Ačiū Jums...

Ačiū už tai, kad apsilankėte šiame puslapyje. Malonu bus sulaukti atsiliepimų, pastabų, pageidavimų ir laiškų...

2007-11-01

Beveik 20 metų rytinę dalį Lietuvos buvo okupavę lenkai -nuo 1920 iki 1939 metų.1992 metais dar buvo svarstoma lenkiškosios "autonomijos" klausimas.

Autoriaus nuotraukoje - Ignalinos krašto vaizdas iš paukščio skrydžio. Šis kraštas buvo lenkinamas, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, prievarta verčiami žmonės pasirašinėti taip vadinamus "lojalumo" pasižadėjimus Lenkijos valstybei. Lietuviai išgyveno... „Galvė“
1993 m. sausio 12 d. Antradienis Nr2 (6292)

Alfredas Girdziušas

Atsisveikinimas su „autonomija“?

Praėjusių metų gruodžio 21-22 d. Lietuvos mokslų akademijoje vyko konferencija „Rytų Lietuvos problemos: dabartis ir ateitis“.
Pradėdamas konferenciją, Valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Seimo narys R.Ozolas pažymėjo santykių su Lenkijos bei Baltarusijos respublikomis, Želigovskio agresijos tarptautinio įvertinimo svarbumą. Po pirmosios 1940 m. sovietinės okupacijos Rytų Lietuvos regionas buvo lenkinamas, rusinamas bei sovietinamas. Tokią programą pirmiausia eskalavo Maskva ir šie procesai dar vyksta iki šiol. Geras šių procesų indikatorius – Lietuvos lenkų sąjunga rinkimuose į Seimą dalyvavo jau kaip politinė sąjunga. Valstybinė regioninių problemų komisija atliko esminį darbą – konfliktą dėl Rytų Lietuvos išsprendė švelniai ir net rugpjūčio pučą šis kraštas išgyveno be konfrontacijos, kurią propagavo SSKP. Rinkimai į vietines tarybas ir užbaigė šio krašto įsijungimą į Lietuvos Respubliką.

Kiek rajonų, tiek problemų

Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajone Artūras Merkys pabrėžė, kad rajonas didžiausias Lietuvoje ir jo pagrindinis savitumas tas, rajonas yra priemiestinis Vilniui. Įvedus tiesioginį valdymą, daug paramos susilaukė iš miesto savivaldybės. Pastebėjo, jog buvę partiniai ir valstybiniai funkcionieriai labai greitai keičia savo pažiūras. Po rugpjūčio pučo paleista rajono taryba, bet „autonomijos“ aktyvistai taip ir liko nenubausti. Nepaleistos apylinkių tarybos „virė savo sultyse“. Dabar vyks rinkimai į rajono tarybą. Po Seimo rinkimų padėtis Rytų Lietuvoje iš esmės keičiasi – pastebimas buvusių komunistų judėjimas. Visuomeninės organizacijos yra nepakankamai stiprios, kad su perspektyva dirbtų. Gausiausia Lietuvos lenkų sąjunga. Ji turi šansų laimėti rinkimus į vietines tarybas, bet yra jėgų, kurios stabdo žemės reformą, jos orientacija ne visuomet sutampa su valstybės interesais.
Valstybės įgaliotinis Šalčininkų rajone, dabartinis Seimo narys Arūnas Eigirdas problemas nušvietė trumpai: čia taip pat buvo kuriama autonomija, po pučo buvo paleista rajono taryba, o po Seimo rinkimų suaktyvėjo konservatyviosios jėgos – buvusi SSKP. Paleidus Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas, gyventojai labiau įsitraukė į Lietuvos gyvenimą, labai daug kas priėmė pilietybę. Šį apsisprendimą stiprina ekonomikos ir žemės ūkio reformos.
Apie Trakų rajono dabartį ir ateitų kalbėjo rajono tarybos pirmininkas Š.Linkus.Iš visų Rytų Lietuvos rajonų Trakų rajone tankiausiai gyvenama – 49 žmonės 1 kv.km. didžiausia problema – trūksta žemių. 30 procentų naudingų iškasenų (žvyro) Lietuvos Respublikoje iškasama čia. Yra daugybė respublikinės reikšmės paminklų, 9 parkai ir Trakų nacionalinis parkas. Trakų rajone yra 4 apylinkės (Paluknio, Senųjų Trakų, Kariotiškių ir Trakų), kurias bandyta įtraukti į autonomijos orientaciją. Jose gyventojų daugumą sudaro lenkai. Privatizacija ir žemės reforma vyksta sklandžiai. Privatūs tapo ir daugelis Trakų senamiesčio pastatų. Trūksta lėšų kultūros paminklams restauruoti. Trakiečiams reikia naujos ligoninės. Atskiriama mišrios mokyklos, mažėja mokinių rusiškose mokyklose, jie pereina ų lenkiškas.
Apie Širvintų rajoną kalbėjo šio rajono valdytojas A.Letkus. rajone daug ūkininkų – 1,5 tūkst. Ar neverta jiems įsteigti valstybinį agroservisą, kol įsigis savo technikos. Lengvatinių kreditų, paramos žemės ūkiui, mažesnio mokesčio už žemę prašė Švenčionių rajono valdytojas K.Trapikas. Švenčionių rajonas labai kalvotas ir nederlingas. Ketvirtadalis rajono gyventojų – pensininkai. Kas trečias dirba pramonėje. Privatizuotos įmonės dirba geriau, atsiranda konkurencija. Rajonas norėtų įsigyti suomišką technologiją durpių pramonei.
Ignalinos rajono valdytojas R.Ropė pasakė, jog pagaliau pavyko įrodyti, kad šis rajonas – Rytų Lietuvos kraštas ir vienas iš didžiausių. Daug rajone gyventojų dirba Visagino atominėje elektrinėje. Nustojo veikusi Didžiasalio statybinių medžiagų gamykla. Ignalinoje nėra nutekamojo vandens valymo įrenginių, jie tik projektuojami. Kaimas sensta. Sunkiai superkami gyvuliai, mažai mokama už žemės ūkio produktus. Iš 24 buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių pusiau valstybinis liko tik vienas. Visagine beveik 2 tūkst. Bedarbių. (Daugiausia Lietuvoje). Pastaruoju metu apie 4 tūkst. žmonių išvažiavo iš Lietuvos. Raštvedybos vyksta ne valstybine kalba, trūksta mokytojų lituanistų. Dauguma gyventojų parašę pasižadėjimus tapti Lietuvos piliečiais.
Pastarieji rajonai galėtų daug užsidirbti iš turizmo, kuris beveik neplečiamas: padidėtų užimtumas, privataus kapitalo investicija.

Ar bus Trakų apskritis?

Apie Rytų Lietuvos ekonominės-socialinės raidos problemas kalbėjo Ekonomikos ministerijos departamento direktorius A.Motulas. Vienintelė išvada – 8 Rytų Lietuvos rajonai yra atsilikę nuo bendro Lietuvos Respublikos lygio. Labiausiai – Ignalinos, Trakų, Šalčininkų ir Vilniaus. Lietuvos Respublikos vyriausybė svarstė klausimą dėl 80 mln.tl skyrimo papildomai Rytų Lietuvos rajonams. Bet Šalčininkų rajonas nesugebėjo panaudoti to, ką buvo gavęs anksčiau. Rajonams reikia duoti ne dotacijas, o subsidijas –konkretiems objektams statyti. Būtina pagalba žemės ūkiui. Jeigu valstybė nepadės, valstiečių ūkiai greitai nepradės funkcionuoti.
Dėl Lietuvos Respublikos administracinio-teritorinio paskirstymo projekto ir kaip bus įgyvendinama ši reforma Rytų Lietuvoje kalbėjo Vilniaus universiteto profesorius S.Vaitiekūnas. jis pabrėžė: po valdžios pasikeitimo Lietuvos Respublikoje iškilo klausimas, ar tokia reforma reikalinga. Reikalinga valdžią priartinti prie žmonių! Šiandien valdymo aparatas kainuoja brangiai ir dirba neefektyviai. Rytų Lietuva – tai Lietuvos Respublikos pasienio zona ir čia turėtų būti daugiau apskričių.
Švenčionijos klubo pirmininkas Š.Laužadis, kalbėdamas apie Rytų Lietuvos administracinio-teritorinio paskirstymo istorinius aspektus, pabrėžė, kad Trakų apskritis yra istoriškai susiklosčiusi ir ji privalo būti. Net Vokietija, atgavusi rytines žemes, atstatė istorines rajonavimo ribas. Kiek reikia apskričių? Ne 10 ar 16, o tiek kiek reikia!

Kultūrinė integracija – pati geriausia

Apie Rytų Lietuvos tautines problemas Tautybių departamento generalinė direktorė H.Kobeckaitė kalbėjo tik vienu teisiniu aspektu. Tautinė mažuma – tai ne bendrija. Bendrija – tai jau organizacija. Norint išlaikyti savitumą, reikia priklausyti bendrijai. H.Kobeckaitės nuomone, Rytų Lietuvos regione labai palankios sąlygos kai kurioms ambicijoms patenkinti, kai kalbama apie tautinius klausimus.
Audringiausiai salė išklausė Lietuvos lenkų sąjungos valdybos narį A.Plokšto, kuris kalbėjo apie Lietuvos lenkus politiniame Respublikos gyvenime. A.Plokšto teigė, kad lenkai Seimo rinkimuose balsavo kaip ir lietuviai. Tas faktas, kad lenkai balsavo prieš Sąjūdį, rodo, kad jie buvo nusivylę Sąjūdžio nacionalistine politika, o kurie balsavo už LDDP – buvo nusivylę ekonominiu gyvenimu. Lenkai griežtai kairieji? Nesąmonė! Lenkai neturi apibrėžtos ideologinės nuostatos. Lietuvos lenkų sąjunga į Seimą rinko tuos, kurie ragino užsiimti savo verslu. Rinkimai į vietines tarybas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose neįvyko. Nes rinkimai taip organizuoti, kad pasiekti 51 proc. kvorumą neįmanoma. Žmonės pavargę. Kvietimai į rinkimus kai kur buvo išnešioti prieš dieną, kituose net neišnešioti.
Daugeliui įstrigo A.Plokšto teiginiai apie lenkų integravimą į Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Esą, lenkai sunkiai susigaudo politiniame gyvenime. Valdžia – lietuviška, o vietiniai gyventojai – lenkai. Tokia situacija – jau politinis klausimas! Reikia rinkti valdžią iš vietinių gyventojų. Pakartotinius rinkimus į tarybas reikia ruošti per rezidento rinkimus (Šią nuostatą ir įteisino Seimas – aut.pastaba). A.Plokšto buvo priminta apie išplatintas Lietuvos lenkų sąjungos proklamacijas, raginusias boikotuoti Seimo rinkimus.
Apie Vilnijos gudų, ukrainiečių ir rusų problemas buvo taip pat nemažai kalbėta. Kultūrinė integracija – pati geriausia integracija į Lietuvos Respubliką. Rusų tautos atstovams, kartais labai sunku sutapatinti save su „mažuma“. Kalbant apie rusų dramos teatro likimą, buvo pastebėta, kad tai ne vien rusų tautinės mažumos problema. Teatro likimas Lietuvos Vyriausybės rankose. Dėl spaudos nereikėtų skųstis – turima daug, tik ar patenkina kokybė? Didžiausias rūpestis – Ostankino programos transliavimas. Net 60-70 proc. lietuvių pageidauja žiūrėti šią programą.
Lietuvos Respublikoje gyvena apie 44700 ukrainiečių. Miestuose – 40 tūkst. pagrindinis uždavinys – švietimas gimtąja kalba. turima tik keletas sekmadieninių mokyklų. Vilniuje jos veikia jau 4, Visagine – 3, Klaipėdoje jau 2 metai. Yra vaikų (vaikų klube „Meteor“), suaugusių žmonių ansambliai. Vilniuje Didžiojoje g. 23, galbūt bus įkurta T.Ševčenkos muziejus . atiduota Graikų katalikų valdybai Šv.Trejybės bažnyčia. Ji apgriauta, bet viena koplyčia jau veikia. Rytų Lietuvos televizija kiekvieną ketvirtadienį 7,30 val.eterį užleidžia ukrainiečių bendrijai.
V.Pekus, Helsinkio grupės narys, pasakė, jog santykiuose tarp lietuvių ir lenkų yra dvi gairės: lietuviai remiasi istorija, praeitimi, o lenkai – Rytų Lietuvos dabartine padėtimi. Kada lenkai pradėjo gyventi Lietuvos žemėse, nėra aiškesnių istorinių žinių. Manoma, kad daugmaž – po Liublino unijos. Žinoma, kad jau 600 m. su lietuviais gyvena karaimai ir totoriai. Šiandien susiduriame su nuomone, kad Šalčininkų rajone gyvena ne vietiniai gyventojai, o atvykę po karo. Tai didžiulė klaida. V.Petkus pabrėžė, kad skelbiamas padidintas lenkų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, skaičius. Lenkai spaudoje aiškina, kad Vilniuje yra išniekinamos lenkų kapinės. Reikia atminti, kad Lietuvoje per amžius kapinės buvo skirstomos pagal tikybą, o ne pagal tautybę.

Daugėja lietuviškų mokyklų

Kalbėdamas apie švietimo įstaigų tinklo raidą Rytų Lietuvoje, Vilniaus universiteto kartografijos laboratorijos vyr.redaktorius P.Gaučas pabrėžė, jog skaldant Pietryčių Lietuvos trikalbes mokyklas, lietuviškos mokyklos kuriamos prastesnėse patalpose. Iki 1988 m. Pietryčių Lietuvoje vyravo rusiškos ikimokyklinės įstaigos. Nedžiuginančią statistiką pateikė ir kiti pranešėjai: Pietryčių Lietuva gauna tik trečdalį lituanistų. Kiti atvykę nemoka vietinės kalbos. Panaikintos lengvatos kaimo mokytojams. Tik 80 proc. lituanistų turi aukštąjį išsilavinimą, solidėja mokytojų amžius. Nuo 1974 m. kai kurių mokyklų mokytojai dar nedalyvavo kvalifikacijos kėlimo kursuose. Paminėta, kad iš visų Rytų Lietuvos rajonų Trakų rajono lituanistai patys aktyviausi. Šiais mokslo metais Vilniaus rajone atidaryta 16 lietuviškų mokyklų. Klausimas: ar jų anksčiau nereikėjo, ar nebuvo galima atidaryti?
Konferencijoje, skirtingai negu prieš metus vykusiame Rytų Lietuvos suvažiavime, daugiausia dėmesio buvo skirta ne politinei, bet ekonominei analizei. Galbūt tai ir yra atsisveikinimo su „autonominiu“ judėjimu sąlyga.

Komentarų nėra: