš pradžių jaudinantis,o vėliau nuobodokas laukimas. Nuskausta akys besižvalgant su žiūronais. O šešėliai, atrodo, juda, kinta. Kažkas juose slepiasi, stebi mus, seka kiekvieną mūsų žingsnį, jautiesi bejėgis...
Po vėlyvos vakarienės Ūla čiumpa žiūronus ir, nukreipusi į uolų viršūnes, tingiai “šukuoja” kalnus kitoje upės pusėje. Staiga tyliai pašaukia, prašo pažvelgti į pačią aukščiausią uolą keteroje. Pačioje viršūnėje stovyla – rausvame dangaus fone aiškiai matosi dvi kojos, storas liemuo, galva be kaklo. Tik kontūrai. Lokys? Piemuo? Ką jis daro pusketvirto kilometro aukštyje ant uolos? Bėga laikas, greitai temsta, o siluetas nejuda. Dar minutė ir juodame kalnų danguje įsižiebia ryškios, ranka pasiekiamos žvaigždės...
Ankstų rytą uola plikut plikutėlė. Iki uolos apie kilometrą. Dar upė putojanti. Išlandžiojame visus plyšius, atbrailas. Nieko įtartino – nei pėdos, nei įbrėžimo. Vakare jau nieko neįžvelgiame. Rytoj turime eiti gilyn į tarpeklį. Signalizacija nesuveikė, tylu, bet neramu...
...Komarobo tarpeklis iki 1950 metų buvo apgyvendintas. Kas 4-5 kilometrai kišlakas. Atvykę rusai tadžikus varu išvarė į Vachšos upės slėnį medvilnės auginti. Tikriau – į mirtį. Kišlakus sprogdino, griovė. Enkavedistai be teismo, už “ryšius su basmačiais”, pabėgusius gyventojus paskelbė už įstatymo ribų, gaudė, šaudė vietoje arba, pririšę už rankų, mesdavo į ledinį kalnų upių vandenį. Liko tušti sodai, daržai. O kiekvieną rudenį kažkas vaisius surinkdavo, kažkas nakvodavo, nes rasdavo guolius, kažkas būstų, nors ir tuščių, duris palikdavo atlapas.
Ir vėl, kaip 1921-25 metais kalnų takeliais slinkdavo baudžiamieji NKVD rusų būriai.
Tada, apie 1925-uosius, iš Dušambė atvyko specialus čekistų būrys, vadovaujamas komisaro Ustilovo. Į Petro I-jo kalnagūbrį pasitraukė nemažas baltagvardiečių karininkų būrys. Kažkas išdavė nelaiminguosius, nespėjusius pasitraukti už kordono. Ustilovas matė juos – baltame sniege suskaičiavo arti pusšimčio griuvinėjančių figūrų. Trauktis karininkams nebuvo kur – priekyje stačios apsnigtos uolos, už nugaros čekistai. Abi pusės suprato, kad artėja atomazga. Vienas junkeris, kuris tempė “Maksimo” vamzdį, po kabančiu ledyno liežuviu pamatė olą. Ten ir suvirto bėgliai. “Maksimo” vamzdį įspraudė tarp dviejų akmenų. Tik vėliau jie suvokė, kad pakliuvo į spąstus: nuo menkiausio trenksmo ledai gali nutrūkti ir užversti olą. Bet už nugarų jau girdėjosi komandų riksmai. Ustilovas liepė apsupti olą lanku. Atslinko naktis. Baltieji oloje be maisto, ugnies, raudonieji – lauke, šaltyje. Komisaras taip pat suprato kas įvyks paleidus nors vieną šūvį. Ryte pradėjo šaukti besislapstančiuosius. Pagaliau iš olos išėjo senyvas apšaldytais žandais štabskapitonas. Tarėsi labai trumpai. Vienintelė bėgliams sąlyga – pasiduoti. Štabskapitonas pažadėjo perduoti ultimatumą draugams ir pranyko tamsoje. Po kelių prailgusių minučių olos viduje pasigirdo riksmai, šaudymas. Raudonieji pagalvojo, kad apsuptieji veržiasi ir pradėjo paniškai pliekti iš visų vamzdžių. Staiga visą kalną sudrebino trūkusio ledyno “varveklis” ir masė ledo bei sniego per kelias akimirkas palaidojo nelaiminguosius karininkus. Prasidėjo sniego griūtys kituose kalno šlaituose. Aprimus griūčiai Ustilivas įsakė kasti sniegą, bet tik vienintelis kastuvėlis atsirado pas raudonuosius. Iki pusiaudienio iš po sniego išvilko tik keturis lavonus ir pusgyvį tą patį parlamentarą. Jis ir papasakojo kas įvyko: grįžus jam į olą ir pradėjus raportuoti apie ultimatumą, staiga iš olos gilumos, plyšių iššoko milžiniškos beždžionės ir su kuokomis pradėjo tvatinti kariškius per galvas. Kilo panika, klyksmas, šaudymas ir, be baimės ėję į atakas prieš raudonuosius, karininkai, šaukdami Dievą, puolė iš olos. Čia juos ir palaidojo atitrūkęs ledyno liežuvis. Atkasinėti kitus buvo beprasmiška. Štabskapitonas mirė tos pačios dienos vakare, čekistai grįžo su raportu, kad “basmačiai” sunaikinti...
...Kylam aukštyn kairiuoju Subadalo bortu. Po 15 kilometrų surandame ledo tiltą ir persikraustome į kitą pusę. Ant ledo ožkos ir šerno likučiai. Matosi lokio pėdsakai. Pagrindinis čia kuras – sudžiūvę erškėtrožių krūmai. Kartais ant uolų surandame labai maloniai kvepiančio medžio (gal raudonmedžio arba riešutmedžio) liekanų. Labai kaitrios. Taupome benziną. Vanduo upėje rusvas – teka pro molingas uolienas. Upės terasos neaukštos, apaugusios 1-1.5 metro aukščio žole. Naktys šaltos – 1-2 laipsniai žemiau nulio, o dienos labai karštos. Iš po ledyno žemyn krenta kriokliai. Trečią dieną pagaliau prieiname platų 5-7 kilometrų cirką. Po kojomis šimtai upeliukų, versmių ir... laukinių svogūnų. Įsikurti nėra kur. Visur vanduo. Kaip ir nupasakojo vietiniai gyventojai, cirko gale patekome į kirgizų gyvenvietės likučius. Tikriau – kapines. Toliau kelio nėra. Reikia arba grįžti, arba ledynu veržtis į kitą kalnagūbrio pusę. Po pietų perbrendame putojantį upeliuką ir prieiname kurumais nuklotą stataus kalno papėdę. Bet statumas buvo apgaulingas: rieduliais ir sniego, tikriau ledo, lopinėliais, kylame vis aukštyn prie ledyno dvišakio liežuvio iš po kurio veržiasi galingas krioklys, duodantis Subadalo upės pradžią. Ledyno kaktos aukštis pagal žemėlapį 3750 metrų virš jūros lygio. Pagaliau po trijų valandų “šturmo” atsiduriame ant ledyno. Atsiveria nuostabi panorama. Viršuje tylu, nors apačioje garma didžiausias krioklys. Ir šilta, nors aplinkui tik plikos uolos ir ledas. Už puskilometrio aptinkame... ežeriuką. Ežeras ledyne. Neužšalęs. Nutariame čia nakvoti, o kitą dieną patyrinėti ledyną.
Kas nebuvo kalnuose tam sunku įsivaizduoti naktinį dangų, kuris su miriadais žvaigždžių išryškėja staiga, apgobia tamsa ir tokį liūdesį bei vienišumą sukelia savo šaltu grožiu. Kai tylu, nesinori net kalbėtis. Tik įkyrios spengiančios mintys, lyg Lietuvos rudenėjančio vakaro žiogai, trikdo dievišką ramybę. Viršuje beribis Kosmosas. Iš kurio Laiko spiralės vingio, Praeities atklydo ar buvo atgabenti mūsų proproprotėvių proproprotėviai. Kodėl protaujančios būtybės arba, kaip mes save aukštiname - Žmonės, jau tokie panašūs į “neprotaujančias” beždžiones. Ar tai atsitiktinis panašumas, ar Protas pasirinko tik tokį modelį? Kodėl mus sieja tik fizinis panašumas , o protus skiria praraja?.. Ar toje “prarajoje” kas nors gyveno, o gal dar gyvena? Kas toji “dingusi” grandis tarp mūsų? Ar egzistavo toji “padingusi grandis”? Dažnai mes matome tai, ką norime matyti. Gal ir “sniego žmogų” mes stengiamės įgrūsti į tą laiko bei proto prarają, norėdami turėti tik patogų lieptelį ant kurio turėklų atsirėmę galėtų ginčytis mokslininkai ir šarlatanai? O tas žmonijos proto šuolis tolimoje praeityje? Kai kurie Europos megalitai stovi jūrų dugne, kuris galėjo susiformuoti tik paskutinio ledynmečio eroje, tai yra prieš 10-12 tūkstančių metų. Kaip paaiškinti tą faktą kada amerikiečių geologas H.Burru 1931 metais surado žmogaus pėdas tuose žemės sluoksniuose, kurie susiformavo prieš 250 milijonų metų - pėdos Žmogaus šalia dinozauro smiltainyje netoli Maunt-Vernono Techaso valstijoje. Surandami ir pateikiami įrodymai, kad Protas į Žemę įsiveržė ne palaipsniui, bet staiga. Šiandien mes surandame tos invazijos ar sprogimo tik milijoninę dalį tų skeveldrų. Gal ir praeitį mes užtempiame ant šiandieninio kurpalio, kad patogiau būtų avėti... Gal aš su Ūla taip pat bandom įkišti savo leteną į tą batą čia, kalnuose. Gal mums ir nusišypsos laimė pasimatuoti...
...Užmiegu...
...Trys naktys tylos ir dvi dienos šniukštinėjimo ledyne. Nei pėdelės, nei brydelės. Antrą dieną nusileidžiu žemyn prisiskinti laukinių svogūnų (ar česnakų?). Kvapas – tikras nuodas. Paskutinė naktis. Čia nėra kas veikti. Skubino ir laikas. Po vakarinės erzelynės su daiktais užmiegam vėlokai. Staiga mus pažadina garsas, primenantis draskomą audinį. Pagalvojau, kad plyšo palapinė, bet nei žvaigždžių nesimatė, nei plūstančio šalčio nesijautė. Nutarėme, kad šį garsą sukėlė firne***** atsiradęs naujas lūžis. Ilgai neužmigome, bet, kai miegas vėl įveikė, pasigirdo siaubingas klyksmas. Čia pat, už palapinės. Ir vėl stojo tyla. Stingdanti sielą tyla. Po to tik “tekšt”, “tekšt”, ”tekšt” – lyg per balutes kažkas bėgtų. Lygi ryto nesudėjome bluostų. Išaušus puolėme ežero link. Ir vėl nė pėdelės ir nė balutės. Išlandžiojome visus plyšius, užkampius. Kas tekšeno balutes? Likti čia dar parai? Per pietus buvo nutarta ledynu eiti į kitą kalnagūbrio pusę ir, padarius trikampį, grįžti jau dešiniuoju Daštichirsono krantu. Brendame tiesiai į pietus. Ledas, plikos uolos, kaitri saulė ir tyla. Nė vėjelio gūsio, nė pūstelėjimo. Paskutinė nakvynė ant ledyno prabėgo ramiai. Nuo ledyno atsiskiria liežuvis, kuris rėmėsi į krioklio sukeltą melsvą rūką. Pasiduodame dešiniau - čia mažesnės uolos. Net virvių nereikėjo vynioti. Pradėjome leistis. Toliau, už 2-3 kilometrų jau matosi susiformavusi upės vaga. Pirma nusileidžia Ūla. Aš tempiu jos kuprinę, o savąją palieku viršuje – grįšiu paimti. Krioklys ūžia, marma, drebina uolas. Rūkas rasa gula ant uolų. Nieko negirdžiu ką sako Ūla, ji nesupranta manęs. Numetu kuprinę ir, mostelėjęs ranka, rėkiu, kad sėstų ant jos ir lauktų. Užsikariu į viršų gana greitai, pagriebiu nešulius ir vėl atgal. Ir tik nusileidęs žemyn pastebiu, kad nėra Ūlos. Apžiūriu uolas, plyšius. Galvojau, kad šildosi saulėje, bet jau po kelių ratų suvokiau, jog jos nėra. Pradėjau šaukti. Ir kuo toliau, tuo garsiau. O krioklys tik šaipėsi ir tyčiojosi iš mano nevilties...
...Linkstančiom kojom leidausi žemyn. Parkristi su tokia našta – garantuotas kaulų lūžis. Ūla susiraičiusi ant plačios uolos ilsėjosi. Man prisvirduliavus arčiau ji pažvelgė į mane ir su išgąsčiu šūktelėjo. Mano veidas buvo persikreipęs ir baltas kaip paliktas ledynas...
* cirkas – kalnais apsupta apvali teritorija
** kurumai – riedulių bei žvirgždo sankaupos kalno šlaite.
*** hominidai – žmoginiai primatai
**** trogloditas – pirmykštis urvinis žmogus
***** firnas – amorfinė ledyno masė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą