Alfredas Girdziušas Paliesius
Užburtas ratas
Buvo patsai vidurvasaris. Dieną palijo, o vakare pakilęs rūkas apdengė laukus ir paslėpė netoli esantį mišką. Pamiškėje ganėsi pririšta mūsų karvė: ją nakčiai parvesdavome arčiau namų. Reikėjo eiti mums, broliams dvyniams. Pasileidome takeliu, kurį ne tiek matėme, kiek jautėme iš kietumo. Turėjo būti jau pamiškė. Sustojome pasiklausyti ar nesigirdi rupšnojimo, bet nieko per rūką nebuvo matyti bei girdėti. Nusprendėme paėjėti dar toliau iki kryžkelės, kuri dalijo kelią į dvi atšakas, vedančias į mišką ir į kaimynų žemes. Jei ne akmuo, riogsantis kryžkelėje, būtume ir prakulniavę. Čia sustojome ir jau rengėmės sukti į kairę, kai staiga miško pusėje užgirdome šuoliuojančio arklio kanopų bildesį. Kažkas jojo tuo taku, kuris ėjo per mišką. Bildesys artėjo, smūgiai vis garsėjo ir garsėjo. Rūkas ar kritęs oro slėgis didino bildesį ir, atrodė, jog šuoliuoja milžiniškas arklys. Su broliu pasitraukėme už akmens, kad netyčia mūsų nesutryptų, ir laukėme. O garsas vis didėjo. Jis jau sklido ne tik iš miško, bet ir iš lauko,už nugaros, iš viršaus. Aiškiai girdėjome VIENO ARKLIO šuoliavimą. Mes prisiplojome prie šilto akmens ir laukėme. Dun-dun, dun-dun, dun-dun... Raitėlis artėjo, bildesys didėjo. Smūgiai buvo duslūs, bet aiškūs. Išplėtę akis žiūrėjome miško link, iš kur turėjo pasirodyti tas pasiutėlis, bet per rūką nieko neįstengėme įžvelgti. Pagaliau užgirdome ir šnopavimą. Raitėlis buvo jau pamiškėje, už dešimties metrų, penkių, šalia. Griaudėjo bildesys, pūtė pervargusios dumplės, pūstelėjo į mus šalto rūko gūsis, bet... mes nei arklio, nei raitelio nepamatėme, nors kelias buvo čia pat, už akmens. Susižvalgėme ir, tūptelėję iš baimės, puolėme ieškoti karvės. Ėmėm gyvulį šaukti vardu, bet daugiau nieko negirdėjome, tik mūsų pačių šnopavimą. Braidžiojome drėgna pieva, blaškėmės į šalis, bet karvės kaip nėra, taip nėra. Pagaliau užkliuvau už grandinės. Karvės nebuvo. Gale grandinės radome virvę, bet nenutrauktą, o atrištą. Mes nesuvokėme, kaip gyvulys sugebėjo atsirišti tą kilpą nuo ragų. Ištraukėme kuolą, grandinę surinkome ir patraukėme į namus. Vietos žinomos, kiekvienas kurmiarausis spardytas. Tuojau turėtų būti kelias, bet jo neradome ir pagaliau atsidūrėme pamiškėje. Kol išsiaiškinome kur esame, pradėjo temti. Puolėme atgalios, tiesiai per laukus, bet po gero pusvalandžio vėl atsidūrėme pamiškėje. Nusprendėme eiti pamiške iki kelio, o tenai ir namai. Ėjome susikibę ir drąsindami viens kitą. Kelio neradome. Staiga priešais mus kaip iš po žemių išdygo didžiulis arklio snukis. Juodas kaip smala. Tik galva. Toliau nieko nematėme. Sustojome kaip įbesti ir spoksojome į didžiules blizgančias akis. Nė krustelėjimo, nė mirktelėjimo! Žvangindami grandine puolėme atgalios. Tada ir prasidėjo! Sukome ratus ir vis prie juodojo arklio atsikratydavome. Bėgdami eilinį “ratą” klykėme ne savo balsais, galop pametėme grandinę. Kai priešais mus vėl išdygo juodasis arklys, supratome, kad neišsiveršime iš to prakeiktojo rato. Dantys mušė kažkokį maršą. Įniršęs brolis griebė iš kurmiarausio žemes ir žėrė tiesiai į išsprogdintas blizgančias arklio akis. Gyvulys metėsi šalin ir, keldamas dundesį, pranyko. Mes puolėme į priešingą pusę ir, nesirinkdami kelio, apduję iš siaubo, dūmėme, kiek tik leido jėgos. Sužvango grandinė ir aš išsitiesiau ant pilvo. Prie pat mano nosies stūksojo karvės kojos! Pakėliau galvą ir suklikau – išgąsdinta karvė kilstelėjo snukį ir taip šėrė įtempta grandine man per strėnas, kad teko dar kartą suklikti lyk būčiau skerdžiamas. Pribėgo brolis. Jis ištraukė kuolelį, sušėrė žalajai per šoną ir sušuko “namo”. Karvė su pritvinkusiu tešmeniu žinojo šį žodį – jos laukė ne tik melžimas, bet ir burokų lapai su miltais. Aš kicenau paskui susigriebęs klyną.
Gavome barti, kad ilgai žaidėme. Ryte vėl karvę vedėme rišti. Pievoje pastebėjome didžiulį ištryptą ratą. Net ir mušama karvė neperžengė jo. Aplinkui rasa, o už tos paslaptingos ribos rasos nė lašelio! Žemė buvo ištrypta milžiniškų arklio nekaustytų kanopų. Nuo rato į kryžkelę vedė nubraukta brydė. Prie akmens ir pranyko kanopų atspaudai. Nė vienu keliu nenubėgta! Juk negalėjo toks milžinas išgaruoti be pėdsakų. Tik akmenyje keturios duobutės. Brolis įrodinėjo (prisiekinėja ir dabar!), kad jos ir seniau buvo. Bet kodėl jose, tik jose neaugo samanos, o akmuo “neverkė” rytine rasa?..
Užburtas ratas
Buvo patsai vidurvasaris. Dieną palijo, o vakare pakilęs rūkas apdengė laukus ir paslėpė netoli esantį mišką. Pamiškėje ganėsi pririšta mūsų karvė: ją nakčiai parvesdavome arčiau namų. Reikėjo eiti mums, broliams dvyniams. Pasileidome takeliu, kurį ne tiek matėme, kiek jautėme iš kietumo. Turėjo būti jau pamiškė. Sustojome pasiklausyti ar nesigirdi rupšnojimo, bet nieko per rūką nebuvo matyti bei girdėti. Nusprendėme paėjėti dar toliau iki kryžkelės, kuri dalijo kelią į dvi atšakas, vedančias į mišką ir į kaimynų žemes. Jei ne akmuo, riogsantis kryžkelėje, būtume ir prakulniavę. Čia sustojome ir jau rengėmės sukti į kairę, kai staiga miško pusėje užgirdome šuoliuojančio arklio kanopų bildesį. Kažkas jojo tuo taku, kuris ėjo per mišką. Bildesys artėjo, smūgiai vis garsėjo ir garsėjo. Rūkas ar kritęs oro slėgis didino bildesį ir, atrodė, jog šuoliuoja milžiniškas arklys. Su broliu pasitraukėme už akmens, kad netyčia mūsų nesutryptų, ir laukėme. O garsas vis didėjo. Jis jau sklido ne tik iš miško, bet ir iš lauko,už nugaros, iš viršaus. Aiškiai girdėjome VIENO ARKLIO šuoliavimą. Mes prisiplojome prie šilto akmens ir laukėme. Dun-dun, dun-dun, dun-dun... Raitėlis artėjo, bildesys didėjo. Smūgiai buvo duslūs, bet aiškūs. Išplėtę akis žiūrėjome miško link, iš kur turėjo pasirodyti tas pasiutėlis, bet per rūką nieko neįstengėme įžvelgti. Pagaliau užgirdome ir šnopavimą. Raitėlis buvo jau pamiškėje, už dešimties metrų, penkių, šalia. Griaudėjo bildesys, pūtė pervargusios dumplės, pūstelėjo į mus šalto rūko gūsis, bet... mes nei arklio, nei raitelio nepamatėme, nors kelias buvo čia pat, už akmens. Susižvalgėme ir, tūptelėję iš baimės, puolėme ieškoti karvės. Ėmėm gyvulį šaukti vardu, bet daugiau nieko negirdėjome, tik mūsų pačių šnopavimą. Braidžiojome drėgna pieva, blaškėmės į šalis, bet karvės kaip nėra, taip nėra. Pagaliau užkliuvau už grandinės. Karvės nebuvo. Gale grandinės radome virvę, bet nenutrauktą, o atrištą. Mes nesuvokėme, kaip gyvulys sugebėjo atsirišti tą kilpą nuo ragų. Ištraukėme kuolą, grandinę surinkome ir patraukėme į namus. Vietos žinomos, kiekvienas kurmiarausis spardytas. Tuojau turėtų būti kelias, bet jo neradome ir pagaliau atsidūrėme pamiškėje. Kol išsiaiškinome kur esame, pradėjo temti. Puolėme atgalios, tiesiai per laukus, bet po gero pusvalandžio vėl atsidūrėme pamiškėje. Nusprendėme eiti pamiške iki kelio, o tenai ir namai. Ėjome susikibę ir drąsindami viens kitą. Kelio neradome. Staiga priešais mus kaip iš po žemių išdygo didžiulis arklio snukis. Juodas kaip smala. Tik galva. Toliau nieko nematėme. Sustojome kaip įbesti ir spoksojome į didžiules blizgančias akis. Nė krustelėjimo, nė mirktelėjimo! Žvangindami grandine puolėme atgalios. Tada ir prasidėjo! Sukome ratus ir vis prie juodojo arklio atsikratydavome. Bėgdami eilinį “ratą” klykėme ne savo balsais, galop pametėme grandinę. Kai priešais mus vėl išdygo juodasis arklys, supratome, kad neišsiveršime iš to prakeiktojo rato. Dantys mušė kažkokį maršą. Įniršęs brolis griebė iš kurmiarausio žemes ir žėrė tiesiai į išsprogdintas blizgančias arklio akis. Gyvulys metėsi šalin ir, keldamas dundesį, pranyko. Mes puolėme į priešingą pusę ir, nesirinkdami kelio, apduję iš siaubo, dūmėme, kiek tik leido jėgos. Sužvango grandinė ir aš išsitiesiau ant pilvo. Prie pat mano nosies stūksojo karvės kojos! Pakėliau galvą ir suklikau – išgąsdinta karvė kilstelėjo snukį ir taip šėrė įtempta grandine man per strėnas, kad teko dar kartą suklikti lyk būčiau skerdžiamas. Pribėgo brolis. Jis ištraukė kuolelį, sušėrė žalajai per šoną ir sušuko “namo”. Karvė su pritvinkusiu tešmeniu žinojo šį žodį – jos laukė ne tik melžimas, bet ir burokų lapai su miltais. Aš kicenau paskui susigriebęs klyną.
Gavome barti, kad ilgai žaidėme. Ryte vėl karvę vedėme rišti. Pievoje pastebėjome didžiulį ištryptą ratą. Net ir mušama karvė neperžengė jo. Aplinkui rasa, o už tos paslaptingos ribos rasos nė lašelio! Žemė buvo ištrypta milžiniškų arklio nekaustytų kanopų. Nuo rato į kryžkelę vedė nubraukta brydė. Prie akmens ir pranyko kanopų atspaudai. Nė vienu keliu nenubėgta! Juk negalėjo toks milžinas išgaruoti be pėdsakų. Tik akmenyje keturios duobutės. Brolis įrodinėjo (prisiekinėja ir dabar!), kad jos ir seniau buvo. Bet kodėl jose, tik jose neaugo samanos, o akmuo “neverkė” rytine rasa?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą