Alfredas Girdziušas Paliesius
Vilnius vakar ir šiandien
Labai daug apie Vilnių yra parašyta. Dar daugiau bus parašyta, nes ne šimtmečiais, ne dešimtmečiais, o kasdieną Vilnius keičiasi. Laikas visagalis ir negailestingas. Laikas gydo žaizdas, į užmarštį nueina negandos, nelaimės, bet tuo pačiu ir pačios iškilmingiausios šventės primirštamos – prabėgę amžiai pasilieka įsikūnydami tik miesto statiniuose ir kaip aidas išnykę miesto vaizdai grįžta pas mus iš graviūrų, akvarelių, o vėliau ir iš nuotraukų. Tai, ką matome Vilniuje šiandien, mums atrodo kasdieniška, natūralu. Tos senovės, savo ir net svetimųjų istorijos liudininkų, pro kuriuos mes praeiname skubėdami į darbą ar apsipirkti, mes nepastebime – mums kasdieniška. Bet jeigu, tarkim, nuo kiekvieno fotoaparato spragtelėjimo nubyrėtų nuo Vilniaus Arkikatedros dulkelė, mes jau matytume tik kauburėlį, kalvelę. Jinai ne kasdieniška! Kaip nekasdieniški šimtai mūsų miesto statinių, kartais atrodančių visai neišvaizdžiai…
Vilnius kiekvienam lietuviui nuo pat vaikystės yra legendinis miestas, gimęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapnuose. O Vilnios ir Neries santakoje, paskutinio ledynmečio suformuotame landšafte, prie kalno, kurį vėliau pavadinome Gedimino kalnu, atsiranda baltų palikuonys, ainiai lietuviai. Piliakalniuose įsirengia, surenčia pilį ir lyg įsako mums – štai jums mūsų sostinė, štai jums jūsų ateities ir likimo atskaitos taškas…
Kada atsirado Vilnius gyvenvietė sunku tiksliai nustatyti — apie miesto įkūrimą byloja legenda.1323 metai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino siųstame laiške į Vakarų Europą pirmąkart paminėtas Vilnius. Tie metai – tai tik juridinė istorikų pripažinimo, “krikšto” data. O juk čia jau gyveno žmonės, lankę dar 1320 metais vokiečių statytą (seniausia Lietuvoje) Šv.Mikalojaus bažnyčią. 1323 metais Vilniuje buvo pastatyta vienanavė šventykla (bažnyčia?), čia jau pasirašoma LDK ir Livonijos taikos ir prekybos sutartis, o po metų, t.y. 1324 metų lapkričio mėnesį Vilniuje lankėsi popiežiaus pasiuntiniai ir siūlė Gediminui krikštytis. Ėjo metai. Į Vilnius įženginėjo ir savi ir svetimi – ir su kardu, ir nešdami palaiminimus. 1387 metais pradėta masiškai krikštyti Vilniaus miestiečius bei Rytų Lietuvos bajorus. Pagonių kulto vietoje pastatyta Šv.Stanislovo katedra, Šv.Pranciškaus vienuolynas ir bažnyčia. 1387 metais Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises. 1390 metų rudenį (rugsėjo 16 dieną) Vytautas su kryžiuočiais pradėjo Vilniaus šturmą, bet po trijų savaičių apgultį nutraukė ir kryžiuočiai pasitraukė iš LDK teritorijos, kad po 4 metų vėl pultų Vilnių. 1397 metais prie Vilniaus katedros buvo įsteigta parapinė mokykla. 1419 metais sudega Katedra, Žemutinė pilis ir ugnis nusiaubia Vilniaus miestą. 1430 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje turėjo būti karūnuojamas karaliumi LDK Vytautas, bet jau spalio mėnesio 27 dieną LDK Vytautas miršta Trakuose ir palaidojamas Vilniaus Katedroje. Dar po 10 metų Trakuose nužudomas LDK Žygimantas Kęstutaitis ir taip pat palaidojamas Katedroje prie Vytauto. 1500 metais Vilniuje pastatoma Šv.Onos bažnyčia, nors pirmoji minima Šv.Onos bažnyčia, priklausanti pranciškonams, stovėjo Gedimino kalno šiaurinėje pašlaitėje. 1503 metais jau paminima Vilniaus Rotušė, pradėta statyti miesto gynybinė siena ir baigta 1522 metais. 1508 metais Vilniuje Žygimantas Senasis įsteigė monetų kalyklą, o 1513 metais miestiečiai prie Šv.Jono bažnyčios įsteigė mokyklą. Tais pačiais metais Vilniuje vėl siautėjo gaisras. Dar po metų Vilniuje įsteigtas Bazilijonų vienuolynas. 1517 metais Pranciškus Skorina Prahoje Vilniaus miestiečių lėšomis įkuria spaustuvę – Vilniuje tik 1522 metais buvo išleista pirmoji knyga – “Mažoji kelionių knygelė”, 1525 metais išleidžiama Naujojo Testamento dalis, pavadinta “Apaštalas”. 1522 metų spalio 18 dieną Žygimantas Augustas Vilniaus Žemutinėje pilyje iškilmingai pasodinamas į Lietuvos valdovo sostą, o beveik po 2 mėnesių Vilniaus Seime svarstomas Pirmasis Lietuvos Statutas, kurį patvirtina tik 1529 metais. 1530 metais baigti rengti Vilniaus Žemutinės pilies renesanso stiliaus rūmai, prie Šv.Jono bažnyčios esančioje mokykloje buvo įvestos lietuvių pradžiamokslio pamokos. 1578 metais Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Pirmasis Europoje universitetas buvo įkurtas 1088 metais Bolonijoje. Vilniaus universitetas. Vilniaus universitetas tapo 93 Europos universitetu. Berlynas, Varšuva, Sankt Peterburgas, Kijevas, Stokholmas, Sofija ir dar daugelis Europos didžiausių miestų bei sostinių tik po kelių dešimtmečių ir net šimtmečių galėjo didžiuotis savais universitetais...
Galima tęsti ir tęsti datų minėjimą. Ir kiekviena data Vilniuje palikdavo tam metui būdingą architektūrinį statinį, ansamblį. Arba kiekviena data, kai Vilniuje šeimininkaudavo kitataučiai, sunaikindavo dalį istorijos palikimo... 1655 metais Vilnių pirmą kartą užgrobė Rusijos armija, miestas buvo išplėštas, bažnyčiose kazokai laikė arklius. 1702 ir 1707 metais Vilnių griovė švedų kariuomenė, o po pustrečio šimto metų jau Sovietinės Rusijos okupuotas Vilnius prarado nesuskaičiuojamą kiekį architektūrinių paminklų – buvo uždarinėjami ne tik maldos namai, bet ir naikinamas visos tautos istorinis architektūrinis palikimas, išgrobstyti rašytiniai dokumentai, archyvai, o kas netiko Sovietų Sąjungos muziejams – buvo naikinama vietoje – deginama, sprogdinama ir... kuriamas „socialistinis realizmas“.
1994 metais Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą – čia yra išlikę autentiškų XIV-XIX a. pastatų. XV-XVI amžiais Vilniuje buvo pastatyti pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynai, Lietuvos gotikai būdingos stačiatikių cerkvės. Tad Vilnius dėl savo unikalaus kraštovaizdžio (ledyno priešakiniai dariniai, suformuoti tirpsmo vandenų) ir architektūrinių ansamblių laikomas vienu gražiausiu Europos miestu bei sostine. Kai kurie Vilniaus architektūriniai paminklai yra „vagiami“ – į Aušros vartus (pastatyta 1552 metais) panašūs statiniai atsirado Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Tie, kas matė senojo Vilniaus pieštas panoramas, žavėjosi autorių perteiktomis detalėmis. Bet žvelgiant ir į senąsias Vilniaus nuotraukas, padarytas prieš šimtą ir daugiau metų, patiri net didesnį susižavėjimą – jose matai ne tik pakitusį patį Vilniaus miestą, bet ir žmones, gyvenusius tame laikotarpyje, jų aprangą, veidus, buities rakandus ir, pagaliau, net šiuolaikinės vaizdinės reklamos prototipus...
Šių eilučių autorius seniai fotografuoja Vilniaus miestą bei renka senas miesto nuotraukas. Stengiamasi nufotografuoti tuos pačius objektus tokiu pačiu rakursu, tokiu pačiu sezoniniu laiku, tokiu pačiu paros laiku... Daugelis Vilniaus gyventojų dar turi išsaugoję senojo Vilniaus atvirutes, nuotraukas, paveikslus. Daug medžiagos yra sukaupę muziejai. Autoriui teko bendrauti su vienu vargonininku, kuris pasigyrė, jog „seną šlamštą sukūrenau“ – buvo sudegintos atvirutės, išleistos apie 1910 metus, nuotraukos, darytos užpereito amžiaus pabaigoje... Buvo sudeginta dalis istorijos. Buvo sudeginta atmintis...
Redakcija kviečia skaitytojus prisidėti prie Vilniaus miesto (ir ne tik) istorijos išsaugojimo, paskelbti mūsų leidinio puslapiuose dar neskelbtas savo albumų nuotraukas, kuriose yra užfiksuoti Lietuvos sostinės bei kitų miestų vaizdai. Bus šalia pateikiamas to senojo miesto vaizdo šiandieninis variantas (nuotrauka) ir pateikta rašytinė medžiaga. Redakcija už geriausius, įdomiausius siužetus autoriams (tikriau savininkams) įteiks prizus.
Laukiame jūsų redakcijoje ir tikimės, kad jūsų šeimyniniai senelių ar prosenelių fotoalbumai ar paprasčiausios dėžutės nuo... batų dar saugo nematytą istorijos vaizdelį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą