Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2007-11-01

Interviu 2003 03 28 "Galvė" Autorius - Vytautas Žemaitis


„Galvė“, 2003 m. kovo 28 d. Nr3
Puslapis „Fotografija“

Vytautas Žemaitis

Fotografijose įprasmintas jaunystės ir apnuoginto kūno grožis


Vilniuje trakiečių Saulės Lementauskienės ir Mindaugo Neniškio skaitmeninės fotografijos centro atidarymo proga buvo pristatyta lentvariečių Alfredo ir Aušros GIRDZIUŠŲ meninės fotografijos paroda. Ekspozicijoje buvo 22 meninės fotografijos lakštai

Alfredas Girdziušas – Ignalinos ežerų krašto sūnus. Gimė 1948 m. Mielagėnų valsčiuje Paliesiaus kaime, gausioje šeimoje (pagerbdamas savo gimtinę, vėliau spaudoje pasirašinėjo Paliesiaus pseudonimu – aut. Pastaba). Dar būdamas kūdikiu neteko tėčio. Buvęs pokario laikų pasipriešinimo kovų rezistentas Liudvikas Girdziušas-„Pipiras“ tragiškai žuvo nelygioje kovoje su enkavedistais.
A.Girdziušas nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Šiuo metu Alfredo ir Aušros šeima gyvena Lentvaryje, augina sūnų Pijų ir dukrą Ūlą.

Mokslai

Vilniaus technologijos technikume A.Girdziušas įgijo fotografo specialybę. Vėliau studijavo Vilniaus universiteto Gamtos fakultete geologiją. Praktiką atliko Vakarų Sibire, Kemerovo srityje, kur geologinėje ekspedicijoje dirbo techniku, ieškojo naudingųjų mineralinių iškasenų. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką.

Darbas spaudoje

Jo nuotraukas, straipsnius publikavo gimtojo rajono laikraštis „Naujoji vaga“. A.Girdziušą prisimena ir Trakų krašto skaitytojai. Dirbo „Trakiečių rūpesčių redakcijoje, buvo „Galvės“ laikraščio redakcijos skyriaus vedėjas, reporteris.
Dirbo respublikiniuose dienraščiuose „Diena“, „Respublika“, „Lietuvos aidas“, aklųjų ir silpnaregių žurnale „Mūsų žodis“.

Išsaugota istorija

Alfredas aktyviai įsiliejo į Sąjūdžio, Atgimimo judėjimus. Kaip reporteris fiksavo tragiškus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje. Apdovanotas „Sausio 13-sios“ medaliu.
Išsaugojo beveik visus tų dienų kadrus dėka geraširdžio jauno rusų kareivio, tarnavusio Šiaurės miestelyje. Kaip prisimena Alfredas, jo laimei, dar tų dienų išvakarėse Vilniuje jis atsitiktinai susipažino su apgailėtinos ir juokingos išvaizdos karine uniforma jaunu rusų armijos kareiviu, kuris paprašė jį prisiminimui nufotografuoti. Atnešus nuotrauką, jie susipažino artimiau. Tai buvo totorius, kilęs nuo Maskvos – Aleksandras Junisovas. Vėliau šis kareivis pas Girdziušus lankėsi keletą sykių, netgi Trakuose. Būdanas komandiruotėje Maskvoje, pagal turimą adresą iš ten rastų kareivio kaimynų tesužinojo, kad jo ieškomas draugas Saša yra dingęs be žinios. Tas pats Saša, sužinojęs iš kariškių, kad bus krečiama Alfredo studija, tuoj pat pranešė jam ir A.Girdziušas suspėjo operatyviai išnešti ir paslėpti brangiausią turtą – negatyvus. Studiją omonininkai žiauriai nuniokojo, išniekino. Bet svarbiausia – buvo išsaugoti negatyvai.

Pagalbininkė ir patarėja

Nuo 18 metų pradėjęs fotografuoti Alfredas aistra fotografijai užkrėtė ir savo gyvenimo draugę Aušrą. Aušra baigusi lituanistiką Vilniaus universitete. Anksčiau dirbo korektore „Trakiečių rūpesčiuose“. Šiuo metu – Lentvario H.Senkevičiaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Savo mokiniams dėsto ir žurnalistikos pagrindus. Neseniai Vilniaus universitete įsigijo antrąją – socialinio darbuotojo – specialybę. Turi bakalauro laipsnį.

Kūryba

A.Girdziušo kūrybos credo – fotografuoti moteris. Vyrų aktų jis nefotografuoja. Anot menininko, vyrų dėmesį patraukia moters grožis.
Jau daugiau nei trisdešimt metų Alfredas pelno duoną iš fotografijos. Šiuo metu turi įsirengęs kuklią fotostudiją Vilniuje, Lvovo gatvėje, kurioje ir gimsta meninė fotografija. Be to atlieka įvairius užsakymus firmoms ar juridiniams (fiziniams) asmenims, daro dizaino, dokumentines, reklamines bei menines nuotraukas.
Apšvietimui naudoja elektros blykstes, prožektorius, kitą apšvietimo įrangą. Fotografuoja „Minoltos“ ir kt. aparatūra. Fotografo nuomone, visų firmų šiuolaikinės fotomedžiagos geros. Liaudiškai tariant, blogam šokėjui ir grindys maišo. O visa kita pasirenka pagal poreikį. Nuotraukas dažniausiai gaminasi netoli esančioje savo senų bičiulių ir kolegų, trakiečių verslininkų A.Lementauskienės ir M.Neniškio skaitmeninės fotografijos centro laboratorijoje Kalvarijų gatvėje.

Parodos

Pirmoji aktų fotoparoda buvo surengta Vilniuje, „Vilniaus“ kino teatro fojė. Vėliau Girdziušų fotoparodos apkeliavo po visą Lietuvą (apie 20 parodų įvairiuose miestuose ir rajonuose).
Apie 1991 m. sausio įvykius buvo surengta 3 parodos Lenkijoje. „Apšvietimo etiudai. Aktai“ buvo eksponuojami Estijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, buvo išvežti į Čikagą (JAV), Čekiją. Bet iš čia jokio atgarsio nesulaukė. Anot Alfredo, iš FIAP`ų (tarptautiniai fotokonkursai) dėl tų prizų „nesimušėme“.
Akylesnis fotografijos mėgėjas A.Girdziušo darbus išvysta kiekvieno miesto ar miestelio kioskuose, bibliotekose, žurnalų „Vyras ir moteris“, „Šeima ir pasaulis“ tituliniuose puslapiuose. Žurnale „Idea MODELS“ publikuojami Alfredo sukurti fotomodeliai, manekenių nuotraukos. Lentvariečio nuotraukos buvo spausdinamos žurnale „Tik vyrams“, tačiau dėl šio žurnalo, anot fotografo, vulgarumo, teikti fotografijas šiam leidiniui atsisakė.
Nepaprastai mėgsta fotografuoti vaikus. Šeimos atžalų Pijaus ir Ūlos tėčio daryti portretai puošia žurnalo “Tavo vaikas“, kitų leidinių puslapius.

Ieško savojo stiliaus

„Apšvietimo etiuduose.Aktuose“ dominuoja savitai užfiksuota spalvų, šviesos ir nuogo kūno linijų, tonų ir pustonių žaismas. Jeigu modelis fotografuojamas gamtoje – juntama gamtos peizažo ir liauno moters kūno harmonija. Tačiau fotografuodamas aktus Alfredas nekopijuoja Rimanto Dichavičiaus, Algio Krištopaičio, Rolando Šimulio, Gintaro Balionio darbų. Girdziušai ieško savo teatrališko stiliaus: pirmose nuotraukose dominavo atviras kūno, veido vaizdavimas, o dabar, apšvietus kūną, - grožį galima atskleisti tik detalėse, linijose. „Kūnas ir šviesa – derinys, davęs žmonėms tiek grožio ir estetinio pasitenkinimo, jog dar amžių amžius klestės šis kultas“ –teigia fotografijų autorius. O moters grožį jis stengiesi parodyti tokį, kokį sukūrė Dievas.

Modeliai

Būsimus modelis Alfredas pastebi gatvėje. Pasiūlo fotografuotis, įteikia vizitinę kortelę. Dažnai į studiją pozuotojos ateina pačios, kitos tik paskambina. Už pinigus Alfredas merginų fotografuoti nesamdo.
Kartais merginos erotines nuotraukas daro pačios, drąsesnės eina fotografuotis pas profesionalą. Iš nuotraukos jos nori pasižiūrėti (tarsi į veidrodį) iš šalies į save, sužinoti specialisto nuomonę, kaip mergina atrodo...
Per daugelį fotografavimo metų būta įvairių niuansų. Vienos iškelia griežtas sąlygas – fotografuotis už pinigus. Bet iš to niekas neišeina. „Vartai“ modeli, „švieti“, bet per valandą nespėji pateisinti modelio lūkesčių. Išeina tik lėkštas kūno demonstravimas. „Tad už pinigus net nebandau fotografuoti“, - teigia pašnekovas.
Buvo ir taip. Merginą teko fotografuoti gamtoje. „Jos pačios šlaunys atrodė lyg kareiviškose galife kelnėse. Jeigu fotografuočiau iš priekio – gautųsi tik plokščias kūno parodymas. Nieko nasakęs modeliui fotografavau tik rakursu. Nuotraukoje mergina atrodė ilgom, lieknom kojom, dailiu liemeniu. Modelis tapo nuostabiai gražus, meniškai grakštus“.
Taigi Alfredas ir moko jaunus fotografus: „tyčiotis“ iš liauno, gražaus moters kūno – didelė nuodėmė, reikia jį parodyti įvairiu rakursu, taip, kad kūnas atrodytų gražus, jo „neišdarkyti“.
Sykį į studiją atėjo garbaus amžiaus sulaukusi moteris. Atsinešė nedidelę nuotrauką, kurioje buvo pavaizduota jauna, nuoga, nuostabiai graži, tarsi statulėlė, mergina. „Štai tokia aš buvau daugiai kaip prieš 50 metų,“ – sakė moteris.
Ji prašė šią nuotrauką padidinti, įrėminti, savo nuogumo nesikuklino. Sulaukusi beveik septynių dešimčių moteris norėjo parodyti savo jaunystės grožį. Fotografas moters prašymą, žinoma, išpildė...
Buvo ir taip. Vienos parodos metu atsiliepimų knygoje autoriai rado įrašą: „Kodėl ši prostitutė slepia savo veidelį...“ taigi susidaro įspūdis, kad žiūrovas nėra išprusęs, neskiria pornografijos nuo fotografijos.
Pasiteiravus, ar išvydus nuogus modelius kartais nekyla dviprasmiškų minčių, A.Girdziušas tik nusišypso. „Jeigu pasąmonėje ir kyla kokia juoda mintis, tai pats save mintyse nuteikiu darbui, o su modeliu elgiuosi gal netgi grubokai, jei reikia pasukti, suku lyg mašinos vairą.“ Tad merginos prieš objektyvą elgiasi laisvai, nesivaržydamos ir nebijodamos. „Jeigu koks modelis ir pradėdavo „sukti galvą“, tai čia pat, studijoje, parodydavau savo gražios, jaunos žmonos, šeimos nuotraukas ir bendravimas tapdavo oficialus, - pastebėjo fotografas. – Žmona yra tolerantiška. Beje, ji yra pirmoji mano nuotraukų žiūrovė ir kritikė.“
Vieni lipdo molį, kiti skaldo akmenį, A. ir A.Girdziušai ieško kūno grožio fotografijoje. Pasak A.Girdziušo, fizikas pasakytų, jog moteris yra netobulumo įsikūnijimas – nė vienos tiesios linijos. Tas „netobulumas“ fotografui ir yra pats didžiausias gamtos stebuklas.



Komentarų nėra: